Rugsėjo 13 d. 18.15 val. susitikti su knygos autore kvies ir skaitymo festivalis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vykstantis „Skaitymo festivalis BŪK, KOKS ESI“. O kol kas apie naujausią jos romaną „Slėpynės Anglijoje“ ir vis dar galybe stereotipų apipintą emigrantišką gyvenimą svetur pasakoja rašytoja K. Baubinaitė.
Knygos tikslas – telkti. Duoti viltį. Statyti tiltus.
– Kuo Jūsų romanas išskirtinis, kokia jo pagrindinė žinutė? Regis, viešojoje erdvėje šitiek prikalbėta, prirašyta apie emigraciją, ir nepanašu, kad tai iš esmės keistų situaciją – žmonės kaip emigravo, taip ir toliau emigruoja.
– Romanas „Slėpynės Anglijoje“ išskirtinis tuo, jog konstatuoja – „karalius nuogas“, Anglija nėra stebuklų šalis. Nemaža dalis lietuvių ten vargsta, ilgėdamiesi namų. O mes, pasilikusieji, vis dar slapta jiems pavydime to „išgalvoto rojaus, kurio nėra“. Mano knyga sako – išsvajotojo rojaus nėra. Emigracija – ne panacėja. Gana!
Tokios knygos labai reikėjo prieš gerą dešimtmetį, kol mūsų šalis dar nebuvo taip tragiškai nukentėjusi nuo emigracijos. Knygos tikslas – telkti. Duoti viltį. Statyti tiltus. Norėjosi atskleisti bendro pobūdžio emociją, kuri atliepia emigranto būseną – kur jis bebūtų – Peterbore, Dubline, Kings Lyne, Londone ar Berlyne. Tai vertybinis klausimas, o jie niekuomet nebūna lengvi. Man Lietuva yra vertybė. Šitos knygos emocija ras atgarsį širdyse tų skaitytojų, kuriems Lietuva svarbi. „Slėpynės Anglijoje“ gali patikti toli gražu ne visiems – joje keliami skaudūs klausimai, verčiama gręžtis į savo esmę – į visų mūsų vertybinę šerdį.
– Kaip manote, ar dabar lietuvių, dirbančių Anglijoje, finansinė, socialinė padėtis pastaraisiais metais pagerėjo – jiems lengviau susirasti darbą, pritapti, jaučiama mažesnė diskriminacija iš britų pusės, o galbūt dėl „Brexit“ ir kitų Europoje vykstančių politinių, pilietinių procesų visa ši socialinė ir kultūrinė nelygybė tik dar labiau paaštrėjo?
Jų visuomenė išgyvena dideles permainas, jai reikia apsivalymo ir refleksijos.
– Anglai uždari, vertina privatumą, jie net vieni kitus labai retai kviečia į svečius. Paklauskite savo išvykusių draugų ar giminaičių – ar daug jie turi anglų draugų? Ar kartu švenčia šventes, leidžia laisvalaikį? O kodėl lietuviai į Lietuvą neatsiveža savo draugų anglų? Galbūt todėl, kad anglams Lietuva vis dar nežinoma žemė, o ir ne kažin ką jie apie šią šalį tenori žinoti.
Tą naktį, kai įvyko „Brexit“, verkiau, tačiau kuo labiau pažinau anglų kultūrą, tuo labiau suprantamas man atrodė jų sprendimas. Anglai nesijaučia europiečiais. Jie sako „skrendu į Europą“, nors skrenda į Ispaniją. Jie skundžiasi, kad nebegirdi anglų kalbos savo miestų gatvėse – tiek jų šalis užtvindyta emigrantų. Jų visuomenė išgyvena dideles permainas, jai reikia apsivalymo ir refleksijos. Šiandien tikiu, kad „Brexit“ D. Britanijai bus į naudą.
Kai pragyvenimo lygis gana aukštas, yra galimybių politikuoti, susigalvojant vadinamųjų 1-ojo pasaulio problemų, kaip antai „veltėdžiai imigrantai iš Rytų Europos gyvena iš pašalpų“ arba „imigrantai vagia mūsų darbus“. Beje, ar jaučiate loginio ryšio trūkumą tarp šių dviejų rasistinių lozungų, kuriuos „Brexit“ šalininkai be jokių problemų naudoja kartu? Netrukus atsiranda ir politinių jėgų, gebančių tuo pasinaudoti. Mano mažytė svajonė, kad vieną dieną Jungtinę karalystę paliktų absoliučiai visi Rytų europiečiai. Juk tą pačią minutę tos šalies gyvenimo ritmas gerokai pakriktų. Niekas kitas taip greitai nesurikiuoja kategoriškų minčių į normalias vėžes, kaip akistata su realybe.
– Šiandien esame laisvi, nepriklausomi pasaulio piliečiai, mūsų namai, ten, kur gyvename. O tėvynė, ar ši sąvoka šiandien daugeliui dar turi prasmę?
– Tėvynė yra viena. Niekas jos nepakeis.
K. Baubinaitė su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų vyras britas, ar šeimoje jaučiate kultūrinius, mentaliteto skirtumus? Ar jam buvo sunku adaptuotis Lietuvoje, susirasti darbą?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra jokių skirtumų. Žinoma, kad yra. Klausimas, ar iš to darysi tragediją, ar bandysi paversti pozityvia patirtimi. Abu su vyru niekada nesvajojome apie antrąją pusę – užsienietį, bet yra kaip yra. Vyras susitaiko su mano nepaaiškinama trauka miškui ar ežerui, lygiai taip pat ir aš gerbiu jo nenumaldomą potraukį kriketui ar acto skonio bulvių traškučiams. Visa tai – kasdienybės prieskoniai.
Pats elementariausias dalykas, toks artimas lietuviui vaikui – pasileisti ir bėgti per pievą.
Vyrui patinka Lietuvoje. „It is a happening place“ – sako jis, paprašytas draugų anglų papasakoti apie mūsų šalį. Ironiška, bet tai, kas man buvo viena priežasčių grįžti namo – diskriminacija tautybės požiūriu – mano vyrui Lietuvoje yra maloni patirtis. Jei jis ir susiduria su kokia diskriminacija, tai dažniausiai pozityvia. Dauguma žmonių Lietuvoje kalba angliškai, o Vakarų Europos piliečiai pas mus vis dar priimami su didele pozityvumo doze bei pasitikėjimo rezervu. Darbą vyras susirado gana lengvai, dar būdamas Jungtinėje Karalystėje. Dirba elektromobilių įrangos įmonėje Kaune.
– Daugelis emigrantų, išvyksta šeimomis su vaikais arba atvykę svetur sukuria savo. Kaip manote, ar vaikai lengviau prisitaiko Anglijoje nei suaugę? Galbūt jie natūraliau integruojasi, jeigu nuo mažens auga tarptautinėje aplinkoje, lanko darželį, mokyklą, lengviau pramoksta kalbą, susiranda draugų? Grįžimas į Lietuvą po ilgo gyvenimo svetur – galbūt tai jiems taptų didesniu iššūkiu?
– Lietuviai vaikai greitai išmoksta anglų kalbą, perpranta „žaidimo taisykles“, bet nori ar nenori, juos retkarčiais pašaukia prigimtis – vaikai ilgisi tų užkoduotų dalykų – maudynės ežere, pirmosios žemuogės, sniegas, kūčiukai ar margučiai. Anglai to niekada nesupras. Anglai vaikai gyvena gana sterilų gyvenimą, jie vaikšto šaligatviais, o parkuose – įrėmintais takeliais. Giminių ryšiai sutrūkinėję, tie vaikai retai kada leidžia atostogas pas senelius, o ir britų tradicijos gana nunykusios. Duoklė kapitalizmui ir savotiškas savitumo bei laisvės praradimas. Pats elementariausias dalykas, toks artimas lietuviui vaikui – pasileisti ir bėgti per pievą. Tai nesuvokiama anglui, nes natūralių pievų Anglijoje mažai ir jas juosia aukštos spygliuotos tvoros.
Mūsų mažasis sūnus dar tik pradeda kalbėti. Gyvename Lietuvoje, tad natūralu, kad mažylis daugiau kalba lietuviškai, nors angliškai irgi supranta puikiai. Vyresnė vienuolikmetė dukra ir lietuviškai, ir angliškai kalba be akcento. Vaikų reintegracija į lietuvišką gyvenimą nebuvo pernelyg skausminga. Anglija nepasiūlė nieko tokio, ko jie neturėtų čia.
– Kokią poziciją iš Lietuvos valstybės institucijų jautėte emigrantų atžvilgiu, kol gyvenote Anglijoje? Ar galime tikėtis didesnių pokyčių stabdant emigraciją?
– Institucijos, jų pagalba – tik dalis atsakymo. Per vėlu, juk šitiek išvažiavusiųjų. Todėl šiandien stereotipus apie emigraciją reikia nebe laužyti, o daužyti. Kviečiu telktis, būti vienas kitam, o ne vienas prieš kitą. Reikia keisti mąstymą – institucijos čia ne kažin ką padės, turime kaip bendruomenė, lipti ir išlipti patys. Natūralu, kad dar ilgai nebūsime tokie turtingi kaip švedai. Kita vertus, kodėl Estijoje nėra masinės emigracijos? Ar estai tokie turtingi kaip švedai? Juk ne. Vadinasi, ne viską lemia pinigai. Galbūt Estijos visuomenė turi daugiau geranoriškumo vieni kitų atžvilgiu? Galbūt jie labiau vieni kitus palaiko ir neskuba smerkti?
Skindami narcizus Anglijos laukuose, nepamirškite partizanų kovų ar sausio 13-osios.
– Ką galėtume padaryti mes patys, kad sugrįžusiems emigrantams būtų lengviau ir maloniau gyventi Lietuvoje?
– Sakysite, Lietuvoje sudėtingiau – didelė socialinė atskirtis, žmonės mato daug neteisybės, pasipūtimo. Tai pradėkime nuo savęs! Būkime paprastesni. Visi turime giminaičių ar pažįstamų, kurie emigravo. Esame viena tauta. Maža tauta. Negalima taip lengvabūdiškai švaistytis žmonėmis. Tai ne pinigų, o požiūrio klausimas – kaip aš priimu grįžusįjį? Kaip brolį, grįžusį namo iš kelionės, net jei ta kelionė užtruko porą dešimtmečių? Ar kaip konkurentą, paklydėlį?
Lietuva – visų mūsų namai. Vietoj to, kad užrietę nosis siuntinėtumėme grįžusius emigrantus nuo vieno biurokratinio langelio prie kito, verčiau rodykime, kas pasikeitė mūsų namuose, kol jų nebuvo – priminkime, kas kur padėta. Emigrantai mus gelbėjo per finansinę krizę – padėkime jiems grįžti, padrąsinkime. Jų patirtys turtina Lietuvą. Lietuva keičiasi dėl jų. Dar svarbiau, kad su savimi emigrantai atsiveža laisvės ir tolerancijos kultūrą, kurios vis dar taip trūksta mūsų tradicinei visuomenei.
Lygiai taip pat ir emigrantai neturėtų visiškai nusisukti nuo Lietuvos. Tad sakau – skindami narcizus Anglijos laukuose, nepamirškite partizanų kovų ar sausio 13-osios – jei nebūtų Lietuvos, ir Jūs nebūtumėte turėję pasirinkimo laisvės.
Mes turime žinoti vieni apie kitus, mums turi skaudėti vieniems dėl kitų. Tik tokiu būdu – atvirai kalbantis, dalijantis patirtimis, rūpinantis vieni kitais, gimsta darnos visuomenėje – socialinio kontrakto idėja. Kol tylėsime, slapstysimės vieni nuo kitų, nepadės jokie pinigai. Kol nesutarsime, kad esame viena tauta, ta pati Lietuva – tol didės socialinė atskirtis. Sakiau ir sakysiu, kad niekuo taip netikiu, kaip Lietuvos žmonėmis, kur jie bebūtų – Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ar Lietuvoje.
