„Jos metu šoksime įvairius šokius – klasikinį valsą, baletą, tango, šiuolaikinius šokius... Palyginsime, kuo jie skiriasi ir kodėl šokti yra taip smagu“, – pasakojo projekto sumanytojai.

Šokis yra choreografės ir šokėjos Ingos Briazkalovaitės stichija, kuria ji nori sužavėti tiek visus mažus ir didelius šio koncerto klausytojus, tiek Klaipėdos kamerinio orkestro narius ir net klausytojus, kuriems ji taip pat yra numačiusi choreografinių užduočių.

Pati I. Briazkalovaitė daug metų šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, yra sukūrusi choreografiją Klaipėdos ir Kauno muzikinių teatrų spektakliams.

Pastaruoju metu I. Briazkalovaitė tapo dar labiau žinoma kaip vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Ji šoko vertikalaus šokio spektakliuose „Kalbantis bokštas“, „Giedanti Vydūno upė“, „Kūrėjo kodas“. Vienas naujausių jos meninių projektų – Ukrainos nepriklausomybės dienos proga pernai Vilniuje ant Maskvos namų pastato fasado surengtas meninio šokio performansas „Dance of Freedom“, sulaukęs didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.

2008 m. Klaipėdoje I. Briazkalovaitė įkūrė šokių mokyklą „Coda“. Ją lanko įvairaus amžiaus vaikai, kurie ugdomi grupėse, suskirstytose pagal amžių ir sugebėjimus. Mokyklos vadovė džiaugiasi, kad tarp jos auklėtinių jau yra merginų, pasirinkusių profesionalaus šokėjo kelią. Baleto skyrių nacionalinėje M. K. Čiurliono menų gimnazijoje baigė arba dar joje mokosi aštuonios mokykloje „Coda“ užaugusios šokėjos.

Jaunosios šokių mokyklos „Coda“ šokėjos dalyvaus šiame ,,Žaismingos muzikos orkestro“ projekte ir pirmiausia trauks publikos dėmesį. Jos atliks I. Briazkalovaitės ir kitų choreografų sukurtas choreografines miniatiūras pagal Ludwigo van Beethoveno, Camille’io Saint-Saënso, Piotro Čaikovskio, Maxo Richterio, Leroy Anderssono, Karlo Jenkinso ir kitų autorių kūrinius.

I. Briazkalovaitė sakė: „Šokis yra kaip maistas, kuriame turi būti visko. Kuo įvairesni ingridientai, tuo stipresnis skonio sprogimas burnoje. Bet visko turi būti su saiku. Koncerto metu jums bus pateiktas platus šokio meniu: nuo klasikinio šokio su puantais per humoristines šokio intermedijas iki ekspresyvaus tango.“

Grakštūs „Coda“ šokėjų judesiai, choreografinių miniatiūrų žaismė Klaipėdos koncertų salės scenoje kurs spalvingą šokio pasaką. Ją šokėjoms ir Mindaugo Bačkaus vadovaujamam Klaipėdos kameriniam orkestrui sekti padės koncerto vedėja Jonė Girdzijauskaitė.

„Jos metu šoksime įvairius šokius – klasikinį valsą, baletą, tango, šiuolaikinius šokius... Palyginsime, kuo jie skiriasi ir kodėl šokti yra taip smagu“, – pasakojo projekto sumanytojai.

Šokis yra choreografės ir šokėjos Ingos Briazkalovaitės stichija, kuria ji nori sužavėti tiek visus mažus ir didelius šio koncerto klausytojus, tiek Klaipėdos kamerinio orkestro narius ir net klausytojus, kuriems ji taip pat yra numačiusi choreografinių užduočių.

Pati I. Briazkalovaitė daug metų šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, yra sukūrusi choreografiją Klaipėdos ir Kauno muzikinių teatrų spektakliams.

Pastaruoju metu I. Briazkalovaitė tapo dar labiau žinoma kaip vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Ji šoko vertikalaus šokio spektakliuose „Kalbantis bokštas“, „Giedanti Vydūno upė“, „Kūrėjo kodas“. Vienas naujausių jos meninių projektų – Ukrainos nepriklausomybės dienos proga Vilniuje ant Maskvos namų pastato fasado surengtas meninio šokio performansas „Dance of Freedom“, sulaukęs didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.

Šokis yra kaip maistas, kuriame turi būti visko.

2008 m. Klaipėdoje I. Briazkalovaitė įkūrė šokių mokyklą „Coda“. Ją lanko įvairaus amžiaus vaikai, kurie ugdomi grupėse, suskirstytose pagal amžių ir sugebėjimus. Mokyklos vadovė džiaugiasi, kad tarp jos auklėtinių jau yra merginų, pasirinkusių profesionalaus šokėjo kelią. Baleto skyrių nacionalinėje M. K. Čiurliono menų gimnazijoje baigė arba dar joje mokosi aštuonios mokykloje „Coda“ užaugusios šokėjos.

Jaunosios šokių mokyklos „Coda“ šokėjos dalyvaus šiame „Žaismingos muzikos orkestro“ projekte ir pirmiausia trauks publikos dėmesį. Jos atliks I. Briazkalovaitės ir kitų choreografų sukurtas choreografines miniatiūras pagal Ludwigo van Beethoveno, Camille’io Saint-Saënso, Piotro Čaikovskio, Maxo Richterio, Leroy Anderssono, Karlo Jenkinso ir kitų autorių kūrinius.

I. Briazkalovaitė sakė: „Šokis yra kaip maistas, kuriame turi būti visko. Kuo įvairesni ingredientai, tuo stipresnis skonio sprogimas burnoje. Bet visko turi būti su saiku. Koncerto metu jums bus pateiktas platus šokio meniu: nuo klasikinio šokio su puantais per humoristines šokio intermedijas iki ekspresyvaus tango.“

Grakštūs „Coda“ šokėjų judesiai, choreografinių miniatiūrų žaismė Klaipėdos koncertų salės scenoje lapkričio 24 d. 12 ir 18.30 val. kurs spalvingą šokio pasaką. Ją šokėjoms ir Mindaugo Bačkaus vadovaujamam Klaipėdos kameriniam orkestrui sekti padės koncerto vedėja Jonė Girdzijauskaitė.

„Sako, kad mes čia, kvaileliai, rizikuojam gyvybe. Bet aš sakau, jūs įeinat į devynaukštį pastatą ir nebijot, kad devintas aukštas nugrius ant aštunto? Visi tada taip suklūsta: taigi turi stovėti ar ne? Aš sakau, mes taip pat saugiai kabinamės ir turim kabėti. Nes ten gali išlaikyti pusantros tonos, ir turi būt saugu“, – pasakoja choreografė I. Briazkalovaitė.

Tai, kad vieną dieną Inga galės imtis tokių projektų, atrodė neįmanoma dėl gimdymo traumos. Pasirodo, po gimimo gydytojai piešė nykias perspektyvas dėl mergaitės negalios.

„Gimiau su padidintu raumenų tonusu. Kojos buvo nesulenkiamos, visiškai ištiestos, nes sausgyslė labai trumpa ir viskas susitraukę. Ir tuo metu, kaip ir mama pasakojo, tokie vaikai buvo nurašomi: spec. batukai ir invalidumas. Kažkokių aukštesnių jėgų dėka iš Izraelio tėvai gavo tokias sūpynes, kurias dabar galim pavadinti jumpingu. Lubose, namuose, buvo išgręžta skylė, pakabinta guma ir aš pradėjau spyruokliuoti, šokinėjau su ta guma“, – vaikystę prisimins balerina.

Mamos atkaklumo dėka Inga atsistojo ant kojų. Savo užsispyrimo vedina atsidūrė ir baleto mokykloje. Tačiau pradžioje ir čia lydėjo sunkumai. Inga išsiskyrė iš savo klasiokių, anksčiau už visas ėmė bręsti, svėrė kur kas daugiau nei jos bendraamžės. Šiandien įspūdingus pasirodymus ruošianti Inga prisimena: dažnai užduodavau klausimus, kodėl aš kitokia, nei kitos mergaitės. Inga nebuvo kviečiama šokti mokyklos statomuose spektakliuose, maža to, išgirdo pasiūlymą apskritai palikti baletą. Todėl mergina ėmė laikytis dietų ir sulieknėjo taip, kad visi aikčiojo ir ėmė siūlyti visus vaidmenis iš eilės.

Vis tik Inga prisipažįsta: dietos gali padėti trumpam, o vėliau ir vėl grįžti prie savo kūno formų. Nepataikiusi į klasikinio baleto standartus, Inga išgirdo pasiūlymą važiuoti šokti į Klaipėdą, kurioje konkurencija mažesnė. Šio žingsnio balerina nesigaili. Klaipėdoje ji ne tik surado save, bet ir sutiko būsimą vyrą, su kuriuos šiandien jau 17 metų drauge ir turi sukūrę nuostabią šeimą. Metams bėgant susitvarkė ir kūno linijos, o pasibaigus karjerai teatre, ją iškeitė į kitą savo aistrą – yra viena iš nedaugelio Europoje užsiimanti įspūdingu vertikaliu šokiu. Choreografė prisipažįsta: vertikalus šokis – nemenkas iššūkis.

Visa išskirtinio talento choreografės I. Briazkalovaitės istorija – šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

Jacques‘o Offenbacho „Orfėjas pragare“, išpopuliarinęs kankaną, laikinai tampa „Orfėju karantine“, tačiau tai - ne kliūtis ruoštis premjerai!

Senovės graikų mitų pagrindu sukurtame operetės „Orfėjas pragare“ librete nesunku įžvelgti sąsajų su mūsų šalies bei laikmečio aktualijomis. Viskas taip susimaišo, kad dievai nuo Olimpo kalno priversti nusileisti į žemę... Režisierė Rūta Bunikytė dar metų pradžioje žadėjo, kad herojai patys keis šios operetės siužetą. Bet kad netikėtumai prasidės jau repetuojant?.. Nesitikėjome.

Garsi komanda

Meninę operetės koncepciją kuria jauna statytojų komanda: režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė ir scenografė Renata Valčik bei choreografė Inga Briazkalovaitė.

Vaidmenis operetėje ruošia savi ir kviestiniai solistai: Euridike taps Rita Petrauskaitė, Beata Ignatavičiūtė ir Ilona Pliavgo, Orfėju – Rapolas Baranauskas ir Kęstutis Nevulis, Aristėju – Tadas Jakas ir Deivis Norvilas, Publikos nuomone – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė, Jupiteris – Mindaugas Rojus, Venera – Vitalija Trinkė, Diana – Oksana Auškalnytė, Minerva – Dina Mataitienė, Amūru – Rosana Štemanetian ir Rasa Ulteravičiūtė, Stiksu – Šarūnas Juškevičius ir Virginijus Pupšys, Junona – Reda Jucevičienė, Merkurijumi – Gytis Šimelionis ir Arūnas Ramelis.

Karantinuoti namų rutinoje

Režisierė R.Bunikytė apgailestauja, kad šią savaitę turėjusį vykti priešpremjerinį šurmulį pakeitė namų rutina, kuri buvo sunkiai pakeliama net operetės herojams. „Pirmas impulsas – geriau. Pagalvojimo ir minčių susikratymo – nereikia. Operetė buvo jau beveik pastatyta, gyvo susitikimo pritrūkome tik paskutinio spektaklio veiksmo sustygavimui. Mums reikia gyvos bendrystės. Esame etape, kai operetės skaitymai jau praėję... Masiniai šokiai liko sustatyti popieriuje: bet norint juos išbandyti, reikia scenos. Kostiumams siūti reikia medžiagų ir siuvėjų... Repetuoti galime nebent atlikėjų nusilenkimus scenoje“,- juokauja režisierė.

„Sunku apibūdinti operetės choreografiją – ji neturi vienos aiškios stilistikos ir kuriama vadovaujantis vidiniu pojūčiu. O pojūtis grindžiamas praktine patirtimi, teorija ir eksperimentais. Dirbdamos kartu su režisiere R. Bunikyte, kaskart išsikeliame sau naujų iššūkių. „Orfėjo pragare“ pastatymas bus labai spalvingas choreografine prasme: nuo velniukų iki dievybių, nuo menueto iki kankano... Ši operetė – ironiška, net satyriška situacijų komedija. Daugiau detalių nesinori atskleisti, tad visiems, per karantiną pasiilgusiems gaivaus humoro, siūlysime ją pamatyti“,- sako choreografė Inga Briazkalovaitė.

„Mums pabodo klausytis ir žiūrėti, kaip žmonės vieni kitus menkina ir žemina, kaip atsiranda lygesni už kitus, kiek nepakantumo, nesantaikos ir pykčio viešojoje erdvėje, kokie pasibjaurėtini yra komentarai apie kitokius ar kitaip gyvenančius. Šis projektas atsirado iš nenoro tylėti ir taikstytis su žmonių diskriminavimu pagal amžių, sudėjimą, rasę ar gyvenimo būdą“, – kalba L. Šimulytė-Belovė, kuri yra ir TV projekto „Lietuvos balsas“ vyr. vizažistė. Anot jos, po oda visi žmonės yra tobulų anatominių stebuklų savininkai.

Menininkai šiam projektui pasirinko itin sudėtingą tapybos techniką – aerografiją, kuomet dažai purškiami naudojant specialų instrumentą ir suspausto oro slėgį.

Prie šio unikalaus projekto Lina Šimulytė-Belovė dirbo kartu su žymiu aerografu Donatu Valčiuku, kuris paprastai piešia ant automobilių, fasadų ar drobės. Piešti ant žmogaus kūno, pasak D. Valčiuko, buvo įdomus iššūkis.

Žmonės stebėjo reginį užgniaužę kvapą, ne tik todėl, kad baiminosi dėl ant 25 metrų aukščio laivų statyklos elingo vartų pakibusių šokėjų saugumo, bet ir dėl stulbinamų vaizdo projekcijų, baleto šokėjų judesių ir muzikos garsų vienovės.

Šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas yra vieninteliai Lietuvoje įvaldę vertikalaus šokio techniką. Tik todėl, kad uostamiestis turi šiuos du ypatingus šokėjus, buvo įmanoma realizuoti šį ypatingą projektą.

Nuostabi galimybė žiūrovams pabuvoti ten, kur gimsta laivai, ir tokioje erdvėje stebėti meno reiškinį atsirado tik „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ vadovams įsileidus šį projektą į savo erdves.

Liaudies daina, merginos tautiniais rūbais buvo bene realistiškiausia pasirodymo dalykai.

Visa kita – ir tekstas, ir vaizdai, ir muzika, ir juo labiau pakibusių ant lynų artistų šokis – buvo abstrakcijos, verčiančios kiekvieną žiūrovą savaip suprasti autorių sumanymą.

Ištraukos iš moksleivių rašinių apie Vydūną vieniems pasirodė prasmingais žodžiais apie šią asmenybę, kitiems demonstravo, kad paaugliai yra pernelyg jauni suprasti šios asmenybės gelmę.

Suprasti, kuri reginio galis padarė žiūrovams didžiausią įspūdį nebuvo sunku, nes būtent tada virš galvų pakilo telefonai, fiksavę vaizdus. Kai šokėjai virto vaizdo projekcijos akių lėliukėmis, mobiliųjų įrenginių matėsi daugiausiai.

„Giedanti Vydūno upė“ skirta 150-osioms Vydūno gimimo metinėms ir Lietuvos šimtmečiui. Simboliškai pasirinkę upės motyvą, pasirodymo kūrėjai Vydūno asmenybę, jo kūrybą ir filosofiją perkėlė į kitą, laikui nepavaldžią dimensiją, tarsi vaikščiotų kūrybos laiko vertikalėje.

Susirinkusi minia dėkojo dangui už ramų, šiltą vakarą, prie marių buvo neįprastai šilta. Didžiuliame elinge galėjo tilpti iki tūkstančio žiūrovų. Ko gero, taip ir buvo, nes tą patį vakarą, 21 val., surengtas dar vienas spektaklis.

Skirstydamiesi žiūrovai aptarinėjo iki šiol nematytą reginį. Jį sunku palyginti su kartu su olandų trupe „Bencha Theatre" 2017 m. sukurtą ir ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado parodytą vertikalaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“. Daugelis jau buvo girdėję apie projekto sumanytojos Kristinos Norvilės svajonę sukurti vertikalųjį šokį ant aukščiausi Klaipėdos kamino.

Tokie reginiai, kaip parodytas šeštadienį klaipėdiečius verčia jaustis tikrais europiečiais, gyvenančiais ne provincijoje, o įvairių menų kupiname uostamiestyje.

Ką nors panašaus Lietuvoje, vargu ar galima pamatyti. Kur kas mažesniame 17 metrų aukštyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjai drauge su olandais šoko pernai. Esama slaptos minties kitais metais panašų šokį sukurti ant aukščiausio uostamiesčio statinio – 87 metrų aukščio kamino.

Šį savaitgalį klaipėdiečiai ir miesto svečiai turės unikalią galimybę patekti į „Vakarų Baltijos laivų statyklą“ (Pilies g. 8), kur bus rodomas neįprastas vertikalaus šokio spektaklis „Giedanti Vydūno upė“, skirtas Vydūno 150-osioms gimimo metinėms.

Spektaklio metu bus daug improvizuojama. Gros tikras orkestras, kurio atliekama muzika bus derinama su įrašais. Milžiniški elingo vartai virs šokių scena ir vaizdo projekcijų ekranu vienu metu.

Spektaklio atlikėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas nėra vertikaliųjų šokių naujokai, tad klausinėjami apie aukščio baimę juokauja. Tiesa, tuo metu, kai jie kasdien lipdavo ant vartų ir pustrečios savaitės repetuodavo, baigiamame statyti laive dirbę darbininkai sustingdavo iš nuostabos.

Pasiūlymas įsileisti menininkus į laivų statyklą nustebino bendrovės „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės generalinį direktorių Arnoldą Šileiką. Jis šią mintį išgirdo iš miesto mero Vytauto Grubliausko.

Drąsų eksperimentą galės vienu metu stebėti apie tūkstantis žiūrovų, bilietų kainos neturėtų išgąsdinti, už galimybę pamatyti kiek trupiau nei pusvalandį trunkantį unikalų spektaklį prašoma sumokėti penkis eurus.

Scenarijaus autorė Sondra Simana kūrė spektaklį apibendrindama Vydūno veiklą, moteris čia – ir dvasia, ir laumė, ir motina, vyras – pats Vydūnas. Autorė kūrė scenarijų prisimindama paties Vydūno veikalus, kurie turėtų būti rodomi didelėse erdvėse, su vaizdo projekcijomis ir daugybe simbolių.

Žiūrovai pamatys vientisą kūrinį, kurį autorė sąlygiškai suskirstė į keturias dalis.

Prieš metus ant Muzikinio teatro fasado pristačiusi vertikalaus šokio spektaklį "Kalbantis bokštas", ambicinga moteris tapo šio žanro pradininke Lietuvoje. Spalio 6 d. "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare Klaipėdai ir visai Lietuvai ji drauge su šokėju Aurelijumi Liškausku parodys jau antrąjį savo darbą – vertikalaus šokio spektaklį "Giedanti Vydūno upė".

– Inga, kaip apibūdintumėte vertikalų šokį? Kokia tai meno forma?

– Tai šokis dideliame aukštyje, esant nesvarumo būsenai. Užsienyje kolegos šoka naudodami vinčus – krano principo mechanizmus. Jie žmogų kilnoja automatiškai, 4 m/s greičiu, atlikėjui belieka susitelkti į choreografiją. Mūsų turima įranga paprastesnė, naudojame virves, apraišus ir karabinus, o aukštį reguliuojame rankiniu būdu. Vertikalus šokis gali būti rodomas ant bet kurio aukšto pastato "nešančios" sienos, tvirtinantis ant metalinių sijų.

– Esate šio žanro pradininkė Lietuvoje. Ar pamenate, kaip gimė mintis puantus atidėti į šalį ir juostis virvėmis?

– Kai dirbant Klaipėdos muzikiniame teatre prasidėjo kalbos apie teatro uždarymą rekonstrukcijai, pamaniau, jog būtų gražu ir simboliška suorganizuoti renginį, kuriame atlikėjai, šokėjai, išeitų iš scenos į išorę. Pirmoji šia idėja patikėjo anuomet teatre dirbusi kolegė Kristina Norvilė. Ji padėjo surasti olandų trupę "Bencha Theater", apmokiusią mus ir padėjusią kurti "Kalbantį bokštą". Tą projektą įgyvendinome bendrai su Klaipėdos muzikiniu teatru. Tuo tarpu "Giedanti Vydūno upė" jau yra savarankiškas šokių mokyklos "Coda" produktas. Reikia pripažinti, kad olandai pradžioje buvo skeptiški, nesitikėjo, jog taip gerai ir greitai įsisavinsime medžiagą. Didelė motyvacija judėti pirmyn buvo jų kvietimas kartu vykti gastrolių į Indiją.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti vertikalaus šokio atlikėjams, kokių taisyklių laikytis?

– Pirmiausia būtinas profesionalus šokėjo, gimnasto ar oro akrobato pasirengimas. Egzistuoja tam tikros taisyklės: nesvarumo būsenoje negalima kabėti ilgiau nei valandą, nes susispaudžia organai, sutrinka kraujotaka ir ima trūkti deguonies. Dažnu atveju ilgiau pabuvus vertikalioje padėtyje jaučiu galvos skausmą, Aurelijus – nugaros. Fiziniai pojūčiai labai skirtingi. Saugumas čia labai svarbus, bet ir ekstremalumo, žinoma, daug. Šiame mene negalima klysti arba patingėti, nes pasekmės – labai skaudžios. Psichologiniu požiūriu pirmiausia tenka nugalėti aukščio baimę, reikalinga didelė savitaiga. Dauguma galvoja, jog mes nebijome, esame bepročiai. Iš tiesų, kaskart, pasikabinusi ore, bijau. Mintyse prabėga įvairūs scenarijai. Tačiau po kiekvienos ilgesnės pertraukos pasiilgstu to nesvarumo jausmo, šokio ore.

– "Kalbantį bokštą" šokote 17 m aukštyje, "Giedanti Vydūno upė" keliasi į 25 m. Antrajam projektui sąmoningai ieškojote aukštesnio pastato?

– Tiesą sakant, į aukštį nesiorientavome. Mūsų didžiausias noras buvo sukurti "Kalbančio bokšto" tęsinį. Ieškojome temų, kurios būtų įdomios, aktualios, filosofiškos. Greta Lietuvos šimtmečio kita šiais metais svarbi data – 150-osios Vydūno gimimo metinės. Pradėję analizuoti šaltinius apie šią asmenybę, buvome sužavėti. "Giedanti Vydūno upė" sujungs praeitį, Vydūno kaip kūrėjo asmenybę ir nūdienos moksleivių žinias apie jį. Paties projekto idėjos autorė – K.Norvilė, ji vykdė moksleivių apklausas. Scenarijų šokio spektakliui parašė Sondra Simana, scenai jį adaptavo režisierė Rūta Bunikytė. Kadangi Vydūnas – asmenybė, jungianti kūrėją, menininką ir filosofą, šiame spektaklyje išreikšime jį plačiąja prasme, pasitelkę elektro etno muzikos motyvus (kompozitorius Kristijonas Lučinskas), gravitacijai nepavaldų vertikalų šokį, čia ir dabar kuriamus video vaizdus. Mūsų akimis Vydūnas – tai ne tik ryški Lietuvos literatūros asmenybė, bet ir individualus požiūris į gyvenimą, savita gyvenimo gravitacija.

– Dabar, kaip ir pirmajame savo projekte, šoki drauge su A.Liškausku. Kokios jo savybės, priežastys tai lėmė?

– "Kalbantis bokštas" buvo išskirtinis ir labai ryškus įvykis mūsų abiejų gyvenimuose. Pasitikėjimo savimi įkvėpė gastrolės Indijoje, pajutome "kaifą". Aurelijus turi daug drąsos, ant sienos jis kaip katė, aš – krištolinė vaza (juokiasi).

– Kaip gimė mintis naują projektą parodyti tokioje neįprastoje erdvėje, "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare, elinge?

– Iš pradžių norėjome antrąjį spektaklį kurti ir rodyti ant vieno iš miesto devynaukščių gyvenamųjų namų. Vėliau buvome priversti šios idėjos atsisakyti, nes projekto įgyvendinimas nusikėlė į rudens sezoną. Reikėjo uždaros, nuo nepalankių oro sąlygų apsaugotos erdvės. Neatsitiktinai šio projekto globėju tapo miesto meras Vytautas Grubliauskas, drauge su juo svarstėme įvairias tokiam projektui tinkamas lokacijas. Sustojome ties, mano manymu, gražiausiu variantu, grandiozine erdve pačioje miesto širdyje, į kurią įprastai nepatenka joks pašalinis žmogus. Norėtųsi ten padaryti dar ne vieną renginį.

– Ar po kelių dešimtmečių, praleistų teatre, nesijauti išdavusi klasikinio šokio?

– Klasika yra mano kojose, kasdien šokių mokykloje dirbu su vaikais. Vertikalų šokį matau kaip kilimą į kitą lygmenį, kur galiu savo klasikinio šokio galimybes derinti su naujais įgūdžiais, akrobatika. Dauguma šokėjų išėję į rentą jaučiasi seni, pavargę, praradę motyvaciją. Mintis teatre laukti pensijos manęs netenkino, norėjau šokti ir rasti tokią alternatyvą saviraiškai, kuri mane vežtų. Po stažuotės Olandijoje turiu svajonę pakeliauti po pasaulį, pamatyti kitų trupių pasirodymų, nuvykti pasitobulinti į JAV, kur ir gimė vertikalus šokis

Mokėsi iš akrobatų

Gavusi Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją, Inga šiemet kovo mėnesį keturias dienas stažavosi Olandijoje, kur „Bencha Theatre“ oro akrobatų, praktikų Dimiterio Simeonovo ir Mickaelos Maria Karlsson buvo mokoma vertikalaus šokio technikos, naudojantis gerve-keltuvu.

Tie patys pedagogai vertikalaus šokio meistriškumo pamokas su virve pernai vedė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei. Jose dalyvavo ir I.Briazkalovaitė. Tačiau, norint neprarasti įgytų vertikalaus šokio technikos įgūdžių, reikia reguliariai treniruotis, o Lietuvoje nėra šios srities pedagogų, galinčių padėti praktikuotis.

Judėjimas siena aukštyn ir žemyn, naudojantis gerve-keltuvu, – tai pažengusių vertikalaus šokio atlikėjų gebėjimas. Būtent šios technikos Inga mokėsi Amsterdame ir tapo vienintele ją įsisavinusia šokėja Lietuvoje.

Motyvuoja tobulėti

Buvusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė atviravo, kad nuvykusi į stažuotę klausė savęs, už ką taip save nubaudė. Treniruotės buvo tokios fiziškai intensyvios, kad trečią dieną tiek Inga, tiek jos mokytoja Mickaela Maria, kuri yra profesionali vertikalaus šokio atlikėja ir oro akrobatė, raumenų skausmą turėjo malšinti nuskausminamaisiais. „Visą kūną maudė taip, kad net naktį skaudėjo verčiantis nuo vieno ant kito šono, – pasakojo Inga. – Kad būtų lengviau įsivaizduoti tą pojūtį, vertikalaus šokio pamoką galima prilyginti šešių valandų intensyviai pilvo preso treniruotei.“

Buvo tokių judesių kombinacijų, kurios balerinai nepavyko bandant ir penktą kartą iš eilės. Bet paskutinę dieną įvyko lūžis, ir atsiradęs „antrasis kvėpavimas“ leido viską, ko išmoko, atlikti nepriekaištingai.

Į susitikimą atėjusios mergaitės klausė Ingos, ar daug mėlynių ji parsivežė iš stažuotės. Vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje su šypsena veide atsakė, kad visas kūnas jomis buvo nusėtas: „Kiekvienas nepavykęs judesys garantavo naują mėlynę.“ Tačiau laisvo kritimo pojūtis besileidžiant žemyn, didžiulė adrenalino dozė ir baimė, kurią reikia nugalėti kiekvieną sykį kybant horizontaliai, Ingą motyvuoja ir toliau mokytis bei tobulėti vertikalaus šokio srityje.

Pasaulyje ir Lietuvoje

Vertikalaus šokio lopšiu laikoma Amerika, kur iš Vašingtono kilusi choreografė Trisha Brown 1971 m. pirmoji sukūrė vertikalus šokio techniką, leidžiančią pasipriešinti gravitacijai, naudojant lynus ir apraišus, įgalinančius šokėjus vaikščioti siena arba leistis nuo jos žemyn.

Nuo vertikalaus šokio užgimimo pradžios praėjo 47 metai, per kuriuos vertikalus šokis išsivystė iš daugybės pirmųjų iniciatorių įpročių ir praktikos. Jis gimė iš noro ištirti erdvę, aplinką ir tapti tokia šokio vieta, kurioje viskas įmanoma.

Europoje šiuo metu šoka penkios vertikalaus šokio trupės. Lietuvoje tokių trupių nėra nė vienos. Pirmasis vertikalaus šokio pasirodymas Lietuvoje buvo pristatytas 2010 m. Kauno modernaus šokio festivalyje: italų trupė „Il Posto / Marco Castelli“ šoko ant M.Žilinsko galerijos sienos. 2012 m. Vilniuje tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ant ŠMC fasado  prancūzų trupė „Compagnie Retouramont“ pristatė įspūdingą vertikalaus šokio ir videomeno spektaklį „Tas neaprėpiamas intymumas“. Tik 2017 m. Klaipėdoje buvo sukurtas vertikalaus šokio spektaklis „Kalbantis bokštas“, kuriame kartu su olandų trupe „Bencha Theater“ pirmą sykį Lietuvoje šoko lietuviai: klaipėdiečiai baleto artistai I.Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Šie atlikėjai yra vieninteliai Lietuvoje,  profesionaliai įvaldę vertikalaus šokio techniką su virve ir apraišais bei ją pritaikę praktiškai.

Ryškus akcentas

Idėja atgaivinti gausybės uostamiesčio gyventojų bei miesto svečių dėmesio sulaukusį vertikalaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“ iškelta neseniai vykusio miesto mero Vytauto Grubliausko ir spektaklio idėjos autorės Ingos Briazkalovaitės sutikimo metu.

Uostamiesčio meras negailėjo gerų žodžių ir pastebėjo, kad daugelis žmonių, birželio pradžioje stebėjusių spektaklį, tiki, jog šis gražus sumanymas turės tąsą.

„Suprantu, jog prasidėjus remontui tai šiek tiek techniškai būtų sudėtingiau, bet pats principas, pats sumanymas, šokio, šviesos, akrobatikos žaismas viename, manau, buvo užburianti idėja“, – neabejojo V.Grubliauskas.

Meras taip pat pastebėjo, kad „Kalbantis bokštas“ buvo vienas ryškiausių šio pusmečio, kai Klaipėda yra pasipuošusi Lietuvos kultūros sostinės karūna, akcentų.

Galėtų atgimti?

V.Grubliauskas pastebėjo, kad maloniai nustebinęs projektas menininkams uždėjo pareigą ateityje pakartoti kažką panašaus, nes miestas to laukia jau dabar.

I.Briazkalovaitė vylėsi, kad Klaipėdoje dar pavyks parodyti šį unikalų spektaklį bei pasiūlė idėją projektą pristatyti, pavyzdžiui, Kaunui ir taip parodyti ką gali klaipėdiečiai.

Šokėja taip pat pastebėjo, kad ant kurio kito miesto pastato spektaklį atgaivinti būtų netgi lengviau, mat Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro medžiagos techniškai nepalankios panašiai veiklai, būtinų įrengimų tvirtinimui.

V.Grubliauskas idėjos dar kartą miestui sugrąžinti kvapą gniaužiantį reginį neatmetė.

Pažėrė padėkų

Susitikimo metu miesto vadovas bei „Kalbančio bokšto“ idėjos autorė apsikeitė simbolinėmis padėkos dovanomis.

Šokėja miesto vadovui įteikė padėką bei kompaktinį diską, kuriame – vertikalaus šokio spektaklio vaizdo įrašas.

V.Grubliauskas I.Briazkalovaitei dovanojo miesto suvenyrą bei gintarinės arbatos.

I.Briazkalovaitė negailėjo gražių žodžių visiems projektu patikėjusiems ir padėjusiems jį įgyvendinti, už svarbiu metu parodytą palaikymą balerina atskirai dėkojo ir V.Grubliauskui.

„Pamačius tokią susirinkusių žmonių gausą širdis suvirpėjo“, – neslėpė šokėja ir pasidžiaugė, jog maždaug 20 min. trukęs pasirodymas sutraukė tiek gerai nusiteikusių ir kultūrai neabejingų žmonių.

Prireikė sunkaus darbo

Vis dėlto neslepiama, kad gausybei žiūrovų kvapą užgniaužęs projektas – sunkaus darbo rezultatas, kurį pasiekti nebuvo paprasta.

Pasak I.Briazkalovaitės, galėjo nutikti ir taip, kad žiūrovai pasirodymą būtų išvydę be projekcijos, kuri smarkiai sustiprino reginį, teko spręsti nemažai saugumo klausimų, susitaikyti su traumomis ar šokėjams grėsusiais pavojais, mat norint atlikti kai kuriuos šokio ar akrobatikos elementus teko atsisakyti kai kurių saugumo priemonių.

„Su apsaugomis neišeina tokių dalykų daryti. Dėl saugumo turi turėti dvi virves, tačiau tada negali suktis, nes antra virvė gali apsisukti aplink kaklą“, – detales atskleidė šokėja.

Neslepiama, kad kai kurios biurokratinės procedūros ne tik apsunkino kelią link tikslo, bet ir padidino projekto išlaidas.

Kuria naujus planus

Šokėja neslėpė, kad jau dabar brandina mintis toliau bendradarbiauti, tobulėti ir kurti su olandų teatro „Bencha teatre“ nariais, kurie su pačia I.Briazkalovaite ir Aurelijumi Liškausku šoko ant teatro sienos.

Tikėtina, kad vertikalaus šokio akcentų bus galima išvysti ir pačios I.Briazkalovaitės vadovaujamos šokių mokyklos „Coda“ pristatomuose kūriniuose.

Anot I. Briazkalovaitės, trupių, kurios rengtų tokius pasirodymus, Europoje yra tik penkios, o dabar šio meno jau išmoko ir du lietuviai.