-
Ar Sausio 13-osios byla netaps Lietuvos ir Ukrainos draugystės išbandymu? 4
Lietuvai neišduos
Tai buvo vadinama istoriniu nuosprendžiu. Ir nors absoliuti dauguma nuteisti už akių, buvo manoma, kad jiems bus pavojinga keliauti po Europą, nes veiks Europos arešto orderis. Bet Graikijos aukščiausiasis teismas karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui byloje nuteistą ukrainietį paleido, o Vytautui Landsbergiui liko neatsakytų klausimų.
„Ar Rusijos pusė dalyvavo, ar ne? Ar Graikijos institucijos gavo kokių nors signalų ir pageidavimų iš Rusijos?“ – kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
Ukrainos piliečio A. Radkevičiaus advokatas sakė: priežastys procedūrinės. Iš pradžių buvo nuspręsta A. Radkevičių Lietuvai išduoti.
„Pirmame etape, kai jį sulaikė, buvo prokuroras, pas kurį A. Radkevičius atėjo pats. Beveik nebuvo vertėjo, ir prokuroras nesuprato, kas ir kaip, ir nusprendė išduoti. Jis turėjo teisę skųsti, jis pateikė apeliaciją“, – sakė A. Radkevičiaus advokatas Dimitrios Dimitriadis.
Kai LNK žinios kalbėjo su advokatu, jis sakė, kad A. Radkevičius jau, ko gero, pakeliui į Ukrainą.
„Jausmas nekoks“, – pripažino Seimo narys Audronius Ažubalis.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Kaip elgsis Ukraina?
Čia nėra nei brolio, nei sesers, čia tiesiog yra paprastas dalykas – nusikaltimas, įvykdytas prieš Lietuvos tautą.
Dauguma Sausio 13-osios bylos nuteistųjų slapstosi Rusijoje ar Baltarusijoje. O kaip elgsis Lietuvos draugė Ukraina? Premjerė Ingrida Šimonytė ketvirtadienį Kijeve tai aptarė su Ukrainos premjeru.
„Dėl paties sprendimo aš apgailestauju. Šitas klausimas buvo iškeltas. Tiek galėčiau pakomentuoti“, – teigė I. Šimonytė.
Buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo narys A. Ažubalis įsitikinęs: Lietuva turi A. Radkevičiaus reikalauti.
„Čia nėra nei brolio, nei sesers, čia tiesiog yra paprastas dalykas – nusikaltimas, įvykdytas prieš Lietuvos tautą, prieš Lietuvos žmones, prieš Lietuvos valstybę“, – šnekėjo A. Ažubalis.
Dabartinis užsienio reikalų ministras A. Radkevičiaus situacijos LNK žinioms nekomentavo, o Teisingumo ministerija sakė: dar reikia įsigilinti į Graikijos teismo motyvus.
„Viena iš alternatyvų – pareikšti protestą Graikijai, kita alternatyva yra inicijuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą. Lygiai taip pat yra alternatyva, žinant, kad jis yra Ukrainos pilietis, kreiptis į Ukrainą dėl nuosprendžio vykdymo, kad Ukraina vykdytų šitą nuosprendį“, – komentavo teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė.
Scanpix nuotr.
„Šiaip yra bendra, neraminanti tendencija: tai nėra pirmas žmogus, taip neišduotas arba paleistas, radus kokių nors kliūčių. Aišku, čia gali būti ir politinės kliūtys, nes čia mes turime Ukrainą, bet ir Rusija yra dažnai įsipainiojusi šioje byloje“, – tvirtino VDU teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas.
Ne pirmas atvejis
2011 metais, pagal Europos arešto orderį, Austrijoje buvo sulaikytas „Alfa“ būrio vadas Michailas Golovatovas, bet, nepraėjus nė parai, paleistas – irgi neva dėl procedūrinių priežasčių. A. Ažubalis tada buvo ministras.
„Neva įvyko vertimo klaida, ir ten buvo neuždėtas kažkoks ženklas ant pavardės“, – pasakojo A. Ažubalis.
Jis atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laikus, bet jis nieko nenužudė, žmonių neniekino, kaip rašoma teismo nuosprendyje. Jis tiesiog ten buvo.
Lietuvoje kilo pasipiktinimas. Prie Austrijos ambasados vyko protestai. Konservatoriai ambasadoriui nešė knygą apie Sausio 13-ąją ir rašė laišką. Dabar prie Graikijos ambasados ramu. M. Golovatovas buvo vienas vadų, o A. Radkevičius buvo vienas vykdytojų – vairavo vieną tankų prie Spaudos rūmų. Kad vaidmuo nebuvo reikšmingas, tikino ir A. Radkevičiaus šeima.
„Jis atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laikus, bet jis nieko nenužudė, žmonių neniekino, kaip rašoma teismo nuosprendyje. Jis tiesiog ten buvo“, – tikino A. Radkevičiaus dukra Mariia Hodovaniuk.
Dar iki Graikijos teismo sprendimo Ukrainos žmogaus teisių aktyvistai sakė, jog sieks, kad jis Lietuvai nebūtų išduotas. Ukrainoje A. Radkevičius laikomas patriotu, kovojo Donbase.
„Jo atsakomybė tik tokia, kad Sovietų armijos gretose. 100 proc., kad ši byla Europos Žmogaus Teisių Teisme būtų pralaimėta. Stengiamės neleisti jo ekstradicijos Lietuvai“, – sakė Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių sąjungos vykdomasis direktorius Oleksandras Pavličenko.
Ukrainiečiui Lietuva už akių skyrė ketverius metus nelaisvės.
„Toks atsakymas, manau, yra visiškai išplaunantis esmę, nes jeigu teismas nuteisė, jis yra nusikaltęs“, – kalbėjo A. Ažubalis.
Lietuvos apeliaciniam teismui perduotame laiške ukrainietis tvirtino nuogąstaujantis, kad jo byla Lietuvoje turi politinį atspalvį, nes ministras G. Landsbergis ją yra pavadinęs „Lietuvos Niurnbergo“ atveju.
„Dabar labai gali būti, kad nedraugiškos jėgos ir šalys mėgins padaryti kokį nors nesusipratimą tarp Lietuvos ir Ukrainos, kad viskas persikeltų kitur“, – svarstė V. Landsbergis.
Sausio 13-osios byloje nuteisti 67 buvę sovietų kariai ir karininkai, jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo ketverių iki keturiolikos metų, bet realiai nubausti tik du – Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas. O tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas byloje net nefigūravo.
-
N. Venckienės išdavimas Lietuvai: kokios kliūtys ir kiek gali užtrukti? 34
Kai Lietuvą 2019 m. vyks prezidento, savivaldybių, merų ir Europos Parlamento rinkimai, teks paminėti ir itin tragiškos, iki šiol iki galo neišnarpliotos istorijos dešimtąsias metines, kai Kaune buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius ir niekam iki tol nežinoma Violeta Naruševičienė. Šie įvykiai įžiebė visą Lietuvą krėtusią Garliavos istoriją, kurios priežastimi buvo tapęs neva mažametės mergaitės Deimantės Kedytės tvirkinimas. Praėjusią savaitę iš JAV į Lietuvą atskriejo žinia, kad Čikagoje sulaikyta Deimantės teta ir buvusi jos globėja N. Venckienė, kuri buvo paieškoma nuo 2015 m. sausio.
Kaip įtariama, N. Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio paleisti šūviai į J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę buvusiai Kauno apygardos teismo teisėjai tapo tarsi stimulu organizuoti vadinamąjį violetinį judėjimą, o vėliau ir įsteigti partiją „Drąsos kelias“, su kuria ji 2012 m. pateko į Seimą.
Tačiau tas N. Venckienės drąsos kelias Lietuvoje baigėsi 2013 m. balandį, kai, likus vienai dienai iki jos teisinės neliečiamybės panaikinimo, ji per Vokietiją su sūnumi spruko į Ameriką ir iki praėjusios savaitės greičiausiai sau ramiai gyveno Čikagoje. Dabar N. Venckienė jau kalėjime.
Tik tie politiniai motyvai turėtų būti labai rimti, neišgalvoti ir nemenami.
Už Atlanto buvo globojama gerbėjų?
Iki pat Seimo rinkimų 2012 m., per kuriuos „Drąsos kelias“ su N. Venckiene priešakyje laimėjo septynias parlamentarų vietas (lygiai tiek, kiek reikia frakcijai sudaryti), „violetinių“ judėjimas ją ištikimai rėmė, nors, kaip buvo skelbiama, prasidėjus vidiniams nesutarimams, jo gretos nuolatos mažėjo, kol galiausiai ir visai pakriko.
Tiesa, N. Venckienė turėjo gerbėjų, kurie jai liko ištikimi ir po to, kai ji pabėgo iš Lietuvos. Kunigai šviesios atminties Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Algimantas Keina, Vytautas Vaičiūnas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, Kovo 11-osios akto signatarai velionis Algirdas Patackas ir Algirdas Endriukaitis bei Laisvės lygos lyderis, disidentas Antanas Terleckas pasirašė atvirą kreipimąsi į JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybes, teigdami, atseit N. Venckienė yra persekiojama.
Pas ką N. Venckienė su sūnumi glaudėsi Čikagoje ir kas jai padėjo įsikurti šiame lietuvių sostine JAV vadinamame mieste, iki šiol nebuvo viešų žinių. Buvo tik spėliojama, kad galbūt ją globoja tenykščiai lietuviai dvasininkai ar su bažnyčia susiję žmonės.
Tomo Raginos nuotr.
Gali mėginti įrodinėti, kad persekiojama dėl politikos?
Buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, kuriam teko dalyvauti ieškant už finansinius nusikaltimus JAV nuo 1997 m. iki 2004 m. besislapsčiusio Gintaro Petriko, įsitikinęs, kad ir N. Venckienės parvežimas į Lietuvą gali užtrukti: „Viskas priklausys nuo jos susirastų advokatų profesionalumo ir sumanumo. Jie gali bandyti remtis tuo, kad su ja į JAV išvykęs sūnus. Ir nors jis – jau pilnametis, gali būti įrodinėjama, kad vaikinas dar nesavarankiškas, neturi pajamų ar gyvenamosios vietos. Tiesa, Lietuvoje jis turi tėvą.“
„Neišduodama, jei nusikaltimas, dėl kurio prašoma išduoti, yra politinis nusikaltimas“, – apie prašomus išduoti asmenis nurodama Lietuvos ir JAV ekstradicijos sutartyje.
Buvęs generalinis prokuroras ir Seimo pirmininkas A. Paulauskas svarstė, kad, jeigu N. Venckienė ir jos gynyba bandytų kurti istoriją apie jos persekiojimą Lietuvoje dėl politinių motyvų, tuomet galėtų iškilti problemų dėl ekstradicijos: „Tik tie politiniai motyvai turėtų būti labai rimti, neišgalvoti ir nemenami.“
Tačiau su LRT.lt bendravę patyrę teisininkai tvirtino, kad Generalinė prokuratūra, siųsdama prašymą JAV išduoti Lietuvai N. Venckienę, turėjo numatyti šią aplinkybę. Ir, jeigu Amerika sutiko ją suimti, vadinasi, galimi politiniai motyvai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Būtų pateiktas ne vienas kaltinimas
Grįžusi į Lietuvą, N. Venckienė išgirs ne vieną kaltinimą. Kai jau ji pabėgo, 2014 m. rudenį Generalinė prokuratūra nusprendė į vieną ikiteisminį tyrimą sujungti Kauno ir Šiaulių prokuratūrose esančius ikiteisminius tyrimus, kuriuose buvusi Seimo narė yra įtariamoji.
N. Venckienei norima pateikti kaltinimus dėl to, kad ji nevykdė 2011 m. gruodį priimto Kėdainių teismo sprendimo skubiai perduoti brolio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei, trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą, piktnaudžiavo vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnui, o, perduodant vaiką motinai, sukėlė sveikatos sutrikdymą.
N. Venckienės galimų bendrininkų bylos buvo nagrinėjamos teismuose, dar nesulaukus JAV sprendimo dėl jos ekstradicijos. 2016 m. Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo grupės asmenų baudžiamąją bylą dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, mirusiojo atminimo paniekinimo, šmeižimo, trukdymo antstolio veiklai, grasinimo nužudyti.
Šioje byloje aprašyti nusikaltimai susiję su vadinamaisiais Garliavos įvykiais, kilusiais dėl tariamo vaiko seksualinio išnaudojimo. Per ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2010 metų pradžioje, įtariama, N. Venckienė su savo teta Audrone Skučiene subūrė grupę, organizavo buvusio Kauno apygardos teismo teisėjo Alberto Milinio šmeižimą, organizavo duomenų apie privatų gyvenimą rinkimą.
Teisėjo sūnus V. Milinis buvo viešai apkaltintas pedofilija. Jo tėvai šioje byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais. Nukentėjusiais šioje byloje taip pat pripažinti L. Stankūnaitė su dukra, advokatas Gintaras Černiauskas, antstolė Sonata Vaicekauskienė.
Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama ir kita byla, kurioje Tomas Skučas, „Drąsos kelio“ partijos atstovės A. Skučienės sūnus, kaltinamas nusikaltimus įvykdęs, veikdamas savo mamos ir N. Venckienės suburtoje asmenų grupėje.
Parengti visų paieškomų asmenų išsiuntimo dokumentus užtrunka metų metus, o, jeigu jie teikia apeliacijas, procesai tęsiasi dar ilgiau.
Teisėsauga nustatė, kad 2012 m. birželį L. Stankūnaitė buvo stebima kavinėje Kauno rajone, Ringauduose. Valstybės saugomą moterį su dukra Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai iš kavinės nedelsdami išvežė. Abi šios bylos dar nagrinėjamos, nuosprendžiai dar nepaskelbti.
Ar grėstų Lietuvoje N. Venckienei už norimus jai pateikti kaltinimus reali bausmė? Apie tai kalbėdamas A. Paulauskas teigė manąs, kad tie kaltinimai nėra sunkūs: „Pastaruoju metu buvo kalbama, kad buvusi teisėja galbūt sietina su dukterėčios tvirkinimu arba kolegos J. Furmanavičiaus nužudymu. Tačiau, jei šie kaltinimai nebuvo nurodyti prašyme JAV ją perduoti Lietuvai, teisti jos už tai nebus galima.“
Kiek užtruks išdavimas, sunku prognozuoti
Kada į Lietuvą galėtų būti parskraidinta N. Venckienė, nei V. Grigaravičius, nei A. Paulauskas, kuriems teko būti G. Petriko ekstradicijos iš JAV liudininkais, prognozuoti nesiėmė.
V. Grigaravičius prisiminė, kad jam dėl G. Petriko teko net lankytis Amerikos ambasadoje Vilniuje ir prašyti tarpininkavimo, pateikiant surinktus dokumentus, įrodančius finansinius bėglio nusikaltimus. G. Petriko išdavimą Lietuvai palengvino tai, kad jis į Ameriką buvo įvažiavęs su suklastotais dokumentais. Ten jis slapstėsi, turėdamas Aleksandro Davydovo pavarde išduotą pasą.
Buvęs policijos vadovas taip pat prisiminė, kad G. Petrikas buvo susektas ir vienoje Europos Sąjungos valstybėje, tačiau šios pareigūnai nesuskubo jo suimti ir jis spėjo pasprukti į JAV.
Už Atlanto po suėmimo G. Petrikas, laukdamas išsiuntimo į Lietuvą, kalėjime praleido trejus metus.
„Į JAV tokių, kaip G. Petrikas ar N. Venckienė, atvyksta tūkstančiai, todėl tenykščiai teisėsaugininkai tikrai nesėdi rankų sudėję. Parengti visų paieškomų asmenų išsiuntimo dokumentus užtrunka metų metus, o, jeigu jie teikia apeliacijas, procesai tęsiasi dar ilgiau. Juk Lietuvoje skundai Apeliaciniame teisme išnagrinėjami tik maždaug per metus laiko“, – svarstė A. Paulauskas.
Panašiai kalbėjo ir buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovė, buvusi JAV prokurorė ir advokatė Regina Narušienė. Ji, remdamasi savo patyrimu, prisiminė, kad dėl biurokratinių procedūrų ir teisėjų stygiaus Amerikoje paieškomų asmenų perdavimas juos persekiojančioms šalims užtrunka ilgai.
Paklausta, ar N. Venckienė nėra prašiusi jos, kaip patyrusios teisininkės, pagalbos, R. Narušienė sakė, kad kažkas ją buvo supažindinęs su buvusia Seimo nare: „Tačiau ji manęs pagalbos neprašė. Be to, aš dabar – jau pensininkė.“