Nesibodi vedžioti šunų

Dabar Vitės kapinių vietoje yra du Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti skirti paminklai. Vienas žymi per 150 rusų karių palaidojimo vietą.

Kitas, greta stovintis, skirtas Didžiosios Britanijos karių A. Bantingo ir J. W. Kroksono, žuvusių 1917 ir 1918 metais, atminimui.

Kartą per metus, minint Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų aukų atminimo dieną (angl. Remembrance Day / Sunday), prie šių paminklų ateina Jungtinės Karalystės piliečiai, dalyvauja Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariai.

Visą kitą laiką šie kapai nelankomi.

Iki Antrojo pasaulinio karo veikusios miesto Vitės kapinės sunyko sovietmečiu. Dabar šioje vietoje gyventojai dažnai vedžioja šunis, nors prieigose pastatyta informacinė lenta skelbia, kad tai yra žmonių amžino poilsio vieta.

Kiek čia palaidota vietos gyventojų, kokia buvo kapinių struktūra ir planas, dar reikės tirti.

Įtrauktos į vertybių registrą

Miesto strateginiame veiklos plane numatyta per šiuos ir artėjančius metus imtis Vitės kapinių tvarkybos, tam numatyti ir pinigai, bet kol kas tai tik popieriuje parašyti žodžiai.

Kad jie taptų kūnu, turi būti rastas projektuotojas, surengti viešieji pirkimai darbams atlikti.

Vienas svarbiausių siekių – kad šioje vietoje nebūtų vedžiojami šunys, kad čia būtų rekreacinė zona su minimalia infrastruktūra – apšvietimu, suoliukais.

Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška pasakojo, kad šios kapinės įtrauktos į kultūros vertybių registrą, jų istorinė vertė miestui – didelė.

„Pagrindinis tvarkybos tikslas būtų, jog tos kapinės būtų grąžintos miesto visuomenei su priminimu, kad tai yra istorinės Vitės kaimo kapinės, buvusios vienos svarbiausių mieste. Šiemet baigiamas rengti projektas dėl Smeltės istorinių kapinių tvarkymo. Vitės kaimo kapinės yra analogiško dydžio ir svarbos. Mano žiniomis, projektavimo darbai turėtų startuoti šiemet, – pasakojo V. Juška. – Aš įsivaizduoju, kad turėtų būti atkurta senoji struktūra. Nežinau, ar tuo keliu bus einama, šiuos klausimus, matyt, reikės aptarti ir su Kultūros paveldo departamentu. Vienas svarbiausių siekių – kad šioje vietoje nebūtų vedžiojami šunys, kad čia būtų rekreacinė zona su minimalia infrastruktūra – apšvietimu, suoliukais. Būtų gražu, jei apsilankę žmonės čia galėtų pasėdėti, atsiminti istorines šių kapinių ir viso kvartalo peripetijas.“

Moralė: vietos gyventojai nesibodi kapinėse vedžioti savo augintinių. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Į atrankas nesiveržia

Svarbiausia vertingoji šios vietos savybė – palaidojimai, todėl galima spėti, kad tvarkant bus įrengti ne kietos dangos takai, o žvyro ir kietai suplūktos dangos takeliai.

Kol kas nežinia, kaip seksis atrinkti projektuotoją. Tokios abejonės kyla prisiminus Smeltės kapinių atvejį, kai beveik metus buvo sugaišta, kol pavyko įkalbėti architektą dalyvauti konkurse, tad viešajame pirkime dalyvavo tik jis vienas.

„Spėju, kad bijoma sudėtingumo, susijusio su sakraline objekto verte. Čia teks atsižvelgti į daugybę aspektų, susijusių su istorija ir paveldo apsauga. Architektams tokiuose darbuose reikalingi papildomi atestatai. Prisiminkime, kad nebuvo paprasta suprojektuoti ir miesto istorines kapines, kur dabar yra Skulptūrų parkas“, – dalijosi miesto paveldosaugininkų vadovas.

Atsiliepė patriotai

Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji specialistė Audronė Vyšniauskienė džiaugėsi, kad už mecenatų pinigus bus sutvarkyta aštuoniolika kapaviečių, iš viso KPD paramos prašė 24 kapavietėms.

"Mane nustebino – pirmieji atsiliepė paprasti žmonės, kurie norėjo prisidėti nedidelėmis sumomis", – sakė ji.

Tarp į KPD kvietimą tapti mecenatais atsiliepusiųjų – tik viena įmonė, visi kiti – fiziniai asmenys, pasiūlę pagalbą pinigais arba savo darbu. Pasak A.Vyšniauskienės, žmonės aukoja po kelis šimtus eurų, įmonė apsiėmė sutvarkyti penkis antkapinius paminklus.

Mane nustebino – pirmieji atsiliepė paprasti žmonės, kurie norėjo prisidėti nedidelėmis sumomis.

"Norint sutvarkyti du iš jų reikia atlikti gana sudėtingus darbus. Tai darbai, kurie gali siekti 2 000–3 000 eurų", – sakė paveldosaugininkė.

Pavieniai žmonės finansuos paprastesnius darbus. "Reikia, pavyzdžiui, įdėti keraminę nuotrauką. Yra rėmelis, vieta nuotraukai antkapiniame paminkle, bet nuotraukos nėra. Kitiems reikia kryžius atkurti. Jie sovietmečiu buvo sunaikinti. Tai kainuoja 200–300 eurų, priklausomai nuo dydžio, nuo medžiagų", – pasakojo A.Vyšniauskienė.

Viena architektė pasiūlė pagalbą savo žiniomis ir sugebėjimais. "Eisime į kapines, parodysiu, kur reikia eskizų parengti, ji nupieš, nubraižys, turėsime parengtą dokumentaciją. Suderinsime su Vilniaus skyriumi ir pateiksime užsakymus", – teigė A.Vyšniauskienė.

Anot jos, iki pavasario planuojama parengti būtiną dokumentaciją istorinėms kapavietėms tvarkyti. KPD taip pat suras įmonę, kuri atliks darbus, o mecenatas jai sumokės. "Aišku, prieš tai aptariama kaina", – teigė KPD specialistė.

Išlaisvins nuo augalų

Pagalbos pažadėjo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas – studentai pavasarį turėtų sutvarkyti visai užžėlusį antkapinį paminklą. Padėti nuvalyti antkapius žada Vilniaus dailės akademijos studentai. "Kai nutirps sniegas ir atsilaisvins karantinas, pradėsime dirbti", – BNS sakė A.Vyšniauskienė.

Ji teigė, kad ir ateityje būtų galima ieškoti mecenatų smulkiems kapaviečių priežiūros darbams. "Daug yra kapaviečių, kurių niekas netvarko, nes nebelikę šeimos narių. Smulkesnius darbus galėtų vilniečiai ir tvarkyti, o prie stambesnių tvarkymo, kur reikia tūkstančių eurų, galėtų savivaldybė prisidėti", – svarstė KPD atstovė.

Palaidotas elitas

Pernai lapkričio pradžioje KPD inicijavo akciją, kuria siekiama sutvarkyti 24 kapavietes, esančias istorinėse Vilniaus Bernardinų ir Rasų kapinėse. Atskiriems žmonėms ir įmonėms siūlyta tapti vieno ar kelių pasirinktų antkapių sutvarkymo mecenatais.

1801, 1810 m. įsteigtos Rasų ir Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai. Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Rasų kapinės reprezentuoja visą Lietuvą ir net Europą.

"Tai, galima sakyti, visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas, atspindintis kelių šimtmečių istoriją, svarbus ir kaip turistinės traukos objektas, įdomus ne tik mums, bet ir svečiams iš Europos šalių, ypač kaimyninės Lenkijos", – teigiama KPD pranešime.

Ryškios asmenybės

Mecenatų ieškota 1863–1864 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Byšinskio-Idzio (1847–1931), mokytojo, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo Konstantino Aleksos (1863–1935), istoriko ir gydytojo Juzefo Bielinskio (1848–1926) kapavietėms. Prastos būklės dailininkų Pranciškus Jasevičiaus (1873–1930), Boleslovo Rusecko (1824–1913), Karolio Ripinskio (1809–1892), fotografo Vilhelmino Zacharčiko (1841–1869), lietuvių raštijos puoselėtojo, aktoriaus Aleksandro Černio (1909–1983) amžinojo poilsio vietos. Archeologinių radinių ir meno kūrinių kolekcininko Antano Šutino (1851–1922), komunikacijų inžinieriaus Michalo Landės (1854–1935) ir kitų kapai.

Tarp kapaviečių, kurias tikimasi sutvarkyti padedant visuomenei, – ir aktorės Onos Kiršanskienės (Labonaitės) amžinojo poilsio vieta. XX a. pradžioje gyvenusi aktorė (1899–1925) meno mokėsi Juozo Vaičkaus studijoje Peterburge. 1918 m. vasarą su J.Vaičkaus trupe atvyko į Vilnių. Kai Vilniaus kraštą užėmė L.Želigovskio kariuomenė, visa trupė pėsčiomis iškeliavo į Kauną. Čia ji buvo viena iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų.

Likimas: tarp lietuviško teatro pirmeivių buvusi O.Kiršanskienė nespėjo įsitvirtinti – palaužta sunkios ligos amžinojo poilsio ji atgulė Bernardinų kapinėse Vilniuje.

1923 m. J.Vaičkus su keliais aktoriais išvyko darbuotis į Ameriką, tarp iškeliavusių O.Kiršanskienės nebuvo. Sunkiai susirgusi tuberkulioze ji persikraustė į Vilnių, kur gyveno jos sesuo. Kurį laiką vaidinusi Vilniaus lietuvių mėgėjų spektakliuose, vėliau mirė pakirsta ligos, nesulaukusi nė trisdešimties. Bernardinų kapinėse esančiai jos kapavietei reikalingi antkapinio paminklo ir kapo aptvėrimo tvorelės valymo darbai.

Pedagogo, lietuvių raštijos puoselėtojo Juozapo Volodzkos kapavietėje suversti du antkapiniai paminklai: jo ir Julios Szczawinskos, mirusios 1871 m. J.Volodzkos gyvenimo kelias vingiavo ir per Kauną. Iš Žemaitijos bajorų kilęs J.Volodzka mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose, studijavo Vilniaus universitete. 1793 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1793–1797 m. J.Volodzka dirbo Kauno apskrities mokykloje – dėstė matematiką ir fiziką, vėliau mokytojavo įvairių didikų dvaruose, tvarkė dvarų ūkio reikalus. J.Volodzka 1828 m. buvo pirmasis Vilniaus cenzūros komiteto neetatinis lietuviškų rankraščių cenzorius. Manoma, kad jis buvo Simono Stanevičiaus ir Kristijono Donelaičio pasakėčių rinkinį 1829 m. išleidęs asmuo, pasirašęs J.J.W.Lituwys. Leidimą spausdinti S.Stanevičiaus šešias pasakas 1829 m. pradžioje parašė lietuviškai. Tai išskirtinis atvejis XIX a. lietuviškos knygos istorijoje.

J.Volodzka 1827 m. Vilniaus labdarių draugijai paaukojo 3 500 sidabro rublių, už kuriuos draugija įsigijo vieną iš pirmųjų namų Totorių g. 1829 m. testamentu draugijai užrašė dalį savo turto, 3 175 rublių skyrė stipendijoms Kražių gimnazijai ir Vilniaus universitetui, 4 700 rublių – Vainuto parapinei mokyklai išlaikyti ir jos mokinių stipendijoms. Kražių gimnazijos stipendija, 1844 m. perkėlus gimnaziją į Kauną, buvo mokama iki Pirmojo pasaulinio karo.

Tik nedidelė dalis savivaldybių Lietuvoje rūpinasi istorinių kapinių registru, todėl kultūros paveldas nyksta, o jo išsaugojimu priversti rūpintis visuomenininkai, sako specialistai.

Penktadienį spaudos konferencijoje paveldosaugininkai, etnokultūros specialistai bei visuomenininkai, pristatydami su istorinėmis ir veikiančiomis laidojimo vietomis susijusias problemas, akcentavo, jog savivaldybes, kurios iš tiesų rūpinasi kapinių priežiūra ir jų registro sudarymu, galima suskaičiuoti ant pirštų.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė atkreipė dėmesį, kad politikų požiūris į kapines visuomet buvo nelabai tinkamas - sovietmečiu už, pavyzdžiui, Rasų kapinių lankymą studentams netgi grėsė išmetimas iš universiteto. Šiuo metu sudėtingiausia situacija su kapinių priežiūra ir paveldo jose išsaugojimu esą yra didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje.

„Didžiuosiuose miestuose savivaldybės susikūrusios ten savo darbus - kiek kartų ėjau į Vilniaus savivaldybę pas skirtingus merus, tai jie sakydavo - mums dar ir kapines tvarkyti? (...) Yra labai daug savivaldybių, kurios net nežino šiandien, kiek jų teritorijoje yra kapinių“, - sakė G.Drėmaitė.

Pasak paveldosaugos specialistės, ne Lietuvos, o būtent Lenkijos iniciatyva prieš dešimtmetį gimė ir neseniai buvo įgyvendintas tarpvalstybinis projektas restauruojant Vilniaus bernardinų kapinių paminklus, inventorizuojant kapus. Informacija apie čia palaidotus žymius žmones sugulė į atskirą knygą. Šiuo metu Lenkijos organizacijos taip pat rengia ir panašų Rasų kapinių inventorizavimo projektą. Tačiau Lietuvos savivaldybės, kurios ir yra kapinių savininkės, esą rodo ypatingai mažai dėmesio jų tvarkymui.

„Lentelės, su žymių žmonių sąrašais turėtų kabėti prie kiekvienų istorinių kapinių įėjimo, kad žmonės galėtų surasti, kur palaidotas, tarkime, Zahorskis, kur - M.K.Čiurlionis ar kiti žymūs žmonės“, - sakė G.Drėmaitė

Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskaitė atkreipė dėmesį, jog istorinių kapinių yra kone kiekvienoje Lietuvos seniūnijoje, tačiau tik nedidelė dalis jų yra suregistruota.

„Turiu pasakyti, kad savivaldybės labai mažai padarė veikdamos formuojant kapinių sklypus, juos registruojant. Jos atideda šiuos darbus ir aiškinasi, kad neturi lėšų tokiems darbams. Bet nežinau, ar tai yra pagrįsta, nes Lietuvoje yra savivaldybių, kurios baigia šiuos darbus atlikti. Norėčiau pagirti Marijampolės, Kauno rajono savivaldybes. Man atrodo, tas motyvas „nėra lėšų“ reiškia viena: man nereikia nieko daryti“, - sakė ji.

Ypač bloga situacija, anot jos, yra Pagėgiuose su evangelikų liuteronų kapinėmis. Tačiau ir Vilniaus mieste esą yra nemažai problemų.

„Vilniaus mieste kapinės yra paliktos paskutinėje vietoje. Tai yra sunki sritis - tvarka lyg ir yra nustatyta, kaip elgtis kapinėse, ta priežiūra kapinių, sakyčiau, metai iš metų gerėja: turiu omenyje Rasų kapinėse, kur šienaujama jau nebe du kartus, bet tris kartus vasaros metu (...). Aišku, didelė problema, ypač Vilniaus Rasų kapinėse, yra narkomanai. Yra nuolat du-trys žmonės, kurie vaikšto, „suteikia“ turistams paslaugas, neva, einam, aš parodysiu kapus, bet bet tu paskui jiems už tai turi susimokėti“, - sakė ji.

Specialistai pateikė pavyzdį, jog kitose valstybėse svarbios istorinės kapinės nakčiai yra rakinamos, jas nuolat saugo specialiai samdomos saugos tarnybos, ko nėra Lietuvoje.

A.Vyšniauskaitė pažymėjo, kad antra esminė problema yra tai, jog dauguma kapinaičių, ypač kaimo vietovėse, nėra paženklintų, nors prie visų jų turėtų būti įrengiami stendai, kuriose būtų nurodomas kapinių pavadinimas, informacija apie tai, ar jos veikiančios, ar ne, kur kreiptis pastebėjus įvairius pažeidimus. Dar viena problema yra esą tai, kad ne visur išlikę antkapiniai paminklai.

„Norėjome, kad įstatymo pataisoje būtų atsiradusi tokia nuoroda, kad kapines reikia inventorizuoti, apskaityti išlikusius antkapinius paminklus, tačiau į mūsų norus nebuvo atsižvelgta, įstatyme ši nuostata nebuvo įteisinta. Tad dabar šios iniciatyvos imasi atskiros bendruomenės, savanoriai“, - sakė ji.

Pasak specialistų, ypač aktyviai inventorizuojant kapines ir sudarant jų skaitmeninį registrą veikia visuomeninės organizacijos, besirūpinančios Lietuvos žydų (litvakų) bei evangelikų liuteronų kapinėmis.

Tuo metu etnologas, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Libertas Klimka atkreipė dėmesį į kitą problemą - kičą dabar veikiančiose kapinėse, statant prabangius paminklus, įrengiant ištaigingas kapavietes. Kaip teigiamą pavyzdį jis pateikė evangelikų liuteronų tradiciją laidoti žmones kuo kuklesniuose kapuose. Jis taip pat priminė, jog įvairiais istoriniais laikotarpiais iki Lietuvos krikšto XV amžiuje Lietuvoje vyravo palaikų deginimo paprotys, kuris šiuo metu taip pat grįžta į Lietuvą. Esą būtent tai gali padėti išspręsti vietos trūkumo kapinėse problemą.

„Teisingai manoma, kad kolumbariumai iš dalies išspręstų tas žemės užėmimo problemas, galų gale, yra tradicija. Kolumbariumai dabar statomi pelenų urnoms. Gerai, bet pelenų urną galima palaidoti ir savo senelių kape, tose kaimo kapinaitėse, būtų simboliška ir gražu sugrįžti į protėvių žemę. Ir mes tas kaimo kapinaites geriau prižiūrėtumėme - norėtųsi čia architektų didesnio indėlio į tai“, - sakė jis.

Lietuvoje šiuo metu iš beveik 20 tūkst. kultūros vertybių, esančių KPD sudarytame Kultūros vertybių registre, apie 16-17 proc. yra kapinės arba pavieniai kapai.