Taip galima pristatyti Aurimą Valujavičių, pirmąjį lietuvį, kuris niekieno nepadedamas leidosi į vieną didžiausių savo gyvenimo iššūkių – 8500 km kelionę per Atlantą irkline valtimi.
Jau visai netrukus kino teatruose pasirodys Aurimo Valujavičiaus filmas „Irklais per Atlantą“.
Lietuvos ištvermės sportininkas, keliautojas sutiko papasakoti plačiau apie kelionę ir būsimą filmą.
– Pirmas klausimas: ar kartotum?
– Čia pats lengviausias klausimas. Be abejo, kartočiau. Buvo gera kelionė, tokia įsimintina, asmeniškai įsimintina ir, panašu, kad nemažai daliai lietuvių irgi įsimintina. Stengsimės parodyti kažką įdomaus.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ką žiūrovai išsineš? Bus daugybė žodžių: ryžtas, drąsa. Kokį žodį norėtum pasiųsti žiūrovams?
– Svarbiausia – tikėjimas savimi, nes mumis dažnai niekas netiki, kol tu pats to nepadarai. Svarbu sau kartais pasakyt, kad reik padaryt, reikia savimi tikėti, nepaisant nieko.
– Tas pokalbis su savimi, kaip jis atrodo?
– Vandenyne labai svarbu būt geru draugu pačiam sau, nes tu turi visą pasaulio laiką, vienas irkluoji tarp bangų ir tas psichologinis momentas yra svarbiausias. Tai yra psichologinė kelionė, ne fizinė, bet psichologinė. Bendravimas su savimi, jis natūraliai ateina, daugiau ar mažiau priklausomai nuo sunkios ar lengvos dienos, bet su laiku labai gerai susipažįsti su savimi tokioje kelionėje.
– Ar tave kas nors kelionėje lydėjo? Banginiai, rykliai? Kiek esi sutikęs vandens draugų?
– Tai būtent šitie draugai ir lydėjo, bet jų nebuvo labai daug. Ką girdėjau iš jūreivių, tai jie iš viso kartais nieko nepamato, nes jie perplaukia Atlantą per dvi-tris savaites. Man užtruko keturis mėnesius, tai mano galimybės pamatyti buvo žymiai didesnės. Buvo visko: ir banginių, ir ryklių, ir delfinų, ir vėžlių, ir medūzų, ir žuvų. Tas pasaulis visiškai kitoks.
– Išplaukei gruodžio 26 dieną, antrąją Kalėdų dieną, daugiau nei prieš metus. Ar nebūdavo kartais pagalvojimų, ką aš sau susigalvojau, kaip aš tam ryžausi, kodėl, gal nereikėjo?
– Taip, startas buvo gruodžio 26 dieną. Įdomus etapas, kai pirmą Kalėdų dieną dar ant žemės, antrą Kalėdų dieną – jau vandenyne.
– Tai nebuvo momentų, kai galvojai, kam aš tam ryžausi, kodėl?
– Ne, niekada. Aš tai jau planavau nuo 2020 metų, tai visa mintis išsirutuliojo per tiek laiko. Tu jau gyveni ta svajone ir lauki, kada greičiau įsėsi į valtį ir pradėsi irkluoti. Filme irgi bus parodyta, kiek kokių dalykų reikėjo tvarkyti – nervai, įtampa ir tada galiausiai kelionės startas. Kai sėdu į valtį, tai viskas, svajonė prasideda.
– Kuri filmo dalis pačiam buvo jautriausia, kokie momentai labiausiai palietė?
– Tai ir atsisveikinimas su tėvais, ir momentai iš vaikystės, ir pats sutikimas. Tai tokie momentai, kai tave išlydi, sutinka...
– Ar kai buvai vaikas, galėjai pagalvoti, kad tiek pasieksi?
– Niekada gyvenime... Aš galvojau, kad aš būsiu architektas ir gyvensiu architekto gyvenimą. Tikrai negalvojau, kad būdamas 28 metų sėsiu į valtį ir pradėsiu irkluoti per vandenyną. Gyvenimas pasisuko kita linkme ir kol kas viskas gerai.
– Buvo kažkokių dalykų, kurių pasiilgsi? Valgei išskirtinį maistą. Ar pasiilgsti ko nors, ką turėjai su savimi valtyje?
– Maistas buvo sausokas, bet būtinas ir labiausiai ilgėjausi šviežio maisto, šviežių vaisių, šalto gėrimo.
Labai laukiu vėl „pasileist plaukus“.
– Bet gal dabar ilgiesi to, ką valgei ten?
– Gal kai kurių patiekalų, bet didžiosios daugumos, tai ne, nelabai noriu į juos žiūrėti. Vis tiek keturi mėnesiai ir daugiau mažiau tie patys patiekalai, jau atsivalgiau. Gal dar reikia daugiau laiko, nes dabar nuo grįžimo į Lietuvą tik pusė metų praėjo.
– Reklamoje yra šūkis: „Svarbiausia nenustoti irkluoti“. Kas būtų, jeigu būtum nustojęs irkluoti?
– Tada jau nežinai, kokie bus pasaulio vėjai ir kur tave nuneš, ir kiek ta visa kelionė truks. Žmonės sako, jeigu neirkluosi, tave nuneš ten, kur reikia. Bet iš tiesų nelabai taip – vis tiek turi irkluoti. Atlantas nėra atostogų terpė. Tai – išgyvenimo terpė, iš kurios turi kuo greičiau ištrūkti. Jeigu neirkluosi, kelionė užsitęs, ateis audrų sezonas ir tada viskas gali pasisukti į blogą pusę.
– Dabar tavęs laukia Naujoji Zelandija.
– Manęs laukia kelionė dviračiu, daugiau negu 8 tūkstančiai kilometrų per šiaurines ir pietines Zelandijos salas. Kelionė truks beveik pusę metų. Laukia daug nuotykių, ugnikalnių, ledynų ir įdomių žmonių, įdomios gamtos. Labai laukiu vėl „pasileist plaukus“.
ؘ– Jeigu žmonės nežinotų, ką reikėtų išsinešti, kokią žinutę pasiimti iš tavo filmo. Paminėjai tikėjimą savimi. Galbūt yra dar kažkas, ką norėtum pasakyti žmonėms?
– Kaip ir Atlante, taip ir gyvenime, svarbu nesustoti irkluoti, kad ir kaip būna sunku. Tiesiog visą laiką gyvenime turi padaryti ekstra, kad paskui turėtum ekstra. Nereikia gyventi tik kažkokiam rėme.
