Manoma, kad Teksase Johną ne itin mėgo, tad, ruošdamasis artėjantiems rinkimams, jis veikiausiai nusprendė pradėti balsų medžioklę būtent šioje valstijoje. Teigiama, jog dar Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikais, tarnaudamas Ramiojo vandenyno flotilėje, J.Fitzgeraldas patyrė sunkią stuburo traumą, po kurios jam visą likusį gyvenimą teko kęsti nuolatinius skausmus.

Šiuos nemalonius pojūčius pajėgdavo numalšinti tik specifiniai preparatai, anot įvairių liežuvautojų, kartais ne itin legalūs, pasižymintys dar ir papildomu rekreacinio pobūdžio poveikiu. Kas galėtų paneigti, kad būtent dabar, vežamas Dalaso gatvėmis, ponas prezidentas nesimėgavo šiais pojūčiais ir žvelgdamas į jį sveikinančią aistruolių minią negalvojo: "Oho, praėjusį kartą čia tiek žmonių nebuvo susirinkę."

Ir kas galėtų paprieštarauti, kad Teksaso gubernatorius Johnas Bowdenas (1917–1993), sėdintis tame pačiame automobilyje, negalvojo to paties? Pirmoji šalies ponia, stilingoji Jacqueline (1929–1994) veikiausiai nemąstė nieko. Jos viešai dėvima stojišku orumu atsiduodanti kaukė veikiausiai slėpė nusivylimą santuoka ir gyvenimu, taip pat įniršį dėl vyro pomėgio landžioti po svetimais sijonais, tačiau dabar jos veide buvo matyti ir tam tikras palengvėjimas.

Dar 1962 m. gegužės 19 d., minint artėjantį Johno gimtadienį, nestabilios psichikos aktorė Norma Jeane Mortenson (1926–1962) viešai pažemino pirmąją ponią, atlikdama tradicinę jubiliatui skirtą dainą "Su gimimo diena" (Happy Birthday to You). Atlikėjos balsas buvo itin seksualus, o jos žvilgsnis verte vėrė prezidentą, kuris ir pats pasijuto nejaukiai.

1962 m. rugpjūčio 4 d. Norma, dar žinoma sceniniu Marilyn Monroe slapyvardžiu, mirė perdozavusi raminamųjų.

Lemtingąją 1963 m. lapkričio 22 dieną, laikrodžių rodyklėms nespėjus pasiekti 12.30 val., prezidentą gabenantis karavanas neplanuotai įvažiavo į vietovę, kurioje buvo ir valstybinė Teksaso knygų saugykla.

Gubernatoriaus žmona Nellie (1919–2006) dar spėjo ištarti: "Pone prezidente, negalite tvirtinti, kad Dalase jūsų nemyli", kai staiga žiūrovų akys nuo prezidento kortežo nukrypo į paslaptingą su skėčiu stovintį vyriškį, kurį ėmė tąsyti konvulsijos. Žmogui iš burnos ėmė dribti putos, jis susmuko ant žemės, o tada nuaidėjo pirmasis šūvis.

Prezidentas susiėmė už kaklo, o legendinis rožinis pagal "Chanel" licenciją gamintas Jacqueline kostiumėlis buvo aptaškytas sutuoktinio krauju. Vėliau apsaugos darbuotojas Clintonas J.Hillas (1932) šoko ant automobilio, o tada, anot kai kurių liudininkų, šaulys (ar šauliai) iššovė dar kartą. Teksaso gubernatorius taip pat buvo sužeistas, o prezidento automobilis nurūko į ligoninę.

13 val. gydytojai oficialiai konstatavo faktą, kad Johnas Fitzgeraldas mirė. Po šešiolikos minučių pranešta apie dar vieną nusikaltimą – nušautas vietos policijos pareigūnas J.D.Tippitas (1924–1963). Tai veikiausiai padarė asmuo, paleidęs šūvius į prezidentą.

14 val. policija vietiniame kino teatre suėmė pagrindinį įtariamąjį, o 14.38 val. JAV jau turėjo naują prezidentą – Lyndoną Bainesą Johnsoną (1908–1973).

Pagrindiniu įtariamuoju prezidento nužudymo byloje tapo Teksaso valstybinės knygų saugyklos darbuotojas Lee Harvey Oswaldas (1939–1963) – paprastas, niekuo neišsiskiriantis, komunizmu besižavintis, beveik dvejus metus Sovietų Sąjungoje pragyvenęs ir iš ten žmoną atsivežęs amerikietis.

Jis itin atkakliai tvirtino esąs nekaltas ir teigė tapęs atpirkimo ožiu, tačiau dar to paties lapkričio 24 d. 11.21 val. Lee, vedamą policijos, nušovė Jackas Leonas Ruby (1911–1967) – ne itin žymaus vietinio kabareto savininkas, kurio šokėjos dažniau rengdavo spektaklius lankytojų lovose nei scenoje.

Vieni tvirtina, jog jis turėjo ryšių su organizuotu nusikalstamumu, kiti pastebėjo, jog lankėsi Kuboje net keturis kartus. Pats Jackas tvirtino tai padaręs gailėdamas pirmosios ponios. 1967 m. sausio 3 d. Jackas mirė.

Oficialiai ištirti prezidento ir jo įtariamo žudiko mirčių aplinkybes buvo pavesta teisininkui Earlui Warrenui (1891–1974), garsėjusiam profesionalumu ir nesuteršta reputacija. Vos per kelis mėnesius jo komandą (į kurią buvo paimtas ir Allenas Welshas (1893–1969), buvęs CŽV vadovas, praradęs šį postą Johno Fitzgeraldo sprendimu), atliko milžinišką darbą.

Buvo surinkta begalė įrodymų ir apklausta daugybė žmonių, tačiau politiškai korektiškos komisijos išvados įtikino toli gražu ne visus, mat dalis surinktos informacijos tebėra įslaptinta iki 2038 m.

Anot E.Warreno komisijos, Lee nužudė prezidentą ir policininką J.D.Tippitą, nes nerado vietos gyvenime ir norėjo padaryti ką nors reikšminga, o Jackas Leonas nužudė Lee.  Jackas ir Lee nepažinojo vienas kito, nes  veikiausiai niekada nebuvo susitikę. Jie veikė atskirai ir jokio vidaus ar išorės jėgų sąmokslo nebuvo.

1968 m. balandžio 5 d. buvo nužudytas ir Johno Fitzgeraldo brolis, kandidatas į prezidentus Robertas Francis (1925–1968), o tų pačių metų spalio 20 d. Jacqueline ištekėjo už graikų laivybos magnato Aristotle'o Socrates'o Onassis (1906–1975).

Nors ne vienas su Lee ar Jacku Leonu kontaktavęs asmuo netikėtai mirė itin paslaptingomis aplinkybėmis, vienam svarbiam personažui pavyko išgyventi. Lee žmona, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo dukterėčia Marina Nikolajevna (1941), atvykusi su savo vyru į JAV, ne tik liko gyva, bet ir nebuvo deportuota į SSRS.

Be to, teigiama, kad 1989 m. ji tapo visateise JAV piliete. Jos tautietis, Johno Fitzgeraldo politinis oponentas Nikita Sergejevičius (1894–1971) taip pat liko gyvas, nors ir prarado valdžią SSRS. Jis mirė 1971 m. rugsėjo 11 d., likus trisdešimčiai metų iki teroro aktų Niujorke.

Sakoma, kad, trokšdami įgyvendinti svajones, jie prekiavo alkoholiu, tuokėsi tik su aukštesnio luomo damomis ir spekuliavo akcijomis.

Antai Johno tėvas Josephas Patrickas (1888–1969) stebuklingai prieš pat 1929 m. rudens Volstryto katastrofą sugebėjo parduoti visas savo akcijas. Giminės turtas buvo išsaugotas, o vėlesniais metais, pasauliui kenčiant nematyto masto recesiją, dar ir padidintas.

Vėliau Josephas Patrickas tapo JAV ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir Marko Ellioto Zuckerbergo (1984) tonu aiškindavo savo vadovybei, kad britai garantuotai pralaimės karą vokiečiams, tad jau dabar būtina su naciais megzti kuo šiltesnius ryšius.

Vėliau likimas Josephą už tai skaudžiai nubaudė. Karo metu žuvo jo pirmagimis Josephas Patrickas Jaunesnysis (1915–1944). Tėvas tikėjosi, kad sūnus taps pirmuoju JAV prezidentu kataliku, tad vėliau jo ambicijas teko tenkinti Johnui Fitzgeraldui.

1960 m. rudenį, padedamas paslaptingų tėvo ryšių, milžiniškų pinigų ir asmeninio žavesio, Johnas Fitzgeraldas labai menku skirtumu įveikė savo varžovą, respublikoną Richardą Milhousą Nixoną (1913–1994).

Skirtumas buvo pernelyg mažas, o pranešimų apie rinkimų pažeidimus itin daug, tad JAV politinėje padangėje ėmė kauptis skandalų debesys, kuriuos išsklaidė tas pats R.M.Nixonas, netikėtai pripažinęs pralaimėjimą ir pasveikinęs varžovą.

Savo ruožtu Nikita Sergejevičius buvo tobulas proletaras. Sakoma, kad jokios švietimo įstaigos nebaigęs baudžiauninko anūkas, itin vargingų valstiečių sūnus, į SSRS politinę padangę ėmė kilti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Tuo metu vyko Maskvos metro statybos, o Nikita jau buvo tapęs šio projekto ideologiniu komisaru. Kartą į statybvietę atvyko sovietų caras Josifas (1878–1953) ir Nikita savo keliaklupsčiavimu greitai pelnė Didžiojo vado prielankumą.

Asmeninės boso simpatijos Nikitai padėjo ne tik išsaugoti savo kailį per vėliau vykusius partijos vidaus valymus, bet ir pakilti karjeros laiptais.

1953 m. pavasarį Josifas nusibaigė, ir Kremliuje prasidėjo kova dėl valdžios, kurioje pergalę šventė Nikita, politiškai ir fiziškai utilizavęs savo pagrindinį varžovą, vaikų tvirkintoją Lavrentijų Pavlovičių (1899–1953).

1956 m. vasario 25 d. Nikita XX komunistų partijos suvažiavime pasakė slaptą kalbą, kurioje (nutylėdamas savo paties indelį) pasmerkė Josifo nusikaltimus ir asmenybės kultą.

Jo konkurentas anapus Atlanto Johnas Fitzgeraldas buvo lyg gražiai atrodantis namas, žadantis eiliniams savo piliečiams mistinę laimę visose gyvenimo srityse, o Nikita veikiausiai giliai širdyje svajojo įsiamžinti sovietų lyderio, eksportavusio komunizmą į Amerikos žemyną, amplua.

Sakoma, kad jų interesai pirmąkart susikirto 1961 m. balandžio 17–20 d.

Dar iki to, 1953 m. liepos 26 d., Kuboje komunizmu susižavėjęs stambaus žemvaldžio sūnus Fidelis (1926–2016) kartu su draugais bandė užpulti kareivines. Tą sykį bandymas žlugo, Fidelis buvo suimtas ir teisiamas, bet po kelerių metų silpnavalis diktatorius Fulgencio (1901–1973) dovanojo maištininkams laisvę.

Išėjęs iš kalėjimo, Fidelis tęsė revoliuciją ir 1959 m. sausį, pabėgus Fulgencio, Kuboje perėmė valdžią.

Vėliau buvo nacionalizuotas visas JAV piliečiams priklausęs turtas, tad Fidelis greitai užsitraukė ne tik dalies kubiečių, bet ir didžiosios kaimynės gyventojų pagiežą.

1961 m. balandį Kiaulių įlankoje (Kuboje) išsilaipino 1,5 tūkst. kubiečių, nejaučiančių simpatijos Fideliui. Remiami CŽV ir JAV oro pajėgų, jie turėjo nuversti naująjį režimą, tačiau Johnui Fitzgeraldui kažkas nutiko ir jis nusprendė nebesiųsti oro pajėgų, bet vėliau pasiuntė kelis varganus lėktuvus, kurių visi pilotai žuvo.

Manoma, kad, neturėdami paramos iš oro, perversmininkai, narsiai grumdamiesi su gausesnėmis Fidelio pajėgomis, iššaudė paskutinius šovinius. Vėliau per radiją jie išsiuntė priekaištingą pranešimą JAV valdžiai, kaip ši galėjo su jais ir jų šalimi taip pasielgti?

Tiesa, paskui beveik visus gyvus maištininkus (apie 1,2 tūkst.) JAV pavyko ištraukti, sumokėjus Kubos režimui daugiau nei 50 mln. dolerių išpirką, o Johnas Fitzgeraldas kaltę dėl nesėkmės Kuboje suvertė CŽV.

Jis ne tik išspyrė šios įstaigos vadovą Alleną Welshą Dullesą (1893–1969) iš posto, bet netgi akimirką mąstė apie CŽV išformavimą.

Tų pačių 1961-ųjų vasarą Nikitos ir Johno keliai susikirto dar kartą, mat sovietai reikalavo amerikiečių apleisti Vakarų Berlyno dalį, tapusią demokratijos ir laisvosios rinkos sala komunizmo jūroje.

Amerikiečiai nesutiko, tad ilgą laiką raudonųjų ir vakariečių tankai stovėjo Berlyno gatvėse atsukę vamzdžius vieni į kitus, o pašaliniai stebėtojai su nerimu laukė pirmojo šūvio.

1962 m. rudenį konfrontacija vėl persikėlė į Karibų regioną. Spalio 14 d. žvalgybinis U-2 lėktuvas nufotografavo Kuboje išdėstytus įrenginius. Žinovai, ištyrinėję nuotraukas, padarė prielaidą, jog tai – raketų paleidimo aikštelės, iš kurių konflikto atveju sovietų branduoliniai užtaisai galėtų pasiekti bet kurią JAV teritoriją.

Pasitaręs ir pakalbėjęs su savo Apvaliojo stalo riteriais, Johnas nusprendė, kad geriausia išeitis būtų Kubos karantinas (taip politiškai korektiškai pavadinta karinė blokada), neleidžiantis sovietų laivams pasiekti Kubos krantų.

Prasidėjo aukščiausio lygio politinė melodrama, kulminaciją pasiekusi spalio 27 d., kai buvo numuštas Rudolfo Anderseno Jaunesniojo (1927–1962) pilotuojamas U2.

Kad sovietai ruošiasi Kuboje statyti raketų paleidimo įrenginius, žinota ir anksčiau, tačiau SSRS atstovai kartojo, kad jokių raketų Kuboje nėra, nebuvo ir nebus.

Vis dėlto sklando kalbos, kad Nikita, išgirdęs apie pradėtą blokadą, visas pamėlynavo, ėmė keiktis tarsi vežikas, o paskui sviedė atneštą telegramą ant grindų ir isteriškai ją mindžiodamas kartojo, jog sutryps tą šlykštynę.