Kauno rajone, Ringauduose, gyvenanti daugkartinė Europos čempionė, 2019-ųjų pasaulio vicečempionė I.Mikštaitė šį sezoną jau neplanuoja žengti ant tatamio, tačiau nesiruošia vien atostogauti.

"Dėl koronaviruso pandemijos neapibrėžtam laikotarpiui atidėtas Europos čempionatas, turėjęs vykti balandį, atšauktas ir birželį numatytas pasaulio čempionatas. Tai – mano pagrindiniai startai šį sezoną. Tad atsirado gražaus laiko tiems reikalams, kurių nespėdavau sutvarkyti aktyviai sportuodama ir keliaudama į varžybas", – sakė Ugnės Karvelis gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja, kiokušin karatė trenerė.

– Kaip iki šiol leidote laiką per karantiną? – paklausėme ringaudiškės.

– Pirmas dvi savaites džiaugiausi vien būdama namuose – tokios prabangos senokai neturėjau. Be to, truputį sirguliavau, tad buvo proga, kaip sakoma, išsigulėti, tuo pat metu ir buvusias traumas išsigydyti. Vėliau pamažu grįžau į įprastą monotoniją. Pirmiausia ėmiausi fizinio parengtumo pratimų, krūvius vis didinu, dabar jau bėgioju, tačiau niekur neskubu, nieko neforsuoju – juk nereikia ruoštis varžyboms. Nesumažėjo veiklos U.Karvelis gimnazijoje, nors darbo vieta persikėlė į namus – vyksta nuotolinės pamokos.

Karantinas pakeitė kai kuriuos moksleivius: buvę pasyvesni, uždaresni tapo energingesni, išradingesni.

– Netradicinių sprendimų ėmėsi ir Lietuvos kiokušin karatė federacija bei kai kurie klubai, nuotoliniu būdu buvo surengtos netgi šalies moksleivių kata rungties pirmenybės "Būk namie", sulaukusios didelio dalyvių būrio. Ką manote apie tokio pobūdžio naujoves?

– Įdomu, tereikia priprasti. Viena vertus, per virtualiąsias treniruotes ar pamokas galima realizuoti daugybę sumanymų, kuriems įprastomis sąlygomis pristinga laiko – kad ir teorijos dalykams, o pokalbiai gali būti išsamesni. Tačiau pasigendu gyvo bendravimo, emocijų, kaip vaikai betarpiškai reaguoja į krūvius – pavargo ar gudrauja? Internetas – tam tikra išeitis, kai nėra kitų variantų. Vis dėlto man mokyti mažus vaikus karatė technikos nuotoliniu būdu sudėtingiau, ypač kai reikia pataisyti klaidas, ką nors paaiškinti savo pavyzdžiais. Tačiau įkvėpti kovos dvasios, motyvuoti galima ir virtualiuoju būdu.

– Ar jūsų auklėtiniai iš U.Karvelis gimnazijos dar norėtų sugrįžti į klases užbaigti šių mokslo metų?

– Kauno rajono savivaldybė nusprendė, kad nuotolinis mokymasis tęsis ir birželį. Iš tiesų, neverta rizikuoti. Gimnazijos, bet tikriausiai pirmiausia savo draugų labiau pasiilgo mažesnieji – juk joks kompiuteris ar telefonas negali atstoti gyvo bendravimo. Nudžiugino tai, kaip karantinas pakeitė kai kuriuos moksleivius: buvę pasyvesni, uždaresni pastaruoju metu atsiskleidė – tapo energingesni, išradingesni.

I.Mikštaitės sportinius planus šiemet radikaliai pakeitė COVID-19 pandemija.

– Jūsų kalendoriuje bent jau iki rudens – jokių varžybų. Kaip motyvuojate save šiuo karjeros laikotarpiu?

– Varžybos – tik tam tikras atskaitos taškas, savęs patikrinimas. Tačiau tai, kas svarbiausia – procesas – tęsiasi ir tuomet, kai kovų nėra. Sportinė rutina – lyg gyvenimo būdas, tik kai ateitis neapibrėžta konkrečiomis datomis – mažiau skubos, įtampos, streso. Sakyčiau, bet kuriam sportininkui naudingos tokios pertraukos – ir jėgas atgauti, ir kitomis akimis pažvelgti į viską iš šalies. Galbūt iš naujo susidėlioti prioritetus arba palikti viską, kaip yra. Kiekvienam savi atradimai ir netektys: vieną dieną grandioziniai planai staiga gali tapti beprasmiai arba tai, kas atrodė nereikšminga, – stipriu postūmiu žengti į priekį, nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta.

Metų sportininku tapo lengvaatletis Adrijus Glebauskas – šuolininkas į aukštį, šiemetis Lietuvos čempionas, Pasaulio studentų universiados 3 vietos laimėtojas, 2019 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvis, kurį treniruoja Audra Gavelytė ir Algirdas Baranauskas.

Metų sportininke išrinkta Inga Mikštaitė – Europos pilno kontakto kyokushin karatė suaugusiųjų čempionė ir pasaulio kyokushin karatė suaugusiųjų čempionato 2 vietos laimėtoja.

Pažymėtina, kad šios sportininkės treneris Gediminas Varkala nugalėjo kolegas Metų trenerio nominacijoje.

Geriausiu ir įsimintiniausiu metų sporto renginiu pripažintos „Formulės 2“ (F2) pasaulio čempionato pirmo etapo varžybos.

Metų jaunojo sportininko apdovanojimas atiteko Gabrieliui Savickui, boksininkui, Europos Jaunimo bokso čempionate užėmusiam 3 vietą (tarp 17 dalyvių). Sportininko treneris – Vytautas Sinkevičius.

Metų jaunosios sportininkės titulu bei Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio padėka ir dovana pagerbta Ugnė Juzėnaitė – irkluotoja, Europos jaunių irklavimo čempionate dviviečių valčių klasėje iškovojusi 1 vietą (dalyvavo 18 komandų), Pasaulio jaunių irklavimo čempionate dviviečių valčių klasėje pelniusi 3 vietą (22 komandos). Jos trenerė – Regina Kapustavičienė.

Nominacijos Metų sportininkas su negalia laureatu tapo Kristupas Van Gravrock-Goes – plaukikas, Specialiosiose pasaulio Olimpinėse žaidynėse 4x25 laisvo stiliaus estafetiniame plaukime buvęs pirmas, 50 m nugara laimėta 3 vietą, 50 m krūtine – 5 vietą. Jo trenerės – Birutė Statkevičienė ir Giedrė Volbikienė.

Metų vyrų komandos nominacijoje nugalėjo Kauno salės futbolo komanda „Vytis“ – Baltijos klubų salės futbolo taurės laimėtoja, Lietuvos salės futbolo čempionė.

Metų moterų komanda pripažinta Kauno moterų krepšinio komanda “LSMU-Aistės” Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionė, Lietuvos karalienės taurės laimėtoja.

Už viso gyvenimo nuopelnus sportui Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas paskirtas Lietuvos tinklinio patriarchui (g. 1930 m.), legendiniam treneriui Vytautui Jankui. Jis po 1952-aisiais baigtų studijų iki pat 2007-ųjų dirbo Kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas), buvo Sporto žaidimų katedros dėstytojas, docentas, instituto sporto klubo pirmininkas, Neakivaizdinio skyriaus prodekanas, taip pat daugybės metodinių leidinių bei vadovėlių autorius ar bendraautoris. Buvo ir Kauno „Žalgirio“, Kauno miesto rinktinės, su kuria laimėjo nemažai pergalių, žaidėjas, treniravo rinktinių sportininkus. Jis žinomas ir kaip tinklinio čempionatų teisėjas.

Kauno mero patarėjas Tomas Jarusevičius pabrėžė, kad už aktyvią sportinę veiklą V. Jankus buvo apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, „Už nuopelnus Olimpizmui“, taip pat – ženklu „Kilnus elgesys“ bei ordinu „Sporto garbės komandoras“.

"Manau, labai prasminga greta geriausių jaunųjų sportininkų apdovanoti ir savo gyvenimu didelės pagarbos nusipelniusius sporto žmones. Ketverius metus Kaune tęsiama tokia graži tradicija pagerbti visą sporto bendruomenę. Džiaugiuosi, kad susiburiam metų gale, pabūnam, pasveikinam tuos, kurie plačiai garsina Kauno vardą.

Kaunas nėra tik krepšinis, tikiu, kad ši šventė kaip tik tai liudija. Sportui, aktyviam gyvenimo būdui miesto savivaldybė skiria labai daug dėmesio. Ir turime kuo pasidžiaugti. Tai – nauji ar atgimstantys sporto centrai, ledo arena, 20 lauko sporto aikštynų, irklavimo bazės Lampėdžiuose plėtra. Tai – ir atgimstanti Kauno sporto halė, ir prie jos vietoj prieškarinio stadiono statomas naujas, modernus futbolo stadionas. Netrukus turėsim ir leidimą baseinui įrengti Nemuno saloje“, – „Žalgirio“ arenoje surengtos sportininkų pagerbimo šventės proga naujienų agentūrai ELTA vardino pasiekimus Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.

– Koks jausmas būti pasaulio vicečempione?

– Šiandien – jau labai puikus. Netgi fantastiškas. Emocijos dar gana šviežios, bet jau viskas susiguli ir ateina tikrasis džiaugsmas. Kai baigiasi kova, ir ji baigiasi ne tavo naudai, emocijos tiesiog užsispaudžia. Suvokimas, kad finalas yra pralaimėtas, ima viršų ir yra stipresnis, neleidžia įvertinti, kiek iki to reikėjo padaryti ir nueiti. Gerai, kad tas sportinis nusivylimas tėra trumpalaikis.

– Ar tikėjotės medalio ir kokios spalvos?

– Prieš varžybas bijau apie tai garsiai kalbėti, nors viduje ir tikiesi, bent jau nori, nes tam ir sieki to rezultato, atiduodi save. Kartais net sau mintyse bijau pasakyti, kad noriu medalio, noriu užlipti ant pakylos. Tik kai pasieki, kai medalis tavo rankose ir yra apčiuopiamas, gali apie tai kalbėti. Tokio lygio varžybose medalio spalva nėra pati svarbiausia. Kai laimėjau pusfinalio kovą ir turėjau bent trečią ar ketvirtą vietą, jau buvo kažkas nerealaus, kad belieka susidėlioti emocijas, išlikti psichologiškai tvirtai ir eiti toliau.

– Ko pritrūko iki aukso? Kas sutrukdė?

– Niekas niekada nesutrukdo. Ir pačios nusiteikimas buvo geras. Esu sakiusi, kad, užlipus ant tatamio ir prasidėjus pirmosiomis kovos sekundėms, pajutau, jog kūnas tiesiog neklauso manęs. Vidinė įtampa, matyt, turėjo didesnės reikšmės nei mano noras. Kova iš esmės nebuvo fiziškai labai sunki. Ji baigėsi per pagrindinį laiką, baigtį lėmė emocinis lūžis, galbūt šiek tiek – ankstesnės traumos. Nors adrenalinas tas traumas palieka nuošalyje. Manau, kad pagrindinį vaidmenį suvaidino emocijos: kad ir kiek patirties turėtum, kiek kartų liptum ant tatamio, atsakomybė ir suvokimas, kad tai jau yra galutinis taškas ir tau reikia parodyti viską, ką gali, kad tai, kas buvo iki finalo, dabar nusibraukia ir tu turi laimėti tą kovą, pakišo koją. Matyt, spaudimas sau buvo per didelis. Gal po pusvalandžio būtų buvę kitaip. Čia sportas ir iš tikrųjų niekada negali pasakyti, kodėl laimėjai ar pralaimėjai, nėra bendrų taisyklių ir bendros priežasties, susideda keli dalykai. Kartais užtenka sekundės, akimirkos, kad kova būtų pralaimėta. Šiandien jau suvokiu, kokio tai buvo lygio varžybos, ką padariau, kad varžovės buvo išties stiprios, kad pergalės pasiekti neleido psichologinis nusiteikimas, nes fiziniai ir techniniai dalykai buvo daugmaž panašūs, nes tokio lygio varžybose atsitiktinumų nebūna.

– Ar tebeturite siekį tapti pasaulio čempione?

– Negaliu pasakyti, nes nežinau, kaip viskas dėliosis po čempionato, dar noriu pagyventi šviežiomis emocijomis, malonia savijauta. Vis dėlto manau, kad šis pasaulio čempionatas Japonijoje man jau buvo paskutinis, nes kitas vyks po ketverių metų. Tai pakankamai ilgas laikas, manau, kad jau nebeteks pateisinti tų vilčių ar įgyvendinti svajonių. Dabar – tokios mintys, ką gali žinoti, galbūt viskas ims ir apsivers, atsiras naujų tikslų ir motyvacijos, bet, pakartosiu, ketveri metai yra labai daug.

– Kuri pergalė jums yra labiausiai įsimintina ir dėl ko?

– Kiekviena pergalė yra savotiškai įsimintina ir kiekvienas pralaimėjimas yra vis kitoks. Šiandien labiausiai įsimintina ir paliečianti emociškai yra antroji vieta pasaulio čempionate. Dėl ko? Galbūt, kad viskas dar tebėra šviežia. Vis dėlto, mano karjeroje šis įvertinimas yra aukščiausias. Turiu pasaulio čempionės titulą, kai buvo rungiamasi atskirose svorio kategorijose, o čia varžytis absoliutaus svorio kategorijoje yra gana sudėtinga, netgi pasiruošimo metodika ir treniruotės buvo visiškai kitokios. Tai aukščiausio lygio varžybos, todėl manau, kad šis medalis šiandien yra vertingiausias.

– Sakėte, kad norite pasidžiaugti sidabru ir pailsėti. Kur ilsėjotės?

– Namuose Ringauduose su šeima, artimaisiais ir draugais. Tačiau to visiškai užtenka, nes kai nuolat esi sūkurio rate, nematai nei artimųjų, smagu jiems skirti dėmesio. Jau grįžau į savo kasdienybę, pas savo mokinius Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijoje, pas savo treniruojamus vaikus mokyklose ir darželiuose. Poilsio tebuvo kelios dienos grįžus iš Japonijos, o tikros atostogos bus, kai tam atsiras laiko.

– Kas iš artimųjų labiausiai džiaugiasi šiuo jūsų pasiekimu?

– Visi džiaugiasi, be labiausiai – mama. Ji geriausiai mato tą kasdienybę, tikrąją Ingą, kai atsiskleidžia ir nuovargis, nenoras bendrauti. Juk darbe, treniruotėse yra kitaip – eini ir darai, kas reikia. Mama geriausiai žino, kiek man ši pergalė kainavo. Žinoma, džiaugiasi treneriai, draugai, kurie palaikė. To džiaugsmo neišmatuosi, nepasversi, kiekvienas džiaugiasi skirtingai.

– Kokia yra jūsų diena, savaitė?

– Įprastą savaitę nuo 8 val. prasideda darbas gimnazijoje, nes dirbu kūno kultūros mokytoja. Pamokoms pasibaigus, važiuoju pas savo treniruojamus karatistus. Paskui laukia asmeninės treniruotės ir pasiruošimas varžyboms. Namo grįžtu apie 22 val. – vakarienė ir lova. Turiu laisvą tik sekmadienį, kurį stengiuosi skirti sau, pailsėti nuo sporto: lankausi baseine, pirtyje, einu pasivaikščioti.

Kartais net sau mintyse bijau pasakyti, kad noriu medalio, noriu užlipti ant pakylos.

– Kalbama, kad kaip sportininkė baigiate savo karjerą.

– Ir kai labai blogos, ir labai geros emocijos stengiuosi nepriimti sprendimų. Karjeros baigimas ateina savaime ir visi tai suvokia: tiek aš, tiek treneriai, tiek aplinka. Tačiau sportininkui turbūt yra labai sunku pasakyti, kad jau stop, jau užtenka, baigiame, juo labiau kad dar yra rezultatas, kad dar mėgaujiesi tuo procesu, kad, nepaisant nuovargio, tai dar tau teikia malonumą. Šiandien dar bijau pasakyti, kad jau viskas, kryžius padėtas, kad jau nebus mano startų.

Už antrąją vietą sportininkei Japonijoje atiteko ne tik sidabro medalis, bet ir didžiulė taurė, skiriama visiems prizininkams. Šįkart taurė į Vilnių atkeliavo gražiai supakuota dėžėje.

Labiausiai prestižiniame kiokušin karatė pasaulio renginyje – 12-osiose planetos pirmenybėse be svorio kategorijų – lietuvė iškovojo keturias pergales ir tik finale turėjo pripažinti japonės Juri Minamiharos pranašumą.

„Truputį emocijos jau nuslėgo, todėl laimės faktorius yra didesnis. Žinoma, kad po finalo nulipus nuo tatamio, buvo šioks toks nusivylimas, bet dabar, kai supranti, ką padarei ir kiek buvo nueita iki to, tas džiaugsmas ir euforija yra labai dideli“, – oro uoste kalbėjo I. Mikštaitė.

Per apdovanojimų ceremoniją sportininkė nesulaikė ašarų, kurios parodė, koks brangus yra šis pasiekimas.

Ta meilė sportui, mūsų sporto šakai veda į priekį.

„Tai yra natūralus procesas. Nemoku suvaldyti savo jausmų ir to nereikia, nes tai vienintelis dalykas, kuris suteikia tai pergalei ar pralaimėjimui žavesio“, – sakė sportininkė.

Lietuvė atskleidė, kad prieš čempionatą kirbėjo mintis apie medalį, bet nerimas ir abejonės lydėjo visą laiką. Pasak jos, įtampa nuslūgo tik laimėjus trečią kovą ir užsitikrinus apdovanojimą. Tituluota sportininkė neslėpė, kad tai yra didžiausia jos karjeros pergalė. 2011 metais ji šiose pirmenybėse buvo ketvirta.

„Taip, tai didžiausia pergalė, nes šis čempionatas be svorio kategorijų Japonijoje vyksta kas ketverius metus. Tai yra mūsų olimpiada, todėl tai yra didžiausias mano pasiekimas“, – prisipažino kovotoja.

Pakeliui link finalo Lietuvos sportininkė nugalėjo dvi japones, ispanę ir kazachę.

„Kadangi kovos vyksta pagal olimpinį principą (pralaimėjimai – iškritai), tai kiekviena kova yra finalinė. Negaliu sakyti, kad finalas fiziškai buvo labai sunkus, bet galbūt palūžau psichologiškai, išlindo traumos. Apskritai čempionatas buvo stiprus“, – pasakojo I. Mikštaitė.

38-erių metų kiokušin karatė meistrė buvo vyriausia Lietuvos rinktinės narė planetos pirmenybėse. Ji prisipažįsta, kad aistra sportui vis neblėsta.

„Nežinau. Ta meilė sportui, mūsų sporto šakai veda į priekį. Taip pat dar yra didelis aplinkinių palaikymas. Į priekį veda ir mokiniai, kuriuos aš pati treniruoju“, – šypsojosi I. Mikštaitė.

Pasaulio čempionate kovos 43 moterys ir 161 vyras iš viso pasaulio. Lietuvai atstovavo 15 sportininkų. Tarp vyrų geriausiai pasirodęs Eventas Gužauskas užėmė šeštąją vietą.

„Kas be ko, mes vis dar esame elite. Varžovai mus vertina ir gerbia. Čia yra sportas ir kartais pritrūksta tiesiog sėkmės ar vienos akimirkos. Nemažai lemia ir burtai. Visa rinktinė buvo gerai pasiruošusi. Šiandien turime tokį rezultatą ir jis tikrai nėra blogas“, – kalbėjo I. Mikštaitė.

Nors kone tradiciškai dalis lietuvių čempionato metu reiškė pretenzijas teisėjams, I. Mikštaitė šiose pirmenybėse jokių nusiskundimų neturėjo.

„Neturiu jokių priekaištų. Mano akimis, viskas vyko tvarkingai. Organizacija, varžybų pravedimas, laiko tikslumas – viskas buvo puikiai surengta“, – pabrėžė I. Mikštaitė.

Šiuo metu kovotoja ketina pasidžiaugti laimėjimu ir pailsėti. Dėl to ji dar negalvoja nei apie karjeros pabaigą, nei apie tolimesnius planus.

„Šiai akimirkai negaliu pasakyti, kas bus ateityje“, – ištarė lietuvė.

Prieš ketverius metus šiame prestižiniame čempionate trečiąją vietą iškovojo Lukas Kubilius, o 2007-aisiais Donatas Imbras ir 2011-aisiais Margarita Čiuplytė tapo pasaulio vicečempionais.

Finale Lietuvos sportininkė turėjo pripažinti japonės Juri Minamiharos pranašumą. Pergalę japonei vienbalsiai skyrė visi penki teisėjai.

Pirmą kartą šių prestižinių varžybų prizininke tapusi lietuvė ketvirtfinalyje sekmadienį nugalėjo kazachę Ioanną Belych, o pusfinalyje įveikė japonę Yui Kikukawą.

Kovoje dėl bronzos rusė Irina Valijeva nugalėjo Y. Kikukawą.

Tarp Lietuvos vyrų geriausiai pasirodė ir ketvirtfinalį pasiekė Eventas Gužauskas. Jis ketvirtajame rate nugalėjo vengrą Mate Davidą, o aštuntfinalyje pranoko japoną Kazuyą Yamamoto. Deja, kovoje dėl vietos pusfinalyje mūsiškis pralaimėjo lenkui Maciejui Mazurui.

Šešioliktfinalyje Edgardas Sečinskis nusileido japonui Yusaku Watanabei, o tituluotas lietuvis Lukas Kubilius, kuriam tai buvo veikiausiai paskutinis pasaulio čempionatas, turėjo pripažinti ruso Jevgenijaus Otopkovo pranašumą.

Orestas Abazorius ketvirtajame rate pralaimėjo japonui Shotai Maedai, o jaunasis Paulius Žimantas neatsilaikė prieš kazachą Ilją Jakovlevą.

Mažajame finale japonas Daiki Kato nugalėjo garsųjį bulgarą Valerijų Dimitrovą.

Pasaulio čempionate kovos 43 moterys ir 161 vyras iš viso pasaulio.

Prieš ketverius metus šiame prestižiniame čempionate trečiąją vietą iškovojo L. Kubilius, o 2007-aisiais Donatas Imbras ir 2011-aisiais Margarita Čiuplytė tapo pasaulio vicečempionais.

Be to, šiose prestižinėse varžybose 2011-aisiais L. Kubilius ir I. Mikštaitė liko ketvirti, 2015-aisiais R. Brazdžionytė – penkta, 2007-aisiais Darius Gudauskas ir 2015-asiais Gabija Gudeliauskaitė – šešti, o 2015-aisiais E. Sečinskis –septintas.

Iššūkiams pasiruošusi

Per savo karjerą I.Mikštaitė jau dešimt kartų tapo Europos čempione, sykį triumfavo pasaulio čempionate.

Pernai Vroclave lietuvė per finalo dvikovą įveikė lenkę Martą Luboš, kuri išmėgins jėgas ir Vilniuje.

"Varžovės prieš kiekvieną akistatą su Inga iš anksto nusiteikia, kad bus labai sunku ir tai turi įtakos, – kalbėjo vienas Lietuvos kiokušin karatė rinktinės trenerių Ričardas Poška. – Ingos patirtis milžiniška, energijos taip pat ji turi daug, tad bus pagrindinė pretendentė į aukso medalį. Lenkijos sportininkė sieks revanšo, būtų keista, jei būtų kitaip, tačiau namuose, kaip sakoma, ir sienos padeda."

"Jaučiuosi gerai, gal tik streso ir atsakomybės daugiau, nes varžybos vyks mano šalyje, – sakė I.Mikštaitė. – Čempionatui ruošiausi pagal planą, traumų nepatyriau. Svarbiausia – tinkamai nusiteikti psichologiškai, o kūnas viskam paruoštas. Laukiu varžybų, noriu kuo greičiau žengti ant tatamio."

I.Mikštaitė (svorio kategorija 55–60 kg) pagrindine savo konkurente vadina M.Luboš.

"Su ja jau daug kartų esame susitikusios. Lenkė labai tobulėja. Jei susikautume Vilniuje, sirgaliams tikrai būtų ką pažiūrėti, – tvirtino kaunietė. – Dauguma kitų mūsų svorio kategorijos sportininkių – jaunos, pirmiausia reikėtų dėmesį atkreipti į vengrę Lili Mezo. Ji jaunimo grupėje skynėsi kelią nokautais, tad, manau, bus viena pretendenčių į medalius."

Varžovės prieš kiekvieną akistatą su I.Mikštaite iš anksto nusiteikia, kad bus labai sunku ir tai turi įtakos kovai.

Tikisi medalių

Per 65 kg svorio kategorijos kovotojų varžybose nedalyvaus 2018-ųjų Europos čempionė rumunė Andreea Merca.

Pagrindinės pretendentės užimti laisvą sostą – praeitų metų vicečempionė Brigita Gustaitytė ir bronzos medalį iškovojusi švedė Sara Hagge. Lietuvai taip pat atstovaus Nora Vaznelytė ir Diana Balsytė.

Į prizines vietas taikysis prancūzė Camille Haddouche, laimėjusi atvirą Didžiosios Britanijos čempionatą, ir pasaulio čempionės titulą savo sportinių trofėjų kolekcijoje turinti lenkė Agata Winiarska.

"Manau, pusfinalyje turėtų susikauti mūsų šalies sportininkės. Šios svorio kategorijos, kaip ir 55–60 kg, turime daugiausia galimybių laimėti auksą, – teigė R.Poška. – Visos trys mūsų kovotojos – stiprios, lygiavertės."

Medalių tikimasi ir iš 60–65 kg svorio kategorijos Lietuvos kiokušin karatė kovotojų.

Šios grupės favoritės – 2018-ųjų Europos čempionė lenkė Monika Zielinska ir absoliučios svorio kategorijos čempionė bulgarė Ivanka Deleva, taip pat vengrė Gyongyi Seregely, gruzinė Tamara Bibileišvili.

Joms iššūkį mes lietuvės Aneta Meškauskienė, Magdalena Gustaitytė ir Vaiva Kairaitytė.

"Ši grupė – labai konkurencinga, stipri. Daug priklausys nuo burtų ir pirmų dvikovų. A.Meškauskienė – labai patyrusi, V.Kairaitytė – itin motyvuota, M.Gustaitytė niekada nestokoja entuziazmo. Manau, kažkuri iš mūsiškių turėtų būti prizininkė, o gal net dvi."

Mūšiai tęsis dvi dienas

Svorio kategorijos iki 50 kg Europos čempionės titulą gins ukrainietė Aliona Veresniak, o Lietuvai atstovaus Ivona Koreckaja, Erika Žeburtovič ir Raminta Makackaitė.

50–55 kg svorio kategorijos Europos čempione pernai tapusi Skaistė Venckutė šių metų varžybas praleis, o estafetę bandys perimti Emilija Korotkovaitė, Gerda Pekarskaitė ir Simona Urbutytė.

Balandžio 13-ąją Vilniuje numatytos moterų svorio kategorijų iki 50 kg, 50–55 kg ir 55–60 kg bei vyrų iki 65 kg ir 65–75 kg varžybos, o 14 d. – moterų 60–65 kg ir per 65 kg bei vyrų 75–85 kg, 85–95 kg ir per 95 kg kovos.

KWU - viena naujausių karatė organizacijų. Jos rengiamose varžybose šaliai skiriama po vieną vietą kiekvienoje svorio kategorijoje. Varžybose Varnoje dalyvavo stiprios Ispanijos, Bulgarijos, Rusijos, Gruzijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos rinktinės, iš viso - 162 dalyviai iš 25 šalių.

Sportininkai varžėsi 15-oje svorio kategorijų, kai kuriose vyrų kategorijose buvo iki 16 dalyvių, tačiau sunkaus svorio vyrų ir moterų kategorijose dalyvių buvo nedaug - 5-8 sportininkai.

Tituluočiausia Lietuvos rinktinės narė - pasaulio ir daugkartinė Europos čempionė I. Mikštaitė - svorio kategorijos iki 60 kg varžybose paeiliui nugalėjo ispanę Marią Pureliani, bulgarę Krasimirą Mirevą, rusę Jekateriną Šiminą ir tapo čempione.

Svorio kategorijoje iki 70 kg R. Lisinskaitė įveikė lenkę Pauliną Durkiewicz, norvegę Irene Skjelfjord ir rusę Svetlaną Tučkovą. R. Lisinskaitei tai buvo puiki gero sezono pabaiga - spalį vykusiame Didžiosios Britanijos atvirajame čempionate, kuriame dalyvavo ypač daug tituluotų kovotojų, Lietuvos atstovė iškovojo antrąją vietą.

Tuo metu D. Balsytė svorio kategorijos per 70 kg pusfinalyje pranoko pasaulio čempionę graikę Marią Papadopoulou, o finale - lenkę Aleksandrą Karpuk.

Vyrų varžybose penki lietuviai pasiekė pusfinalį, bet jame pralaimėjo ir tenkinosi galutinėmis trečiosiomis vietomis. Bronziniams prizininkams skirtus prizus namo parsivežė Romualdas Auga (iki 60 kg), Jevgenijus Jurutas (iki 70 kg), Domas Sutkus (iki 75 kg), Justinas Kvietka (iki 85 kg) ir Dominykas Juškevičius (iki 90 kg).

Deja, burtai buvo negailestingi tokio lygio varžybų debiutantui, Lietuvos karatė talentui, šių metų Europos jaunių (iki 18 metų) ir jaunimo (iki 22 metų) čempionui Pauliui Žimantui (virš 95 kg). 18-metis kovotojas jau pirmajame etape turėjo pripažinti būsimo čempiono gruzino Lašos Karauli (106 kg) pranašumą.

Europos čempionate Lietuva su 3 aukso ir 5 bronzos medaliais šalių įskaitoje buvo antra - aplenkė Gruziją (2), Bulgariją (1), Ispaniją (1), Armėniją (1), Prancūziją (1), D. Britaniją (1), Lenkiją (1), bet neprilygo Rusijai (6).

Šio čempionate metu buvo atlikta 15 dopingo testų, o antidopingo laboratorija Austrijoje jau patvirtino, kad sportininkai draudžiamų preparatų nevartojo.

Turnyras Bulgarijoje tapo vyšnia ant torto Lietuvos pilno kontakto karatė 2018-ųjų sezone. Pagrindinės Senojo žemyno kiokušin karatė organizacijos EKO Europos suaugusiųjų čempionate su svorio kategorijomis buvo pelnyti 11 medalių, 3 iš jų - auksiniai (Eventas Gužauskas, I. Mikštaitė, Skaistė Venckutė), o čempionate be svorio kategorijų buvo iškovotas 1 sidabro (I. Mikštaitė) bei trys bronzos (Rūta Brazdžionytė, Edgardas Sečinskis, Kęstutis Radvila) apdovanojimai. Be to, Lietuvos kiokušin karatė federacija Lietuvos sporto vadybos apdovanojimuose buvo išrinkta geriausia šalies metų federacija.