– Bestseleriu tapusioje debiutinėje knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ ieškojote atsakymų, kaip gyventi po 50-mečio. Naujojoje pasakojate jau šešiolika metų besitęsiančią savo ir globojamo vaiko istoriją. Kas paskatino apie tai rašyti?
– Prieš penkerius metus dirbdama žurnaliste gavau užduotį parengti užsakomąjį straipsnį apie vaikų globą. Aprašiau savo patirtį, pakalbinau psichologą. Redaktorei tekstas labai patiko, bet užsakovai jį atmetė. „Jūs tikrai tikite, kad tai paskatins žmones globoti vaikus?“ – pasipiktino jie. Vietoj jo tada parengiau sausą, formalų interviu su vaiko teisių apsaugos specialiste, o šį tekstą padėjau į stalčių. Nežinau, ar knygos idėja gimė būtent tuomet, bet joje yra epizodų iš to straipsnio. Ši mano knyga, skirtingai nei pirmoji, kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Naujų klausimų kyla net dabar, diskutuojant su pirmaisiais jos skaitytojais. Ne vienas užsiminė apie mano kopriklausomybę, hipertrofuotą kaltės jausmą. Apie tai nerašiau, net nesusimąsčiau, bet žmonės įskaito tarp eilučių. Istorija išties labai atvira. Bet aš laikausi principo – jei negali rašyti atvirai, geriau išvis nerašyk.
– Kaip manote, kodėl viešumą pasiekia tik gerumo ašaras spaudžiančios sėkmingos globos istorijos, o apie ne tokias sėkmingas mieliau nutylima, perduodamos iš lūpų į lūpas, jos dar apauga baisiomis detalėmis?
– Tokio nutylėjimo priežasčių gali būti daug. Lietuvoje svetimo baimė ir taip yra stipri. Bijome kitokios rasės, tikėjimo, seksualinės orientacijos žmonių. Vaikai iš globos namų priskiriami prie tos pačios „svetimo“ kategorijos. Dėl to ir atsiranda tos siaubo istorijos. Tobulos, į viešumą patenkančios ir lydimos sėkmės jų neatsveria, tik sukelia įtarimą, kad kažkas slepiama. Manau, nereikėtų šios patirties nei mistifikuoti, nei idealizuoti. Globodami svetimus vaikus, mes galime patirti įvairių jausmų ir įgyti tiek džiaugsmingos, tiek skausmingos patirties. Lygiai taip pat, kaip ir augindami savuosius.
Aš jaučiausi kalta. Bet kartu bijojau vaiką paimti visam laikui, nes jo elgesys, emocijos man kėlė nerimą.
– „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo. Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ Kodėl taip sakote?
– Pastebėjau, kad ne tik apie globos, bet ir apie motinystės sunkumus vengiame kalbėti, nes bijome būti pasmerkti. Motinystė, tėvystė yra kažkokia šventa karvė, kurią galima tik garbinti ir šlovinti, jokiu būdu neužsiminti apie nuovargį, nusivylimus, skausmą, gėdą, kurią patiriame, jei vaiko gyvenimas nesiklosto taip, kaip norėtume. Jei vaikas nesimoko, įninka į žalingus įpročius, nusikalsta, suserga depresija ar, neduok Dieve, nusižudo, pirmiausia dėl to kaltiname tėvus. Jie ir patys jau būna prikalę save prie kryžiaus, bet aplinkiniai, užuot juos palaikę, atskuba su savo plaktukais ir vinimis. Svarbu suprasti, kad vaikas – ne švari lenta, kurioje galime surašyti viską, ko trokštame. Tai asmenybė, turinti tam tikrų polinkių, gabumų, charakterį, temperamentą, likimą. Jei jis būtų švari lenta, visi vienoje šeimoje augantys vaikai būtų vienodi. Mūsų atveju daugiausia kaltinimų turėčiau sulaukti dėl to, kad taip ir nesiryžome laikinos globos pakeisti nuolatine.
– Kodėl nesiryžote?
– Iš pradžių net neturėjome tokio tikslo. Globos rūšių yra įvairių. Vieni pasiima vaikus į šeimą visam laikui, kiti globoja fragmentiškai: pasikviečia paviešėti per šventes, atostogas, lanko globos namuose, remia materialiai. Kartais globa perauga į nuolatinę, kartais – ne. Dauguma globėjų nesikremta dėl to, kad neduoda visko, ko tie vaikai galbūt tikisi, nes ir taip jaučiasi duodantys daugiau nei kiti. Aš jaučiausi kalta. Bet kartu bijojau vaiką paimti visam laikui, nes jo elgesys, emocijos man kėlė nerimą. Tik jam sulaukus paauglystės sužinojau, kodėl taip yra. Jį gydžiusi psichiatrė mane perspėjo, kad vaikas turi daug psichopatinės asmenybės bruožų, kad tai sunkiai koreguojama auklėjimu, psichoterapija ar kitokiu gydymu ir kad su laiku šie bruožai tik stiprės. Kaip ir dauguma žmonių, apie psichopatines asmenybes žinojau nedaug, jos man asocijavosi su serijiniais žudikais, nors iš tiesų tokių asmenybių gausu ir tarp politikų, įmonių ar net valstybių vadovų. Tai tiesiog yra žmonės, turintys labai menkai išvystytą empatiją. Jie nesugeba suprasti, kaip jaučiasi kiti, todėl nepatiria tokių nuo empatijos neatsiejamų jausmų kaip kaltė, gėda, gailestis, užuojauta. Dėl to linkę nepaisyti visuotinai priimtų moralės normų, laužyti taisykles, elgtis impulsyviai, manipuliuoti. Bet ar jie kalti, kad yra tokie? Manau, negebėti patirti tam tikrų jausmų yra savotiška negalia, o jų manipuliacijos, bent jau vaikystėje, – tiesiog būdas išgyventi visuomenėje, kurioje jausmai taip sureikšminami. Jei nejauti to, ko iš tavęs kiti tikisi, esi priverstas tai imituoti.
– Jei dabar patarimo jūsų klaustų globoti vaiką pasiryžę žmonės, apie ką kalbėtumėte pirmiausia?
– Tiesą sakant, vis dar nemanau, kad paimti globoti svetimą vaiką reikia didesnio pasiryžimo, nei pagimdyti savo. Nei globėjai, nei tėvai neapsaugoti nuo įvairios rizikos ir atsakomybės. Pažįstu gana gražių, darnių šeimų, auginančių psichopatinių bruožų ar kitokių asmenybės sutrikimų turinčius biologinius vaikus. Visi vaikai ir globėjai yra skirtingi, todėl kiekviena istorija unikali ir iš anksto nenuspėjama. Nusprendus globoti vaiką, svarbiausia atsakyti sau į klausimą, kodėl norima tai daryti. Jei jūsų tikslas – padėti vaikui, bet kokia globa nuo bet kurio amžiaus duos jam didesnę ar mažesnę naudą. Teko bendrauti su viena jau suaugusia, taip pat fragmentiškai nuo vaikystės globota mergina ir jos globėja. Jų tarpusavio ryšys atrodė šiltesnis ir stipresnis, nei kartais susiklosto tarp biologinių tėvų ir vaikų. Beje, sulaukus pilnametystės turėti globėjus, kurie padėtų sunkiais momentais, gal net svarbiau nei gyvenant globos namuose, nes išėjęs iš jų jaunas žmogus neretai lieka vienas gatvėje.
Atradimai: „Savąsias ribas vis dar braižau ir perbraižau. Ne tik kalbant apie santykius su globotiniu, bet ir kitose srityse“, – prisipažįsta V.Rimkuvienė, naujojoje savo knygoje pasakojanti jau šešiolika metų besitęsiančią savo ir globojamo vaiko istoriją. / L. Masio nuotr.
– Kaip į jūsų mintį parašyti knygą reagavo pats herojus?
– Mintis, kad ketinu rašyti apie jį knygą, jam labai patiko. Kai paklausiau, kiek galiu būti atvira pasakodama apie jo gyvenimą, atsakė, kad būčiau atvira iki galo. Perskaitęs rankraštį didelių emocijų neparodė, bet, manau, dabar jau aišku kodėl. Mūsų santykiai gerėja, nes jam nebereikia prieš mane apsimetinėti ir vaidinti jausmų, kurių nejaučia, o aš atradau būdą, kaip su juo bendrauti nekeliant nerealių lūkesčių ir neišsemiant savo resursų iki dugno. Jo kelias vis dar toks pat vingiuotas: viena vertus, dirba, mokosi, savarankiškai gyvena nuomojamame būste, kita vertus, mėgsta bohemišką, nevaržomą gyvenimą, tad ir vėl turi reikalų su teisėsauga.
– Ar knyga gali būti įdomi žmogui, kuris nesusidūrė su globa?
– Manau, kad taip. Ši knyga ne vien apie globą. Ji visų pirma apie tai, kiek atsakomybės galime ir turime prisiimti už šalia esantį žmogų ir kur ta riba, už kurios mūsų meilė virsta kopriklausomybe. Meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau atsakymus į šiuos klausimus. Savąsias ribas vis dar braižau ir perbraižau. Ne tik kalbant apie santykius su globotiniu, bet ir kitose srityse.
Vilties aukštumos ir nevilties bedugnė
Virginijos šeima Artūrą globoti pradėjo, kai šiam buvo penkeri. Globa nebuvo nuolatinė – Artūras dažnai viešėdavo globėjų namuose, leido su jais savaitgalius ir atostogas, bet jo gyvenamoji vieta taip ir liko vaikų globos namai. Iš pirmo žvilgsnio žavus ir charizmatiškas Artūras nebuvo lengvo charakterio vaikas. Perkėlimai iš vienų globos ir mokymo įstaigų į kitas, paauglystėje diagnozuoti ir vis labiau ryškėjantys psichopatinės asmenybės bruožai, vagystės, teistumas, narkotikai – jo gyvenime buvo visko. Virginijos tiesiamos pagalbos rankos Artūras įsikibdavo trumpam, o sužibusias viltis greitai prarydavo nevilties bedugnė. Visa tai gerokai įsiūbavo iki tol ramiai plūduriavusį darnios šeimos laivelį...
„Ši knyga ne vien apie globą. Ji visų pirma apie tai, kiek atsakomybės galime ir turime prisiimti už šalia esantį žmogų“, – sako BALTO leidybos namų išleistos knygos autorė V.Rimkuvienė.
Leidėjų nuotr.
