Prasmingas laikas kartu
"Kūrybos kampas 360" – socialinė iniciatyva, plėtojanti darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, besirūpinanti švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu. Jos iniciatorius G.Bučas dalijasi savo patirtimi ir žiniomis su visais, besidominčiais darniu vartojimu ir aplinkosauga.
Neseniai Giedrius paskelbė įkūręs dirbtuvėles, kuriose prikelti daiktus antram gyvenimui galės visi norintys. Idėja paprasta – kai pasibaigs karantinas, žmonės, norintys susiremontuoti vieną ar kitą savo daiktą, galės atvažiuoti ir čia darbuotis. Dirbtuvėlėse yra įrankių, šiek tiek priemonių, medžiagų, bus konsultantas – meistras, bus paskelbtos dienos, kuriomis galima atvažiuoti. Pagrindinė mintis – ne išmesti daiktus, o prikelti juos antram gyvenimui.
Mano filosofija – mažinti vartojimą, eiti link žiedinės ekonomikos principo: ką įmanoma, panaudoti dar kartą.
"Mano filosofija – mažinti vartojimą, eiti link žiedinės ekonomikos principo: ką įmanoma, panaudoti dar kartą. Tarkime, kėdę galima suremontuoti, ją atnaujinti, bet iš kėdės galima padaryti ir kažkokį kitą daiktą. Čia svarbiausia – kūrybinis procesas", – sako G.Bučas.
Dar vienas jo tikslas – paskatinti kartu darbuotis ir kurti vyresniąją ir jaunesniąją kartas. Atvažiuos, pavyzdžiui, tėtis su sūnumi ir galės kažką kartu nuveikti, sumeistrauti lesyklėlę, inkilėlį, lentynėlę ar dar ką nors gražaus. Taip vaikas išmoks meistrauti, nes amatininkų, gerų meistrų, G.Bučo įsitikinimu, šiandien trūksta.
"Galbūt vaikas, pabuvęs tokiose dirbtuvėse, atras save ir, žiūrėk, po kurio laiko pasirinks amatininko, meistrystės kelią. O ir tėtis laiką su vaiku praleis labai prasmingai", – sako pašnekovas.
Telkia bendrai veiklai
Dirbtuvėlės kuriamos Panemunėje, Vaidoto gatvėje esančiame istoriniame pastate, kuriame sovietmečiu buvo kultūros centras ir kino teatras "Panemunė". Bet čia, anot G.Bučo, – jau kita istorija.
Pastatas dabar priklauso klebonijai – pasirašius panaudos sutartį klebonas leido bendruomenei juo naudotis. Dabar Panemunės bendruomenė šį pastatą prikelia antram gyvenimui ir kuria čia bendruomenės centrą. Aktyvūs bendruomenės nariai jau įsitraukė į šį procesą – renka istorinę informaciją apie pastatą, ieško žmonių, kurie atsimena ir gali papasakoti, kas pastate vyko, kas kur buvo, kaip atrodė.
Sąlygos: pasibaigus karantinui žmonės, norintys susitvarkyti vieną ar kitą daiktą, galės atvažiuoti ir darbuotis – dirbtuvėlėse ras įrankių, medžiagų, bus konsultantas.
Kaip pasakoja Giedrius, pastate yra buvusi kino salė – ją norima sutvarkyti, kad galėtų tiek vietinio jaunimo, tiek vyresnių žmonių kultūros ar meno kolektyvai rinktis ir užsiimti jiems malonia veikla. Antrame aukšte – buvę butai, ir atsirado žmogus, kuris vaikystėje viename iš butų gyveno, nes jo tėtis buvo to kultūros centro ūkvedys. Anot jo pasakojimų, kitame bute gyveno to kultūros centro direktorius. Dabar bendruomenė tuose butuose norėtų palikti unikalų interjerą ir įrengti svečių namų tipo viešbutį turistams – tiek iš Lietuvos, tik iš užsienio. Visas pastatas, taip pat ir kambariai, šildomas krosnimis – jų iš viso yra devynios. Krosnys jau restauruotos, sutvarkytos. Viešbutuko uždirbtos pajamos būtų skiriamos pačiam bendruomenės centrui išlaikyti.
"Pastaruoju metu į bendrą veiklą įsitraukia vis daugiau žmonių. Mielai kviečiame visus, kurie nori prisidėti, nes veiklų yra įvairių: nuo fizinio darbo – valymo, tvarkymo, rūšiavimo iki istorinės informacijos, aprašymų paieškos, rinkodaros ir pan., – vardija G.Bučas. – Ateityje planuojame ieškoti lėšų, kad galėtume atkurti pastato fasadą, nes tai 1930 m. statytas medinis pastatas, tad reikia ir stogą pakeisti, ir apšiltinti, ir langus įstatyti medinius, nes dabar kai kur plastikiniai sudėti. Norėtume grąžinti jo autentiškumą."
Nuoširdumas užkrečia
Jeigu sėdėsime kiekvienas sau ir nieko neveiksime, tai nieko ir nebus, aplinkui bus pilka, niūru ir nelinksma. Tą linksmumą ir malonią aplinką patys turime susikurti.
Paklaustas, kam jam reikia visų šių rūpesčių, pašnekovas net nesusimąsto: "Jeigu bendruomenė bursis, mes visi turėsime veiklos, visi geriau gyvensime, vaikams perduosime tam tikras vertybes. Ne viskas matuojama pinigais, ne į tai ir orientuojamės. Orientuojamės į bendruomenės, visuomenės gerovę. Kitas dalykas, kai į mikrorajoną ateina kultūra, veikla, bendruomeniškumas, rajonas tvarkosi, kiti ima pavyzdį. Pavyzdžiui, kai Vytenis Jakas įkūrė "Kiemo galeriją", prisijungė ir kaimynai, ėmė organizuoti susibūrimus, vakarones, kultūrinius renginius. Jeigu sėdėsime kiekvienas sau ir nieko neveiksime, tai nieko ir nebus, aplinkui bus pilka, niūru ir nelinksma. Tą linksmumą ir malonią aplinką patys turime susikurti."
Dirbtuvėlė, bendruomenės namai – jau ne pirma V.Bučo veikla, į kurią jis stengiasi įtraukti bendruomenę. Jis jau ne kartą organizavo švaros žygius – žygeiviai rinko šiukšles keliaudami aplink Kauną, aplink Lietuvą. Ar lengva bendruomenę įtraukti į tokią veiklą?
"Aš supratau, kad viskas priklauso nuo to, dėl to tu kažką darai, – sako vyras. – Supratau, kad visų pirma viską reikia daryti iš širdies. Darydamas kažką nuoširdžiai gali pritraukti kitus. Bet jeigu pradedi nuo antro galo, sakai: "Turiu planą – susiburkim ir darykim", tai labai retai kas išeina. Kai pradedi daryti, tie žmonės, kuriems patinka, kurie pritaria, kurie nori, patys prisijungia. Tu turi mintį, idėją, kryptį ir veiki, o prie tavęs prisijungia tie, kurie tai palaiko, žmonės patys ateina. Labai paprasta."
Giedrius pastebi, kad žmonių požiūris į bendrą veiklą keičiasi – vis daugiau jų supranta, kad būryje nuveikti galima daugiau.
Planai: dirbtuvėlės veiks Panemunėje, Vaidoto gatvėje, esančiame istoriniame pastate – bendruomenė siekia jį prikelti antram gyvenimui ir kuria čia bendruomenės centrą.
Sąmoningumas ugdomas
G.Bučas darniu vartojimu ir aplinkosauga susidomėjo prieš keletą metų vienoje parodoje pamatęs suomių antrinio dizaino pavyzdžių. Tada pradėjo domėtis, kodėl suomiai, gana turtingi žmonės, tuos daiktus perdaro – juk gali pirkti naujus ir vargo nematyti. Taip ir sužinojo daugiau apie tai, kas yra darnus vartojimas, – neišmetimas kažko, prikėlimas antram gyvenimui, o kartu tai ir resursų tausojimas, atliekų sumažinimas. Skandinavai šioje srityje yra pavyzdys pasauliniu lygiu.
"Man labai ta idėja patiko, ypač žinant, kas vyksta pasaulyje, – visos globalinės problemos. Kalbu ne tik apie ekologiją – yra gerokai daugiau problemų, susijusių su tuo pertekliniu vartojimu. Turime susitvarkyti šituos dalykus, o niekaip kitaip nesusitvarkysime, jeigu nepradėsime nuo savęs, – sako Giedrius. – Reikia pačiam pradėti eiti mažais žingsneliais ir rodyti pavyzdį, kad žmonės suprastų, kaip yra, patys pabandytų. Čia aš taip pat vadovaujuosi principu, kad nereikia reikalauti iš kitų: kodėl tu taip darai – daryk šitaip. Tiesiog viskam ateina savas laikas. Darau po truputėlį, kam patinka – tas prisijungia, ir viskas. Savo pavyzdžiu, ramiai, gražiai. Nes jeigu tu žmogui liepi ar jį pradedi kritikuoti, jis ima elgtis priešingai. Tokia jau žmogaus prigimtis – priešintis neįprastiems, tau nebūdingiems dalykams."
Sąmoningumas, pašnekovo įsitikinimu, ateina su laiku. Nepavyks pakeisti požiūrio į vartotojiškumą čia ir dabar – per kelias kartas gal jis pasikeis, ir tai jau bus gerai. Bet dabar reikia įžiebti tą ugnelę jaunimui, ypač vaikams, parodyti pavyzdį, kaip tai galima daryti. Kol kažkas nepaliečia žmonių asmeniškai, dažnas apie tai nesusimąsto. Tačiau kartais pakanka pavyzdžio, įtraukti, kad žmogus pamatytų, arba kažkokios diskusijos su vaikais, parodyti nuotraukų, vaizdų, paskaitėlės, kad požiūris pasikeistų.
Daug vadinamųjų patogumų iškrenta iš kasdienio gyvenimo ir dažnas nenori to atsisakyti.
G.Bučas teigia nesijaučiantis savo veikloje vienišas, nes tikrai yra daug žmonių, apie tai kalbančių pasauliniu lygiu, darančių, rašančių. Net popiežius savo enciklikoje apie bendruosius mūsų namus kalbėjo, kad turime keistis. Pramonė ir progresas yra gerai, bet turime suvokti, kad jau per daug kai kur pamynėme natūralią gamtą, principus, vertybes, todėl būtina rasti pusiausvyrą, darną.
"Be abejo, tai nėra patogi tema, – sako vyras. – Kai pradedi apie tai kalbėti su žmonėmis, daug kam iškart kyla mintys: reikės to ar ano atsisakyti, reikės einant į parduotuvę galvoti, kokius maišelius pasiimti, kad nenaudotum vienkartinių, kažkur važiuojant – kavos į termosą prisipilti, o ne pirkti vienkartinį puodelį degalinėje. Daug vadinamųjų patogumų iškrenta iš kasdienio gyvenimo ir dažnas nenori to atsisakyti. Todėl ir sako: ai, viskas čia gerai, progresas, juk negalime grįžti į akmens amžių. Bet kai pamatai, kiek yra problemų, su tuo progresu susijusių, kitaip galvoji."
G.Bučas teigia, kad ir sutikdamas tapti "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" ambasadoriumi jis norėjo skleisti žinią, jog kultūra – ne tik spektakliai, teatras ar koncertai, bet ir mūsų vartojimo kultūra, tai, ką paliekame po savęs. Jis nori, kad žmonės suprastų, jog už aplinką, už švarą mūsų aplinkoje atsakingi ne valdininkai, ne institucijos, apie tai kalbant, netinka net žodis "mes". Už tai atsakingas kiekvienas.
