Komisijoms daugiau darbo
Šalyje veikiančios 20 darbo ginčų komisijų pirmą šių metų pusmetį gavo 13 proc. daugiau prašymų, nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Darbuotojų naudai išieškoma pinigų suma išaugo 45 proc., o jiems palankius sprendimus darbo ginčų komisijos priima 76 proc. nagrinėjamų atvejų.
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) darbo ginčų komisijų veiklos organizavimo skyriaus vedėja
Irina Janukevičienė "Kauno dienai" sakė, kad vidutinė išieškoma suma vienam darbuotojui svyruoja nuo 2 iki 3 tūkst. eurų. Dažniausiai darbdaviai vengia atsiskaityti su atleistaisiais iš darbo.
"Darbdavys privalo atsiskaityti paskutinę asmens darbo dieną, o kai tai neįvyksta, darbuotojas priverstas kreiptis į darbo ginčų komisiją. Prieš dvejus metus komisijoms buvo priskirta nagrinėti ir kitus klausimus – atleidimo iš darbo teisėtumo, neturtinės žalos, nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų pažeidimus", – teigė I.Janukevičienė.
Ši institucija yra privaloma – nesant darbo ginčų komisijos sprendimo, teismai nepriima skundų dėl atleidimo iš darbo ir kitų prašymų dėl darbo teisės.
Idealus variantas, kurio siekia darbo ginčų komisijos – kad abi ginčo pusės susitaikytų.
"Idealus variantas, kurio siekia darbo ginčų komisijos – kad abi ginčo pusės susitaikytų. Būna, kad dar iki komisijos posėdžio darbdavys su nepatenkintu darbuotoju išsprendžia problemas. Teko matyti ir kai tiesiog salėje darbdavys ištraukė pinigus iš kišenės ir atidavė, o darbuotojas atsisakė savo reikalavimų ir posėdis toliau nebevyko, – prisiminė I.Janukevičienė. – Procesas vyksta panašiai kaip ir teisme, nors mes į šį statusą nepretenduojame. Analogija su teismais paremta ir pačios komisijos sudarymo tvarka – valstybei atstovauja VDI darbuotojas, komisijos pirmininkas, o kitus du narius – profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovus, kurie įtraukti į Lietuvos vyriausiojo darbo inspektoriaus įsakymu patvirtintus komisijos narių sąrašus, parenka kompiuterinė programa. Tiesa, jeigu atsitiktinai parinktas komisijos narys dėl objektyvių priežasčių negali dalyvauti posėdyje, kompiuterio klaviatūros mygtuku parenkamas kitas. Dėl rotacijos sąrašuose esantys komisijos nariai per metus dalyvauja vos keliuose posėdžiuose."
Pasak VDI atstovės, ne visi darbdaviai linkę bendradarbiauti, tačiau jeigu jie nereaguoja į komisijos prašymus, neteikia reikiamų duomenų ir dokumentų, neatvyksta į posėdžius, komisija nagrinėja tik ieškovo (darbuotojo) pateiktą medžiagą.
"Komisijos sprendimas priimamas ir skelbiamas tą pačią dieną, kai vyksta posėdis, tad po to įtakos sprendimui niekas jau nebeturi. Darbdavys privalo vykdyti komisijos sprendimą, o jeigu nesutinka, gali kreiptis į teismą, – aiškino pašnekovė. – Įdomu, kad pastaraisiais metais į teismus patenka tik apie 5 proc. darbo ginčų komisijų nagrinėtų atvejų. Teismai neprivalo vertinti mūsų sprendimų, bet dažnai prašo pateikti visą turimą medžiagą. Oficialios statistikos nėra, bet VDI turimi duomenys iš teismų rodo, kad 98 proc. darbo bylų sprendimų analogiški tiems, kuriuos priėmė komisijos."
Pritrūksta įrodymų
Pernai buvo išnagrinėta 6,7 tūkst. prašymų, iš jų 14 proc. buvo atmesti, nes ieškovų pateiktos aplinkybės nepasitvirtino.
"Tie 14 proc. atmestų skundų nebūtinai buvo nepagrįsti ar melagingi, – akcentavo I.Janukevičienė. – Tiesiog ne visada žmonės sugeba įrodyti, kad jų teisės buvo pažeistos. Pavyzdžiui, būna, kad susitaria su darbdaviu žodžiu – dėl kažkokio papildomo darbo, už kurį po to darbuotojui nesumokama. Gal taip ir buvo, bet jeigu darbdavys tai neigia, o jokių kitų įrodymų nėra. Žmonės dažnai nurodo ir liudininkus, ir mes juos kviečiame, bet paprastai niekas nenori liudyti prieš darbdavį, nes bijo prarasti darbą. Jeigu tai būtų teismas, būtų prievolė liudyti, net nustatytos baudos už neatvykimą į posėdį. O pas mus nieko privalomo nėra: atėjo liudyti – ačiū, neatėjo – jokios atsakomybės nėra."
Darbdaviai nesąžiningai elgiasi ir su darbuotojais nesiskaito dėl mūsų ekonomikoje ir net kultūroje vyraujančių nuostatų, kad stipresnis visada teisus.
"Mes nuolat kalame darbuotojams, kad pirmiausia būtų atidūs prieš pasirašydami darbo sutartį, išsiaiškintų visas joje nustatytas sąlygas, nes bėdos ir klaidos išryškėja jau post factum. Žmonės ateina į komisiją su skundais, bet, pasirodo, jie dėl visų sąlygų yra pasirašę, – apgailestavo I.Janukevičienė. – O reikėtų neskubėti, jeigu neišmanai darbo teisės, pasikonsultuoti ar su darbo inspekcijos specialistais, ar bent jau parodyti sutartį pažįstamam, kuris supranta teisinę kalbą. Bet dažniausiai suveikia psichologinis faktorius – kai už durų laukia būrelis kitų pretendentų, žmogus viską pasirašo paskubomis, kad tik gautų tą darbo vietą."
Irina Janukevičienė. Butauto Barausko nuotr.
Gina ir užsieniečius
Darbo ginčų komisijoms pateikiamų skundų lyderiai stabilūs – daugybę metų šių pozicijų neužleidžia statybų ir transporto sektorių įmonės. Pastarosiose absoliuti dauguma ginčų kyla dėl komandiruotpinigių, kuriuos darbdaviai įnirtingai sieja su vairuotojų atlyginimais ir laiko jų dalimi. Todėl tarptautinių pervežimų srityje dirbančių vairuotojų algos, kiek tik įmanoma, mažos, o dienpinigiai reguliuojami ne remiantis teisės aktais, o pagal darbdavių norus.
"Nors įstatymas ir įpareigoja visais atvejais mokėti vairuotojams dienpinigius, bet darbo arba kolektyvinėje sutartyje leidžia susitarti dėl jų mažinimo iki 50 proc. Ši nuostata ir lemia, kad darbo ginčų komisijos užverčiamos vairuotojų skundais, nes vieni gauna didesnius dienpinigius, o kiti – sumažintus dėl neaiškių priežasčių, – pasakojo I.Janukevičienė. – Mes, aišku, tų subjektyvių dalykų nesiaiškiname, reikalaujame iš darbdavio pateikti visus su darbuotojo veikla susijusius dokumentus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tachografų parodymus, kurie yra vienas svarbiausių įrodymų."
Pastaruoju metu iš statybų ir transporto sektorių labai padaugėjo užsieniečių skundų, nes darbdaviai mielai samdo ukrainiečius, baltarusius, kitų ne ES valstybių piliečius. Šie nemoka kalbos, paprastai nereiškia didelių pretenzijų dėl darbo sąlygų, ir darbdaviai neretai juos diskriminuoja. Drąsos ginti savo teises darbuotojams iš užsienio šalių įkvėpė profesinės sąjungos.
"Jiems sudėtinga surašyti prašymus lietuvių kalba, tad komisijos neretai nagrinėja rusų kalba pateiktus skundus. Kartais darbdaviai dėl to purkštauja, reikalauja vertimo. Bet kai samdėsi užsieniečius, kažkaip juk su jais susitarė, o kilus ginčui staiga jau nesupranta kalbos. Užsieniečiams padeda VDI konsultantai, bendradarbiaujame ir su Ukrainos ambasada, kuri pasirūpino lietuviškus su darbo ginčais susijusius teisės aktus išversti į ukrainiečių kalbą", – pasakojo I.Janukevičienė.
Nemokami ginčai kainuoja
Surašyti skundą darbo ginčų komisijai argumentuota teisine kalba nėra lengva ir lietuviams darbuotojams. Įstatymas nedraudžia jiems samdytis į pagalbą teisininkus, šie gali dalyvauti ir komisijos posėdyje, tačiau, priešingai negu teismuose, darbo ginčų komisijos negali nustatyti teisinių išlaidų kompensavimo laimėjusiai pusei.
"Darbo ginčų sprendimas – valstybės paslauga, ir žmogui ji yra nemokama. Bet kartais net ir abi ginčo pusės į komisijos posėdžius ateina su advokatais, šie dėvi mantijas, nors komisija – ne teismas ir mantijos nereikalingos, – šypsosi I.Janukevičienė. – Senajame darbo kodekse apie teisinį atstovavimą jokių nuostatų nebuvo, o rengiant naują mes kovojome, kad advokatas nebūtų privalomas, žmonės gauna konsultacijas VDI. Žinoma, advokatai labai stengėsi, kad darbo ginčų komisijos būtų įgaliotos nagrinėti klausimus dėl teisinių išlaidų kompensavimo, bet Darbo kodekse to nėra."
Lietuvos advokatūros tarybos narys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Tomas Bagdanskis "Kauno dienai" teigė, kad priimant sudėtingus sprendimus visada tenka kažką aukoti.
"Priimant Darbo kodeksą, buvo padaryta tokia auka, nes jeigu būtų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos darbo ginčų komisijoje, šia nuostata galėtų naudotis ir darbuotojai, kurie ginčuose yra silpnesnioji pusė, ir darbdaviai. Dauguma darbo ginčų yra dėl darbo užmokesčio, o Darbo kodeksas griežtai reglamentuoja, kad būtų darbo sutartyje nustatytas algos dydis, turi būti vedami darbo laiko žiniaraščiai, su darbuotojais laiku atsiskaitoma. Surašyti prašymą darbo ginčų komisijai, jeigu darbdavys vėluoja sumokėti algą arba neatsiskaito su atleidžiamu darbuotoju, labai didelio teisinio išprusimo nereikia. Juk pats darbuotojas puikiai žino, kiek laiko jis dirbo ir kokios dalies atlyginimo negavo, arba kiek laiko darbdavys vėluoja atsiskaityti. Laimėjimo atveju, jei išlaidos teisinei pagalbai būtų priteisiamos, tai nebūtų didelės sumos. Bet sudėtingais atvejais, kaip sprendžiamas atleidimo iš darbo teisėtumas, darbuotojui pralaimėjus bylą, tektų mokėti už darbdavio advokatų paslaugas", – aiškino T.Bagdanskis.
Dauguma darbo ginčų yra dėl darbo užmokesčio, o Darbo kodeksas griežtai reglamentuoja, kad būtų darbo sutartyje nustatytas algos dydis, turi būti vedami darbo laiko žiniaraščiai, su darbuotojais laiku atsiskaitoma.
Pasak darbo teisės specialisto, tai, kad žmogus skiria pinigų advokato pagalbai žinodamas, kad jie nebus grąžinti, yra jo paties laisvas pasirinkimas. Galų gale, jeigu asmuo jaučiasi teisus, po darbo ginčų komisijos jis gali kreiptis ir į teismą, o ten laimėjimo atveju jo išlaidos advokatui bus kompensuotos.
Tačiau, kaip pastebi T.Bagdanskis, tuo jau pradedama piktnaudžiauti: "Sutaria su advokatu, kad jo paslauga darbo ginčų komisijoje kainuos 500 eurų, o teisme – 1 000, ir kai eina į teismą, nurodo 1 500 eurų išlaidų sumą. Šitaip bandoma perkelti ikiteisminėje ginčo stadijoje buvusias išlaidas į tas, kurios patiriamos jau pradėjus teisminę bylą. Vis dėlto labai didelės problemos čia nėra, nes tik maža dalelė ginčų po svarstymo komisijoje keliauja į teismus. Šiuo atveju svarbiau didesnis gėris, kad darbuotojai įgauna daugiau drąsos kreiptis į darbo ginčų komisijas sprendžiant smulkius ginčus, kai jų teisės pažeidžiamos."
Pinigai drausmintų
Buvęs VDI vadovas Vilius Mačiulaitis, dalyvavęs kuriant ir atnaujinant darbo ginčų organizavimo sistemą, primena, kad svarbiausias jos tikslas – greitas ir pigus ginčų nagrinėjimas. Bylos dėl darbo užmokesčio nėra sudėtingos, todėl čia teisinių išlaidų nekompensavimas yra racionalus. Bet ginčuose dėl atleidimo iš darbo ar neturtinės žalos apginti savo teises be teisininko pagalbos išties gana sunku.
"Manau, būtų teisingiau, jeigu tokiais atvejais teisinė pagalba būtų kompensuojama ir darbo ginčų komisijoje, – sako V.Mačiulaitis. – Ne dėl to, kad advokatai užsidirbtų, nes surašyti prašymą komisijai nedaug tekainuoja. Galima būtų nustatyti ir tokio atstovavimo kainos viršutines ribas – 200 eurų ar minimalus pragyvenimo lygis – kokį nors objektyvų dydį visada galima rasti. Tada, mano galva, sistemoje atsirastų daugiau disciplinos ir sumažėtų nepagrįstų ginčų. Iš patirties sakau, nes turėjau dvi bylas, kur ginčai buvo dėl 63 ir netgi dėl 12 centų. Pastarasis posėdis vyko Kaune ir turėjau važiuoti į jį iš Vilniaus. Šioje byloje atstovavau darbdaviui, bet jeigu būčiau darbuotojo atstovas, būčiau jam davęs eurą iš savo kišenės, kad jis pamirštų tą ginčą ir negaišintų žmonių laiko."
Pasak advokato, bent minimalus teisinių išlaidų darbo ginčams kompensavimas sudrausmintų ir darbdavius, besikreipiančius į komisijas dėl darbuotojų padarytos žalos.
"Dabar pasitaiko, kai darbdaviai kreipiasi ir dėl 50 eurų žalos. Įstatymas leidžia jiems išskaičiuoti darbuotojo padarytą materialinę žalą iš jo atlyginimo, bet yra nustatytos ribos, kiek galima išskaičiuoti. Mažos žalos sumos yra tas likutis, kurio nebegalėjo išskaičiuoti iš algos, tai bando permesti darbo ginčų komisijai. Ko gero, čia labiau veikia darbdavio ambicijos, ir manau, kad jos sumažėtų, jeigu grėstų sumokėti 300 eurų kitos pusės teisinėms išlaidoms už 50 eurų ieškinį, jeigu jis nebūtų patenkintas", – teigė V.Mačiulaitis.
