– Kaip kilo idėja atspindėti šį unikalų reiškinį – knygnešystę – pakaunėje?

– Knygnešiai ir knygnešystė Lietuvoje man visada buvo labai svarbi tema – esu parengusi nemažai mokslinių straipsnių apie atskirus asmenis, užsiėmusius šia veikla, ir apie mūsų lietuviškosios spaudos istoriją. Vis dėlto pati svarbiausia inspiracija, paskatinusi rimčiau atsigręžti į XIX a. draudžiamos spaudos įvykius ir procesą, tyrinėti lietuviškų knygų ir laikraščių kelią pas to meto skaitytoją, buvo išgirstas pasakojimas apie Zapyškio apylinkėse pašautą ir mirštantį knygnešį, kuris ištarė jį persekiojusiam žandarui: "Aušros nesušaudysi." Tikrąjį šio žmogaus vardą nusinešė istorijos ūkanos, tačiau jo žodžiai mane galutinai pažadino šiam darbui, žūstančiojo tikėjimas savo tiesa ir viltis dėl lietuviško žodžio ateities stipriai uždegė. Net ir perskaičius daugybę archyvinės medžiagos, taip ir nepavyko nustatyti tikrosios šio knygnešio tapatybės, bet pavyko įgyvendinti kitas užduotis – atskleisti daug svarbių duomenų ir istorijų apie kitus pakaunės krašto knygnešius, nustatyti svarbiausius draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrus ir kelius, pristatant ją į pakaunę ir į Kauno miestą, parodyti didžiulį šios nelegalios ir labai pavojingos veiklos mastą.

Zapyškio knygnešys M.Eimaitis prireikus apsimesdavo valkata, prisistatydavo svetimšaliu.

Knygnešystės sąjūdis kilo iškart po 1863 m. sukilimo, ir būtent Zapyškio knygnešys Motiejus Eimaitis buvo vienas pirmųjų krašto knygnešių, kuris stojo į Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus organizuojamą slaptą draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų būrį ir pradėjo iš Mažosios Lietuvos per sieną gabenti lietuviškas maldaknyges ir elementorius, iš kurių daraktorių mokyklose mokėsi vaikai. M.Eimaitis – vienas garsiausių Lietuvos knygnešių, kuris į savo darbą įtraukė daug kitų Sūduvos žmonių, sukūrė ištisą knygnešystės ryšių tinklą, daugelyje Lietuvos vietų turėjo savo knygų platinimo taškus.

Dėl pakaunės, kaip ir kitų šalies knygnešių – paprastų kaimo sodiečių ir jaunosios inteligentijos: mokytojų, gydytojų, vaistininkų, kunigų – pasiaukojimo carinės imperijos valdžios užmačios nutautinti mūsų kraštą liko bevaisės. Leidžiant ir platinant draudžiamą lietuvišką spaudą pakaunėje daug nusipelnė aušrininkai Andrius Vištelis, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, vaistininkas Kazimieras Aglinskas, varpininkai Vincas Kudirka, Vincas Palukaitis ir kt., "Sietyno", "Artojų" knygnešių draugijos ir atskirai veikę knygnešiai, gabenę knygas slaptais Zanavykijos miškų ir laukų keliukais, slėpę jų glėbius pakelių krūmuose, raistuose, kaimo kapinaitėse, medžių drevėse. Tarp jų buvo ir nemaža sielininkų, lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos plukdžiusių Nemunu. Apylinkėse, supusiose Kauno miestą, kryžiavosi ir garsiųjų Lietuvos knygnešių: Jurgio Bielinio-Baltojo Erelio, Juozo Akelaičio, Antano Baltrušaičio-Antanėlio, Juozo Kanclerio-Kancieriaus ir kitų keliai, vedę į Alytų, Vilnių ir dar tolesnes vietoves. Pakaunėje knygnešystė buvo labai aktyvi ir, neabejotina, daug prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo mūsų šalyje.

– Ar ilgai brandinote knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" idėją?

– Tiksliausias atsakymas būtų, kad ne aš renkuosi darbo temas, o jos mane. Taip nutiko ne kartą. Regis, savyje nešiojiesi vieną idėją, mąstai apie ją, projektuoji, bet staiga plyksteli kažkas ryškiau ir nušviečia sąmonę kur kas stipriau, užvaldo, ir tada turi atlikti būtent tą darbą. Todėl kažką brandinti iš anksto ne visada išeina. Aš visuomet dirbau labai daug, darbai vijo vienas kitą. To mane išmokė VDU profesoriai Vytautas Kubilius ir Leonas Gudaitis, kurie iš savęs visada labai daug reikalavo ir kartu mokė uoliai savarankiškai dirbti kitus, išmokė taupyti ir vertinti laiką.

Kita vertus, tos temos, kurios mane pasirinko, išties jau seniai gyveno manyje, lydėjo beveik kasdien. Kalbant apie knygnešius, tai mano mamos giminės praeitis su tuo tiesiogiai susijusi, joje buvo net labai veiklių krašto knygnešių, kuriems buvo lemta iškęsti Sibiro katorgą, siųsti iš ten artimiesiems laiškus, kuriuos išlikusius radau valstybės archyvuose. Mamos giminėje buvo ir daraktorė, mokiusi net kelių kaimų vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, ir kai kurie jos mokiniai vėliau tapo garsiais knygnešiais; buvo ir itin atsidavusių knygnešių rėmėjų, ir varpininkų. Toje šventoje mūsų tautai istorijoje jie veikė įvardiję save slapyvardžiais. Kitaip negalėjau – knygą "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" dedikavau būtent jiems atminti ir pagerbti, bet jų neįvardijau – kad liktų taip, kaip tada, kai jie darė tą šventą darbą ir jautė save kaip daugelio dalį. O padarę, pasiekę savo kartos tikslus ir perdavę gimtojo žodžio saugojimo estafetę kitiems, tyliai ir ramiai atgulė mažose kaimo kapinaitėse greta kitų artimų savo tautos brolių ir seserų amžinojo poilsio. Be abejo, tikėdami, kad jų darbai toliau bus tęsiami.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti rengiant šią knygą?

– Kiekvienąkart, rašydamas knygą, tyrinėtojas susiduria su vis kitokiais iššūkiais. Rašyti apie knygnešius nebuvo lengva. Norėjosi atskleisti kuo daugiau duomenų apie visą pakaunę, todėl daug laiko praleidau įvairiuose valstybės archyvuose, skaitydama knygnešių bylas, ieškodama jų biografinių duomenų. Jau ankstesni žinomi draudžiamos spaudos tyrinėtojai – Vytautas Merkys, Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius šioje srityje buvo daug nuveikę. Vis dėlto rašyti atskiro regiono tyrimą yra kas kita – reikia susieti daug atskirų faktų, sudėlioti juos į tam tikrą visumą, kol pagaliau gali pateikti išsamesnį proceso atspindį. Kai skaitai leidinyje knygnešio biografiją, atrodo, viskas labai paprasta ir aišku, bet sudėlioti net ir tą nuoseklią biografiją apie žmogų, kuris gyveno ir veikė XIX a., atsekti jo veiklos pėdsakus, nėra visais atvejais labai lengva ir ne visada pasiseka. Didelių kliūčių rašyti iškilo, kai prasidėjo karantinas ir užsidarė archyvai, todėl, norint patikslinti duomenis, teko laukti, kol jie atsidarys.

– Kokia istorija, įvykis, žmogus, jūsų nuomone, knygoje "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" yra labiausiai įkvepiantis?

– Visų knygnešių likimai labai įkvepiantys. Išeidami į Mažąją Lietuvą, jie paprastai atsisveikindavo su savo šeimos nariais, lyg matytųsi paskutinį kartą. Grėsmė buvo didžiulė, nes sieną, kurią reikėdavo pereiti, saugodavo trys sargybos linijos kas kelis kilometrus, bet net ir už 30 ir daugiau kilometrų nuo sienos galėdavo išnirti pasienio kareiviai ar kiti valdžios žmonės. Net ir sugrįžęs namo knygnešys nebūdavo saugus – bet kada galėjo įsiveržti žandarai ir daryti kratas, o jei būtų radę draudžiamos literatūros – grėsė suėmimas, kalėjimai, tremtys.

Pereiti sieną knygnešiai stengdavosi rudenį tamsiomis, darganotomis, lietingomis naktimis, o žiemą – per pūgas. Tam prigalvodavo pačių įvairiausių būdų: sargybinius stengdavosi apgauti veikdami grupėmis, kai vieną palikdavo be naštos, kad subliautų kaip avinas ir jį žandaras pultų vytis, o tada kiti prasmuktų su nešuliais. Žiemą, kad sniege paliktos pėdos neišduotų, ant batų užsimaudavo dideles klumpes, atsuktas į atbulą pusę. Jei gabendavo knygas per sieną vežimais, juose įtaisydavo dvigubą dugną. Valstybės sieną kertantiems knygnešiams grėsė ne tik akistata su jos apsauga, bet ir kiti sunkumai, ne kartą pasibaigdavę tragiškai: galimybė paskęsti su knygomis upėje (žinoma daug faktų, kai jie paskęsdavo Šešupėje), sušalti atšiauriu oru ar sušlapus brendant ar plaukiant per upę, būti sužeistiems.

Per sieną į Prūsiją lietuviškų leidinių ėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Jonučių kaimo knygnešė Ieva Mocevičiūtė padėdavo per sieną pereiti kitiems knygnešiams dažnai užkalbindama žandarus ir nukreipdama jų dėmesį – ji pasižymėjo didele drąsa. Eidavo ir nepilnamečiai jaunuoliai, paaugliai, lydėdavę savo tėvus.

Ir toliau platindami draudžiamus leidinius, susidūrimų su caro žandarais knygnešiai vengdavo, kaip tik galėdavo. Zapyškio knygnešys M.Eimaitis visada turėdavo įvairių drabužių, kuriais persirengdavo vykdamas per skirtingus Lietuvos etnografinius regionus, kad visur būtų laikomas to krašto žmogumi; prireikus apsimesdavo valkata, elgeta; mokėdamas daug kalbų, kartais prisistatydavo svetimšaliu ar papirkinėdavo žandarus, vaišindavo juos smuklėse, nugirdydavo.

Zapyškyje vasaromis pas giminaitį kleboną J.Kolytą viešėdavo medicinos studentas Vincas Kudirka. Vis labiau įsisiūbuojant knygnešystės veiklai, J.Kolyta stengėsi, kad klebonijoje tvyrotų grėsmės nekelianti atmosfera. Vis dėlto čia rinkdavosi patriotiškai nusiteikę kunigai, dalydavosi mintimis apie svarbų tautinės savimonės žadinimą, į kleboniją ateidavo knygnešiai M.Eimaitis, Jurgis Žitinevičius. Galima teigti, kad būtent čia jaunasis V.Kudirka iš viešinčio kunigo A.Grinevičiaus gavo paskaityti pirmąjį lietuvišką laikraštį "Aušra". Susipažinęs su vietiniais jaunuoliais Baltramiejumi Sutkumi ir Antanu Rinkumi-Rinkevičiumi, V.Kudirka perduodavo jiems savo lietuviškų raštų, kurie gabendavo juos į Prūsiją ir parnešdavo jam kitos draudžiamos lietuviškos spaudos. Žandarai ne kartą krėtė senąją Zapyškio bažnytėlę, tačiau draudžiamų raštų čia rasti jiems nepasisekė – B.Sutkus rasdavo tokių slaptaviečių, kurių ieškotojai nesugebėdavo užtikti. Leidinius jis slėpdavo ir savo namuose. Kai klebonas J.Kolyta, baimindamasis suėmimo, jam uždraudė užsiimti nelegalia veikla ir lankytis pas jį B.Sutkui, V.Kudirka patarė bičiuliui suvaidinti įsimylėjusį klebono gaspadinę ir taip toliau tęsti svarbius susitikimus. Šis dviejų suokalbininkų sumanymas kurį laiką pavyko, bet vėliau baigėsi tragikomiškai, nes gaspadinė pradėjo reikalauti, kad B.Sutkus ją vestų.

V.Kudirka su bendražygiu knygnešiu B.Sutkumi senojoje Zapyškio bažnytėlėje slėpė draudžiamus lietuviškus laikraščius. (P. Brinkmano nuotr.)

Daug V.Kudirkai Zapyškyje padėjo dvarininkė Marija Dambravičienė, išsilavinusi bajorė, kuri, žandarams suėmus kleboną J.Kolytą, ne tik rėmė jį finansiškai, bet ir pati vežimu gabendavo draudžiamą lietuvišką spaudą į Zapyškį. Visa tai – autentiški liudijimai, kuriuos pavyko rasti archyvuose.

– Kokią žinutę būsimiems skaitytojams perduoda ši knyga?

– Knygnešystės istorija liudija neprilygstamą lietuvių tautos dvasinę tvirtybę. Tai didžioji mūsų tautos manifestacija. Kuo aktyviau knygnešiai buvo gaudomi ir baudžiami, tuo sparčiau didėjo jų gretos. 1895 m. carinė administracija išleido potvarkį, leidžiantį šauti į knygnešius, nors realiai atskirų atvejų pasitaikydavo ir daug anksčiau. Minėtą žinią žmonėms skelbė kunigai bažnyčiose, ją kiekvienoje parapijoje kartojo kelis sekmadienius per šv.Mišias. Žinia buvo šiurpi, bet šiai veiklai pasiaukojusių žmonių tai neįbaugino – istoriniai faktai liudija, kad nuo to momento knygnešių sąjūdis dar labiau sustiprėjo, padidėjo jų įtaka vietiniams gyventojams, kurių vis daugiau stojo į tautos žadinimo darbą. Taigi Vinco Kudirkos "Varpo" žodžius "Kelkite! Kelkite! Kelkite!" tauta išgirdo ir prisikėlė, sugebėjo būti dvasiškai susitelkusi labai sunkiomis aplinkybėmis, dėjo dideles pastangas pamatinėms savo vertybėms ginti – puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą. Knygnešių pavyzdys rodo, kad mes visada turime į ką atsiremti.

– Kada ir kur vyks knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" sutiktuvės?

Knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" sutiktuvės suplanuotos gegužės 7 d.

– Knyga bus pristatyta Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje dieną, apie kurią labiausiai svajojo ir kurios labiausiai laukė knygnešiai, kuri vainikavo jų auką. Tai gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Būtent tą dieną 1904 m. buvo panaikintas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.

Komentaras

Pakaunėje saugomas knygnešių atminimas

Paulius Visockas

Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas

Kauno rajone knygnešių atminimą saugo kryžiai, koplytstulpiai, jų vardais pavadintos gatvės. Babtuose ant medinės skulptūros, skirtos šio krašto knygnešiams įrašyta: "Jie nešė mums nežemišką šviesą – Knygą". Koplytstulpis šalia išlikusios sodybos Girininkų kaime, Rokų seniūnijoje, – pagarbos ir atminimo ženklas Petrui Varkalai; jo vardu pavadinta pagrindinė šio kaimo gatvė.

Vieno garsiausių pakaunės knygnešių – Kazio Aglinsko – vardu pavadinta gatvė Garliavoje, o prie namo, kuriame jis gyveno, atidengta memorialinė lenta, jo pavardė įrašyta ir stogastulpyje.

Zapyškyje stovi stogastulpis, skirtas Sibire nužudytam knygnešiui J.Žitinevičiui ir Zapyškio knygnešiams atminti. Ant namo Dievogaloje, kuriame gyveno šio krašto knygnešiai J.Žitinevičius ir M.Eimaitis, įrengta ąžuolinė atminimo lenta.

Džiaugiamės, kad šių ir kitų knygnešių atminimas įamžintas ir tik ką išleistoje knygoje.

Antradienio popietę ši knyga atkeliavo į Garliavos Jonučių gimnaziją. Į knygos sutiktuves atėjo ne tik dabartiniai šios mokyklos mokytojai, bet ir būrelis veteranų. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Konstancija Tamulaitytė  pedagoginiam darbui paaukojo net 46 gyvenimo metus, jos auklėtiniai – įvairių konkursų, olimpiadų nugalėtojai. Ne mažiau įspūdinga ir matematikos mokytojos Onos Kurtinaitienės biografija. Daug mokyklai atidavė buvęs jos direktorius Aloyzas Pakolkis, pedagogas ir meno saviveiklos žymūnas Petras Beitnaras bei jau Anapilin iškeliavusi jo žmona lituanistė Donata Beitnarienė. 

Ir dabar Jonučių gimnazijoje dirba pedagogai, kurie jau spėjo pelnyti legendinių mokytojų vardus – tai Valentinas Padriezas, Ričardas Gudaitis ir kiti.

Tikiuosi, kad šioje knygoje rasite nors ir nedidelę dalelę savęs.

O štai I.Stepukonienė  pasinėrusi ne tik į pedagoginę veiklą, bet ir į knygų rašymą. „Švietimas Pakaunės krašte“ yra jau penktoji garliaviškės knyga. Gausiai iliustruotoje monografijoje pirmą kartą plačiau pristatoma mokyklų atsiradimo Pakaunės krašte istorija, jų darbo sąlygos ir veikla nuo įkūrimo iki šių dienų. Daug dėmesio skiriama įvairiais laikotarpiais dirbusių mokytojų asmenybėms, išryškinamos svarbiausios švietimo raidos gairės, pasiekimai.

„Tikiuosi, kad šioje knygoje rasite nors ir nedidelę dalelę savęs“, - kalbėjo kolegoms I. Stepukonienė.

Padėkoti buvusiems ir esamiems gimnazijos mokytojams atvyko ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, taip pat buvęs ilgametis pedagogas. „Mūsų krašte švietimas, kultūra ir kalba visada buvo labai svarbūs. Neabejoju, kad tai bus ir ateityje“, - tvirtino meras.

Knygą „Švietimas Pakaunės krašte“ visi esami ir buvę Kauno rajono mokytojai gaus nemokamai. Netrukus ji atkeliaus ir į kitas mokyklas.

Pensijoje atsidės drožybai

Vienas didžiausių Garliavos patriotų – Garliavos Jonučių progimnazijos istorijos mokytojas Ričardas Gudaitis. "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves", – planuodamas būsimus darbus, iš anksto džiaugiasi R.Gudaitis. Vis dėlto čia pat patikslina, kad mėgsta savo profesiją – yra iš tų laimingų žmonių, kurie gerai jaučiasi tiek eidami į darbą, tiek iš jo grįždami.

41 metus mokytojaujančio garliaviečio kūrinys – iš ąžuolo išdrožtas antkapinis paminklas – puošia garsiausio Garliavos knygnešio, aušrininko, vaistininko Kazimiero Aglinsko simbolinį kapą Garliavos Jonučių kapinėse. 1924 m. mirusio šviesuolio kapas neišlikęs, tačiau R.Gudaičiui teko sutikti žmonių, liudijusių, kad antkapinis kryžius ant K.Aglinsko kapo anksčiau stovėjęs būtent šiose kapinėse.

"Kai skaptavau šį paminklą, dirbau kapinėse, būdavo, lieku vakare čia vienas – tokia tyla. Atrodo, tik mirusieji su manimi kalbasi ir tyliai man pritaria – sako, kad paminklo šiam žmogui seniai reikėjo. Mes žinome, kad buvo 20 Vasario 16-osios akto signatarų. Juos pagerbti, žinoma, reikia. Tačiau negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais", – pasakoja mokytojas. Žavėdamasis kraštiečio darbais, jo patriotizmu, paminklą aušrininkui kukliai gyvenantis R.Gudaitis sukūrė savo lėšomis, nesitikėdamas nė cento atlyginimo. "Tai mano dovana šiam šviesuoliui ir Garliavai", – sako jis.

Siekia įamžinti istoriją

R.Gudaičio namų kiemą Garliavoje puošia jo paties sukurti medžio darbai: paminklas, skirtas pergalėms mūšiuose už Lietuvą (nuo Saulės mūšio 1236 m. iki 1991 m. sausio 13-osios, kurią mokytojas vadinu vienu iš mūšių už Lietuvos laisvę) įamžinti, prieverpstė. Namą ženklina medinis Garliavos herbas, Kauno rajono herbas ir trijų simbolių kompozicija, kurią būtų galima vadinti R.Gudaičio parašu medyje: stilizuoti susijungiantys partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Būsimiems medžio darbams mokytojas pasiruošia detalius brėžinius. Rodydamas didžiulį brėžinį, jis prasitaria svajojantis įamžinti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją, tam jau ieškantis medžiagos. "Tai būtų skulptūrinė grupė, į kurią pasižiūrėję įvairių kartų atstovai, nors ir visai neišmanydami Lietuvos istorijos, iš karto suprastų, kas čia pavaizduota. Šiame darbe manęs visiškai nėra – remiuosi tuo, kas sukurta. Šioje vietoje būtų tremtinių žodžiai: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus." Po to – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizanų ženklas ir žodžiai: "Krauju įrašėme ant žemės: per amžius būsi tu laisva." Tai žodžiai iš Tauro apygardos partizanų himno. Tauro apygarda – tai Suvalkija. Toliau – žodžiai "Lietuva brangi, mano tėvyne", – apie būsimą kūrinį aiškina pašnekovas. – Disidentinį judėjimą įamžinsiu Kryžių kalno motyvu ir apačioje – iš Biblijos psalmių žodžiai "Iš širdies gelmių tavęs šaukiamės, Viešpatie." Po to – Sąjūdis su šūkiu "Mūsų tikslas – laisva Lietuva, mūsų likimas – Lietuva. Tai 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdžio Seimas, kuriame ir man teko dalyvauti, davė šią priesaiką prie Juozo Zikaro Laisvės angelo Karo muziejaus sodelyje. Po to – Kovo 11-oji įamžinama heraldiniu Vyčiu. Ir Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – paženklinta žodžiais "Į automatų šūvius jie atsakė skanduodami "Lietuva". Tai – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti atsisveikinant su žuvusiaisiais Sausio 13-ąją. Čia – Sausio 13-osios medalis: Laisvės angelas saugoja lietuvaitę."

Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga, – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė.

Garliavos Sąjūdžio tėvas

1941 m. birželio 14 d. per pirmąjį trėmimą į Sibirą buvo ištremtos dvi R.Gudaičio mamos seserys su šeimomis, mažais vaikais. "Šiauriau ir žiauriau nebuvo nei tos vietos prie Laptevų jūros, Arkties vandenyno. Ne visi iš jų šeimų sugrįžo. Kai kurių net kapelių neliko – nuplovė Laptevų jūra, – skaudžiausias giminės patirtis prisimena R.Gudaitis. – Spėjau užaugti tokioje atmosferoje su maldomis prieš miegą. Girdėdavau tetulių pasakojimus apie Sibirą, tik buvau prigrasintas tylėti. Man sakydavo: mokykloje elkis kaip visi, nes vėl išveš. Žinojome, su kuo ir ką kalbėti. Nepaisant to, sovietiniame saugume man buvo užvesta byla. Aš esu kilęs iš Kybartų. Ten klebonavo Sigitas Tamkevičius, teko su juo bendrauti, iš jo gauti religinės literatūros – ją skaičiau. Slapta priėmiau Pirmąją Komuniją, slapta susituokiau bažnyčioje, slapta krikštijau vaikus."

Kai pradėjo kurtis Sąjūdis, R.Gudaitis suprato, kad vyksta istoriniai dalykai, ir ėmė pats aktyviai juose dalyvauti. Mokytojas vietos gyventojų yra vadinamas Garliavos Sąjūdžio tėvu. Tuos laikus pašnekovas prisimena itin ryškiai. "1988 m. birželio 3 d. susikuria Sąjūdis, birželio 24 d. – pirmasis mitingas Katedros aikštėje, skirtas mūsų tautos atstovams palydėti į partinę konferenciją Maskvoje. Tame mitinge su didžiausiu džiaugsmu dalyvavau. Teko Garliavos krašto sąjūdžiui vadovauti, be galo puikių žmonių sutikti", – prisimena R.Gudaitis.

Jis buvo tas, kurio iniciatyva 1988 m. rugpjūtį daugelis Kauno rajono istorijos mokytojų užsirašė į Sąjūdžio grupę, o Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis tuo metu dirbo, į tokią grupę įsirašė visi mokytojai. 1991 m. Garliavos seniūnu dirbęs R.Gudaitis buvo vienas iš tų, kurie organizavo televizijos retransliavimo stoties Juragiuose gynimą. "Yra išlikęs kreipimasis į Juragių gynėjus – kaip elgtis, jei būtų prasidėjęs puolimas. Galiu pacituoti vieną sakinį: "Atėjus objekto užpuolimo momentui, glaudžiu žiedu apjuosime pastatą ir tvirtai susiėmę už rankų užtrauksime Lietuvos himną", – ryžtingą pažadą pažodžiui citavo pašnekovas.

Vis dar nustebina vaikai

Didelį pedagogo darbo stažą turintis mokytojas prisipažįsta, kad vaikai jį vis dar nustebina.

"Buvo toks epizodas: su penktokais mokomės temą "Mindaugas karalius". Aš skaitau Bernardo Brazdžionio eiles "Karaliaus Mindaugo priesaika": "Uždėjote karaliaus titulo karūną / Ne man uždėjot – Lietuvai". Ir aš nesakau mokiniams, kad jie atsistotų, bet jie visi atsistoja. Penktokėliai, mažiukai", – jaudinančias akimirkas iš pamokų brangina mokytojas.

Šiais laikais neretai pasitaiko, kad moksleiviai mokykloje beveik tuo pačiu metu švenčia dvi labai skirtingas šventes – Valentino dieną ir Vasario 16-ąją. Kartais vaikai mokytojo klausia, ar Valentino diena suderinama su tokia rimta švente kaip Vasario 16-oji. "Sakau: vaikučiai, viskas čia susiderina. Jūs laimingi – gyvenate laisvoje Lietuvoje. O tokių pat kaip jūs, mylėjusių ir svajojusių, gynusių Lietuvos laisvę lietuvių nukankinti kūnai nežinia kur žemėmis užversti. Sakau: padėkokite jiems už laisvą Lietuvą su tomis širdelėmis, kurias visiems klijuojate. Tai būna, kad po švenčių ant Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, kitų portretų randu priklijuotų širdelių. Taip Valentino diena ir Vasario 16-oji susiderina", – įsitikinęs pašnekovas.

Polinkį į dailę R.Gudaitis, matyt, paveldėjo iš savo mamos, kuri didžiuliais peizažais ištapydavo kambarių sienas. Mamos atminimą saugoja jos tapyta lauko siena R.Gudaičio šeimos namuose. Mažytę mokytojo dirbtuvėlę puošia kunigaikščių Lietuvos laikų žemėlapiai, 1930 m. sukurta Jano Matejkos "Žalgirio mūšio" paveikslo kopija, tų pačių laikų metalinis Vytauto Didžiojo portretas. "Turiu svajonę atkurtos Lietuvos šimtmečiui sukurti paminklą", – užsimena mokytojas ir rodo jo dirbtuvėlėje sukrautą ąžuolo medieną. – Svarsčiau, iš kur man ąžuolo tam darbui gauti. Pasipasakojau vienam žmogui – tas man savo turėtą medieną padovanojo."

Mokytojas džiaugiasi: dabar belieka laukti mokslo metų pabaigos, kada galės rimtai atsidėti šiam darbui. Kur galėtų iškilti toks paminklas? Tarsi teisindamasis, kad jis jokių dailės mokslų nebaigęs, mokytojas užsiminė iš pradžių planavęs ir šį paminklą statyti savo namų kieme. Tačiau Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė pasiūliusi jam garbingesnę vietą – netoli R.Gudaičio namų, Alyvų ir Maironio gatvių sankirtoje, kuriamą istorinės atminties parką. Šią vietą garliaviečiai anksčiau vadino Rusų pieva, mat čia sovietmečiu stūksojo specialiosios paskirties karinio dalinio Linksmakalnyje turtas – žvalgybos antenos. Dabar čia – tuščias laukas, kuriame prasidėjo parko įrengimo darbai. Ekskavatoriai čia šiuo metu formuoja tvenkinį. Siekiant įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vėliau čia planuojama pasodinti 100 ąžuolų.

Himną paverčia skulptūra

Iki liepos 6 d. šiame parke, kuris dar neturi pavadinimo, turėtų iškilti ir garliaviečio Adolfo Teresiaus bei kitų tautodailininkų iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himnas. Juozas Videika, Raimondas Blažaitis, Saulius Lampickas, Kazimieras Martinaitis, Algirdas Vaištaras ir A.Teresius, pradėję darbuotis rudenį, gegužę vėl rinksis Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos kieme. Čia jų laukia iš didžiulių ąžuolo trinkų pradėta skaptuoti "Tautiška giesmė". Idėją šiai skulptūrinei grupei pasufleravo A.Teresius. "Kolegų prašiau pagalvoti ir pats mąsčiau, kaip gerai žinomą tekstą paversti skulptūra", – prisiminė idėjos autorius. Šeši medžio skulptoriai rudenį mokyklos kieme darbavosi iki pat pirmojo sniego. "Dar nebuvau taip ilgai dirbęs lauke. Iškritęs sniegas net mūsų palapines sulaužė – buvome priversti greitai nutraukti darbus", – prisimena pašnekovas.

Gegužę tautodailininkai tikisi skulptūrinę grupę baigti. Kad darbas vyktų sparčiau, savaitei vyrai apsigyvens mokykloje. "Manau, kad mes čia dirbdami mokiniams netrukdome. Priešingai, kai kurių dalykų juos išmokome. Rudenį, kai čia dirbome, visą savaitę kiekvieną dieną vaikai ateidavo nustatytu laiku ir sugiedodavo Lietuvos himną", – pasakoja A.Teresius.

Vasarą trijų garbingiausių Lietuvos tautodailės apdovanojimų – aukso vainikų – laureatą rečiau galima rasti namuose Garliavoje. Jis nuolatos dalyvauja tautodailininkų stovyklose, stato koplytstulpius, stogastulpius tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Laukdamas šiltesnių orų, kai galės pradėti darbuotis lauke, A.Teresius kuria mažesnės apimties darbus. Jo namuose rikiuojasi medinių figūrų eilės: Šventoji Šeima, kiti šventieji, angelai ir eiliniai mirtingieji, kurie, prisilietus talentingai tautodailininko rankai, atrodo visiškai neeiliniai. "Čia – mano žiemos darbai. Per ją, va, tai šiaučių, tai kriaučių, tai kiaušinių rinkėją išskaptuoju. Tai angelą su pasikeliančiu sparnu ar karvę su slaptomis durelėmis ir lentynėlėmis", – apie kuriamų medinukų paslaptis užsimena jų autorius. Ką tik juokavęs, netrukus pašnekovas prabyla rimtai – rodo kuriamą koplytstulpį, skirtą atkurtos valstybės 100-mečiui. "Dainų šventės metu, kas ketveri metai, Vilniuje vyksta didelės tautodailės parodos. Šis darbas greičiausiai važiuos į Vilnių. Kur jis paskui įsikurs – kol kas nežinau. Imdamasis šio darbo, ilgai galvojau, kaip mūsų kovą dėl laisvės pavaizduoti? Pasirinkau šv.Jurgio kovos su drakonu simbolį. Drakoną stengiausi išpiešti pačia baisiausia, negražiausia spalva. Tas drakonas gali būti ir rudasis, ir raudonasis priešas", – idėjas, sudėtas į tradicines liaudies meno formas, paaiškina tautodailininkas.

Parašė knygą apie Garliavą

Kita Garliavos patriotė – lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, Garliavos Jonučių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

Negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais.

Prieš šešerius metus ji ėmė rinkti medžiagą knygai apie gimtąjį miestelį.

"Gimiau ir augau Garliavoje. Nuo vaikystės buvo daug dalykų šioje aplinkoje, kurie kėlė susidomėjimą: apylinkių dvareliai, seni sulinkę kryžiai prie kaimų, kapai, prie kurių nebūdavo paminklų, bet kuriuos uoliai kažkas lankydavo ir puošdavo alyvomis. Atsivertus enciklopedijas, apie Garliavą tegalėjai perskaityti tik keturiolika eilučių ir nieko daugiau. Bet mano miestelyje visada sklandė ypatinga dvasia ir aš visada jaučiau, kad ši vietovė toli gražu nėra vien ilga važiuojamoji gatvė. Labai norėjosi ir sau, ir kitiems atsakyti į klausimą, kuo nuo seno garsi Garliava, kas ją kūrė, rūpinosi jos gerove, kokie žmonės čia gyveno", – motyvus imtis rašyti knygą prisiminė I.Stepukonienė. Dvejus metus rinkta medžiaga sugulė į tūkstančio puslapių solidžią monografiją "Garliava: laikas ir žmonės". Mokslininkė prisipažįsta: neretai po darbo universitete ir mokykloje valandų būdavo nelengva išsiruošti pas pašnekovus, bet rašyti buvo be galo malonu, jautė pareigą kraštiečiams. "Lyg ir nesunku buvo su ta medžiaga dirbti, ji tiesiog magnetizavo, nes teko atkurti ištisų šeimų, giminių istorijas, kurių ne viena buvo labai reikšminga ne tik šiam regionui, bet visai Lietuvai. Kartais būdavo sunku eiti pas žmones, informacijos pateikėjus, ieškoti jų miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose – nebeturėdavau jėgų. Tačiau aplankydavo nuojauta: jei pas tą žmogų dabar nenueisiu, galiu apskritai prarasti galimybę užrašyti jo liudijimus. Dvejus metus rinkau medžiagą, rašiau, per kitus dvejus knygą išleidau. Kol ji buvo išleista, dvylikos iš tų žmonių, su kuriais bendravau rinkdama medžiagą, jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tad jei aš kažkada nebūčiau sėdus ant dviračio ar į automobilį, nevažiavus per Garliavos apylinkių kaimus, labai svarbūs dalykai būtų nuėję užmarštin", – lituanistė džiaugiasi laiku suspėjusi pakalbinti senuosius garliaviečius.

Užrašė daugybę pasakojimų

I.Stepukonienė, užrašiusi daugybę garliaviečių pasakojimų, stengėsi aprėpti įvairius laikotarpius ir sritis. "Ir miestelio ištakas, ir grafą Jozefą Godlevskį, apie kurį sklandė labai daug mitų, bet niekas nežinojo nieko tikro. Norėjosi ir užrašyti legendas, ir pagrįsti duomenis istoriniais šaltiniais, ir apskritai atkurti istorinio žmogaus paveikslą. Paskui – XIX a. atgimimo istorija.

Pasak knygos autorės, Garliava garsi tuo, kad čia lankydavosi Jonas Basanavičius. Mat čia gyveno geriausias jo draugas vaistininkas, vienas iš "Aušros" steigėjų, tuo metu draustų lietuviškų laikraščių ir knygų platintojas Kazimieras Aglinskas. Jie susipažino ir susibičiuliavo Maskvoje, kur J.Basanavičius studijavo mediciną, o K.Aglinskas – farmaciją. Baigęs studijas, 1885 m. K.Aglinskas Garliavoje atidarė pirmąją vaistinę. Kadangi turėjo daug medicininių žinių, jis ir gydydavo ligonius. "K.Aglinskas iki gyvenimo pabaigos išliko vienu iš J.Basanavičiaus asmeninių patikėtinių. Artimas bičiulis jam buvo patikėjęs savo namų raktą, skyręs atskirą kambarį. Jis J.Basanavičiui padėjo parvykti nuo Tilžės, kai šis grįžo iš Bulgarijos į Lietuvą, kartu su juo garlaiviu parplaukė, J.Basanavičių slėpė ir po Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m.", – lituanistės teigimu, J.Basanavičius ištisas savaites praleido Garliavoje ir jo prisiminimuose užfiksuota labai daug faktų iš gyvenimo čia. Bičiuliai daug vaikščiodavo po Garliavos apylinkes, rinko kraštotyrinę medžiagą, svarstė daug reikšmingų politinių ir visuomeninių lietuvių tautos klausimų.

Rašydama knygą, I.Stepukonienė daugybę valandų praleido archyvuose Vilniuje ir Kaune. Bene pačiu įdomiausiu atradimu knygos autorė vadina archyvuose rastas autentiškas, iki tol niekur neskelbtas nuotraukas, kur J.Basanavičius užfiksuotas Garliavoje, stovintis šalia K.Aglinsko namo, besižavintis tvenkinio vaizdu. K.Aglinskas Garliavoje subūrė literatų būrelį, kuriam priklausė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Tai žmonės, turėję didžiulės įtakos pirmojo lietuviško laikraščio "Aušra" veidui, publikavę jame daug straipsnių, rašytų Garliavoje.

Išsaugoti tai, kas vertinga

Gausiai iliustruotoje monografijoje pirmą kartą plačiai pristatoma miestelio ir apylinkių istorija, tautinių bendruomenių, bažnyčių, dvarelių, mokyklų, medicinos įstaigų praeitis ir dabartis. Daug dėmesio skiriama įžymiems žmonėms, gyvenusiems ir dirbusiems Garliavoje, taip pat pokario rezistenciniam judėjimui regione. Garliava – Tauro apygardos, Birutės rinktinės žemė. Čia vyko svarbios partizaninės kovos, veikė legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Skirmantas, Jonas Aleščikas-Rymantas, Justinas Lelešius-Grafas ir kiti kovotojai, buvo leidžiama pogrindinė spauda. Renkant medžiagą knygai, jos autorei teko bendrauti su buvusiais partizanų ryšininkais, užrašyti jų liudijimus.

Ar rašant knygą dvejus metus trukęs darbas atsipirko? "Rašiau knygą savojo krašto žmonėms. Man buvo svarbu suteikti jiems, ypač jaunoms kartoms, žinių, pamatyti tą kelią, kuriuo šio krašto gyventojai ėjo iš praeities į dabartį. Praeitis visada įprasmina kažką labai svarbaus, neša žinią, tam tikrą vertybinį tautos kodą. Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė, ir kartu atrasti formas, kaip visa tai perduoti toliau. Ši knyga irgi yra tokia forma. Man tai yra svarbiausia. Ir šiam, ir kitiems panašiems darbams atiduodu visą save, sunkaus darbo niekada nevengiau", – teigė knygos autorė.

I.Stepukonienės surinkta medžiaga remiasi kiti Garliavos pedagogai, istorinėmis temomis rengdami renginius ir projektus mokyklose. Knygos medžiaga remtasi ir Garliavos Jonučių progimnazijoje rengiant projektą apie miestelio žydus "Virtualus Garliavos štetlas". "Viskas, ką man pavyko sužinoti apie Garliavos žydus, yra sudėta į šią knygą. Daugiau žinių apie buvusius vietinius šios tautybės gyventojus kol kas neturime. Tačiau šie, kaip ir kiti tyrinėjimai, nesustoja", – užsiminė I.Stepukonienė.