Per beveik 50 metų trunkančią karjerą I.Huppert sukūrė virš 100 vaidmenų kine ir kartą – už vaidmenį filme „Ji“ buvo nominuota „Oskarui“.

Naujausiame komiškame vaidybiniame filme „Dilerė“ (angl. „Mama Weed“) I.Huppert vaidina prancūzų ir arabų kalbų vertėją Patiencę Portefeux, kurios kasdienis darbas klausytis slapta įrašomų narkotikų platintojų pokalbių, o išgirdus svarbią informaciją, ją perduoti teisėsaugai. Paradoksalu, tačiau vieną dieną ši moteris daugiakultūriškumu garsėjančiame Paryžiaus Belvilio rajone pati pradeda prekiauti narkotikais, vertėjos darbas tam itin praverčia. Apie šį projektą, sukurtą pagal populiarų prancūzų rašytojos Hannelore Cayre romaną, Paryžiuje kalbėjausi su aktore ir filmo autoriumi Jeanu-Pauliu Salomé.

– Isabelle, specialiai šiam vaidmeniui jums teko mokytis arabų kalbos. Kaip sekėsi?

Isabellė Huppert (I.H.): Arabų kalbos mokiausi kartu su mokytoju. Darbo buvo nemažai, nes ši kalba man visiškai nepažįstama. Visa tai, ką išmokau, jau pamiršau!

Jeanas-Paulis Salomé (J.-P.S.): Ruošdamasi vaidmeniui Isabelle visuomet labai stengiasi. Žinojau, kad, prasidėjus filmavimams, nereikės dubliuoti ar imtis kitų panašių priemonių. Kai ji pasako, kad padarys, visuomet ir padaro. Kasdien mane informuodavo apie savo progresą. Sakinys po sakinio, lėtai ir įprastu greičiu ji praktikuodavosi iš savo telefono, kuriame buvo visi dialogai.

– Kalbos mokymąsi ar bet kurią kitą naują veiklą, kurios reikia imtis dėl vaidmens, laikote iššūkiu?

I.H.: Žinoma, tačiau tai – tikrai ne pasaulio pabaiga. Juk į personažą nesigilinu dvejus metus. Svarbu, kad atrodytų įtikinamai. Kiekvienam vaidmeniui privalai mokytis ir kaip įmanoma greičiau, tačiau nevadinčiau to iššūkiu, šis žodis per stiprus.

– Jeanai-Pauli, kaip jums kilo idėja, kad arabų kalbos vertėją vaidins būtent I.Huppert?

J.-P.S.: Man labai patiko knyga – su humoru papasakota istorija, trilerio elementai, tai, kas joje atskleidžiama apie šiandienos prancūzų visuomenę. Galų gale ir pagrindinės veikėjos portretas. Iškart pagalvojau apie Isabellę. Įsivaizdavau ją kalbančią arabiškai.

– Kodėl sutikote vaidinti šiame projekte?

I.H.: Skaičiau prieš trejus ar ketverius metus pasirodžiusią H.Cayre knygą, man ji patiko. Kūrinys buvo palankiai įvertintas, autorė už jį gavo literatūrinį prizą. Rašytojai pavyko sukurti puikų ir šmaikštų moters portretą. Nors istorija išgalvota ir skamba ne visai įtikinamai – moterų, kurios pasielgtų taip, kaip mano personažė, reta, tačiau knygoje visa tai atrodo tikroviškai. H.Cayre pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp kažko labai tikro ir išgalvoto, ir tai šį kūrinį paverčia šiuolaikišku.

J.-P.S.: Kūrinys originalus ir turi stiprų ryšį su tikrove. Jo autorė H.Cayre yra advokatė, todėl knygoje sugulė jos patirtis ir tikri įvykiai. Pamaniau, kad šis kūrinys gali būti tinkamas pagrindas parodyti vieną šiandienio Paryžiaus pusę.

– Ar H.Cayre kūrinys buvo vienintelis jūsų šaltinis kuriant šį filmą? Ar suprasti narkotikų platinimo schemas ir jose dalyvaujančius žmones jums pakako knygos?

J.-P.S.: Šis filmas ne apie narkotikų platinimą. Moters portretas yra esminė pasakojimo dalis. Taigi mums visiškai užteko to, kas buvo knygoje. Vis dėlto papildomai susitikome su teisėsaugos institucijų narkotikų platinimo skyriaus darbuotojais, taip pat su teisės srities vertėjais. Dauguma jų – moterys. Jos mums paaiškino apie pokalbių klausymąsi ir laisvai samdomų vertėjų darbo specifiką, kasdienybę.

Kartą H.Cayre mane nusivedė į teismo rūmus, kuriuose nagrinėjami prekybos narkotikais atvejai. Ten būdamas sutikau daug jaunuolių – prekyboje narkotikais dominuoja įvairių tautybių vyrai – iš Afrikos šalių, arabų kraštų, Kinijos ir kitur. Filme pagrindinė veikėja dirba arabų skyriuje, dėl šios priežasties ši kalba vartojama filme.

– Jūsų personažė atrodo abejinga pavojui. O gal tai tik išsigandusios Patience šarvas?

I.H.: Taip, be abejonės. Patience daugelį dalykų daro to net nežinodama. Manau, tai labai artima tikram gyvenimui. Fikcijoje esame linkę duoti išankstinius to žmogaus elgesio paaiškinimus. Tikrame gyvenime daugelį dalykų padarome instinktyviai, vadovaudamiesi intuicija, net nežinodami, kad galime tai padaryti. Tik vėliau supratę, kas įvyko, priskiriame sau tam tikras savybes.

Patience asmenybę pristato įvykiai, bet ne praeitis. Iš pradžių ją matome tarsi baltą drobę, o po kiek laiko ji tampa anarchiste, drąsia ir amoralia asmenybe. Tai labai įdomi prieiga prie personažo.

– Esate viena žinomiausių savo kartos prancūzų aktorių. Ne kartą vaidinote bebaimes, narsias moteris. Ar gyvenime tokia ir esate? Ar išdrįstumėte pasielgti taip, kaip jūsų personažė šiame filme?

I.H.: Nesu labai drąsi. Savo drąsą dažniausiai pastebiu po to, kai kažką padarau. Nesakau sau, kad štai dabar pasielgsiu politiškai ar pan. Taip nebūna. Atsidūrusi tam tikroje situacijoje elgiuosi instinktyviai, vadovaujuosi intuicija. Tad nemanau, kad esu labai drąsi. Sakyčiau, kad esu tokia kaip ir visi.

– Tačiau nepabijojote filmuotis Briliante Mendozos filme „Belaisvė“, kuris buvo filmuojamas Filipinuose. Pamenate?

I.H.: Tai buvo pavojinga! Kai nufilmuojama paskutinė scena, per minutę permąstau visą filmą ir ne kartą supratau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu to padaryti dar kartą. Ypač Filipinų atveju. Žiūrėdama filmą svarsčiau, kaip aš tai padariau? Vaikščiojau džiunglėse, apsupta visokiausių vabzdžių, gyvačių ir t.t... Bet aš tai padariau. Padariau, nes pasitikėjau projektu, režisieriumi.

– „Dilerę“ galima vadinti komedija, filmas buvo pristatytas  Huezo Alpių komedijų festivalyje. Kodėl komiškuose filmuose jus pamatyti galima labai retai?

I.H.: Anksčiau esu vaidinusi komedijose. Klausiate, kodėl? Galbūt dėl to, kad sukurti gerą komediją sudėtinga, reikia įgūdžių. Vis dėlto vaidinti komedijoje man – ne problema.

Paprastai sau įsivardiju, kad vaidinu filme. O juose būna visko – ir komiškumo, ir tragiškų momentų. Net ir dabar nesakyčiau, kad vaidinau komedijoje, nes šis filmas nėra tik komedija. Man žanras nesvarbus. Nebent reikėtų verkti dvi valandas…

Apdovanotų šedevrų paradas

Kad pagaliau baigėsi žiema, galima suprasti ne tik iš ilgėjančių dienų, vis švelniau veidus glostančių saulės spindulių, bet ir iš dar vieno šiam metų laikui būdingo bruožo – ką tik startavo festivalis „Kino pavasaris“, vainikuojantis žiemos palydas jau 22-ąjį kartą. Mums tai – puiki galimybė pamatyti tuos filmus, kurie jau susilaukė pripažinimo garsiausiuose pasaulio kino forumuose: Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Edinburge, Toronte ir Amerikos Sandanso nepriklausomų kino kūrėjų festivaliuose. Yra ir konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje šiemet varžosi 11 vaidybinių filmų. Ir, žinoma, nelieka pamirštas lietuviškas kinas.

Gaila tik, kad toli gražu ne visi festivalio šedevrai pasiekia laikinąją sostinę ir kitus miestus, bet ir visų mums skirtų filmų pažiūrėti neįmanoma, tenka griebtis kino kritikams įprasto metodo – atidžiai tyrinėti programų išklotines ir, vadovaujantis subjektyviais kriterijais, rinktis perliukus.

Smurtas ir kerštas

Šiemet atidarymo filmo teisė suteikta filmui „Ji“, kurį olandų režisierius Paulas Verhoevenas ketino kurti Amerikoje. Tik ten nerado drąsios aktorės, kuri norėtų suvaidinti moterį, savo pačios namuose išprievartautą kaukėto įsibrovėlio ir įsitraukusią į jaudinantį žaidimą, kuris netrukus gali tapti nekontroliuojamas. Galiausiai Mišelę suvaidino prancūzų aktorė Isabelle Huppert, mėgstanti riziką ir nevengianti kontroversiškų vaidmenų. Smurto bei kilnaus keršto istoriją pasakoja ir šiuolaikinis vesternas „Bet kokia kaina“ (rež. Davidas Mackenzie): jame du broliai ryžtasi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Smurto problema yra viena pagrindinių temų ir „Oskaru“ už geriausią metų filmą apdovanotoje „Mėnesienoje“ (rež. Barry Jenkinsas): gaila, kad šioje totalios vienatvės dramoje recenzentai dažniausiai įžvelgia tik istoriją apie juodaodį gėjų.

Viskas lieka šeimoje

Levas Tolstojus romaną „Ana Karenina“ pradėjo taip: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“. Šie klasiko žodžiai galėtų būti epigrafu tiems filmams, kurių autoriai apnuogina problemas, iš vidaus griaunančias idealiai atrodančios šeimos ramybę. Katalizatoriumi tampa sūnaus nepagydoma liga („Tai tik pasaulio pabaiga“, rež. Xavier Dolanas), dukros susižavėjimas terorizmo romantika („Amerikietiška pastoralė“, rež. Ewanas McGregoras), fiktyvios skyrybos („Aš nesu ponia Bovari“, rež. Xiaogang Fengas), net tėvo mirties ketvirtinių paminėjimas („Sieranevada“, rež. Cristi Puiu) ar problemos su dukros vidurinio mokslo baigimo dokumentais („Baigiamieji egzaminai“, rež. Cristianas Mungiu).

Prancūzų vertikalė

Prancūziškų filmų kaleidoskopas, kaip visada, margas. Filmo „Vertikali būsena“ (rež. Alainas Guiraudie) pagrindinis herojus, įkvėpimo ir gyvenimo prasmės ieškantis kino scenaristas, draugo mašina keliauja po Prancūzijos pietus. Komedijos „Pasiklydę Paryžiuje“ (rež. Fiona Gordon ir Dominique'as Abelis) klajoklių porelė susitinka prie šiuolaikinės Senos kranto, o retro muzikinėje dramoje „Šokėja“ (rež. Stéphanie Di Giusto) atgyja nuostabus belle epoque kabaretų pasaulis, kuriame menininkus ir kitokią publiką savo talentu žavi Amerikoje gimusi šokėja Lojė Fiuler.

Nuostabi filmo atmosfera užburia nuo pirmų kadrų, o štai „Šviežiena“ (rež. Julia Ducournau) gali pakoreguoti stereotipą apie prancūziško gurmaniškumo ypatumus. Visgi filmo „Felisitė“ (rež. Alainas Gomis) autoriai įrodo, kad prancūzišką dvasią geriausiai išreiškiančioms dainoms jokios sienos nebaisios: čia išdidžios ir laisvos moters viename Kinšasos bare atliekamos dainos skamba taip, kad jauti tikrą vaizdų ir garsų harmoniją.

Šių metų renginys pasižymėjo ryškiu politiniu atspalviu, o Holivudo žvaigždė George'as Clooney (Džordžas Klunis) pasinaudojo proga perspėti, kad laisvę būtina ginti, kai iškyla iššūkių, tokių kaip Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) prezidentavimas Jungtinėse Valstijose.

„Drąsa įveikia (trumps) baimę. Teisybė visada įveikia jėgą“, – pareiškė amerikietis aktorius ir pacitavo garsius karo reporterio Edwardo F.Morrow (Edvardo F.Morou) žodžius, smerkiančius makartizmą ir antikomunistinę raganų medžioklę 6-o dešimtmečio Jungtinėse Valstijose.

„Nepainiokime nepaklusnumo su nelojalumu. Neturime vaikščioti bijodami vieni kitų, neturime būti varomi baimės į absurdo amžių“, – sakė jis.

Stebimas savo žmonos, žmogaus teisių bylų advokatės Amal Clooney (Amal Kluni), besilaukiančios dvynukų, G. Clooney pareiškė: „Negalime ginti laisvės užsienyje, apleidę ją namuose.“

„Turime dirbti uoliau, kad neleistume laimėti neapykantai“, – pridūrė garbės „Cezarį“ pelnęs aktorius, per praeitų metų JAV prezidento rinkimus palaikęs demokratų kandidatę Hillary Clinton (Hilari Klinton).

Sukrečiantis trileris „Elė“, pasakojantis apie moterį, kuri ne vien atkeršiją ją išprievartaujančiam vyrui, bet laiko jį savo valdžioje, buvo paskelbtas geriausiu filmu, o 63 metų I.Huppert pelnė geriausios aktorės statulėlę.

Dėl savo užburiančio pasirodymo painioje ir morališkai sudėtingoje istorijoje I. Huppert pelnė vienų iš geriausių kritikų recenzijų per savo karjerą ir yra laikoma viena iš favoričių laimėti geriausios aktorės „Oskarą“ per ateinantį sekmadienį vyksiančią ceremoniją Los Andžele.

Dar vienas prancūziškas pretendentas į „Oskarus“ – juosta „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (Ma vie de courgette) – buvo pripažintas geriausiu animuotu filmu.

Neramūs priemiesčiai

Tuo metu, kai Prancūzijos neramius priemiesčius vėl krečia protestai dėl dviejų didelio atgarsių sulaukusių numanomo policijos žiauraus elgesio incidentų, pasisekimo taip pat sulaukė filmas „Divines“ – jaudinanti istorija apie dviejų mergaičių iš imigrantų šeimų draugystę.

Šiame filme suvaidinusi Deborah Lukumuena (Debora Liukumuena) pripažinta geriausia antrojo plano aktore, o kita „Divines“ žvaigždė Oulaya Amamra (Vulaja Amamra) pravirko dedikuodama pelnytą apdovanojimą už geriausią debiutą savo velioniui tėvui.

Filmo režisierė, Oulayos sesuo Houda Benyamina (Huda Benjamina), pelnė „Cezarį“ už geriausią pirmąjį filmą. Tokioje pačioje kategorijoje ji laimėjo per vėliausią Kanų kino festivalį.

Be to, Kanų festivalio pagrindinį apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“ – laimėjęs filmas „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake), vaizduojantis Didžiosios Britanijos biurokratijos labirintus, taip pat pelnė „Cezarį“ kaip geriausias užsienio filmas.

Jo kūrėjas britų kino veteranas Kenas Loachas (Kenas Louchas) pasinaudojo proga dar kartą apkaltinti savo šalies konservatorių vyriausybę „sąmoningu brutalumu“ prieš neturtinguosius.

Jo jaudinančioje dramoje pasakojama Franzo Kafkos (Franco Kafkos) kūriniams prilygstanti istorija apie stalių, mėginantį pasinaudoti jam priklausančiomis lengvatomis po patirto širdies smūgio, kai gydytojai uždraudžia jam dirbti.

Prancūzų pasirinkimas

K. Loachas taip pat kreipėsi į Prancūzijos rinkėjus, ragindamas atmesti ultradešinįjį Nacionalinį frontą, kurio lyderė Marine Le Pen (Marin Le Pen), kaip rodo apklausos, yra populiariausia iš kandidatų į prezidento postą prieš gegužę vyksiančius rinkimus.

„Kraštutinei dešinei visada sekasi, kai žmonės jaučiasi netekę vilties“, – sakė 80-metis kino kūrėjas, kairiosios stovyklos šalininkas.

„Pasirinkimą turės priimti prancūzai. Vis dėlto mes, jūsų draugai, tikimės, kad atmesite dešiniųjų pagiežą“, – pridūrė jis.

Geriausiu dokumentiniu filmu pripažintos juosto kūrėjas Francois Ruffinas (Fransua Rufenas) savo kalboje smerkė Prancūzijos politikus, leidusius perkelti gamybos pramonės darbo vietas į mažų atlyginimų šalis.

Savo komiškame filme „Ačiū, bose!“ (Merci Patron!) F. Ruffinas kritikuoja turtingiausią Prancūzijoje žmogų Bernard'ą Arnault (Bernarą Arno), prabangos prekių imperijos LVMH savininką. Ši juosta buvo vienas iš netikėtai išpopuliarėjusių šių metų kino hitų.

Kitas penktadienio vakaro deimančiukas buvo kanadiečio vunderkindo Xavier Dolano (Ksavjė Dolano) audringa šeimos drama „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (It's Only the End of the World), surinkusi ryškiausių prancūziškojo kino žvaigždžių kolektyvą.

27-erių metų X. Dolanas pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą. Jo juosta taip pat gavo „Cezarį“ už geriausią prodiusavimą, o joje suvaidinęs Gaspard'as Ullielis (Gasparas Ulielis) buvo pripažintas geriausiu aktoriumi.