Geriausia, kai širdis ir protas veikia kartu

Jonas Nainys, muzikos prodiuseris, radijo ir TV laidų vedėjas

Jei gyvendami poroje lauktume tiktai švenčių, būtų ne realus gyvenimas, o kažkokia iliuzija. Svarbu prisiminti ir laikytis savo nuostatos – dėmesį ir pagarbą rodykime kasdien.

Su Simona susipažinome 2006-aisiais ir nuo to laiko esame kartu. Pernai rugsėjį minėjome santuokos dešimtmetį. Santykius poroje mes dažnai linkę per daug idealizuoti. Gyvenime nebūna vien meilės, laimės, džiugesio, sėkmės. Šalia jų visada – ir nelaimė, ir liūdesys, ir pyktis, ir apmaudas, ir elementari buitis. Kai priimi tą gyvenimo dualumą, pasidaro lengviau. Tuomet, nutikus kažkokiam neigiamam dalykui,  visiškai kitaip į jį reaguoji.

Koks mūsų su Simona laimingo gyvenimo receptas? Turbūt reikia realiai matyti gyvenimą. Stengiamės priimti viską – ir linksmas, ir liūdnas dienas. Juk iš jų ir susideda santykiai.

Vertybės: pernai rugsėjį paminėję vedybų dešimtmetį J. ir S. Nainiai dalijasi laimingo gyvenimo receptu, kurio ingredientai – kritiškas žvilgsnis į kasdienybę ir pagarba vienas kitam. / Nainių šeimos archyvo nuotr.

Dažnai žmonės šiais laikais, prisižiūrėję nuotraukų, filmukų socialiniuose tinkluose, susidaro klaidingą vaizdinį. Vyrai nori turėti labai gražią žmoną, kuri gražiai rengtųsi, gražiai kalbėtų... Jiems atrodo, kad toks gyvenimas su ja būtų lygus laimei. Tačiau ar tai įmanoma? Nėra pasaulyje tokios poros, kurioje abu visą laiką būtų idealiai gražūs ir harmoningai mąstantys. Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir  teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Gyvendami socialinių tinklų pasaulyje turime labai aiškiai atskirti, kad gyvenimas, rodomas ten, yra tik iliuzija arba siekiamybė. Realus gyvenimas yra visiškai kitoks. Bent jau aš į jį žiūriu be fantazijų ir nesitikiu, kad Simona dėl manęs darys tai, ko ji nenori arba dėl ko iš anksto nesusitarta. Tikrai neturiu tokių lūkesčių, o kai jų nėra, tai priimi savo partnerį tokį, koks jis yra. Galbūt tokia nuostata kaip tik ir kelia norą daryti tai, ko iš tavęs nesitikima? Kaip versti kitą daryti tai, ko jis nenori, kai pats savęs dažnai negali priversti. Tas neteisingas reikalavimas kažko iš kitų – ko jie nenori, negali ar nesugeba, manau, yra vienas neprotingiausių dalykų, siekiant harmoningų santykių poroje.

Kartais aš irgi neteisingai pasielgiu, bet prisiverčiu laiku atsipeikėti, pasikalbėti su savimi: „Jonai, juk tu ir pats nesi idealus, tai kodėl nori, kad kitas tavo atžvilgiu būtų idealus?“.

Tuomet stengiuosi keistis: kartais sutvarkau kambarius, pagaminu vakarienę, išskalbiu, netikėtai atvažiuoju pas Simoną į darbą, kad pasakyčiau jai ką nors malonaus. Arba tiesiog pabūčiau drauge.

Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Švęsti tą dieną ar ne, manau, priklauso nuo žmonių. Vieniems ji bus didelė šventė – jie važiuos atostogų, dovanos dovanas ir pan. Kiti tą dieną praleis tyliai ir be pompastikos. Ir taip, ir kitaip yra gerai. Valentino diena galbūt yra puikus priminimas žmonėms, kaip galima išreikšti pozityvią emocinę būseną.

Įdomi detalė, kad per šią Šv. Valentino dieną kartu su atlikėja Jurga Šeduikyte pristatysime bendrą dainą „Nebijok“. Šios dainos pavadinimas tegul skamba kaip nuostata: nebijok išreikšti savo jausmų mylimam žmogui!

Kokių ritualų per dešimt metų buvimo kartu su Simona turime? Abu mėgstame keliauti. Buvo geras laikas, kai rašydavome vienas kitam popierinius laiškus. (Šį paprotį jau užmiršome, bet, manau, reikia jį atgaivinti.) Laiškuose gera išdėstyti mintis esant įvairiausių būsenų. Nuoskaudos, pyktis, nepasitikėjimas, skausmas, ilgesys – visas šias emocijas mes dažnai linkę kaupti savo viduje. Rašymas – puiki terapija net ir tuo atveju, jei žmogus to laiško niekada negaus. Minčių išsakymas popieriuje leidžia pačiam geriau suvokti, kaip jautiesi. Tai, ko gero, patvirtintų ir psichologai.

Dar, manau, kad pagrindinis mūsų santykių terapijos varikliukas yra... mūsų šuniukai. Turime juos tris, bet jei galėtume, laikytume dar daugiau – 13! (Juokiasi.) Jie myli mus besąlygiškai ir besąlygiškai yra mylimi. Jų gera bioenergija užkrečia. Dažnai, kai, grįžus namo, mus apipuola šuniukai, visi apsikabiname, išsibučiuojame ir jaučiamės be galo laimingi. Mums jie padeda ir santykiuose, ir visur kitur, kur reikia nusiraminimo, poilsio po darbų. Žodžiu, turime prabangą kasdien mėgautis smagia šuniukų terapija, kuri teigiamai veikia ir mūsų santykius.

Į ką atkreipti dėmesį ieškant žmogaus? Faktas, kad reikia klausyti širdies, bet užvis geriausia, kai širdis ir protas veikia viena kryptimi. Tai galioja ir renkantis gyvenimo kryptį. Tarkim, protas sako, kad reikia būti gydytoju, o širdis smarkiau ima plakti vos išgirdus muziką... Dažnai tą širdies impulsą nustumiame tolyn, įsiklausę į racionalaus mąstymo pranašumus. Todėl linkiu, kad priimant bet kokį sprendimą triumfuotų proto ir širdies dermė. Tuomet santuoka ar profesija ir po 20 metų bus teisingas jūsų pasirinkimas. Geriausia motyvacija man – mano tėvai, kurie kitąmet švęs savo auksines vestuves. Gal tokie geri pavyzdžiai iš tiesų persiduoda vaikams, kurie į santykius, šeimą irgi ima žiūrėti kitaip?

Santykiai – be galo sunkus ir įdomus darbas

Indra Marcinkevičienė, interjero dizainerė

Valentinas kiekvieną dieną – gera ir gili mintis. Manau, viskas iš esmės priklauso nuo poros pagarbos vienas kitam. Juk negali su tuo žmogumi švęsti tik vieną dieną per metus, o kitas – atsiprašant, į jį kojas valytis?! Santykiuose, mano galva, turi būti lygybė ir bendrystė. Tik tuomet gali tikėtis darnos. Nes jei vienas aukščiau, kitas žemiau?..

Kas mano Valentinas? Turiu jį vieną ir tą patį – savo vyrą Vilmantą. Ištekėjau 2001-aisiais, bet kartu esame jau nuo 1995-ųjų.

Išradingai: tris dukras užauginę menininkai I. ir V. Marcinkevičiai šiandien žengia į antros jaunystės etapą, kurį nori nugyventi linksmai. / Marcinkevičių šeimos archyvo nuotr.

Drugeliai pilve, susižavėjimas yra viena, o poros tarpusavio santykiai – absoliučiai kas kita. Tai be galo sunkus ir įdomus darbas. Kartais tame darbe vienas būna nuolankesnis už kitą. Man nuolankumas yra liga (gal aš klystu?). Nuolankus žmogus labai dažnai pralaimi, ypač jei tai yra moteris. Todėl santykiuose, manau, turėtų būti lygybė – ir visai nesvarbu, kas šeimoje uždirba pinigus. Nes moters darbas auginti vaikus irgi yra nepaprastai sunkus, atsakingas.

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas. Jei ne – geriau išsiskirti laiku ir nebesikankinti. Nes jei didžiąją dalį gyvenimo praleidi konfliktuodamas – kam save žaloti?

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas.

Nenusibosti vienas kitam įmanoma tik tuomet, jei nuolat savo antrąją pusę kažkuo sudomini, nustebini. Nuobodulys žudo santykius. Kartais ir iš gero gyvenimo žmonės tampa daržovėmis – pasidaro absoliučiai nebeįdomūs vieni kitiems. Todėl mus su Vilmantu gelbsti begalinis  smalsumas, o kartais net ir tokios smagios intrigėlės šeimoje, kurios santykiams yra visai nekenksmingos, bet įneša į juos šiek tiek žavesio. Protingas, subtilus flirtas (ir nebūtinai su savo sutuoktiniu), aišku, neperžengiant ribų, pas mus irgi toleruojamas. Tačiau čia tik mano nuomonė. Aš taip gyvenu. Vilmantas dėl to ant manęs nepyksta. Kaip ir aš ant jo.

Kažkokių tradicijų, kur būtume tik dviese, galbūt nesame sukūrę. Mums be galo svarbi visų šeimos narių bendrystė. Užauginome tris dukras, šiuo metu jos visos gyvena užsienyje. Dvi – Prancūzijoje, viena – Londone. Iš pradžių, tiesą sakant, labai bijojau to tuščio lizdo, nes prie mažosios buvau be galo prisirišusi. Tačiau, kai tai įvyko, pasirodė, kad nieko baisaus (juokiasi): abu toliau sukamės darbuose ir smagiuose draugų vakarėliuose. Tarsi būtų antra jaunystė. Kai draugai klausia – na, kaip? – juokiuosi, kad jaučiuosi tarsi nuo grandinės nutrūkusi: gerai tik, kad Vilmantas šalia. Nemoku surimtėti, bet gal ir gerai?

Ar Šv. Valentino dieną švenčia tik jaunimas? Kodėl? Aš, tarkim, kasmet tą dieną iš Vilmanto gaunu gėlių. Kai dukros dar gyveno su mumis – irgi gaudavo. Šioje srityje jis labai galantiškas ir atsakingas. Aš? Aišku, kad būna ir šventiniai pietūs, ir vakarienė, ir šampanas. Jei jau yra šventė, tai reikia ją švęsti, kol dar norisi.

Ko palinkėčiau jaunimui, ieškančiam savojo Valentino? Tik žiūrėkite, kad jus gerbtų! Jei nėra pagarbos – tik aš aš aš ir telefonas su asmenukėmis, bėkite nuo tokio ar tokios kuo toliau. Būkite gudrios (ir gudrūs) – atpažinkite narcizus laiku!

Meilę turi prasirgti su visomis temperatūromis

Merūnas Vitulskis, operos solistas

Jau 20 metų duodamas interviu visiems kartoju: žmonės, nešvęskite pavienių švenčių, o švęskite gyvenimą ir meilę kasdien! To paties mokome ir savo vaikus: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori apsikabinti – tai ir darai. Ne rytoj, ne atidėliodamas iki kažkokios šventės, bet dabar.

Savo šeimą juokais vadiname glaustukų šeima, nes labai mėgstame apsikabinti, pasiglaustyti ir tai darome be jokių progų.

Pozicija: operos solisto M. Vitulskio šeimoje galioja tradicija: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori pabučiuoti – tai ir padarai. / A. Karlo nuotr.

Su Erika mes jau 20 metų kartu. Nors draugystės pradžioje buvo visko… Mane augino trys moterys, kurios norėjo savo vaikui paties geriausio, todėl saugojo nuo visko, kas, jų supratimu, kėlė pavojų. Juk tarp moterų (kaip ir tarp vyrų) pasitaiko medžiotojų, kurios (kurie) nori naudos tiktai sau. Tačiau aš visada pasiklioviau intuicija: maniau, jei jau sutiksiu savo gyvenimo meilę, iškart pajusiu, kad tai ji! Taip ir atsitiko. Kas man pakuždėjo, kad Erika – ta tikroji? Pirmiausia, širdis. Dar mano dabar jau amžinatilsį mama sakydavo, kad kai meilė ateina – jau nebepasirinksi: turi ją prasirgti su visomis temperatūromis, ašaromis.

Man Erika nuo pat pradžių pasirodė kitokia – labai rimta ir kartu labai aistringa gyvenimui moteris, turinti prabangą visada būti savimi, su visais bendrauti atviromis kortomis ir už tai tiek aš, tiek ir mūsų bendri draugai ją labai gerbiame. Kai ją pamačiau, iš karto bandžiau įsivaizduoti, kaip ji atrodytų su mano vaikais. Gal nevyriškas požiūris? Tačiau juk mane augino moterys! (Juokiasi.) Jau tada žinojau, kad meilė nebūna vien plazdantys drugeliai: kad ji turi ir savo skirtingų etapų, savo augimą. Kai ateina branda, nori, kad šalia būtų žmogus, su kuriuo  smagu užmigti ir atsikelti ryte, gerti arbatą, laikyti jį už rankos. Gal skamba per daug romantiškai, bet iš tiesų, kai toks žmogus šalia, daugiau, atrodo, nieko ir nereikia.

Santykiams? Aišku, kad reikia pastangų. Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą, nes tų suklupimų būna visokių: ir karjeroje, ir santykiuose, ir auklėjant vaikus, ir kitur. Todėl, kai šalia kažkas tave palaiko, jautiesi daug stipriau. Tiek Erika gali už manęs kaip už sienos stovėti, tiek ir aš už jos.

Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą.

Ar poros santykiams svarbios tradicijos? Net nežinau, ar tai, ką mes darome kasdien, yra tradicijos (šypsosi). Mes su Erika keliamės kartu, dirbame kartu, vaikus prižiūrime kartu ir, tiesą sakant, retai kada būname atskirai. Gal tik dabar, kai po pandemijos pagaliau pajudėjo mano tarptautinių gastrolių reikalai, jau atsiranda ir išsiskyrimo, ilgesio (kad ne kartu) akimirkų. Abu suprantame, kad taip turi būti, nes juk… kada, jei ne dabar?! Sulaukus 40-ies imi skubėti įgyvendinti svajones, planus. Laikas greitai bėga.

Ar Šv. Valentino diena – tik vaikams? Visada sakiau, kad ji nelietuviška, svetima, kaip ir visi tie helovinai. Šįmet pagalvojau, kad lietuvių tauta linkusi labiau liūdėti. Natūralu: ilgą laiką buvome skriaudžiami, perduodami iš rankų į rankas, tad vėl iš naujo atrasti savo identitetą buvo ir tebėra gana sudėtinga. Kur link suku? Kad mums labai trūksta linksmų švenčių, todėl kuo jų bus daugiau (kad ir nelietuviškų, bet linksmų), tuo, manau, geriau. Neseniai buvau Šveicarijoje, tai ten Užgavėnės su visuotiniais karnavalais, kaukėmis, fejerverkais tęsiasi visą savaitę ir visas miestas tuo gyvena. Todėl šįmet po ilgos pertraukos Erikai pasakiau: prašau pasiruošti šventinę suknelę, aukštakulnius – per Šv. Valentiną eisime vakarienės! Žmona buvo šokiruota (kvatojasi).

Kaip atrasti tobulą antrą pusę? Nereikia ieškoti lovos partnerio. Visų pirma, tai turi būti žmogus, kuris jums būtų labai geras draugas. Su kuriuo galėtumėte ir paverkti, ir būti suplyšusiomis kojinėmis, ir toks, kuriam nelabai sekasi... Tai turi būti žmogus, kuris kvėpuotų su jumis kartu. Viskas! Tiesa, dar venkite vienadienių nuotykių, nes savęs barstymas nieko gero neduoda.

– Ar Prancūzija – viena iš tų šalių, kuri lengvai prakalbina jūsų mūzą?

– Kažkuria prasme gal ir taip. Kiekvieną vasarą su šeima važiuojame į Prancūziją, kur prabūname nuo mėnesio iki dviejų. Jau penktus metus ten gyvena mano sesuo su šeima. Jie turi nusipirkę tikrų tikriausią pilaitę. Tad kiekvieną vasarą renkamės pas juos su draugais, broliais ir seserimis (esu iš daugiavaikės šeimos). Ten iš tiesų švenčiame gyvenimo šventę.

Maža to, būdami Prancūzijoje kiekvienas dirbame savo darbus. Taip pat – keliaujame po šalį, padedame seseriai ūkyje. Kitaip sakant, tą smagų buvimą draugiškoje kompanijoje galėčiau pavadinti darbo ir poilsio stovykla. Tarp darbų daug bendraujame: kalbamės įvairiomis temomis, dalijamės patirtimis. Turime nemažai ir vietinių draugų prancūzų. Dauguma iš jų, aišku, menininkai. Mielai dalyvaujame pleneruose. Šįmet taip pat su nekantrumu jų laukiame.

Netoli sesės gyvena visa kinošnikų iš Paryžiaus grupė – labai smagūs žmonės. Tarp jų ir legendinė Annie Miller, kuri su savo vyru režisieriumi Cloude Miller visą gyvenimą paskyrė filmams statyti. Jų vienturtis sūnus Nathanas Milleris praeitą vasarą susituokė su kauniete Neringa. Pora turi dukrytę. Dažnai važiuojame pas juos į svečius, o jie – pas mus. Ir Aušra su Mariumi Lukošiūnu atvyksta, ir Rūta Jusionytė – menininkė iš Paryžiaus. Visada turime nuostabų laiką kartu su draugais.

Bičiulystė: su legendine prancūzų režisiere A.Miller (kairėje).

– Garbanės dukros tokios panašios į savo mamą. Viena jų jau pakėlė sparnus – gyvens ir studijuos Prancūzijoje. O kitos?

– Tai Teodora – mūsų vidurinioji. Šią vasarą ji įstojo į aktorinį Paryžiuje. Nuo rugsėjo kelsis ten gyventi. Profesija labai sunki, bet mes su Vilmantu nė nebandėme jos atkalbėti. Jauna, graži, išsiskirianti savo išvaizda iš minios, ambicinga – tegul pabando studijuoti tai, ką iš tiesų nori. Vyriausioji Gabrielė gyvena Londone ir dirba kino industrijos kompanijoje grafikos dizainere. Šiais metais ji nuotoliniu būdu apsigynė magistro diplomą Vilniaus dailės akademijoje Tekstilės meno ir dizaino katedroje. Mažiausioji Martyna dar lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, kurį šįmet baigė ir Teodora. Ji vis kartoja, kad nori turėti gerą darbą ir galėtų būti mano mecenate. Turiu su ja ypatingą ryšį. Martyna mėgsta analizuoti ir mano, ir Vilmanto kūrybą. Vis klausinėja, kodėl sukūrėme taip, o ne kitaip. Ir vis gaili mano kūrinius parduoti, nes mato, kiek jėgų įdedu į savo meną. Dukra stebi visus mano kūrybinius svyravimus ir nuotaikas. Sakau jai, kad kūryba iš tiesų yra kaip skrydis. Menininkui labai svarbu save realizuoti. Jei nepavyksta, būna baisu. Ne visi ir išgyvena.

Pristato: viena naujausių I.Marcinkevičienės madonų – "… tu mano akių šviesa…" – šiuo metu eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, prancūzų-lietuvių parodoje "Žmogus ir Žuvis".

– Nesate tiražuotų meno objektų gamintoja. Jūsų braižas spalvingas ir vienetinis. Tiesa, ne visiems kukliems lietuviams  priimtinas dėl drąsių žinučių, kuriomis šaukte šaukia jūsų kūriniai. Nebijote būti išsišokėle?

– O ko čia bijoti? Net mano prekės ženklas perduoda žinią – "Be saiko"! Nes nei meilėje, nei mene, nei dizaine saiko nėra ir negali būti! Jei kurti – tai kurti be saiko, jei mylėti – tai visa širdimi, jei nekęsti – tai nekęsti arba geriausia ištrinti nemalonius žmones iš savo artimos erdvės.

Ir savo vaikus to mokau. Mylėti ne pinigus, o žmones. Stengtis įžvelgti žmonėse ne blogį, o gėrį.

– Jau kurį laiką atvirai juokiatės iš tam tikros kategorijos moterų, liaudiškai vadinamų barakudomis. Joms skirtas ir vienas iš jūsų darbų, simbolišku pavadinimu "Santa morčius". Ar barakudos puolė jus asmeniškai, kad nusprendėte netylėti?

– Kodėl sukūriau "Santą morčių"? Todėl, kad esu su tuo susidūrusi. Vien pats faktas, kad augau didelėje šeimoje, kurioje buvome šeši vaikai, o mūsų mama mirė būdama vos 41-ų, daug ką paaiškina. Liko daug neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturiu ir šiandien, nepraėjus nė metams mūsų tėtis vedė kitą moterį. Amžius buvo vienintelis jos privalumas. Už tėtį mūsų pamotė buvo jaunesnė net 25 metais. Nepasakosiu subtilybių, bet viena tikrai noriu pabrėžti – mums, vaikams, antroji santuoka buvo labai bjauri patirtis. Gal todėl mane visą gyvenimą domina moters portretas šeimoje.

Maža to, po mamos mirties mums tėtis tapo tarsi šventasis. Labai bijojome jį prarasti, tapti našlaičiais. Atėjusi pas mus į šeimą pamotė tuo ypač naudojosi. Ji nuolat kurdavo intrigas, kuriomis kankindavo visus – tiek mus, penkis vaikus (vyriausioji sesuo ištekėjo ir jau gyveno pas mamos tėvus atskirai), tiek ir mūsų tėtį. Tarp jo ir mūsų buvo kuriama dirbtinė konkurencija. Bet užvis bjauriausia, kad ši istorija vis dar tęsiasi.

– Tai kas, jūsų įsivaizdavimu, yra tas "Santa morčius"?

– "Santa morčius" atsirado pagal Meksikoje prostitutes ir narkomanus globojančios Santa Mortues – damos-giltinės su skrybėle – pavadinimą. 2019-aisiais šis darbas buvo eksponuotas Paryžiuje, šiuolaikinio lietuvių meno parodoje, skirtoje Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių 100-mečiui.

Šį reiškinį aš nagrinėju jau ne vienus metus. Vadinu tai baisia katastrofa ir sakau, kad atėjo pats laikas garsiai apie tai prabilti. Šnekant atvirai, "Santa morčius" – tai barakudų kultas. Šiais laikais tos moterys niekieno nekliudomos braunasi į mūsų visuomenę, kuo ramiausiai lenda į mūsų šeimas ir ardo jas be menkiausio sąžinės graužimo. Tai moterys, neturinčios ne tik sąžinės, bet ir empatijos jausmo. Jos tarsi Donbaso okupantės užima svetimą teritoriją.

Prieš porą metų parodoje Paryžiuje sulaukiau daug gražių žodžių už drąsą apie tai prabilti. Supratau, kad barakudų tema aktuali ne tik lietuvėms, bet ir kitų kraštų moterims. Ir jei mes visos nuleidusios galvas tylėsime, tai uždegsime žalią šviesą mūsų vyrus okupuojančioms moteriškėms. O jų yra įvairių – jaunų ir senų. Tos jaunos – be galo agresyvios, o senosios – dar agresyvesnės, nes jų laikas jau suskaičiuotas. Kodėl taip kalbu? Tik todėl, kad stebiu jas daugybę metų. Man įdomi jų elgsena kaip menininkei. Pažįstu daugelį jų asmeniškai. Koks jausmas matyti jų gudrų žaidimą? Cha… Aš jų nekenčiu. Kaip ir jos manęs. Bet turiu sutikti, kad būtent barakudos yra mano mūzos įkvėpėjos – suprantate, ką noriu pasakyti? (Juokiasi). Juk kurti neigiamą personažą yra kur kas įdomiau nei teigiamą. Antras dalykas, iš kurio gaunu naudą – tai siutas. Jos mane siutina ir skatina apie šią problemą kalbėti garsiai savo kūriniais. Taip gimsta menas.

Kai šiais metais pristačiau "Santa morčių" parodoje-mugėje "Art Compensa", kur dalyvavo per 60 iš 200 atrinktų dailininkų, "Santa morčius" iš visų mano darbų susilaukė didžiausio dėmesio. Vadinasi, minėta problema iš tiesų aktuali. Buvo juokinga stebėti, kaip kai kurie parodos žiūrovai kūrinį apeidavo tarsi kokius pragaro vartus (juokiasi). Bet jei rimtai – tai ir yra pragaro vartai! Privalome apie juos kalbėti garsiai.

Parodoje Paryžiuje sulaukiau daug gražių žodžių už drąsą apie tai prabilti. Supratau, kad barakudų tema aktuali ne tik lietuvėms, bet ir kitų kraštų moterims.

– Pastaraisiais metais savo kūryboje liečiate moters emocinės būklės temą, nuo kurios, anot jūsų, priklauso ir visos šeimos, visuomenės gerovė.

– Esu tvirtai įsitikinusi, kad daug kas priklauso nuo elgesio su moterimi šeimoj. Jei vyras negerbs savo žmonos, į ją valysis kojas, tą patį darys ir vaikai, o paskui scenarijus kartosis ir jų šeimose. Gaila, kad mūsų kultūros ekspertams šita tema pasirodė vienaplanė ir neįdomi, o mano kūryba – tik dekoratyvi ir turinti mažą meninę vertę. Turbūt savame kieme pranašu nebūsi. Smagu, kad bent nuvažiavusi į užsienį esu įvertinta ne vienu garbiu apdovanojimu.

– Ar serija darbų "Trylika madonų", kurią jau įpusėjote, taip pat apie tai?

– "Madona su šešiomis rankomis" skirta mano mamai, kuri pagimdė šešis vaikus ir mirė jauna. Dar turiu sukūrusi madonas "Paslapties pilnoji", "Tylos pilnoji" ir "Liūdesio pilnoji". Viena iš naujausių mano madonų – "… tu mano akių šviesa…". "Pasinerk į savo gelmes..." šiuo metu eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, parodoje "Žmogus ir Žuvis". Ji man labai patinka.

Paspirtis: "Šeima man reiškia labai daug", – tikina I.Marcinkevičienė, parodos atidaryme labiausiai besidžiaugianti artimųjų draugija.

– Jūsų šeima šypsosi iš fotografijų – tokia graži ir darni. Turbūt reikia įdėti nemažai pastangų, norint išlaikyti kasdienę harmoniją?

– Šeima man reiškia labai daug. Stengiuosi savo dukroms perduoti pačias svarbiausias šeimos vertybes. Sakau joms, kad visų pirma moteris turi būti gerbiama. Antra, jaustis saugia. Negalima jos žeminti! Moteris yra šeimos židinio puoselėtoja. Jausdama pagarbą, meilę ir saugumą, ji savo šeimai – t.y. savo vyrui ir vaikams – atiduoda visą šilumą bei gėrį. Jei moteris neagresyvi arba neturi nuo kažko gintis, – ji spindi. O kiek tarp mūsų, moterų, yra tų nespindinčiųjų – užgautų, pažemintų, nelaimingų?! Labai labai daug. Jos piktos, todėl ir pagiežingos. Tokios moterys labai dažnai suserga depresija. Tik pačios stipriausios pakyla, o būna, kad ir žūsta. Tas pats yra ir su vyrais.

– Teigiate, kad savo dabartiniais kūriniais kovojate ir su smurtu. Ar esate jį patyrusi?

– Savo gyvenime turėjau visokios patirties. Esu mačiusi daug verkiančių, nekaltų vaikų, vyrų, moterų, kurie buvo įtraukti į baisius, purvinus, savavališkus, žiaurius suaugusiųjų smurtinius žaidimus. Daugelis jų buvo psichologinio pobūdžio.

Mano pastarųjų kūrinių serija gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio spalvinga ir linksma, gal net ir žaismingai provokuojanti, bet iš esmės ji kabina tą pačią temą – moteris-barakudas. Keista, kad ši tema daugelyje šeimų yra nutylima, laikoma tabu. Pasitaiko, kad jautresnį žmogų (nesvarbu – vyrą ar moterį) tokių barakudų veiksmai gali privesti iki savižudybės. Mano kūrinyje "Santa morčius" telpa septynios baisios istorijos. Nepasakosiu jų konkrečiai (tai per daug asmeniška), bet pasakysiu, kad net trys iš jų baigėsi mirtimi. Mirė nekalti artimoje aplinkoje buvę žmonės, kurie, deja, neatlaikė įtampos... Todėl nebegaliu daugiau tylėti.

– Kurdama savo meno kūrinius stengiatės įtraukti žiūrovą į diskusiją, asmeninius pamąstymus. Viliatės atkreipti visuomenės dėmesį į jums skaudžias problemas.

– Per savo vaizduotę – spalvas, simbolius, faktūras – stengiuosi pateikti tuos klausimus, kurie man rūpi, kelia nerimą ir skausmą. Siekiu, kad menas kalbėtų ir padėtų spręsti mūsų visuomenėje kasdienes problemas. Už daug ką esu dėkinga savo vyrui Vilmantui. Jo sėkmė man leido irgi kurti. Labai dėl to jį gerbiu ir myliu. Tarp mūsų nėra konkurencijos. Jis tikrai man daug gerų idėjų pamėto ir netgi, sakyčiau, sparnus išskleidžia. Kai reikia, pakritikuoja, bet nepiktai.

Aš suprantu, kad kritika yra tiesiog būtina kiekvienam kūrėjui. Ir ne tik jam – kiekvienam žmogui tinkama kritika yra vaistas. Ji padeda save pamatyti iš šono. O jos blokavimo negali būti, jei žmogų gerbi ir myli. Pagarba vienas kitam yra svarbiausia šeimoje. Jei nėra pagarbos, apie meilę ir visa kita neverta net kalbėti. Mano pačios šeimos tragedija – mamos mirtis – paliko ryškų pėdsaką. Mano kūryboje tai aiškiai matosi.

– Šiais metais įstojote į Lietuvos dailininkų sąjungą. Kokie planai rudeniui?

– Šiuo metu ruošiuosi savo solo parodai, kuri įvyks rugsėjo pradžioje Vokės dvare. Taip pat, kaip ir minėjau, dalyvauju grupinėje prancūzų-lietuvių menininkų parodoje "Žmogus ir Žuvis", kurią organizuoja galerija "Menų tiltas". Ji vyks iki spalio 17 d. Kauno paveikslų galerijoje. Ten rasite darbų, kuriuose analizuoju įvairias žmogaus būsenas.

Diskusija: menininkė pasakoja P.Auštrevičiui apie naujausią savo projektą sarkastišku pavadinimu "Santa morčius".

– Užauginote tris šaunias dukras, sukūrėte nemažai interjerų, stebinate kaip originali kūrėja – daug pasiekėte. Ar galima paklausti, kiek jums metų?

– Esu virš 50-ies babytė (juokiasi). Šis metas nėra lengvas nei vyrams, nei moterims, bet kažkaip su tuo susitaikai ir supranti, kad amžius – tai ne liga. Senstame visi. Svarbu, kaip pats save tokį priimi, kokia veikla užsiimi. Manau, žmogus yra gražus ne vien savo jaunyste. Juk egzistuoja dar ir vidinis žavesys. Tarkim, man tiesiog gyvybiškai būtina savirealizacija. Negalėčiau nekurti. Būčiau nelaiminga.

– Turbūt gelbsti ir geras humoro jausmas, kurį vaikystėje akcentavo jūsų tėtis?

– Iš tiesų tėtis mums, vaikams, visada sakydavo: "Jei prisidirbai, pasakyk tai pirmas ir garsiai, tuomet užkirsi kelią apkalboms." Todėl, jei žmogus turi humoro jausmą, jis turi viską. Ir savo vaikus to mokau. Mylėti ne pinigus, o žmones. Stengtis įžvelgti žmonėse ne blogį, o gėrį. Ir dar humoro jausmas leidžia net pačių baisiausių gyvenimo įvykių dramą pakeisti į tragikomediją.

Kita vertus, blogis irgi yra labai įdomus reiškinys. Ypač įdomu stebėti, kai žmogus apsimetinėja, meluoja, manipuliuoja kitais. Tokie personažai mane domina kaip kūrėją. Jie irgi yra mano mūzos. Nes jei vienas kito nekenčiame, vadinasi – įkvepiame (juokiasi). Tokie yra mano pamąstymai apie gyvenimą ir kūrybą, kuriuos galite išvysti mano darbuose. Jie ryškūs ir šmaikštūs, o su amžiumi, manau, tik dar labiau aštrės.

"Spalva gali pakeisti pasaulį", – įsitikinusi interjero ir baldų kūrėja Indra Marcinkevičienė. Jos naudojamos ryškios, kontrastuojančios spalvos, drąsūs deriniai lietuviams gali pasirodyti kiek per drąsūs. Tačiau tarptautinėse parodose jos kūryba priimama su džiaugsmu.

Menininkės debiutas baldų dizaino srityje sulaukė teigiamų atgarsių dizaino mugėse Europoje, Azijoje, JAV. Rankų darbo reikalaujantys baldai pradėjo kelionę po tarptautines meno muges. Į meno kūrinio statusą pretenduojančius baldus, atpažįstamus iš kontrastuojančių spalvų, originalių detalių ar motyvų, apibūdina ir menininkės sukurta istorija. "Ji paprastą baldelį paverčia meno objektu", – pastebi kūrėja.

Garsaus tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus žmona neslepia, kad vyras jos kūrybai padarė nemažą įtaką, ir vadina jį didžiausiu savo mokytoju. Spalvinguose namuose Vilniaus pakraštyje su šeima gyvenanti moteris tikina, kad gyventi nespalvotai būtų tiesiog nuobodu.

– Kūrybinį kelią pradėjote nuo interjerų, keletą metų kuriate ir baldus. Kas jūs – interjero ar baldų dizainerė?

– Esu persona su fantazija. Viskas prasidėjo nuo mūsų namo interjero kūrimo. Įsirengus namus, vienas po kito klientai ėmė manęs ieškoti, kad kurčiau jų būstus. Kuriant interjerus, ir anksčiau tekdavo sukurti vieną kitą baldelį: tai komodą, tai lovą. Pradėjau žaisti su stalų tekintomis kojomis. Liutauro Čepracko slaptajam restoranui neseniai sukūriau stalą – visos keturios kojos skirtingos, skirtingų spalvų: pilka, raudona, ciklameninė, oranžinė. Ėmusis baldų, interjerų nepamiršau.

Niekuomet nekuriu labai daug interjerų vienu metu. Nemėgstu išsitaškyti, mėgstu susikoncentruoti į vieną erdvę, joje gyvensiančius žmones. Kartais, atrodo, visas vizualizacijas iš anksto su man talkinančia Goda Tamašauskaite nubraižome, bet atvažiuoji į vietą, ir vis šauna naujų minčių.

Keletas mano interjerų yra gavę apdovanojimus. Mūsų namas irgi yra tame sąraše. Už namą Kaune, Vytėnuose, buvau nominuota Maskvoje už novatoriškumą ("Interia Awards 2013"). Interjero kūrimas – brangus malonumas, ir žmonės iš karto negali sau leisti įsigyti viską. Tame name mano klientai gyvena jau treji metai, bet tai kilimą jiems sukuriu, tai užuolaidas. Kiekvienąkart ta erdvė gražėja, ir man didžiulis malonumas ją pabaigti. Ir jie laimingi – sako, mums taip gera čia gyventi.

– Skonio pojūtis, sėkmė, sugebėjimas rasti bendrą kalbą su klientu, perprasti jo norus – ko reikia interjero dizaineriui?

– Visų šių dalykų, ir dar daugiau. Kuriant interjerą, labai svarbus santykis su užsakovu. Dažnai būna taip: išklausai, ką žmonės mėgsta, ko – ne, ir jie duoda laisvę. Bet nereikia pamiršti, kad toje erdvėje gyvensiu ne aš, o kiti.

Aš visada užsakovams siūlau maišyti stilius, nebijoti perkrauti, skirtingų faktūrų, stilių. Gaila, kad kuriant interjerą meno kūrinys pas mus pats nesvarbiausias dalykas. Į Lietuvą dar neatėjusi tradicija kuriant interjerą pradėti nuo meno kūrinio. Tada gali sukurti absoliučiai išskirtinę erdvę. Subtiliai bandau tuo įtikinti savo klientus.
Dažnai paskutiniuosius potėpius kuriant interjerą deda patys šeimininkai. Ir jei tu nesuvoki erdvės, gali šaukštu deguto statinę medaus sugadinti. Žemo meninio lygio kūrinys, eilinė reprodukcija ar kopija gali sugadinti visą erdvę.

– Jūsų baldai – meno kūriniai. Ar nereikėtų interjero pradėti kurti būtent nuo jų?

– Kuriant interjerą jie tikrai labai svarbūs. Kiekvienas mano baldas turi istoriją, tam tikrą potekstę. Ji paprastą baldelį paverčia meno objektu, padaro jį paslaptingą ir nekasdienį. Visiems sakau, kad baldas gali būti mažiausiai "du viename": ir savo funkciją atliekantis daiktas, ir meno kūrinys, į kurį malonu žiūrėti, kuris kelia gerų emocijų. Kai kurie mano baldai labiau tinka viešosioms erdvėms. Tie baldai – ir skulptūros, ir dėmesį patraukiantis meno kūrinys.

– Ar apskritai lietuviams reikia originalių baldų? Gal užtenka "ikėjų", kitų masinių gamintojų?

– Daug kas priklauso nuo žmogaus pragyvenimo lygio. O IKEA atėjimas į Lietuvą yra didžiulis pranašumas. Nes tai – nebrangus produktas, leidžiantis eksperimentuoti. Jų interjero kambarėliai sukurti labai profesionaliai, ten viskas apgalvota. O nuėjusi į kai kurias lietuviškas baldų parduotuves matau, kaip negalima kurti. Ten tokie baisūs baldai – skonio žalojimo pavyzdžiai. Daug važinėju po tarptautines baldų parodas, ir ne tik Europoje – Japonijoje, Singapūre, JAV. Mano kūryba – pastebima, nes ji kitokia. Žinoma, ji nėra pigi. Nes visas tas spalvynas, nugarėlės – rankų darbas. Viena baldo detalė – medinis skaitytuvas arba kiaušinis – yra ištekinta, perverta, tris kartus nupoliruota ir tris kartus nudažyta. Taigi jo savikaina – didžiulė. Be to, aš netiražuoju savo baldų šimtais tūkstančių vienetų – ir dėl to jie kainuoja brangiau. Bet mano kurti baldai yra ne tik kėdės ar foteliai – tai meno objektai, ryškiu spalvynu, ironija sukeliantys gerų emocijų. Balduose su skaitytuvų motyvu yra ir edukacinis momentas. Kėdes vaikams pavadinau "Eureka!" Su ta kėde gali ir masažuotis, ir skaičiuoti, ir žaisti. Parodose vaikus mano stendai kaip magnetas traukia.

– Jūsų kuriamas interjero stilius – šiek tiek eklektiškas. Vadovaujatės principu: geriau daugiau nei per mažai?

– Galima ir taip apibūdinti. Kūryboje žaidžiu kontrastais, jie – vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje. Kodėl šalia seno baldo – naujas, šalia saldaus, minkšto – metalinis, šaltas kaip traktorius? Kontrasto principu bandau sukurti pusiausvyrą. Nes jei viskas tik cukrus – bloga nuo cukraus, jei valgai tik silkę – bloga nuo jos. Todėl reikia visko – ir silkutės, ir kotletukų, ir pyragėlių. Ir aitriosios paprikos – kad būtų aštrumo, nebūtų prėska. Savo kūryboje naudoju ir vizualinį aitriosios paprikos motyvą. Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Gyvenu su Vilmantu jau 20 metų. Kai pamačiau jo spalvingą kūrybą, pagalvojau: su juo tikrai nenuobodžiausiu! Ir nenuobodžiauju. Vilmantas yra didysis mano mokytojas. Jis mane išmokė laikytis tam tikrų principų kūryboje. Sakė: Indra, tik nesismulkink, daryk dideliais mastais! Ir tie mano mastai auga. Anksčiau kūriau tik Lietuvoje, dabar gavau užsakymą baldams iš Japonijos.

– Pasižiūrėjus į jūsų kūrybą, neatrodo, kad bent toliausiame jūsų atminties kampelyje yra likę prisiminimų apie sovietmečiu mus supusias erdves ir spalvas.

– Kalbant apie anų laikų įtaką – aš sovietines "piatietažkes" mačiau iš tolo. Augau Vilniaus senamiestyje, Vokiečių g., labai nestandartinėje erdvėje – mūsų butas buvo per tris aukštus. Tiesa, savo kambario neturėjau – šeimoje buvome šeši vaikai. Mirus mamai, tėtis dar kartą vedė, su antrąja žmona susilaukė vaiko, kartu augo šios moters sūnus – mūsų buvo daug. Ir mes visi iki šiol gražiai draugaujame šeimomis. Turėjome ypač gražią, nestandartinę, didelę erdvę. Ir jei interjere matau didelę erdvę, bandau ją išsaugoti. Tada jau geriau taikau kambario kambaryje principą – aš nekuriu sandėliukų simfonijos. Didelėje erdvėje galima sukurti įvairiausių siužetų: ir kontrastingų, ir spalvingų, ir emociškai šmaikščių.

Mano tėtis širdyje buvo architektas – visą laiką ką nors keisdavo. Pavyzdžiui, tobulindavo laiptus. Ir padarė tobulus. Taip ir aš kūryboje vis kažką keičiu. Vieną savo svetainės sieną keičiau penkis kartus. Kūryba – tarsi begalybė: užlipi į vieną kalną, tada – į kitą, dar kitą. Man smagiau lipti į kalną, nei nuo jo čiuožti.

– Nuo sovietmečio turėjo praeiti kažkiek laiko, kad lietuviai priimtų tokius ryškius, kontrastuojančius interjerus kaip jūsų?

– Ir dabar ne visi juos priima. Lietuvoje sakoma: svarbiausia, kad būtų patogu. Bet aš tarp estetikos ir patogumo dedu lygybės ženklą – man tai vienodai svarbu. Estetika padeda sukurti tą malonumo jausmą, kurį patiriame grįžę namo, kai pasitinka erdvė su visais keistais daiktais, spalvynais, paveikslais ir visa kita.

Lietuvių genuose įrašyta – būk kuklus! Palyginti su prancūzais, olandais, danais, mes labai kuklūs ir atsargūs. Šilčiausiai į mano kūrybą reaguoja japonai, prancūzai, olandai, indai, arabai, amerikiečiai ir rusai. Parodoje, kur eksponuojama įvairių autorių kūryba, daug rusų susirenka prie mano stendo. Dėl to, kad turi gerą humoro jausmą. Ir jie nebijo pasakyti: man gera arba – man liūdna. O lietuviams gėda. Nors man, pavyzdžiui, ne gėda. Kaip ne gėda ir prisipažinti, kad neturiu be saiko. "Be saiko" – tai mano prekės ženklas. Taip vadinasi ir mano kuriami interjerai, baldai. Žinoma, tas "be saiko" turi būti tik pozityvus.

Ryškiomis spalvomis aš bandau nugalėti lietuviams būdingą niūrumą, pyktį. Tikiu, kad spalva gali pakeisti pasaulį. Ironiją, autoironiją kūryboje naudoju dėl tos pačios priežasties – noriu, kad žmonės daugiau vieni kitiems šypsotųsi. Reikia pradėti nuo savęs. Nusibodo kūkčiojimai, liūdėjimai – pradėkime šypsotis. Ieškokime gražių dalykų!
Kaip sako Vilmantas, pas mane ateina žmonės ekstremalai, nes mano darbai – ryškūs. Aš kitaip kurti negaliu, negaliu eiti prieš save. Nesiruošiu keisti savo kūrybinio braižo, slopinti spalvų, nes spalvos yra mano stiprybė.

– Šiemet jums – debiutų metai: debiutuosite prestižinėje tarptautinėje meno mugėje Danijoje, Kopenhagoje veikiančioje parodoje jūsų kūryba pirmą kartą eksponuojama kartu su vyro tapybos darbais.

– Dabar prasideda naujas mano kūrybos etapas – tarptautinių meno parodų etapas. Viena smagiausių akimirkų mano gyvenime buvo, kai man paskambino Kauno bienalės vadovė menotyrininkė Virginija Vitkienė, ir pasakė, kad kartu su kitų Lietuvos menininkų darbais nusiuntė mano darbus tarptautinės šiuolaikinio meno mugės"Collect", vykstančios Londono "Saatchi" galerijoje, kuratoriams ir mano darbai buvo atrinkti. O ten labai sunku pakliūti. Iš Lietuvos važiuosime keturios menininkės – be manęs, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė.

Kalbant apie Daniją – šiame projekte dalyvauja lietuviai, danai ir prancūzai. Ne tik dailininkai ar baldų kūrėjai – vyksta poezijos, muzikos vakarai. Paroda vyksta Kopenhagoje, Apvaliajame bokšte, – su puikiomis ekspozicinėmis erdvėmis. Kopenhagoje eksponuojamas mano "Stradivarijaus krioklys". Vilmantas – pažįstamas Danijoje, dirba su viena šios šalies galerija, yra nutapęs Danijos karališkosios šeimos narių portretus.

Dabar imu jausti, kad po truputį ateina grąža. Ne tokia didelė, kiek esu įdėjusi, – ačiū Vilmantui, kad jis leidžia man taip kaprizintis, nes tai brangus malonumas, bet aš tikiu ir žinau, kad man pavyks. Ir tada bus kiti bumerangai. O dabar esu tiesiog apsėsta šio "Bumerango", kuris bus eksponuojamas "Collect" mugėje. Tikiu, kad jis bus pastebėtas. "Linksmas Bumerangas" ("Happy Boomerang") – tai pusapvalė sofa. Šiuo kūriniu noriu pasakyti, kad viskas gyvenime sugrįžta: ir geri, ir blogi darbai – kaip bumerangas. Ir dukras to mokau (kartu su Vilmantu menininkė užaugino dukrą iš pirmos santuokos Gabrielę Eleną, augina abiejų dukras Teodorą Danielę ir Martyną Mariją – red. past.). Todėl, jei nori, kad senatvėje prie tavo Kūčių stalo būtų pilna žmonių, tam reikia ruoštis visą gyvenimą. Jei nori būti mylimas, visų pirma turi duoti. O kai duodi – sugrįžta.

– Esate minėjusi, kad menininką kurti įkvepia išgyvenamų emocijų skalė.

– Gyvenime esu turėjusi baisią dramą – mama mirė, kai man buvo vienuolika metų. Ta drama buvo labai skausminga, bet, manau, ji davė impulsą kūrybai. Kartais nepriteklius taip pat duoda tam tikrą impulsą. Pavyzdžiui, vaikų namuose užaugę piešėjai Algirdas ir Remigijus Gataveckai – tokie šviesuoliai. Esu didžiausia jų gyvenimo filosofijos gerbėja, vis stebiuosi, kaip jie to lietuviško pykčio visai neturi.

– Kokią įtaką jūsų kūrybai padarė ryškiomis, grynomis spalvomis tapantis jūsų vyras?

– Jo poveikis mano kūrybai labai stiprus. Vilmantas yra pirmasis ir aršiausias mano kritikas. Jis man pasako, kas gali būti blogiausia, ir aš tam pasiruošiu. 20 metų gyvename kartu – audringai, spalvingai, bet nenuobodžiai. Nuobodulys – baisiausias dalykas gyvenime. Gyventi interjere be spalvų man būtų nuobodu.

Komentaras
Vilmantas Marcinkevičius
Tapytojas

Ar mes su Indra esame kūrybinis tandemas? Mūsų abiejų inicialais to paties kūrinio negalėtume pasirašyti – yra individualūs Indros ir mano kūriniai. Savo rankomis Indra neprisilietė prie tapybos, o aš – prie jos kūrinių. Bet mentalinėje kūrybos erdvėje yra nemažai apsikeitimų, ypač – spalvinėse gamose.

Aš ne tiek kritikuoju Indrą, kiek tarp mūsų vyksta dalykiška diskusija. Tai padeda išryškinti trūkumus, ieškoti tobulesnio kūrybinio kelio. Kiekvienas žmogus, įgijęs meninį išsilavinimą, turi savo nuomonę ne tik apie savo kūrybą. O kūrėjas turi būti toks stiprus, kad išsaugotų savo nuomonę. Nes jeigu leisiesi, tave mokys, kas tik gali. Aš pats tai pajutau dar studijų laikais. Turi vieną dieną pasakyti "ne", pajusti, kur turi likti sau ištikimas. Indra kartais nekreipia dėmesio į mano patarimus. Jei visą laiką atsižvelgtų, tai būtų galima pristatyti kaip Indros ir Vilmanto bendrą produktą. Bet kol kas mes gana puikiai jaučiamės kiekvienas savo kūrybinėse erdvėse.

Kaip apibūdinčiau žmonos kūrybą? Kūrybinis efektas yra ekspresyvus, sprogdinantis eterį. Jos naudojamos spalvinės kombinacijos – neįprastos. Lietuviškai tapybos mokyklai nebūdingos? Tradicinė lietuviška paletė – niūroka, jei žvelgsime į nublukusią trobą. Bet jei žiūrėsime į tautinį kostiumą, rasime ir ryškių grynos spalvos siūlų. Natūroje visokiausių spalvų yra. Lietuviškoje gamtoje ryškių spalvų mažiau, bet pasaulyje jos egzistuoja. Viduržemio jūroje panėręs po vandeniu gali išvysti ryškiausių žuvyčių, koralų. Tai kodėl tos spalvos neturi būti leistinos tapyboje, kūryboje? Viskas priklauso nuo to, kokį kelią kūrėjas pasirinks.

Indros kūriniai turi daug idėjinės plotmės viduje ir ekspresijos. Pati kūryba – teatrališka, priešinga pasaulyje dominuojančiai skandinaviško dizaino sampratai. Beje, skandinaviško dizaino minimalizmas susijęs su ilgu socialdemokratinės politikos tarpsniu Skandinavijoje. Tas minimalistinis dizaino kelias gimė iš poreikio, kad baldai būtų ne tik patogūs, bet ir įperkami, prieinami visiems. O jai priešiška prancūziška samprata pabrėžia puošybinį daikto elementą.