Aš galiu
Kai J.Radvilė statėsi namą Vilniuje, daugelis stebėjosi: "Kam reikia, kai esi tokio amžiaus?" Skeptikams energinga moteris turi tvirtą atsaką: laikas pasistatyti namą ir paimti gyvenimą į rankas – visada tinkamas.
Ji pati tai įrodė. Nusprendusi, kad žmogus, jo galimybių plėtimas yra įdomiau už kompiuterius, J.Radvilė baigė vadybos ir lyderystės magistro studijas. Nuo vadybos perėjo prie žmonių tarpusavio santykių, susidomėjo neurolingvistiniu programavimu, ugdomuoju vadovavimu, ėmėsi vesti laiko planavimo, asmeninio efektyvumo ir savirealizacijos seminarus.
Supykusi dėl pensininkų subuitėjimo, polėkio neturėjimo, polinkio dejuoti parašė straipsnį, raginantį daugiau bendrauti, tobulėti, imtis naujos veiklos. Patraukusi juo leidėjų dėmesį, sulaukė siūlymo parašyti knygą – taip gimė "Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk", skirta tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas.
Pernai Lietuvos moterų konferencijoje "Veikli" J.Radvilė buvo išrinkta veikliausia metų moterimi. "Ši nominacija man pačiai buvo didelis netikėtumas. Bet kas tiesa, tas tiesa – nesu neveikli", – konstatuoja J.Radvilė.
Tikslinuosi, gal per tą laiką dar kokį nors diplomą įgijo? "Taip, tarptautinį PMP (Project Management Professional) sertifikatą. Jam įgyti būtinas egzaminas, kurio metu reikia atsakyti į 200 sudėtingų klausimų per labai trumpą laiką – vidutiniškai skiriama minutė vienam klausimui. Man tai buvo iššūkis, bet iššūkiai man patinka, nes tik tada gali sau pasakyti "Aš galiu", – įvardija dar vieną savo pergalę.
Kad netektų dejuoti
Dar tuomet, kai pradėjo studijuoti vadybos lyderystę Mykolo Romerio universitete ir buvo vyriausia tarp studentų, J.Radvilė nesibaimino, ką kas pasakys: "Išmokau nekreipti dėmesio į tai, kaip aš ir mano veiksmai atrodo kitiems. Tik žmogui, kuris bijo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir už savo gyvenimą, svarbu gyventi kaip visi. Man toks gyvenimas neįdomus. Jei turi tvirtą savo vertybių sistemą ir ja vadovaujiesi – tai ir gyvenk nesižvalgydamas baugiai į šalis. Gerai sakoma – tas negimė, kuris visiems įtiktų. O ir bandyti kam nors įtikti – tuščias reikalas."
Išmokau nekreipti dėmesio į tai, kaip aš ir mano veiksmai atrodo kitiems.
Savo patirtimi ir atradimais ji dalijasi su margiausia auditorija. J.Radvilės paskaitų klausosi bankininkai, verslininkai, vadybininkai. Kuo prikausto jų dėmesį?
"Kai po paskaitos bandau pasikalbėti, kas jiems patiko, ką gavo, beveik visada išgirstu, kad tai, ką aš kalbu, jie žinojo, bet... nežinojo, kad žino. Tai lyg iš gelmių ištrauktas žinojimas, apie kurį nemąstė. Mūsų pasąmonėje visko labai daug – mes net nežinome, o jei sužinome?" – provokuojamai klausia.
Savo knyga "Niekada nevėlu gyventi" drąsinusi vyresnio amžiaus žmones, J.Radvilė sulaukia daug laiškų iš jaunesnių skaitytojų. "Beveik visada – moterų, kurios dėkoja už tai, kad knyga padėjo ką nors nuspręsti ar daryti, – sako populiarios knygos autorė. – Tai patvirtina, kad ši knyga – ne pamokymai vyresniems žmonėms, kaip gyventi nedejuojant, o kaip tik tiems, kurie šiuo metu gali tvarkyti savo gyvenimą taip, jog paskui netektų dejuoti."
Avantiūra ar galimybė?
"Daugiausia gavau iš savo tėvų – bendraudama, kalbėdama – to nėra jokių universitetų programose. Gal ir sena giminės stiprybė taip persidavė", – svarsto Radvilų giminės palikuonė.
Ši versli mama ir močiutė, kurios genealoginis medis šaknis leidžia į garbingas LDK laikų gimines, laužo visus stereotipus. Ir paskui savo anūkus su blynais nelaksto – dovanoja jiems ne žaislus, o įspūdžius.
"Aš pati žaislų vaikystėje neturėjau, jų lyg ir netrūkdavo. Bet mėgdavau kur nors nuvykti, pamatyti naujas vietas. Iki šiol mėgstu keliauti, jei nors pusmetį neišvykstu kur nors, pradeda graužti nerimas. Tą patį dovanoju ir paaugusiam anūkui – išvyką, kelionę kartu. Matau, kad tokie įspūdžiai jam patinka. Jau ir jis svarsto, kokią kelionę man padovanos artimiausioms šventėms. Ta liga užkrečiama", – šypsosi laiminga močiutė.
Kokius bendraamžių inercijos barjerus tenka laužyti? "Visi nori atrodyti besiaukojantys kitiems – vaikams, šeimai, darbui. Esame jiems visiems reikalingi, bet reikalingi tada, kai patys patenkinti savo gyvenimu, kai su juo tvarkomės. Tada ir galime duoti daugiau", – sako santarvėje su savimi gyvenanti moteris.
Jau ir galėtume atsisveikinti, bet kirba paklausti: koks drąsiausias iššūkius mėgstančios J.Radvilės poelgis? "Viena šviesaus atminimo draugė mane vadindavo užsigimusia avantiūriste. Jos nuomone, mano didelė gyvenimo dalis buvo avantiūros, nors man taip neatrodė. Na, kad ir pradėti statyti namą Vilniuje neturint nė grašio: ji tai vadino avantiūra, o aš – galimybių paieška. Kai ką nors dariau, tai kažkiek proto įjungdavau, bet tikiuosi, kad kokiems nors tikrai beprotiškiems poelgiams laikas dar priešakyje", – šypsosi J.Radvilė.
Neabejoju, nes miela pašnekovė nepriminė dar vieno drąsaus savo poelgio: viešėdama Tailande lindo į tigrų narvą.
Nesipravardžiuokime
Keista, kad nė vienai gyventojų grupei nėra prigalvota tiek pavadinimų, kaip vyresnio amžiaus žmonėms. Na, kad juos vadina "pensininkais", tai jau tapo įprasta, nors kodėl dirbančių žmonių niekas nevadina "algų ėmėjais"? Yra ir dar viena grupė – "pašalpų gavėjai". Kur dar "bočiai", "močiutės" ar "diedukai". O juk kokios nors gatvėje sutiktos moters nevadiname "mamyte".
Dar, ypač žiniasklaidoje, jiems suteikiamas vardas "senoliai", rašoma: "Pasakė senolis..." ir t. t. Tai gal tuos apie senolius straipsnius rašančius žurnalistus vadinti, pvz., "pabuvusiais"?
Na, o nemažai daliai Lietuvos gyventojų suteiktas pavadinimas "senjorai". Tarptautinių žodžių žodyne "senjoras" (pranc. "seigneur") – senjorijos savininkas, stambus žemvaldys. Kažkodėl lietuvių kalbos sergėtojų tas žodis neišverčia iš klumpių, nors jie taip aktyviai gina lietuvių kalbą nuo visokių "svetimybių". Atmenu, rašiau knygą informacinių technologijų tema, tai tokiems įprastiems ir visur vartojamiems IT terminams, kaip, pvz., combo-box sergėtojai sumąstė atitikmenį "Pasirinktinė įvestis", kurios reikšmės ar paskirties nei jie patys, nei niekas kitas nesuvokė, ir įsakė visur knygoje tą terminą vartoti. Turėjau visur skliausteliuose pridurti, kad tai – combo-box. O mygtukų paspaudimus ištaisė į "bakstelėjimus", tai teko dar ir baksnoti.
Italijoje, Ispanijoje "senjoras" – kreipinys į vyrą, Lietuvoje į vyrą kreipiamės "pone". O Lietuvoje visi pagyvenę – senjorai, ir jau nebesvarbu, vyras tai ar moteris, juk pagyvenęs, koks gi skirtumas...
Senjorams skirti leidiniai, kavinės kviečia juos nemokamos arbatos ar kavos puodelio. O gal kavinė galėtų, pvz., savo skelbimą išspausdinti ir taip: "Kviečiame visus kavos ar arbatos puodelio sekmadieniais nuo 12 iki 14 val. Vyresnio amžiaus žmones vaišinsime nemokamai."
Kai mūsų žurnalistai rašo apie vyresnį žmogų, nori tas žmogus ar ne, būtinai stengiasi nurodyti jo amžių, pvz., "Jonas Petraitis (69)", lyg norėdami parodyti, kad į tą žmogų reikia atitinkamai ir žiūrėti. Kodėl nerašo – mūsų premjeras (XX) ar pan. Siūlau dėl išsamaus vaizdo apie žmogų nurodyti skliausteliuose ir kitus jo matmenis – ūgį, svorį, klubų, krūtinės, liemens apimtis. Perskaitai – Ponia Svajonė (36, 168, 124, 130, 100), iškart išsamus vaizdas.
Pasiūlymas – skirstykime visus žmones pagal jų amžių, atitinkamai juos ir vadindami. Pavyzdžiui, taip: iki 8 metų amžiaus – geltonsnapiai, nuo 8 iki 15 – pienburniai, nuo 15 iki 25 – vaikėzai, nuo 25 iki 35 – pabuvę, nuo 35 iki 45 – pavytę, nuo 45 iki 55 – suvytę, nuo 55 iki 65 – nuvytę, o toliau jau būtų galima pakelti juos ir į garbingą senjorų rangą.
Iš Janinos Radvilės knygos "Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk"
