„Sudėtingų ir ilgalaikių problemų pasaulyje, nusivylimo ir susierzinimo pasaulyje JAV lyderystei kelią turi rodyti mokslo ir sveiko proto švyturiai, antraip tie, kas painioja retoriką su tikrove ir galimybes su tikimybėmis, sulauks populistinės valdžios su tariamai greitais ir paprastais sprendimais visoms pasaulio problemoms.“ Paskutinė JAV prezidento Johno F. Kennedy kalba skamba lyg įspėjimas iš praeities. Šiandien ji ne mažiau aktuali nei 1963 m., kai buvo pasakyta Dalaso prekybos centre. Sodrus šalies vadovo Bostono aukštuomenės akcentas ramina, nors žinia ir ne pati optimistiškiausia. Jo iškalba iki skausmo skiriasi nuo Donaldo Trumpo pagyrų.

Naujos technologijos

Esmė ta, kad J. F. Kennedy šių žodžių niekada neištarė. Jis buvo nužudytas pakeliui į prekybos centrą, kuriame turėjo nuskambėti ši kalba. Ją galima išgirsti tik pasitelkus britų bendrovės „CereProc“ sukurtą garso technologiją. Prezidento balso fragmentai buvo surinkti iš kitų kalbų ir viešų pasisakymų, sukarpyti ir vėl sujungti. Natūralią intonaciją pamėgdžiojo neuroniniai tinklai.

Rezultatas gana įtikinamas, nors kai kurie garsai skamba netikroviškai, lyg būtų susintetinti. Žinant aplinkybes, to pakanka suprasti, kad ši kalba yra ne iškalbos, o technologijų pasiekimas.

Bet kas, jei klausytojas nežinotų? Gali būti, kad tokiu atveju jis apsigautų. Ir būtent dėl to šis linksmas eksperimentas turi tamsiąją pusę, teigia D. Shariatmadari.

Metodas, panaudotas J. F. Kennedy prikelti, gali padėti žmonėms, sergantiems įvairiais negalavimais, pavyzdžiui, velionio Stepheno Hawkingo motorinių neuronų liga, kuri sutrikdo gebėjimą kalbėti.

Dažniausiai naujovėse neįžvelgiame moralinio krūvio. Leidžiame mokslininkams ir inžinieriams dirbti laisvai tikėdamiesi, kad jų atradimai palengvins darbą ir išgelbės gyvybių. Mokslininkai neatsako už tikslus, kuriems tie atradimai pritaikomi. Kartais atrodo, kad judrieji „Boston Dynamics“ robotai nesunkiai galėtų priremti žmogų prie sienos ir nusukti jam galvą, bet ar tikrai dėl norėtume uždrausti šios pakraipos tyrimus? Juk lygiai taip pat jie gali išmokti atlikti gyvybes gelbstinčias operacijas. Metodas, panaudotas J. F. Kennedy prikelti, gali padėti žmonėms, sergantiems įvairiais negalavimais, pavyzdžiui, velionio Stepheno Hawkingo motorinių neuronų liga, kuri sutrikdo gebėjimą kalbėti.

Ne tik kilniais tikslais

„Dvigubas“ technologijų panaudojimas – ne naujiena. Branduolinė fizika atvėrė galimybes energetikai plėtoti ir bomboms kurti. Nauja tai, kad pažangios informacinės technologijos demokratizuojamos. Šiais laikais norint pasinaudoti informacija kaip ginklu pakanka turėti kompiuterį. 2016 m. pagaliau suvokėme, kokią įtaką daro suklastotos naujienos: internetinės konspiracijos teorijos ir melas paskatino britus nubalsuoti už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, o amerikiečius išrinkti Donaldą Trumpą. Vis dėlto tikėtina, kad vėliau visa tai priminsime kaip tam tikrą keistą karą, kai dar nebuvo itin sunku atpažinti redaguotas nuotraukas ir vaizdo įrašus. Tačiau tie laikai netrukus baigsis. Stanfordo universiteto sukurta programa leidžia vartotojams įtikinamai priskirti politikams vienus ar kitus žodžius. Garsenybes galima įterpti į pornografinius filmus. Visai neužilgo paprastiems žmonėms bus beveik neįmanoma atskirti, kas tikra, o kas ne.

Kaip tai pakeis pasaulį? Ar patikėsime, kai viešas asmuo tvirtins, kad rasistinio ar seksistinio jo pasisakymo garso įrašas yra paprasčiausia klastotė? Kaip klostysis politinės kampanijos, kai milijonai rinkėjų galės užsiimti nešvariais triukais? Kas nutiks sveikatos priežiūros sistemos pranešimams apie dyzelino keliamus pavojus ir skiepų saugumą? Ar suinteresuoti asmenys arba konspiracijos teorijų autoriai bandys jais manipuliuoti? Ar negalėdami pasikliauti tuo, ką mato arba girdi, žmonės atsiribos nuo visuomeninės veiklos palikdami viešąją erdvę jau ir taip įtakingiems ir nesąžiningiems asmenims?

Šiandien jau visai rimtai kalbama apie vadinamąją informacinę apokalipsę. Problema ta, kad nė nenutuokiame, kaip atrodys pasaulis, kuriame visi žodžiai ir vaizdai įtartini, todėl sunku sugalvoti tam priešnuodį. Galbūt nepasikeis beveik niekas. Galbūt melą ir propagandą imsime atpažinti pasitelkę nuojautą, lygiai kaip nesunkiai atskiriame tiesioginės rinkodaros triukus nuo tikrų apklausų, o sukčių el. laiškus su suklastotais bankų logotipais nuo tikrų pranešimų. Tačiau nėra jokių garantijų, kad mums pavyks apsiginti nuo gresiančio antplūdžio, todėl gali būti, jog visuomenė ims neprognozuojamai keistis.

Pasak D. Shariatmadari, kaip ir karta, į kurią J. F. Kennedy kreipėsi savo kalboje, priartėjome prie naujo ir baugaus amžiaus. Vis sunkiau atskirti retoriką nuo tikrovės ir galimybes nuo tikimybių. Norėtume, kad šią akimirką mus už rankos paimtų tokia stipri asmenybė kaip J. F. Kennedy. Bet kol kas turime bent jau susitaikyti, kad laukia dideli iššūkiai.

Nacionalinis archyvas savo pranešime nurodė, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) įsakymu buvo paskelbtas 2 891 dokumentas, susijęs su Dalase, Teksaso valstijoje, 1963-ųjų lapkričio 22 dieną įvykdytu J. F. Kennedy nužudymu. Buvo beveik neabejojama, kad tie pilni ir neredaguoti dokumentai ne išsklaidys konspiracijos teorijas apie jo nužudymą, o tik dar labiau paskatins jų plitimą.

Tarp įdomiausių detalių, kurias atskleidė paviešinti dokumentai, minimas keistas Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) planas pasamdyti mafiją, kad ši nužudytų Kubos lyderį Fidelį Castro (Fidelį Kastrą), Federalinio tyrimų biuro (FTB) iš anksto numatyta J. F. Kennedy žudiko mirtis bei Kremliaus įtarimai apie amerikiečių dešiniojo sparno sukurptą sąmokslą. Visgi kai kurie įrašai tebėra įslaptinti dėl nacionalinio saugumo priežasčių.

Viename 1975 metų dokumente detaliai aiškinama, kaip ankstyvosiomis J. F. Kennedy prezidentavimo dienomis CŽV pasiūlė 150 tūkst. dolerių (129 tūkst. eurų) gangsterių vadeivai Samui Giancanai (Semui Džankanai), kad šis pašalintų Kubos lyderį F. Castro.

Savo ruožtu mafijos vadeiva paprašė, kad CŽV paslėptų jo meilužės kambaryje pasiklausymo įrenginį, nes įtarė, kad dainininkė iš Las Vegaso jį apgaudinėjo su kitu vyru.

Viena iš svarstytų idėjų, kaip nužudyti komunistinės Kubos lyderį, kuris, kaip kalbama, mėgdavo nardyti, buvo užkrėsti jo nardymo kostiumą ligas sukeliančiomis bakterijomis. Be to, buvo iškelta idėja, kad jūros kriauklėje būtų galima paslėpti bombą.

Visgi pastarasis planas žlugo, nes buvo išsiaiškinta, kad „Karibuose nėra pakankamai didelių kriauklių, kur tilptų pakankamas kiekis sprogmenų“.

Kitame dokumente buvo pateiktas 1963-ųjų lapkričio 24-ąją įvykusio pokalbio su tuomečiu FTB direktoriumi J. Edgaru Hooveriu (Dž. Edgaru Huveriu) išrašas. Pareigūnas sakė, kad jo agentūra informavo policiją apie J. F. Kennedy žudiko Lee Harvey Oswaldo (Li Harvio Osvaldo) gyvybei iškilusią grėsmę jo nužudymo išvakarėse. Tačiau policija neužkirto tam kelio.

Nors daugybė teorijų skelbė apie L. H. Oswaldo ryšius su Kubos ar Sovietų Sąjungos agentais, viename 1963-ųjų FTB įraše teigiama, kad SSRS gedėjo dėl J. F. Kennedy mirties.

Pasak šaltinio, „Sovietų Sąjungos Komunistų partijos pareigūnai manė, jog Jungtinių Valstijų „ultradešinieji“ buvo surengę puikiai suplanuotą sąmokslą, siekdami sukelti „perversmą“.

Sovietų pareigūnai baiminosi, kad prezidento nužudymas bus panaudotas kaip pretekstas „sustabdyti derybas su Sovietų Sąjunga, užpulti Kubą ir tokiu būdu išplėsti karą“.

Paviešinti archyviniai dokumentai taip pat rodo, kad vienas britų laikraštis sulaukė anoniminio pranešimo apie būsimą „svarbią naujieną“ iš Jungtinių Valstijų, likus kelioms minutėms iki prezidento Johno F. Kennedy nužudymo.

Paviešintame 2 800 archyvinių įslaptintų dokumentų pakete yra Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus 1963 metų lapkričio 26-ąja datuojamas įrašas apie skambutį, kurio sulaukė „Cambridge News“ lapkričio 22 dieną.

Paskambinęs asmuo patarė „Cambridge News“ reporteriui „paskambinti į Amerikos ambasadą Londone, kad sužinotų svarbią naujieną, o tada padėjo ragelį“.

Kaip nurodoma FTB direktoriaus tarnybiniame rašte, britų žvalgybos tarnyba MI5 nustatė, kad skambinta likus 25 minutėms iki šūvio į J. F. Kennedy Dalase.

Dabar laikraštyje „Cambridge News“ dirbanti reporterė Anna Savva (Ana Sava) sako, kad redakcija neturi įrašų apie tai, kas atsakė į anonimo skambutį. Penktadienį moteris sakė, kad jai „visiškai nukaro žandikaulis“ apie jį sužinojus.

Įslaptinti įrašai

Warreno (Voreno) komisija, tyrusi charizmatiškojo 46 metų prezidento nužudymą, priėmė prieštaringai vertinamą išvadą, kad jo žudikas – buvęs JAV karinio jūrų laivyno pėstininkas L. H. Oswaldas – veikė vienas.

Tarp gausybės dokumentų yra įvairių įrašų, pradedant FTB direktorių užrašais ir baigiant kelis mėnesius užsitęsusiomis Dalaso gyventojų apklausomis apie šį išskirtinį JAV istorijos momentą.

Savo memorandume D. Trumpas sakė leidęs neviešinti kai kurių dokumentų, susijusių su nužudymu, nes juos dar reikia peržiūrėti pareigūnams.

„Šiandien neturiu kito pasirinkimo kaip tik pritarti tam redagavimui, kad neleisčiau galbūt negrįžtamai pakenkti mūsų šalies saugumui“, – sakė jis.

D. Trumpas pareigūnams nurodė per šešis mėnesius – iki 2018-ųjų balandžio 26-osios – argumentuoti savo poziciją, kodėl likusių dokumentų nereikėtų paviešinti.

Pilni ir neredaguoti dokumentai

Minėti dokumentai buvo paskelbti pagal 1992-ųjų spalio 26-osios Kongreso aktą, kuris numato, kad Nacionaliniame archyve saugomi pilni ir neredaguoti dokumentai apie prezidento nužudymą privalo būti paviešinti praėjus 25 metams nuo to teisės akto įsigaliojimo datos.

„Prezidentas nori užtikrinti, kad tai būtų visiškai skaidru“, – sakė vienas administracijos pareigūnas. Vis dėlto, jo teigimu, „tuose įrašuose tebėra slaptos informacijos“.

Pavyzdžiui, juose minimos informatorių tapatybės ir „veikla, vykdyta su užsienio organizacijomis partnerėmis – tiek žvalgybos, tiek teisėsaugos“, sakė tas pareigūnas.

Pagal oficialią Warreno komisijos versiją, L. H. Oswaldas iškišo šautuvą pro Teksaso knygų saugyklos šeštojo aukšto langą ir paleido šūvius į 35-ojo JAV prezidento automobilių kortežą.

Tačiau vis dar gajos sąmokslo teorijos, esą L. H. Oswaldas buvo apkaltintas nepagrįstai arba priklausė didesnei grupei sąmokslininkų.

Šimtai knygų ir filmų, tokių kaip 1991 metų Oliverio Stone'o (Oliverio Stouno) juosta „JFK: Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“ (JFK), prisidėjo prie tų sąmokslo teorijų; juose svarstyta, kad prie prezidento nužudymo galbūt prisidėjo JAV Šaltojo karo priešininkės Sovietų Sąjunga arba Kuba, mafija ar net J. F. Kennedy viceprezidentas Lyndonas Johnsonas (Lindonas Džonsonas).

J. F. Kennedy nužudymo istoriją tyrinėjantys mokslininkai nekantriai laukė tų dokumentų paviešinimo, tačiau neturėjo daug vilčių, kad jie atskleis kokių nors netikėtų detalių.

Knygos apie JAV prezidento nužudymą „Case Closed“ autorius Geraldas Posneris (Džeraldas Pozneris), išsiaiškinęs, kad L. H. Oswaldas iš tiesų veikė vienas, sakė, jog žmonės, manantys, jog paviešintuose dokumentuose „bus visus tenkinsiantis šios bylos sprendinys“, turės nusivilti.

Vis dėlto ekspertai sutaria, kad tie dokumentai gali įnešti šiek tiek aiškumo apie L. H. Oswaldo gyvenimo faktus, įskaitant jo kelionę į Meksiką likus maždaug septynioms savaitėms iki nužudymo. Manoma, kad ten jis susitiko su Kubos ir Sovietų Sąjungos šnipais.

CŽV ir FTB gali neleisti viešinti kai kurių dokumentų, kad nuslėptų savo nesėkmes, sakė Virdžinijos universiteto politikos profesorius Larry Sabato (Laris Sabatas), prieš kelerius metus parašęs knygą apie J. F. Kennedy „The Kennedy Half Century“.

„Jie matė visus ženklus, kad L. H. Oswaldas buvo atskalūnas ir sociopatas“, – teigė jis.

Tačiau nė viena iš tų agentūrų nepranešė apie tai Slaptajai tarnybai, kuri yra atsakinga už prezidento apsaugą, pridūrė L. Sabato.

L. H. Oswaldas 1959-aisiais pabėgo į Sovietų Sąjungą, tačiau po trejų metų jis sugrįžo į Jungtines Valstijas.

1963-ųjų lapkričio 24-ąją, praėjus dviem dienoms po J. F. Kennedy nužudymo, įtariamą žudiką nušovė vieno naktinio klubo savininkas Jackas Ruby (Džekas Rubis), kai L. H. Oswaldą buvo ruošiamasi pervežti iš policijos izoliatoriaus į kalėjimą.

„Ilgai lauktas J. F. Kennedy dokumentų paskelbimas įvyks rytoj. Taip įdomu!“ – parašė D. Trumpas trečiadienį savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“.

Anksčiau D. Trumpas pranešė ketinantis išslaptinti virtinę su J. F. Kennedy susijusių dokumentų.

„Siekiant gauti daugiau informacijos aš kaip prezidentas leisiu paviešinti su J. F. Kennedy susijusius dokumentus, kurie taip ilgai buvo įslaptinti“, – praėjusį šeštadienį tviteryje rašė prezidentas.

Savo pirmosios kadencijos nebaigęs 46 metų J. F. Kennedy buvo nušautas 1963-iųjų lapkričio 22 dieną, kai važiavo per Dalasą atviru limuzinu.

G. Landsbergis užsiminė apie keistus susitikimus, kuriuos lydėjo musės zvimbimas. 

"Šiandien du kartus likau su klaustukais virš galvos.

1. Veiksmas kabinete Seime. Užeina žmogus. Turiu asmeninį prašymą. Gal galite mane atblokuoti FB?Žinoma, jokių problemų. Tik aš nemaniau, kad jums rūpi. Man ir nerūpi. Girdisi, kaip kabinete tyliai zvimbia musė...

2. Veiksmas vakare, po susitikimo Trakuose. "Žinote, jūs man primenate Kenedį. Linkiu, kad ir jums taip pasisektų." Musė zvimbia ir Trakuose...", - savo feisbuko paskyroje rašė politikas. 

Vieni internautai spėliojo, ką galėjo reikšti musės zvimbimas. Kiti pastebėjo, kad G. Landsbergio lyginimas su nušautu JAV prezidentu Johnu F. Kennedy primena grasinimą.

Politikas nevengė internautams atsakyti. "Aš, tiesą sakant, net ir nebepaklausiau, ką tiksliai turėjo galvoje. Nes bijojau sužinoti tiesą", - apie lyginimą su buvusiu JAV prezidentu rašė G. Landsbergis.

Vienas internautas pastebėjo, kad antroji situacija verta interneto svetainės akylas.lt dėmesio, nes joje žmonės gali pranešti apie įtartinus veiksmus.

Kitas, apibendrindamas keistas situacijas, pasiūlė išeitį - nusipirkti musgaudį.

„Viską darė gerai“

35-ojo JAV prezidento Johno F.Kennedy (Džono F. Kenedžio), kurį amerikiečiai vadina tiesiog JFK, žmona Žaklina amžinam poilsiui atgulė šalia vyro Arlingtono kapinėse 1994-ųjų gegužę. Per laidotuves sūnus Džonas pasakė: „Mamai buvo būdingos trys savybės: meilės žodžiai, tvirti šeimos ryšiai ir drąsi siela.“ O prezidentas Billas Clintonas (Bilas Klintonas) savo emocingą kalbą baigė žodžiais: „Ji viską gyvenime darė gerai“.

Filme nedaug politikos. Jis greičiau skirtas tam mitui, kurį apie savo vyrą ir save kruopščiai lipdė pati Džekė.

Žaklina buvo vadinama ir elegancijos įsikūnijimu, ir stiliaus ikona, ir idealia žmona. Pastaroji reputacija gerokai susvyravo, kai pirmoji šalies našlė, anksčiau vadinta vos ne šventąja, ištekėjo už graiko magnato, turtingiausio žmogaus pasaulyje Aristotle'io Onassis (Aristotelio Onasio). Toli gražu ne visiems amerikiečiams patiko, kad Žaklina išdavė mylimo vyro ir populiariausio JAV prezidento atminimą, praėjus vos penkeriems metams po jo žūties. Daugelis jai šios „išdavystės“ taip ir neatleido, net garsiai netardavo jos naujosios pavardės, vadindami tiesiog ponia O.

Mitai sklaidosi

Dar daugiau aistrų pakurstė tuoj po Žaklinos mirties paviešintas jos interviu, kurį į magnetofono juostą įrašė istorikas Arthuras Schlesingeris. Skaitant komentarus sklaidėsi ir dar vienas ją ilgai gaubęs mitas: tolerancija tikrai nedvelkė jos tautiečių apibūdinimas („prancūzai – baisūs savimylos“) ar garsių politikų charakteristikos (komplimentų Džekei negailėjęs Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle (Šarlis de Golis) vadinamas save įsimylėjusiu maniaku, o Indira Gandi Džekei pasirodė „nemaloni, įžūli ir baisi moteris“).

Naujos biografinės dramos „Žaklina“ (originale – tiesiog „Džekė“) scenarijaus pagrindą sudaro kitas interviu, kurį užrašė žurnalo „Life“ žurnalistas Theodore'as H.White'as (Teodoras Vaitas). Patyręs žurnalistikos asas neskubėjo šio interviu viešinti, nes į klausimą „Tikriausiai nesutiksite jūsų atsakymus paskelbti?“ Džekė atsakė: „Žinoma. Juo labiau kad aš viso to nesakiau.“

Dabar jau galima sakyti viską. Ir filmo autoriai tokia galimybe naudojasi, pradžioje visgi patikslinant, kad jų pasakojimas perteiks tikrų įvykių komentarą iš pirmų lūpų.

Remia moterų žurnalai

Filme nedaug politikos (tikriausiai todėl jo rodymą mielai remia moterims skirti žurnalai). Jis greičiau skirtas tam mitui, kurį apie savo vyrą ir save kruopščiai lipdė pati Džekė.

Filmo autoriai mano, kad svarbiausius istorinius faktus žiūrovai žino, todėl visą dėmesį nukreipia į tą žmonėms nematomą pirmosios ponios pusę, kurioje nuo svetimų žvilgsnių slepiasi kančia, pasauliui nematomos ašaros, privataus gyvenimo detalės ir mažos moteriškos paslaptys.

„Žaklina“ („Jackie“) ****

Drama. JAV, Čilė, 2016 m. Rež. P.Larraínas. Vaidina Natalie Portman, Peteris Sarsgaardas, Billy Crudupas, Greta Gerwig.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 0

siaubas 2

N-13

Pirmųjų ponių šešėlyje

Kartais garsiausių politikų žmonos būna tokios ryškios moterys, kad jų šešėlyje atsiduria net didžių šalių prezidentai. Tokia dalia buvo ištikusi Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy (nuotr. žemiau), apie kurio žmoną dainininkę ir manekenę Carlą Bruni (Karlą Bruni) spauda, ko gero, rašė daugiau nei apie faktinį šalies vadovą. Kita prancūzė J.Kennedy net praėjus penkiems dešimtmečiams po vyro žūties linksniuojama ne rečiau nei jos velionis vyras.

Amerikoje nuo seno Baltųjų rūmų šeimininko žmona neapsiriboja vien namų jaukumo kūrimu. Pirmosios ponios dažnai padėdavo vyrams arba užsiimdavo svarbia visuomenine veikla. Pavyzdžiui, pirmojo JAV prezidento George‘o Washingtono (Džordžo Vašingtono) žmona Marta, šešių vaikų motina, tarpininkavo derybose su indėnų genčių atstovais. Theodore‘o Roosevelto (Teodoro Ruzvelto) žmona Edita vyro įgaliota kai kurias delikačias problemas aptardavo su užsienio ambasadoriais. Franklino D.Roosevelto (Franklino Ruzvelto) žmona Eleonora skaitė paskaitas, dalyvavo radijo laidose ir kas savaitę rašė tekstus net keliems spaudos leidiniams. Ronaldo Reagano (Ronaldo Reigano) žmona Nancy daug laiko ir lėšų skyrė programai „Pasakyk narkotikams ne!“.

Už šią kūno spalvos suknelę, rankomis nusagstytą 2,5 tūkst. kristalų, buvo tikimasi gauti 2–3 mln. dolerių, paskelbė Beverli Hilse įsikūrę aukcionų namai „Julien's Auctions“.

Ją nupirko muziejų tinklą valdanti Amerikos žiniasklaidos bendrovė „Ripley's Believe It or Not!“, kurios specializacija – keisti ir istoriškai reikšmingi daiktai ir įvykiai. Vienas šio tinklo muziejus yra įsikūręs Holivude.

Suknelė buvo tokia ankšta, kad legendinė aktorė po ja nieko nevilkėjo. Paskutinę minutę prieš jai žengiant ant salės „Madison Square Garden“ scenos sudainuoti „Happy Birthday“ (Laimingo gimtadienio) prezidentui, suknelė turėjo būti susiūta tiesiog ant jos kūno, nurodė aukcionas.

Šią Jeano Louiso (Džino Luiso) sukurta suknelė pirmąkart buvo parduota „Christie's“ aukcione 1999 metais. Tąsyk ją už 1,3 mln. dolerių nusipirko dabar jau velionis verslo magnatas Martinas Zweigas (Martinas Zveigas).

„Marilyn Monroe sudainuota „Happy Birthday Mr. President“ tikrai yra vienas garsiausių improvizuotų pasirodymų per Amerikos istoriją“, – sakė „Julien's Auctions“ prezidentas ir generalinis direktorius Darrenas Julienas (Darenas Džulienas).

„Šįvakar buvo vienas svarbiausių mūsų bendrovės istorijos momentų. Mums buvo neįtikėtina privilegija turėti galimybę pasiūlyti šią nuostabią visų laikų didžiausios legendinės ekrano žvaigždės suknelę“, – sakė jis.

Po to pasirodymo nepraėjus nė trim mėnesiams M. Monroe mirė perdozavusi vaistų, o J. F. Kennedy buvo nužudytas po metų.

Tarp kitų svarbių pirmąją M. Monroe asmeninių daiktų aukciono dieną parduotų daiktų yra kokteilinė suknelė iš filmo „Džiaze tik merginos“ (Some Like it Hot), parduota už 450 tūkst. dolerių, o už filmo „Rožės tatuiruotė“ (The Rose Tattoo) pristatyme vilkėtą suknelę buvo sumokėta 125 tūkst. dolerių.

Šis aukcionas truks tris dienas.

Ekrano deivė

M. Monroe priklausiusi „Ferragamo“ batelių pora buvo nupirkta už 34 tūkst. dolerių, o negližė iš filmo „Niagara“ – už 59 tūkst. dolerių.

„Laimingo gimtadienio“ suknelė buvo tokia populiari, kad net jos eskizas, kurį nupiešė pas J. Louisą dirbęs mados dizaineris Bobas Mackie (Bobas Makis), buvo parduotas už 10 tūkst. dolerių.

„Turėjome puikių galimybių ir anksčiau pasiūlyti unikalių daiktų, susijusių su Marilyn Monroe, – sakė „Julien's“ vykdomasis direktorius Martinas Nolanas. – Šio vakaro renginys yra vienas nuostabiausių per „Julien's Auctions“ istoriją, jo mes niekada nepamiršime.“

Per tris aukciono dienas planuojama parduoti daugiau kaip tūkstantį aktorei priklausiusių daiktų. Tai didžiausia kada nors aukcionams pasiūlyta su M. Monroe susijusių daiktų kolekcija.

Daug šių daiktų anksčiau priklausė 1982 metais mirusiam jos vaidybos mokytojui Lee Strasbergui (Li Strasbergui).

Nuoširdumu ir emocijomis pagrįstą vaidybos metodiką sukūręs L. Strasbergas dirbo su tokiomis žvaigždėmis kaip Jamesas Deanas (Džeimsas Dinas), Richardas Harrisas (Ričardas Harisas), Dustinas Hoffmanas (Dastinas Hofmanas), Jackas Nicholsonas (Džekas Nikolsonas), Alas Pacino (Alas Pačinas), Jane Fonda (Džein Fonda) ir Robertas DeNiro (Robertas DeNiras).

L. Strasbergas artimai susibičiuliavo su M. Monroe, kuri testamentu jam paliko visus savo asmeninius daiktus ir drabužius.

Dainininkė ir aktorė, kuri buvo tarp didžiausią pelną nešusių aktorių pasaulyje ir kuri mirė būdama vos 36-erių, Los Andžele, išlieka įžymybių relikvijų kolekcininkų sąrašo viršūnėje.

Prieš penkerius metus už rekordinę 5,5 mln. dolerių sumą buvo parduota garsioji suknelė, su kuria ji stovėjo ant metropoliteno grotelių filme „Septynerių metų krizė“ (The Seven Year Itch). Ta scena pavertė M. Monroe ekrano deive.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) trečiadienį karštai gynė vienu iš svarbiausių jo užsienio politikos pasiekimų turinčią tapti sutartį dėl Irano branduolinės programos, sakydamas neapsisprendusiems įstatymų leidėjams, kad diplomatijos atsisakymas veikiausiai nuvestų į karą ir nusmukdytų Jungtinių Valstijų patikimumą.

Gindamas „pačius svarbiausius užsienio politikos debatus“ nuo Irako karo, B.Obama sakė, kad Kongresas neturėtų svyruoti spaudžiamas kritikų, kurie, kaip jau esą įrodė istorija, buvo neteisūs.

„Kongresui atmetus šią sutartį JAV administracijai, kuri yra absoliučiai pasiryžusi neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo, būtų palikta vienintelė išeitis: dar vienas karas Artimuosiuose Rytuose“, – perspėjo jis.

„Daugelis tų pačių žmonių, kurie pasisakė už karą Irake, dabar ragina atmesti Irano branduolinę sutartį“, – pridūrė prezidentas, ragindamas įstatymų leidėjus verčiau pasirinkti jau gerokai apleistą Amerikos stiprios diplomatijos tradiciją.

B.Obamai iškilti į valdžią padėjo pykčio banga dėl ankstesnio JAV prezidento George'o W.Busho (Džordžo V.Bušo) sprendimo pradėti invaziją į Iraką.

Priminimas apie Irako karą gali būti jautriai priimtas Kongrese, ypač tarp Senato demokratų, kurių 2002 metais atiduoti balsai už tą invaziją padėjo pradėti aštuonerius metus trukusį konfliktą, aptemdžiusį jų reputaciją.

Vis dėlto B.Obama pažymėjo, kad šįkart balsavimas bus svarbesnis negu bet kurio politiko karjera.

„Jeigu Kongresas pražudys šį susitarimą, prarasime ne vien Irano branduolinės programos suvaržymus arba sankcijas, kurias kruopščiai kūrėme, – perspėjo jis. – Prarasime kai ką dar brangesnio: pasitikėjimą Amerika kaip diplomatijos lydere. Pasitikėjimas Amerika yra tarptautinės sistemos inkaras.“

Pateikdamas dabar nepopuliarų Irako karą kaip perspėjantį pavyzdį, B.Obama taip pat priminė JAV prezidento Johno F. Kennedy (Džono F.Kenedžio) diplomatines pastangas susitarti su branduolinį ginklą turinčia Sovietų Sąjunga.

Šiuos komentarus B.Obama išsakė Vašingtone įsikūrusiame Amerikos universitete – toje pačioje institucijoje, kurioje J.F.Kennedy 1963 metais, sakydamas kalbą mokslo metų pradžios proga, tvirtai pasisakė už taiką, nors šalyje buvo raginama smarkiai sustiprinti karinės pajėgas, kad būtų sukurta atsvara Sovietų Sąjungai.

Kalbėdamas praėjus metams nuo Kubos raketų krizės ir likus keliems mėnesiams iki jo nužudymo, J.Kennedy perspėjo, kad perdėtas JAV galios demonstravimas gali suteikti „kapo ramybę arba vergo saugumą“.

Kaip atsvarą JAV lyderis pasiūlė diplomatinėmis pastangomis suvaldyti „vieną iš didžiausių grėsmių, iškilusių žmonijai 1963 metais – tolesnį branduolinių ginklų platinimą“.

„Jaunas prezidentas pasiūlė kitokią viziją, – aiškino B.Obama. – Jo nuomone, stiprybė apima stiprias ginkluotąsias pajėgas ir ryžtą ginti mūsų vertybes visame pasaulyje.“

B.Obama taip pat pasistengė pabrėžti nesanti silpnas ir nelinkęs nuolaidžiauti.

„Pasiunčiau į karo veiksmus dešimtis tūkstančių jaunų amerikiečių. Kai kada sėdėdavau prie jų lovų, kai jie grįždavo namo. Esu įsakęs imtis karo veiksmų septyniose šalyse“, – sakė jis.

Prezidentas pridūrė, kad „kai kada (panaudoti) jėgą yra būtina“, ir kad toks laikas gali ateiti, jeigu Iranas nesilaikys susitarimo – tačiau ne dabar.

Tikimasi, kad Kongresas balsuos dėl šio klausimo artimiausiomis savaitėmis.

Tuo tarpu kritikai piktai atmetė B.Obamos retoriką, sakydami, kad jis naudoja klaidingą dichotomija tarp karo ir taikos.

B.Obama taip pat pripažino, kad lėšos, kurias Iranas gaus, kai bus sušvelnintos jam taikomos sankcijos, gali būti Teherano panaudotos „teroristinėms organizacijoms“ finansuoti, tačiau tvirtino, kad tai yra geriau nei leisti šiitiškai respublikai pasigaminti branduolinių ginklų.

„Tiesa ta, kad Iranas visada gali rasti būdų finansuoti šias pastangas“, - sakė B.Obama kalboje, kurioje jis Iraną pavadino „pavojingu ir represyviu“.

Tačiau „kad ir kokią naudą Iranas galėtų gauti iš sankcijų sušvelninimo, ji nublanksta lyginant su ta grėsme, kurią jis galėtų kelti su su branduoliniu ginklu“, pridūrė JAV lyderis.

JAV lyderis taip pat išskyrė Amerikos sąjungininką Izraelį kaip vienintelę šalį, kuri atvirai nepritaria pasaulio galybių ir Irano pasiektam istoriniam susitarimui, tačiau patikino, kad jis bus naudingas ir žydų valstybei.

„Šis susitarimas yra ne tik geriausias pasirinkimas tarp alternatyvų, tai stipriausias bet kada derybomis pasiektas neplatinimo susitarimas“, - tikino B.Obama.

„Ir kadangi tai yra toks stiprus susitarimas, visos šalys pasaulyje, kurios viešai jį komentavo, - išskyrus Izraelio vyriausybę - išreiškė jam pritarimą“, - pridūrė jis.

B.Obama pažymėjo, kad „niekas negali kaltinti Izraelio, kad jis su giliu skepticizmu vertina bet kokį susitarimą su tokia vyriausybe kaip Irano."

Tačiau, kaip pridūrė jis, „branduoline bomba ginkluotas Iranas yra kur kas pavojingesnis Izraeliui, Amerikai ir visam pasauliui".

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) trečiadienį pateiks debatus su Iranu kaip labiausiai įsimintiną Amerikos užsienio politikos sprendimą nuo Irako karo, dar kartą mėgindamas užsitikrinti palaikymą sutarčiai su šiitiška respublika.

Artėjant momentui, kada respublikonų vadovaujamas Kongresas turės balsuoti dėl to susitarimo, B.Obama pasakys kalbą Vašingtone įsikūrusiame Amerikos universitete, siekdamas suteikti istorinio svorio nesutarimus kurstantiems debatams, kurių argumentai kartais smarkiai išpučiami.

Prezidentas ketina pasakyti, kad įstatymų leidėju sprendimas bus „sukeliantis daugiausiai pasekmių“ nuo 2002 metais vykusio balsavimo Kongrese, per kurį buvo pritarta tuomečio JAV lyderio George'o W.Busho (Džordžo V.Bušo) sprendimui pradėti karą su Iraku, nurodė vienas Baltųjų rūmų pareigūnas.

Pateikdamas nepopuliarų karą Irake kaip įsimintiną pamoką, B.Obama tikriausiai paminės prezidento Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) diplomatines pastangas apriboti branduolinius bandymus kaip sektiną pavyzdį.

1963 metais sakydamas mokslo metų atidarymo kalbą tame pačiame universitete, J.F.Kennedy aistringai pasisakė už taiką su Sovietų Sąjunga, tvyrant panikai dėl abiejų branduolinių valstybių padidėjusios priešpriešos.

Kalbėdamas likus tik keliems mėnesiams iki nužudymo J.F.Kennedy perspėjo, kad perdėtas JAV galios demonstravimas gali suteikti „kapo ramybę arba vergo saugumą“.

Kaip atsvarą JAV lyderis pasiūlė diplomatinėmis pastangomis suvaldyti „vieną iš didžiausių grėsmių, iškilusių žmonijai 1963 metais – tolesnį branduolinių ginklų platinimą“.

Derybų, turinčių užkirsti Iranui kelią susikurti branduolinį arsenalą, maratonas antradienį priartėjo prie numatyto finišo, pasaulio galybėms stengiantis suderinti išsamios sutarties metmenis iki galutinio termino – antradienio pabaigos.

Pasak pareigūnų, buvo pasiekta pažanga tariantis dėl politinių pagrindų, kurie, kaip tikimasi, leis sudaryti istorinę sutartį ir pašalinti problemą, kuri pastaruosius 12 metų grasino pavojingai eskaluotis. Tačiau pripažįstama, kad šiame procese išlieka esminių nesutarimų.

Šveicarijoje daugybė techninių specialistų ir sankcijų ekspertų dirbo iki išnaktų, keisdamiesi dokumentais ir stengdamiesi sudėlioti tą susitarimą, kuris veikiausiai bus itin painus.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry (Džonas Keris), kuris Lozanoje dirbo nuo praeito trečiadienio ir surengė kelis susitikimus su Irano užsienio reikalų ministru Mohammadu Javadu Zarifu (Mohamadu Džavadu Zarifu, antradienio vakarą sakė, kad „tebelieka kai kurių sudėtingų klausimų“.

„Labai uoliai dirbame, kad juos išspręstume. Dirbsime iki išnaktų ir akivaizdžiai iki rytojaus (antradienio)“, – J.Kerry sakė televizijai CNN savo prabangiame viešbutyje ant ežero kranto.

J.Kerry susitikimas su penkių kitų galingųjų šalių diplomatijos vadovais prasidėjo po 7 val. vietos (8 val. Lietuvos) laiku. Maždaug po pusvalandžio prie jų prisidėjo M.J.Zarifas ir kiti Irano derybų komandos nariai, įskaitant branduolinės programos vadovą Ali Akbarą Salehi (Alį Akbarą Salehį).

S. Lavrovas grįžta į derybas

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė vėliau antradienį grįšiantis į Lozanoje vykstančias derybas dėl Irano branduolinės programos, ir nurodė, jog esama didelės tikimybės, kad ten bus priimtas politinis susitarimas.

„Tikimybė didelė. Ko gera, ji nesiekia 100 proc., bet juk niekuo negali būti 100 proc. užtikrintas. Ta tikimybė visiškai realizuojama, jeigu niekas iš derybų dalyvių nedidins statymų, kad gautų kažką papildomai, užuot stengęsi išsaugoti interesų pusiausvyrą“, – S.Lavrovas sakė per spaudos konferenciją Maskvoje.

Išankstiniai perspėjimai 

JAV grasina naujomis sankcijomis, o Irano prezidentas Hassanas Rouhani (Hasanas Rouhanis) patiria didelį spaudimą namuose dėl savo pastangų suartėti su Vakarais, todėl atrodo mažai tikėtina, kad derybos galėtų būti dar kartą pratęstos.

Valstybės departamento atstovės pareigas laikinai einanti Marie Harf (Meri Harf) pirmadienio vakarą paragino iraniečius padėtis įveikti paskutines kliūtis.

„Dabar pats laikas pamatyti, ar jie gali priimti tuos sprendimus“, – pabrėžė ji.

Galingosios valstybės pageidauja, kad pagal galutinę sutartį, kuri turėtų būti pasirašyta iki birželio 30 dienos, Iranas apribotų savo branduolinę programą, o pasaulis įgytų pakankamai laiko sureaguoti, jeigu šiitiška respublika vis dėlto nuspręstų pasigaminti atominių bombų.

Tuo tarpu Iranas, kuris neigia norintis susikurti branduolinį arsenalą, mainais už savo įsipareigojimus reikalauja atšaukti sankcijas, smaugiančias jo ekonomiką.

Kai kurios sutarties sąlygos, įskaitant apribojimus urano sodrinimo pajėgumams, atrodo jau suderintos.

Tačiau abi pusės vis dar nesutaria kitose srityse, įskaitant Irano sukauptų skiliųjų medžiagų likimą ir sankcijų švelninimo tempą.

Pasaulio galybės pasiruošusios tik įšaldyti sankcijas, o ne jas atšaukti, siekdamos pasilikti galimybę vėl taikyti tas priemones, jeigu Iranas pažeistų sutartį.

Dar vienas keblus klausimas – sutarties galiojimo trukmė. Iranas kratosi galingųjų šalių reikalavimo, kad Jungtinių Tautų priežiūros agentūros inspektoriai itin atidžiai budriai jo branduolinę programą bent dešimtmetį.

Galingosios šalys taip pat įtariai vertina Irano norą toliau tyrinėti ir tobulinti naujas dujų centrifugas, kurios leistų Irano sparčiau sodrinti branduolines medžiagas.

Visų akims nukrypus į galutinį terminą antradienį, M.Harf sakė negalinti prognozuoti, kas nutiks, jeigu politinis pagrindų susitarimas nebus priimtas iki numatyto laiko.

„Aišku, visuomet ruošiamės nenumatytiems atvejams, – ji sakė žurnalistams. – Mes labai įdėmiai peržiūrėtume, kokia mūsų padėtis, ir nuspręstume, ką daryti toliau.“

„Niekas negalvoja, kas nutiks, jeigu sutarties nebus. To niekas neaptarinėjo per šias derybas. Visi susitelkę į sprendinių paieškas“, – pabrėžė vienas Irano derybininkas.

Paminėjo pirmtaką J. F. Kennedy

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pirmadienį priminė savo pirmtako Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) darbus, gindamas prieštaringai vertinamas derybas dėl Irano branduolinės programos, likus kelioms valandoms iki jų galutinio termino.

Kalbėdamas Bostone įkurto Edwardo M.Kennedy (edvardo M.Kenedžio) JAV Senato instituto atidarymo ceremonijoje, B.Obama sakė, kad derybose, kurioms vadovauja valstybės sekretorius Johnas Kerry (Džonas Keris), „ginamas principas, kuriuo tvirtai tikėjo Tedas (Kennedy) ir jo brolis prezidentas Kennedy“.

„Niekada nesiderėkime iš baimės, bet niekada nebijokime derėtis“, – pareiškė prezidentas, cituodamas žodžius iš Johno F.Kennedy inauguracinės kalbos.

J.Kerry anksčiau dirbo Senate su Tedu Kennedy (Tedu Kenedžiu) kaip Masačusetso delegacijos narys. Šiuo metu valstybės sekretorius yra Šveicarijoje, kur tariasi dėl priemonių, turinčių apriboti Irano branduolinę programą. Tos sutarties metmenys turi būti patvirtinti iki antradienio pabaigos.

B.Obamos administracija yra kritikuojama respublikonų, JAV sąjungininkų arabų ir Izraelio dėl planuojamos sutarties, pagal kurią turėtų būti sušvelnintos sankcijos Iranui.

JAV „įdėmiai peržvelgs“ galimybes nepavykus 

Jungtinės Valstijos „įdėmiai peržvelgs“ savo galimybes, jeigu iki nustatyto galutinio termino nepavyks susitarti dėl Irano branduolinės programos, pirmadienį pareiškė viena aukšto rango JAV pareigūnė.

„Nenoriu prognozuoti, kokie bus padariniai“, – sakė Valstybės departamento atstovės pareigas laikinai einanti Marie Harf (Meri Harf), kai buvo paklausta, kas nutiktų, jeigu platesnės sutarties politiniai metmenys nebūtų patvirtinti iki galutinio termino – antradienio pabaigos.

Tačiau laikina sutartis, sudaryta su Iranu 2013 metų lapkritį, dar galios iki birželio 30 dienos.

Legendinis buvęs „The Washington Post“ redaktorius Benas Bradlee (Benas Bradlis), kuris kuravo reportažus apie Votergeito skandalą, nuvertusį JAV prezidentą Richardą Nixoną (Ričardą Niksoną), antradienį mirė. Jam buvo 93-eji.

B.Bradlee, kuris mirė dėl natūralių priežasčių namuose Vašingtone, savo laikraštyje ir apskritai žiniasklaidoje palieka ilgalaikę žymę. Redaktorius, kuris buvo Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) draugas, vadinamas genijumi ir giriamas už „armijos drąsą“.

Prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama), kuris pernai įteikė B.Bradlee Prezidento laisvės medalį, pareiškė užuojautą ir sakė, kad šiam spaudos žmogui „žurnalistika buvo daugiau nei profesija, tai buvo viešasis gėris, gyvybiškai svarbus mūsų demokratijai“.

1968-1991 metais, kai vadovavo laikraščiui, B.Bradlee įkvėpė reporterius, kad jie „papasakotų istorijas, kurias reikėjo papasakoti, istorijas, kurios padėjo mums truputį geriau suprasti mūsų ... pasaulį“, pridūrė prezidentas.

B.Bradlee žmona, buvusi „The Washington Post“ reporterė Sally Quinn (Sali Kvin) praėjusį mėnesį atskleidė, kad B.Bradlee buvo diagnozuota silpnaprotystė.

Donaldas E.Grahamas (Donaldas E.Grejemas), kuris buvo „The Washington Post“ leidėjas ir B.Bradlee bosas, sakė: „Benas Bradlee buvo geriausias savo laikų Amerikos laikraščių redaktorius ir padarė didžiausią poveikį savo laikraščiui, palyginti su bet kuriuo kitu šiuolaikiniu redaktoriumi“.

D.E.Grahamo motina Katharine Graham (Katarin Grejem) buvo „The Washington Post“ leidėja tuo metu, kai B.Bradlee jauniems reporteriams Bobui Woodwardui (Bobui Vudvardui) ir Carlui Bernsteinui (Karlui Bernsteinui) pavedė tirti įsilaužimą į Demokratų partijos štabą, įsikūrusiame Votergeito rajono biurų ir įstaigų komplekse.

Jų straipsniuose buvo atskleista didžiulė sekimo ir purvinų triukų schema, o tolesni reportažai nulėmė R.Nixono apkaltą ir atsistatydinimą 1974 metais, taip pat – dešimčių administracijos pareigūnų baudžiamąjį persekiojimą.

„Benas buvo tikras draugas ir genialus lyderis žurnalistikos (srityje)“, – sakoma bendrame C.Bernsteino ir B.Woodwardo pareiškime, kuris po pranešimų apie B.Bradlee mirtį pasirodė „The Washington Post“ interneto svetainėje.

„Vienas tvirtas jo principas buvo tiesos paieškos ir tų paieškų būtinybė. Jis turėjo armijos drąsą“, – sakoma pareiškime.

B.Bradlee dirbant redaktoriaus poste laikraštis už straipsnius apie Votergeito skandalą pelnė Pulitzerio (Pulicerio) premiją, be to, suvaidino vaidmenį teisiškai pasiekiant, kad būtų paskelbti Pentagono dokumentai, atskleidę politinius manevrus prieš prasidedant Vietnamo karui.