Vizitinė kortelė – plunksna

Pirmąkart viešintieji Ingos namuose Parodos kalno papėdėje iš pradžių aikčioja dėl jų išskirtinumo. Mes ekskursiją po ypatingą erdvę atidedame vėlesniam laikui. Iš pradžių susėdame pokalbio prie virtuvės baro.

Žinoma, yra ir taurė – labiausiai šeimininkės mėgstamo proseko. Tik pamirštu ir pagurkšnoti, ir pasivaišinti, išsyk panirusi į tą ypatingą Ingos pasaulį. Ne interjero sprendimais jis dabar užburia, o pašnekovės atvirumu, nuoširdumu. Ir vėl kutuliai per širdį – net šypsausi stebėdama prieš mane sėdinčią moterį, kuri rudenį pasitiko – niekaip nesuvedu skaičių su vaizdu! – 40-metį.

Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia.

Gal dėl to, kad prieš mane – smulkutė naminiška Inga, o viešumoje ją matome prabangiai didingą: vilkinčią spalvingais drabužiais, avinčią originaliais batais, su daugybe pačios kurtų ekstravagantiškų aksesuarų ir būtinai – povo plunksna ant puošnaus galvos lankelio, kuriame gali ir drugeliai, ir papūga nutūpti…

Dar mokykliniais laikais Inga, J.Jablonskio mokyklos dvyliktokė, buvo išrinkta stilingiausia moksleive. O vėliau, kai Kento dailės ir dizaino instituto studentė iš Anglijos grįžo namo, reikėjo gi būsimajai mados dizaino specialistei įnešti spalvų šoko į pilkas mūsų gatves ir pilkus mūsų protus! Eidavo Laisvės alėja versdama visus atsigręžti, pasikuždėti ir džiaugėsi – tegul, jei tik kažkam pakelia nuotaiką.

"Dabar nebesinori būti visiška papūga. Mano stilius jau brandesnis, ne toks padraikiškas, – tikina Inga, kadaise jį vadinusi estetiška eklektika. – Tuo metu, kai tokia norėjau būti, pas mus nieko nebuvo. O taip reikėjo spalvų! Dabar labiau reikia kokybės – daikto, audinio. Bet, aišku, aš visada eisiu su lankeliu ir povo plunksna – tai mano vizitinė kortelė. Kaip ir akis – turiu šios indiškos apsaugos tatuiruočių."

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Nei ružava, nei pūkuota

"Džiaugiuosi, kad nebeliko blaškymosi. Labai vertinu tą vidinę ramybę ir harmoniją su savimi", – įvardija pastarojo meto būseną, į kurią atvedė ne vien solidėjantys metų skaičiai.

Pastarasis laikas Ingai pažėrė išbandymų. Pernai – sunki širdies operacija, šių metų pavasarį – dieduko (taip vadina tėčio tėtį) netektis. Vėliau – ją ištikusi stresinė epilepsija, visus sukaustęs karantinas.

"Reikia tiesiog išbūti, išsitreniruoti tą gebėjimą, – dalijasi paprastu išlikimo receptu. – Žinoma, tuo metu skauda, sunku, nepakeliama. Bet reikia išlaukti, neišsitaškyti. Tai – tik stotelė. Pastovėsi – atvažiuos autobusas ir keliausi toliau. Kalnais, kalneliais..."

Rudenį pasiekusį jubiliejų manė praeisianti tylomis. "Nepavyko, šeima ir draugai man staigmeną padarė", – juokiasi dėl to nė kiek nesupykusi jubiliatė.

Ir pasakoja apie tą rugsėjo 28-osios vakarą, kai sesuo ištempė neva tyliai kur nors pasėdėti, vėlgi neva atsitiktinai prasuko pro Senamiesčio galeriją, o ten jau visi susirinkę, saksofonas, šampanas, gėlės...

"Tada dar kartą įsitikinau, kokią nuostabią šeimą, draugus turiu, – Inga dėkoja likimui už didžiausią gyvenimo dovaną. – Mama Rita, jaunesnės seserys Ugnė ir Eglė, tėtis Raimondas, jo naujos šeimos nariai – žmona Rasa, vaikai Jurgis ir Greta – mes visi kaip kumštis. Nėra taip, kad po valandą kasdien kalbėtumės telefonu, bet jei tik kas – iškart mobilizuojamės."

Ir draugystę Inga labai vertina. Vėlgi – nebūtina kasdien nosis sukišus plepėtis, bet jei jau žmogus įkrito į gyvenimą, tai ir pasilieka.

"Nuoširdumas, tiesumas, ištikimybė. Kas dar? – svarsto paklausta, kokios savybės būtinos jos artimiausiems žmonėms. – Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota."

O ir tiems žmonėms, kurie iš jos gyvenimo dingo, Inga vis tiek dėkinga: "Vertinu kiekvieną santykį, net ir tą, kuris sugriuvo. Be jo nebūčiau, kokia esu."

Gyvenimo mainai

Inga juokiasi turinti raganiškumo – taip vadina intuiciją, kuri jai padeda kiaurai matyti žmonių kaukes, priimti svarbius gyvenimo sprendimus.

"Šis šeštasis jausmas manyje labai stiprus. Neskaitau jokių psichologinių knygų, jos ne man. Mano psichologijos pamokos – iš gyvenimo. Jeigu išmokstu – gerai, jei neišmokstu – pakartoju. Ne kartą ant to paties grėblio užlipau, o kai net kelis kartus pakartojau, suvokiau – kažką ne taip darau, ne taip gyvenu. Tada ir bandai kitaip, kol viskas susidėlioja į savo vietas", – šypsosi optimistiškos natūros moteris, mokanti ne tik žiūrėti į priekį, bet ir pripažinti, kad gyvenime tenka nepaliaujamai augti.

Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota.

Ir augti, ir tiesiog išgyventi ji padeda ir kitiems. Jau aštuntus metus savanoriauja emocinę paramą telefonu teikiančioje tarnyboje "Jaunimo linija".

"Tyliai darau tai, ką reikia, bet žinau, kad reikia ir kalbėti apie tai", – pripažįsta psichologinės tarnybos savanorė, kuriai lengviau dvylika valandų per mėnesį praleisti prie telefono, išklausant kiekvieną, nei pasakoti apie savo neįprastą darbą.

900 – tiek valandų Inga jau praleido konsultuodama. "Dėl ko aš ten ėjau? – gūžteli pečiais, tarsi tai būtų savaime suprantama. – Norėjau kažką atiduoti kaip dėkingumą už tai, ką pati gaunu. Na, kad būtų tokie savotiški gyvenimo mainai."

O tie mainai prasidėjo po nelaimingai pasibaigusių santykių. Bandydama nuraminti išdraskytą širdį, nutarė ne gailėti savęs, o užsiimti prasmingu darbu. Suvedė interneto paieškos laukelyje "savanorystė" ir iškart gavo atsakymą – "Jaunimo linija". Paaiškėjo, kad jau kitą dieną vyks atviros dienos.

"Vadinasi, lemta! – ir tąkart žinojo, ir vėliau visada pasikliovė tokiais lemtingais atsitiktinumais. – Atrankoje ir mokymuose kaip per sviestą viskas ėjosi. Tiesiog laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš – kaip upė. Kur man reikia, ten ir nuplauksiu. Kas mano gyvenimo knygoje parašyta – tą ir perskaitysiu."

Gelbsti nuoširdumas

Konsultuojant "Jaunimo linijoje" tenka ne tik išklausyti nusivylusius, likimo palaužtus, krizės ištiktus žmones, bet ir padėti jiems rasti išeitį. Svarbiausia čia – ne specialios psichologinės žinios, o nuoširdumas išklausiant, išgirstant, patariant. Ar neslegia atsakomybė už kitų gyvenimus?

"Tai – mano paveikslai", – sako dizainerė, kurios stichija – drabužių dekoravimas. (Laimučio Brundzos nuotr.)

"Kai kalbi iš širdies, tu tiesiog būni su tuo žmogumi. Jei kažko nežinai – prisipažįsti. Jei sugebi įvardyti problemą – atgręži į ją žmogų, tarsi į veidrodį. Ne visi šokinėja nuo tiltų. Dažniausiai tie žmonės tiesiog nori pasikalbėti, bet neturi su kuo", – atveria didžiulę vienišumo problemą psichologinės tarnybos savanorė.

Tai – įvairaus amžiaus žmonių problema. Todėl tarnyba jau turi ir "Vaikų liniją", ir "Sidabrinę liniją". "Su vaikais sunkiausia. Jiems kartais reikia net fizinę pagalbą suteikti, nukreipti į tam tikras tarnybas", – sako Inga.

Suaugusiesiems Inga dažnai sako tai, kuo ir pati tiki: kad ir kokia būtų tamsuma, šviesulys vis tiek yra. "Per ašaras žvaigždžių gali nepamatyti. Ir patekančios saulės. O ji vis tiek pateka", – primena geriausią gydytoją – laiką.

Sunkias savo konsultuojamų asmenų situacijas Inga priima ir kaip pamoką sau – galimybę kažko išmokti, leistis į gilesnį savęs pažinimą. Po trečiadienių, kai paprastai savanoriauja "Jaunimo linijoje", Ingai prireikia ir tylos, ir meditacijų, kad galėtų iš naujo atsigauti.

O didžiausia meditacija jai – kūryba. Todėl net ir į konsultacijas Inga nešasi rankdarbių – veria karoliukus arba siuvinėja. Tam juk tereikia mechaninio darbo, o vėliau, jau namie, jie sugula į kūrybiškus sprendimus.

Išbandymai mūzai

Pagal tai, kas išklota ant grindų (pagaliau apžiūrime, kas ten už tos sofos), dabar Ingai – pats kūrybos pikas. "Ta mūza labai pakutena, kai žmonės tavo darbų nori", – juokiasi menininkė, šiandieninius savo darbus vadinanti paveikslais ant drabužių.

Ir išties ant grindų išdėlioti ketveri marškiniai, ant kurių jau pridaigstyta ar tiesiog uždėta nepaprasto grožio kūrinių. Nepavadinsi jų nei papuošalais, nei aplikacijomis – kurdama drabužių apdailą menininkė tiesiog tapo aksesuarais.

"Nesuprantu, iš kur tai atsiranda. Užeina banga – ir sukuri. Kartais daiktas mėnesių mėnesiais praguli – niekaip nepakyla rankos. O kartais atneša kas nors kokią džinsovkę, ir iškart žinau, ką su ja padarysiu", – nė nebando ieškoti kūrybos receptų originalaus dizaino kūrėja.

Tada viskas, ko reikia, turi būti po ranka: spalvingos plunksnos, dirbtinės gėlės, stiklo karoliukai, kristalai, įvairios metalinės detalės, tekstilinės juostelės, kutai, maži suvenyrai... Jokių eskizų, jokių išankstinių planų – viskas mūzos rankose.

Vieno tik nesuprantu: kaip absoliučiai menininkės bruožų Inga susidomėjo verslo adminstravimu?!

"Ooo, aš dar ir teisininke norėjau būti. Tai buvo toks nebrandus pasidavimas ano meto fonui", – sako turėdama galvoje prestižines ir duoną garantuojančias studijas.

Tada paskui populiarias verslo studijas nusekė net į Ameriką. Laimė, kad į rankas pakliuvo specialybės atitikimo testas. "Paaiškėjo, kad tikslumo manyje – nulis, o vaizduotė per kraštus liejasi", – to meto atradimas tik patvirtino tai, ką ir pati žinojo. Tačiau studijų pusiaukelėje nemetė – pasirinko tokią programą, kad galėtų pereiti į meninės pakraipos aukštąją mokyklą.

"Gerai, kad tos studijos buvo platesnės, matematika neįspendė į kampą. O kai jau išvažiavau mokytis į Kento dailės ir dizaino institutą, jau mokiausi tai, ko tikrai norėjau", – džiaugiasi laimingai užsibaigusiomis profesinėmis paieškomis.

Nors ir matematika gyvenime pravertė. "Visi kažkodėl galvoja, jei jau menininkė, tai ant debesų sėdi. O aš labai netgi žemiška, – juokiasi Inga, save vadinanti normalia menininke. – Ir praktiška esu, ir pinigus skaičiuoti moku."

Namuose – ir altorėlis

Namus, kuriuose gyvena jau trejus metus, Inga įsirengė irgi gerai viską apgalvojusi: jei grindys po virtuvės sala – tai netepios, jei sieninės spintos ir spintelės – kad viskas tilptų.

Todėl, kai veda per savo meniškas valdas, viskas – kaip kokioje paslapčių skrynelėje: iš sieninės spintos stalčiaus išvažiuoja darbastalis, atsivėrus siaurutės nišos durims, tarsi batų parduotuvėje pasimato galybė porų.

O patys sprendimai išduoda menišką namų šeimininkės sielą. Štai geros bičiulės menininkės Jūratės Rekevičiūtės sagės ir nebenešiojami mamos auskarai virto durų ir stalčių rankenėlėmis.

"Viskas turi būti taip, kad ne tu namams, o jie tau tarnautų. Turi būti ir patogu, ir jauku", – išduoda svarbiausią principą, kurio laikėsi negyvenamą palėpę paversdama išskirtiniu būstu. Net ir susisiekimas čia neįprastas – laiptais nepakilsi. Į patį namų viršų užkelia liftas, kuris labai praverčia ir kaip tranporteris.

"Apačioje gyvena mano sesė. Susiskambiname: "Turi miltų?" Įdeda į liftą pakelį, paspaudžia mygtuką, kad pakiltų, o aš viršuje iš lifto pasiimu", – juokiasi pasakodama apie buities racionalizaciją.

Namuose – daug hortenzijų, jos Ingos mėgstamiausios. Tiesa, dirbtinės. "Jos – kas kita, galiu ir papuošalams panaudoti. O gyvos – ne kokia iš manęs gėlių augintoja..." – be koketavimo pripažįsta su augalais nedraugaujanti.

Bet eglutę, kurią puošė per Kalėdas įsikėlusi į naujuosius namus, – išsaugojo. Jau trečius metus ją puošia – net ir spyglius pametusią. "Visi stebisi, bet sako, kad man tinka", – šypsosi nepaprastų namų šeimininkė.

Yra juose ir altorėlis. "Kas rytą padėkoju už tai, ką turiu", – sako Inga, čia sudėjusi močiutės kryželį, šventintos duonos gabalėlį, švytuoklę, visokių širdžiai brangių niekučių. Žinoma, ir žvakutė stovi – mėgsta ją uždegusi su savo mintimis pabūti.

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Klausytis širdies

Gundau pašnekovę atverti kūrybinius planus. Gal parodą ruošia? "Jei paroda prasminga, tada – taip, o jei tiesiog paroda – kam?" – perklausia menininkė, pastarąjį kartą subūrusi savo kūrybos gerbėjus į išties ypatingą parodą.

Prieš dvejus metus pristačiusi paveikslų seriją "Aš esu Ji", I.Petrikaitė visas vakaro metu surinktas lėšas paskyrė Nacionalinės krūties vėžio asociacijos projektui "Ir gyvenimas tęsiasi". Šiam vakarui Inga sukūrė ir sagių su krūties vėžio prevencijos simbolika – rožiniu kaspinėliu.

"Jei galėčiau, norėčiau visą laiką užsiimti labdara, – išduoda savo giliausią troškimą. – Šiaip parodyti neturiu ką. Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia."

Inga neneigia – ją labai išvargina organizaciniai darbai. Net ir socialiniuose tinkluose, kuriuose stengiasi reklamuotis daugelis kūrėjų, nesiplėšo. "Nei aš dedu tų nuotraukų, nei stebiu, kas kokį patiktuką uždeda", – sako Inga, vis dėlto kiekvieną savo darbą nufotografuojanti sau.

Juolab neskaito jokių komentarų. Žino lietuvių pomėgį padžiūgauti, kai kaimyno troba dega, todėl ir stengiasi atsiriboti nuo beprasmių pasisakymų.

"Kam apkrauti save tuo, kas išderina? Be to, man nerūpi, kaip ten tuose feisbukuose ir instagramuose visi labai gražiai gyvena. Juk ne visi taip gyvena. Tai kam į tai gilintis?" – net kelis retoriškus klausimus pateikia I.Petrikaitė, ir gyvenime, ir kūryboje išmokusi klausytis tik savo širdies.

– Nuo jaunystės ryškią savo asmenybę pabrėži ir išskirtiniu stiliumi. Kas įkvepia tokiai saviraiškai? Kaip renkiesi dienos eilutę?

– Jaunystėje, kai dar nekurdavau papuošalų, apranga buvo pagrindinis mano saviraiškos būdas. Dar įdomiau tai buvo todėl, kad anuomet beveik nebuvo žmonių, kurie taip rengtųsi. Pamenu, kai grįžau į Lietuvą po studijų Anglijoje, kiekvieną savo eilutę fotografuodavau: ne telefonu, kaip tai daro šiandieniai tinklaraštininkai, o fotoaparatu! Turbūt tada ir aš būčiau nuotraukas kur nors į internetą kėlusi, tik nebuvo kur. O dabar jau nedrįsčiau, kai yra šitoks persisotinimas panašaus turinio. Vis dėlto pasižiūrėti tas nuotraukas būtų įdomu, reikės paieškoti tų diskų.

O kalbant apie eilučių pasirinkimą, tikrai nesu iš tų, kurios prie lovos iš vakaro susidėlioja būsimą derinį. Pasitaiko net ir taip, kad būnu sugalvojusi, ką rengsiuosi rimtesne proga, o paskui apsirengiu ne taip, kaip įsivaizdavau. Arba nuotaika nebe ta. Turbūt atrodau visuomet pasipuošusi, bet taip yra dėl to, kad turiu nemažai vienąkart padekoruotų drabužių, kurie bet kada ištraukti iš spintos sukurs išskirtinumo įspūdį. O dar pilna visokių papuošalų, lankelių, skrybėlaičių – tereikia pagal nuotaiką pasirinkti.

– Beje, nors visada rengdavaisi ryškiai, pats stilius su laiku evoliucionavo – lapės kailinius ir aukštakulnius pakeitė renesanso stiliaus suknelės, puošnios skrybėlaitės. Kas suformavo tokį neįprastą Lietuvoje garderobą?

– O taip, paauglystėje buvau fyfa (juokiasi). Nors dabar tos šūbos irgi sugrįžusios į mano garderobą. Šiaip jau su stiliumi eksperimentavau įvairiai. Pamenu, buvau gal trylikos. Susiplėšiau džinsus, prisisagsčiau sąvaržėlių, dar apyrankių metalinių turėjau – ir tokį etapą perėjau. Manau, vienas stilius ilgainiui atsibosta. Pavyzdžiui, net trijose draugų vestuvėse dalyvavau su savo pasisiūta Antuanetės stiliaus suknele, o dabar man jau nebeįdomu – manau, su metais stilius subtilėja.

Studijuoti išvykau septyniolikos, 1997-aisiais, vien tai, kad pamačiau kitokių daiktų, davė daug. Pas mus tada daug ko nebuvo, o ten aš galėjau atsirinkti pagal savo pačios skonį tai, kas patinka. Nežinau, iš kur tai, bet vis pamatydavau kažką kitokio. Na, mano močiutė buvo siuvėja, kadaise rengdavusi Kauno ponias, senelis – architektas, galbūt ir man kažkas estetikos supratimo prasme persidavė.

– Pamenu, prieš gerą dešimtmetį tau einant gatve atsisukdavo daugelis praeivių. Ar ir šiandien sulauki tiek pat dėmesio?

– Tiesą sakant, žvilgsnių nejausdavau nei tada, nei dabar. Matyt, įgavau kažkokį imunitetą. Pastebėdavo artimieji – mama, sesės. Ir pykdavo, kai aplinkui žmonės vienas kitą kumštelėdavo, rodydami į mane, ir šnabždėdavo: "Žiūrėk!" O aš, jei jau matau, kad mane labai pastebi, nusišypsau ar pasakau kažką, būna, ir pasikalbame su tais žmonėmis. Labai smagus būdas užmegzti pokalbį!

– O yra tekę išgirsti dėl savo aprangos piktesnių replikų?

– Prisimenu, kai dar aštuoniolikmetė grįžau iš Amerikos, ėjau Laisvės alėja su tokiomis ilgesnėmis kojinėmis ir kažkokie vaikinukai pradėjo rėkti: "Futbolisto kojinės!" Bet man nuo to tik dar linksmiau tapdavo, smagu būdavo šokiruoti. Žinoma, gerąja prasme.

– Noras šokiruoti išliko iki dabar?

– Ne, dabar man vis dažniau norisi subtilumo. Žinoma, niekada nenorėčiau susilieti su pilka mase. Jei visi rengsis puošnias sukneles, aš turbūt ateisiu su treningais. Bet tikriausiai tai tas mano iki šiol išlikęs noras būti kitokiai. Sesuo Eglė yra net dainavusi dainą "Kitokia panelė" – tai čia apie mane (šypsosi).

– Ilgą laiką daugumai buvai žinoma kaip drabužių, aksesuarų kūrėja. Kaip ir kada į tavo gyvenimą atėjo tapyba?

– Buvo įsipainiojęs dar ir interjero dizainas – kurį laiką aktyviai įsirenginėjau butą, kuriame dabar jau gyvenu metus, o papuošalų kūrimas irgi visuomet buvo šalia. Tikiu, jei yra mūza, menininkui visai nesvarbu, ką kurti – juvelyriką, kvepalus ar interjerą. Dėl paveikslų – buvo momentas, kai vasarą buvau išvykusi į Ameriką, ten situacija susidėliojo taip, kad teko nemažai savęs atiduoti psichologiškai, po to kurį laiką iš viso nieko negalėjau kurti. Grįžau ir staiga kažkas nutiko, mane labai ėmė traukti prie paveikslų. Esu kadaise mažučius paveiksliukus kūrusi, o čia jie vis didėjo ir štai nuo pernai rugsėjo 23-iosios aktyviai užsiimu tapyba – spėjo susikaupti nemaža darbų kolekcija.

– Tai darbuojiesi dieną naktį?

– Kartais pasitaikydavo ir du tris paveikslus per dieną sukurti. Įkvėpimo pliūpsnis – tarsi nevaldoma jėga, atrodo, gali ištisomis paromis kurti, atsitraukdama nebent pavalgyti. O kai įkvėpimo nėra, nieko nesinori daryti – dirbi tik tuo atveju, jei jauti atsakomybę dėl terminų. Žinoma, nuo darbo reikia ir pailsėti –  dabar kaip tik toks laikotarpis. Bet mūzos yra labai galingas variklis, uraganas – labai laukiu šių bangų.

– Tavieji paveikslai – ne visai tokie, kokius esame pratę matyti. Juos kuri tarsi 3D efektu, dekoruoji gėlėmis, plunksnomis, kvepalų buteliukais, kitais elementais. Kodėl tokia raiška?

– Turbūt siūlo galas buvo Amerikoje. San Fransiske lankiausi "MoMa" modernaus meno muziejuje, kaip tik vyko Fridos paroda. Fotografavausi prie vieno paveikslų, kai dėl mano lankelio darbuotojai ir lankytojai ėmė sakyti, kad ir aš labai panaši į Fridą. Nors ji ir nėra kažkokia mano dievaitė, matyt, pasąmonėje tas užsifiksavo, nes pirmieji paveikslai buvo Fridos. Juose dominavo dekoras gėlėmis, iš kurių nuolatos kuriu aksesuarus, tad tiesiog turėjau po ranka. Iš esmės paveikslams naudoju tą patį, ką ir papuošalams, tai tiesiog kitokia išraiškos forma, ir tiek. Nežiūriu mados žurnalų, net ir parodų ar muziejų nesu apsėsta, nes nesinori, kad kūrybą pakeistų tebūnie nevalingas, bet kopijavimas. Taigi kūrybiniai sprendimai man ateina savaime, intuityviai, iš aplinkos. Štai radau kvepalų buteliuką – jį ir panaudojau. O naujesniuose mano paveiksluose daug moteriškų krūtinių. Vieną kartą teko ilgai diskutuoti apie plastinę chirurgiją, tą patį vakarą ir gimė paveikslas su papukais, kurių era mano kūryboje tęsiasi iki šiol.

– Kokią žinutę, idėją perduoda tavo kūriniai?

– Kiekvienas jų labai skirtingas, perduoda atskirą savo žinutę. Specialiai neduodu jiems pavadinimų, kad kiekvienam žiūrinčiajam būtų lengviau įžvelgti save. Tačiau kiekviename yra užkoduota skirtinga idėja, pavyzdžiui, meilė, širdis. Svarbiausia, visi jie užkoduoti teigiama energija. Jei jaučiu pyktį ar susierzinimą, nieko nekuriu – nenoriu užrakinti darbuose neigiamų emocijų.

– Tavo paveikslai populiarūs. Ar lietuviai jau pakankamai išdrąsėjo, kad namus puoštų tokiais meno dirbiniais?

– Tikiu, kad taip. Žmonės šiandien yra išsilavinę, mūsų pasaulėžiūra jau plati, o ne tunelinė. Be to, daugybė jų yra pasivažinėję po kitas šalis, aplankę parodų, tad ir skonis tampa kitoks. Manieji paveikslai, žinoma, irgi tinka ne visuose namuose, geriausiai atrodo kaip tik švariame interjere, kur toks kūrinys tampa aksesuaru, išskirtiniu akcentu. Savo paveikslus taip ir vadinu – papuošalais sienoms.

– Juos pristatei labdaringoje parodoje "Aš esu ji", dalis surinktų lėšų buvo skirtos krūties vėžiu sergančioms moterims. Kas paskatino tokiam gražiam žingsniui? Galbūt prisidėjo viena ar keletas konkrečių moterų istorijų?

– Iš tikrųjų tai buvo daugybė sutapimų. Pradžioje planavau parodą, bet tada atsirado nuo vėžio sveikstanti bičiulė Jūratė Rekevičiūtė su savo renginiu, nesinorėjo jos užgožti. Padarėme kartu tokį renginuką ir po to, kadangi kaip tik paišau paveikslus, kaip vadinu, su papukais, sugalvojome šią parodą. Jūratę pažinojau iš seniau, žinia apie jos ligą mane šokiravo. Bet apskritai padėti norisi visą laiką, visiems, jei tik būtų įmanoma, vien tuo ir užsiimčiau.

– Jau daugybę metų savanoriauji "Jaunimo linijoje". Iš kur tavyje tiek neabejingumo svetimam skausmui?

Tikiu, kad kuo daugiau padedi kitiems, tuo daugiau laimės gauni ir pats. Kai skleidi šilumą, dalijiesi, ji tik dar labiau auga.

– Visi mane supantys žmonės tokie pat, turbūt empatija kitam atėjo iš šeimos. Tikiu, kad kuo daugiau padedi kitiems, tuo daugiau laimės gauni ir pats. Kai skleidi šilumą, dalijiesi, ji tik dar labiau auga. Dabar jau esu vadinamoji "Jaunimo linijos" veteranė, per darbo metus susikaupė apie 700 valandų pokalbių stažo. O ši veikla atsirado, pamenu, sunkoku man gyvenimo etapu, gal prieš šešerius metus, nukrito tarsi iš dangaus. Vis pagalvodavau, kad noriu savanoriauti, taip išreikšti dėkingumą. Tik įvedus į paieškos sistemą užklausą apie savanorystę, šis pasiūlymas buvo pirmasis. Tada vedžioju šunį Nemuno saloje – ten atvirų "Jaunimo linijos" durų dienos vyksta. Taip susidėliojo, kad nuėjau į atranką, viskas ėjosi kaip per sviestą, tai ir pasilikau iki šiandien.

– Gal per ilgus savanorystės metus įsiminė konkrečių istorijų, kurios būtų įstrigusios ne tik į atmintį, bet ir į širdį?

– Kalbant atvirai, laikausi nuostatos atėjus dirbti neatsinešti savo liūdesio ar skausmo, o išeinant – neišsinešti svetimo. Nors "Jaunimo linija" skirta vienkartinei psichologinei paramai, vis dėlto pasitaiko nemažai nuolat skambinančių jaunuolių, su kitais savanoriais pasikalbame, kaip smagu matyti jų progresą, girdėti padėkas. Dažniausiai įsimena tie, kurie tikrai neturi su kuo pasikalbėti, tegu ir apie įprastas paaugliškas bėdas – įsimylėjimus, dilemas. Juk neretai savo kasdienius rūpesčius vengiame užkrauti artimiesiems, jie, atrodo, turi ir savų problemų ar sakys, kad jaudinamės dėl menkniekių.

– O kokia paauglystėje buvai tu pati?

– Oi, paauglė buvau tokia, kad turbūt medalį tėvams reikėtų įteikti už toleranciją (juokiasi). Nebuvau blogas vaikas, bet kaip reikiant padūkusi. Buvau tikras bachūras, kiemo vadas, maištininkė. Pamenu, ir prieš kontrolinius mokykloje spynas užkimšdavome, kad mokytoja atrakinti negalėtų, ir sunkių daiktų, pavyzdžiui, kokį senovinį lygintuvą, bendraklasiams į kuprines įdėdavome, kad negalėtų pakelti. Visko būdavo.

– Beje, savo šeimoje nesi vienintelis kūrybingas žmogus. Tavo mažoji sesė Eglė – dainininkė, vidurinėlė Ugnė – sėkmės lydima verslininkė, atradusi unikalią vaikų migdymo metodiką. Galbūt vaikystėje tėvai kaip nors ypatingai skatino jūsų fantaziją ar meninius polinkius?

– Jie tiesiog mūsų nestabdė. Neprimetė savo nuomonės, neliepė rinktis vieną ar kitą veiklą. Tiesiog leido bandyti pačioms.

– Šią žiemą išbandei sniego terapiją – vaikščiojimą basomis ant sniego. Kodėl?

– Tai Wimo Hofo iššūkis. Feisbuke pamačiau Eskedar Maštavičienės vaizdo įrašą, kuriame ji vaikšto basomis sniege. Sėdžiu, žiūriu pro langą į savo balkoniuką, ten taip balta, gražu – tai buvo gal milisekundės sprendimas. Atsidariau duris, nusimoviau kojines, pasiėmiau telefoną ir, nufilmavusi tą pirmą savo pasivaikščiojimą, jį įdėjau į feisbuką. Paskui tik žiūriu, kad čia iššūkis buvo, kuriame per dešimt dienų reikia sugebėti ant sniego pavaikščioti penketą minučių. Na, tai teko tam iššūkiui pasirašyti. Penkių minučių tikslą pasiekiau jau penktą dieną, bet sąžiningai atvaikščiojau ir likusias.

– Ar dėl šio iššūkio pasikeitė tavo savijauta?

– Tikrai padaugėjo energijos, matyt, pėdose esantys taškai davė tonuso. Dar suteikė motyvacijos ir adrenalino, tikrai nesitikėjau, kad tikslą įveiksiu per penkias dienas. O svarbiausia, supratau, kad viskas yra tiktai galvoje.

– Slenkant per tavo feisbuko sieną, užkliuvo "10 metų iššūkio" nuotraukų koliažas, tarp kurių sunkoka atrasti laiko įspaustų išorinių skirtumų. Vis dėlto atskleisk, kas per šiuos metus pasikeitė tavo viduje?

– Tapau ramesnė, atsargesnė, išmintingesnė, ačiū Dievui (juokiasi). Atsirado atsakomybė nebe prieš kitus, bet prieš save pačią – kad ir šiukšlę ne numesti ant žemės, jei niekas nemato, o grįžti ir pakelti, net jei aplink nieko nėra. O polėkis vis tiek kartkartėmis išlenda – kad ir ant sniego basomis iššokti čia ir dabar. Yra manyje vaikiškumo, ir jis turbūt niekada nedings. Aš ir nenoriu, kad jis dingtų, noriu išlaikyti savyje tą vaiką, kuris dar viskuo žavisi. Viduje atsirado brandos, stiliuje daugėja subtilumo. Bet siela, kokia padūkėliška buvo, tokia ir liko. Nors man 38-eri, visai nenoriu būti ta tradicine keturiasdešimtmete. Manau, svarbu išlaikyti pozityvą. Aišku, būna ir man prastų momentų, bet tada stengiuosi, kaip koks vėžiukas nueiti į savo urvą ir netransliuoti to kitiems. Negatyvumas labai persiduoda – veikia domino principu. Geriau juk skleisti gėrį. O gėrio ženklus pamatyti galima dažnai. Pamenu, pirmoji šių metų diena buvo ūkanota, gulėjau lovoje ir tik matau – ryškus šviesos spindulys šviečia per langą! Ir diena iškart pragiedrėjo. Kaipmat nuotaika pasikeitė, padėkojau už šį ženklą. Manau, kad gyvenime labai svarbu nepamiršti padėkoti.

Inga užbaigia sakinius

Mėgstu kartoti savo mėgstamus priežodžius. Jų turiu visą virtinėlę ir kaitalioju: "Po nakties visą laiką pasirodo saulė"; "Kiekviena audra anksčiau ar vėliau baigiasi"; "Leisk upei tekėti savo vaga".

Didžiausia mano silpnybė – niekada ilgam neužsilieka ta pati. Dabar – duonytė. Pati ją ir kepu.

Mėgstu patiekalus, kurie lengvai pagaminami, sveiki, nereikalauja prancūzų virtuvės šefo išsilavinimo. Daug daržovių, su kažkuo nuo grilio.

Mylėti, vadinasi, – skraidyti. Norėti puoštis. Akys žiba, labai šviesu, daug energijos, pozityvo, gėrio, dėkingumo.

Šeima man reiškia viską. Labai myliu savo šeimą. Šeima – kumštis.

Niekada negalėčiau išduoti, lipti per kitų galvas, meluoti. Juk sau nepameluosi.

Gera diena, kai yra ramybė ir harmonija viduje su savim. Ir tada jokio skirtumo, koks oras.

Krūties vėžys dažniausia onkologinė moterų liga daugelyje pasaulio šalių, o mirtingumo rodikliai Lietuvoje yra vieni didžiausių Europoje – kiekvieną savaitę nuo krūties vėžio Lietuvoje miršta 11 moterų, tad „l'artiste gallery“ organizuojamu renginiu norima atkreipti visuomenės dėmesį ir paskatinti moteris reguliariai tikrintis. 

Inga Petrikaitė – netradicinė menininkė, kuriai itin artima socialinė veikla, moteris daugelį metų savanoriauja „Jaunimo linijoje“, aktyviai prisideda prie organizuojamų labdaros renginių. „Menas ir žmonės man – neatsiejami dalykai. Aš kuriu žmonėms, apie juos pačius, mano paveiksluose kiekvienas stebėtojas gali atrasti šimtus skirtingų detalių, jas interpretuoti savaip. Tai – lyg savotiška meno terapija“, – pasakoja I. Petrikaitė.

„Rengiant šią parodą mums labai svarbu buvo ne tik sukviesti jus ne tik pasidalinti grožiu, tačiau ir prisidėti prie kilnios misijos – palaikyti tuos, kuriems to reikia labiausiai. Džiaugiamės matydamos, kad šiandien renginyje susirinko gausus būrys moterų iš kelių Kauno organizacijų, kurios yra susidūrusios su onkologinėmis ligomis – kai kurios iš jų su tuo tebekovoja“, – renginį pradeda „l'artiste gallery“ bendraturtė Giedrė Rajuncė. Moteris tęsia pabrėždama, kad šio renginio metu surinktų lėšų dalis bus paaukojama „Nacionalinės krūtų ligų asociacijos“ naujam projektui „Ir gyvenimas tęsiasi“.

„Žinote, pats svarbiausias dalykas mums – gebėti tęsti pradėtus darbus. Šis naujas projektas suteikia mums galimybę šviesti moteris, kalbėtis su jomis, suteikti būtiną gydytojų pagalbą ir konsultacijas bei, žinoma, palaikymą viena kitai“, – pasakoja „Nacionalinės krūtų ligų asociacijos“ prezidentė Aušra Bružienė. Netrukus ji prideda, jog šis renginys – tai itin kilnus draugiškumo gestas, mat su sergančiomis moterimis dažnai žmonės vengia bendrauti arba jos pačios išsižada aplinkos.

„Taip jau sutapo, kad šiandien ryte, prieš pat šį renginį, turėjau kasmetinį vizitą pas gydytojus. Jie pasakė, kad aš sveika. Tačiau taip buvo ne visada. Prieš 15 metų susirgau rimta onkologine liga, o sužinojus diagnozę sunkiausia buvo susikalbėti su savimi pačia. Būtent dėl to šiandien esu čia, kad pasakyčiau jums, moterys – kovokite. Nepasiduokite. Noras gyventi ir užsispyrimas man padėjo įveikti šią ligą ir gyventi toliau, kurti sėkmingą verslą, būti mylinčia ir mylima“, – savo įkvepiančia istorija dalijasi „Saulėja SPA“ savininkė Elena Bartnikienė.

Renginio pabaigą vainikavo dovanos – renginio organizatorės „Nacionalinei krūtų ligų asociacijai“ padovanojo rėmėjų įsteigtas dovanas bei gyvybės simbolį – medelį – ant kurio vakaro metu parodos lankytojai rišo rožinius kaspinėlius su savo vardais ar palinkėjimais. „Norime, kad žinotumėte – jūs kovojate ne vienos“, – įteikdama dovanas pabrėžia G. Rajuncė.

„Krūties vėžys – dažniausia onkologinė moterų liga daugelyje pasaulio šalių, o mirtingumo rodikliai Lietuvoje yra vieni didžiausių Europoje. Todėl visus, kurie neabejingi šiai ligai ir norinčius prisidėti ne tik finansine parama, bet ir savo palaikymu, kviečiame atvykti į renginį“, – sakė renginio organizatorės „l‘artiste gallery“ bendrasavininkės Giedrė Rajuncė ir Aistė Šarkauskienė.

Renginio metu galėsite įsigyti originalių I. Petrikaitės aksesuarų, kurie buvo kuriami būtent šiam renginiui. Taip pat išskirtinė galimybė laukia ir paveikslų mylėtojų. Pati menininkė papasakos apie kiekvieną paveikslą, jo istoriją ir prasmę.

Paveikslų serija „Aš esu Ji“ – drąsi, išraiškinga ir kupina netikėtų detalių, atspindinčių mūsų asmenybės spalvas ir įvairovę. Autorė sufleruoja, kad kiekviena (-as) iš mūsų gali rasti panašumų su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, supančiais mus. Tai padeda geriau suprasti ir įsijausti į aplinką – meną, gamtą, žmones, susitapatinti arba išsiskirti.

Ši paroda – tai kvietimas sustoti ir įsiklausyti į savo vidinį balsą, atkreipti dėmesį į visus jausmus, mintis, kurias jis mums kužda. Pajausti, kuris iš visų mūsų „Aš“ yra laimingiausias ir išdrįsti juo būti. Tai taip pat kvietimas suprasti artimą, pažįstamą ar nepažįstamą, pasiūlyti savo paramą ir padrąsinantį žodį tada, kai labiausiai to reikia.

„Šį kartą savo paramą turėsime galimybę skirti „Nacionalinei krūties ligų asociacijai“, patariančiai, kaip apsisaugoti nuo šios ligos, taikančiai naujausius gydymo metodus bei reabilitacijos paslaugas. Renginio metu surinktos lėšos bus skiriamos paremti informacinį krūties vėžio projektą Lietuvos moterims „Ir gyvenimas tęsiasi“. Žinant statistiką, jog kiekvieną savaitę nuo krūties vėžio Lietuvoje miršta 11 moterų, šiuo renginiu sieksime atkreipti visuomenės dėmesį ir paskatinti moteris reguliariai tikrintis“, – sakė labdaros renginio organizatorės.

Programa:

18. 30 val. Renginio pradžia.

18.45 val. Įžanginė kalba: Inga Petrikaitė, „Nacionalinės krūties ligų asociacijos“ prezidentė Aušra Bružienė, Elena Barninkienė („Saulėja SPA“) pasidalins savo patirtimis bei pristatys renginio tikslus.

19.15 val. Paveikslų serijos „Aš esu Ji“ pristatymas.

20.20 val. Bendras visų susirinkusiųjų projektas – dovana Nacionalinei krūties ligų asociacijai.