Dievino Kauno architektūrą
"Prisimenu jį visą laiką bėgantį, skubantį, visiems viską padedantį, apsiimantį viską daryti ir gal ne viską suspėjantį... Tokį besisukantį kaip vijurkas, visada linksmą, niekad savo nuotaikų nedemonstruojantį. Jei kokie rūpesčiai – tada dažniausiai vienas užsidaro. Visą laiką skleidė labai gerą energiją, būrė žmones, draugus, kolegas", – tokį A.Kančo portretą piešia jo žmona Jolita Kančienė.
Ir architekto artimieji, ir jo bičiuliai liudija – A.Kančas buvo laisvamaniška ir veržli asmenybė. Jis ne tik dirbo savo darbą – projektavo, bet ir ieškojo naujovių, visada buvo alkanas žinių, daug bendravo, diskutavo ir dalyvavo visur, kur buvo architektūros ar Kauno aktualijų. Kolegos architektai pripažįsta – Kauno architektūrinis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be A.Kančo.
"Jis – ir visuomenininkas. "Santaros–Šviesos" klubo veikloje dalyvavo, steigiant Sugiharos namus, įamžinant Česlovo Milošo atminimą. Fonduose, kur dalyvaudavo, visus projektus atlikdavo labdaringai, niekad nėra kažkokio atlyginimo ėmęs už tai. Architektų sąjungos Kauno skyriui beveik aštuonerius metus dirbo be atlyginimo, neėmė algos. Ir man už atliktas paslaugas neleisdavo imti. Būdavo kokie konkursai ar parodos rengiamos – kitiems sumokėdavo, o man sakydavo: "Aš tau užmokėsiu", – šypteli J.Kančienė, pasakodama apie vyro kilniaširdiškumą.
Vadovaudamas Architektų sąjungos Kauno skyriui, A.Kančas kaip įmanydamas stengėsi plėsti ne vien savo, bet ir kolegų akiratį. "Organizuodavo architektams keliones į įvairiausias, net egzotiškas šalis – Japoniją, Kiniją, plaukėme laivais Prancūzijos kanalais, keliavome į Korsiką, Sardiniją", – prisimena J.Kančienė. Pasak jos, tai nebuvo pramogos kelionės – A.Kančas pats parengdavo maršrutus, parinkdavo, kur ir ką architektams verta pamatyti, net sutardavo su ten dirbančiomis architektų studijomis, kad priimtų, supažindintų, kad būtų progų padiskutuoti ir daugiau sužinoti.
Jau žvelgdama iš laiko perspektyvos pašnekovė atskleidžia ir tai, apie ką sovietmečiu nebuvo kalbama garsiai. "Ir anais, sovietiniais, laikais gyvendamas jis tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma. Gal čia buvo didelė jo senelio literatūros klasiko Juozo Grušo įtaka? – svarstė A.Kančo gyvenimo bendrakeleivė. – Visai neseniai kolega Linas Tuleikis pasakė: "Nuo pat mūsų bendravimo pradžios jis sakydavo, kad Lietuva bus nepriklausoma."
Ne veltui A.Kančas buvo vadinamas tikru Žaliakalnio vaiku, o ir pats jis savęs neįsivaizdavo be Kauno. "Kauną jis labai mylėjo. Tą tarpukario modernizmo architektūrą dievino, šlovino nuo pat vaikystės – jis sakė, kad Kauno architektūra paskatino jį studijuoti architektūrą. Vaikystėje eidamas į mokyklą apžiūrinėdavo Žaliakalnio namus ir svajojo, kad ir jis tokius norėtų projektuoti, jau nekalbant apie visuomeninius, iškiliųjų meistrų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Stasio Kudoko, Felikso Bielinskio kūrinius. Jis ir mane paskatino domėtis to laikotarpio architektūra. Ne be jo iniciatyvos ir paskatų aš pradėjau šį laikotarpį studijuoti", – atvirauja J.Kančienė.
Kitaip: Šv.Kazimiero bažnyčia Aleksote – pirmoji statyta atgavus Nepriklausomybę – nebuvo visiškai įgyvendinta pagal A.Kančo sumanymą. Vilmanto Raupelio nuotr.
Neleisdavo sugadinti
"Labiausiai įstrigęs atmintyje kaip energingas, optimistiškas ir visur lekiantis", – savo tėtį prisimena Gustė Kančaitė, po A.Kančo mirties perėmusi jo įkurtos Kančo studijos vairą ir tęsianti jo darbus.
Ryškus tėčio pėdsakas įspaustas ir G.Kančaitės profesiniame kelyje. "Aišku, tėtis man buvo ir profesinės srities mokytojas. Pradėjau dirbti nuo antro kurso šalia jo. Visos atostogos, kelionės, pokalbių temos buvo susijusios su architektūra. Keliaudami apžiūrėdavome naujus kompleksus, važiuodavom tikslingai, kad pamatytume naujoves. Veždavosi mane į parodas, architektūros kongresus. Manau, jis mane ir išmokė, kaip planuoti, kaip braižyti planus, kaip galvoti urbanistiškai ir funkciškai, ne tik estetiškai", – vardija G.Kančaitė.
Jis žinojo, kas yra gerai, kas blogai architektūroje, ir nebijodavo pasakyti aštrų žodį.
O koks, jos akimis, A.Kančas atrodė kaip architektas? "Toks, kuris leisdavo sau pamokyti užsakovus ir nesileisti į visokius kompromisus, kiek jų atsirasdavo: dėl taupymo, kiekvieno požiūrio, kas kam gražiau. Laikėsi pozicijos, kad jeigu jau atėjai pas architektus, turi pasitikėti: mes turime mokyti, o ne mus turi mokyti, kaip dabar dažnai daro viską žinantys užsakovai. Jis neleisdavo sugadinti projekto dėl pinigų trūkumo ar dėl to, kad kam nors negražu. Jautėsi tvirtas, o galiausiai tuo bendradarbiavimu ir galutiniu rezultatu visi likdavo patenkinti", – apie tvirtą tėčio asmenybę pasakoja G.Kančaitė.
Po A.Kančo mirties perėmusi vadovavimą tėčio įkurtai Kančo studijai, Gustė prisipažįsta neįsivaizduojanti, kaip jis sugebėdavo aprėpti daugybę dalykų, mat mėgo dirbti vienas. "Studijos bendradarbiai per penkerius metus beveik nesikeitė. Keitėsi tai, kad tėtis viską darydavo vienas, o aš daugiau pasitelkiau komandą, atsirado projektų vadovė, kad galėtume dalytis užduotis. Ir tai sunku aprėpti viską, o vienam – aš nežinau… Neįsivaizduoju, kaip jis dirbo…" – svarstė ji.
Miestas mieste
A.Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus, gyvenamuosius namus, interjerus, tačiau bene reikšmingiausiu jo darbu laikomas "Fredos miestelio" Kaune projektas.
"Manau, kad vienas iš įdomiausių jo atpažinimo ženklų yra "Fredos miestelis". Tuo metu tai buvo toks išskirtinis vientiso charakterio, įvairių dydžių namų kompleksas, kuris, esu tikras, padarė įtaką ir jaunesniems architektams, ir visiems žmonėms", – A.Kančo darbą vertina Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Gintaras Balčytis.
"Aišku, "Fredos miestelis" yra didžiausias paminklas. Jo svarbausias darbas. Tuo metu nebuvo ir gal iki šiol nėra kito tokio didelio kvartalo, kuris įyvendintas globaliai: sutvarkyta ir aplinka, ir keliai, ir apželdinimas, ir skulptūros. Juk kitur statydavo namus, o paskui jau tavo reikalas – nusigauk kaip nori žvyrkeliais. "Fredos miestelis" – kaip miestas mieste", – pastebi architektė G.Kančaitė.
Tos pačios nuomonės – ir architektė J.Kančienė. Anot jos, "Fredos miestelyje" gyvenantys žmonės nusiteikę būtent ten kaip nors įprasminti ir įamžinti A.Kančo atminimą.
"Man atrodo, kad reikšmingiausias dalykas yra "Fredos miestelis", kuris, atkūrus nepriklausomybę, kai atsirado poreikis statyti gyvenamuosius būstus, apskritai Lietuvoje buvo pirmas toks kompleksinis sprendimas, kur suprojektuoti įvairių tipų namai ir erdvės, sutvarkyta aplinka, visa infrastruktūra, atsižvelgta į įvairių socialinių grupių poreikius: ten juk ir daugiabučiai, ir kotedžai, ir atskiros vilos. Tuo metu tai buvo didelė naujovė", – sako pašnekovė.
Išsiskiria: reikšmingiausiu A.Kančo darbu ir vienu iš įdomiausių jo atpažinimo ženklų įvardijamas Fredos miestelis. Vilmanto Raupelio nuotr.
Mokėjo visus įtikinti
J.Kančienė vardija ir kitus, jos akimis, vertingus A.Kančo Kaunui ir jo žmonėms paliktus kūrinius.
"Manau, labai vertingas ir geras jo projektas yra Kauno dramos teatro rekonstrukcija, sukurtos vestibiulio erdvės ir ta dviaukštė erdvė aplinkui – daug širdies įdėta į šį objektą", – sako ji.
Pasak J.Kančienės, dėmesio verta ir "Pienocentro" rekonstrukcija, ir pagaliau tas pats "Akropolis" – nevienareikšmiškai vertinamas ir priimamas. "Tie dideli centrai visame pasaulyje kuriami, dėl jų gal nukenčia smulkusis verslas, bet ne architektas tai sumano. Architektas tik įgyvendina. Ir tikrai, statant "Akropolį", buvo panaudota viskas, kas ten autentiška ir išlikę. Kai, griaunant "Kauno audinių" sovietinį pastatą, jis (A.Kančas – aut.past.) atrado autentiškas XX a. pradžios kolonas ir visus įkalbino nukrapštyti tinką bei eksponuoti, statybininkai juokais vadino tą vietą Kančo alėja, – prisiminimais dalijasi architekto žmona. – Jis tiesiog mokėjo visus įtikinti, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Kartais atsirasdavo daugiau darbo, reikėdavo daugiau sąnaudų, gal net pabrangdavo tas objektas, bet jis kaip psichologas sugebėdavo visus įtikinti, kad taip reikia, kad taip bus geriau."
Anot J.Kančienės, A.Kančas primygtinai reikalavo, kad "Akroplio" pastatas nebūtų apkabinėtas reklamomis – jam buvo svarbu estetika. "Jis ir paveldo specialistų prašė, reikalavo, kad ant fasadų neleistų kabinti kiekvienos firmelės reklamų, kad pastatas netaptų kaip kokioje Lenkijoje, kur važiuoji ir matai tokį skuduryną – visur reklamos reklamėlės", – pasakoja ji.
"Buvo ir neįgyvendintų projektų – pastatas vietoj buvusio "Merkurijaus". Per tą laiką projektas jau ir moraliai paseno, ir dabar jau būtų kitaip – juk apie 20 metų praėjo", – priduria pašnekovė.
G.Kančaitė irgi savitu žvilgsniu vertina tėčio darbus. "Man labai patinka jo kurti namai prie Panemunės šilo. Įdomių erdvių, trapecinių formų įvairiašlaičiais stogais. Dabar net ir technologiškai tai būtų paprasta, nes viskas daroma kompiuteriu, o anksčiau braižydavo ranka. Trapecinės formos, pasirinktos medžiagos ir erdvė viduje – tie keli namai man yra kaip pavyzdys menininko, o ne tik projektavimo užduoties atlikėjo, kai reikia kvadrato, reikia sutalpinti jį mažame sklype, reikia taupyti. O ten buvo daryta su polėkiu, galvota kaip apie skulptūrą, apie individualų projektą", – neslepia susižavėjimo architekto dukra.
Ant Neries kranto iškilęs "Kauno dokas" – paskutinis A.Kančo darbas, kurį po jo mirties užbaigė, įgyvendino ir toliau tęsia G.Kančaitė su kolegomis.
"Jis buvo daugiau kaip kontekstinis vadas, o mes paskui viską tęsėme su komanda. Jis daug dirbo su užsakovais ir eskizavo pačią koncepciją – kad pastatas būtų pakeltas, kad pro jį būtinai atsivertų upė, panoramos. Tos arkos gal net kiek aukštesnės, nei leidžia užstatymo linija, – labiau kaip skulptūra pulsuoja. Tai buvo paskutinis jo energijos rezultatas, o mes pabaigėme "suvirškinti" ir pastatėme. Paskui ir trečią etapą sugalvojome", – pasakoja G.Kančaitė.
Ženklas: ant Neries kranto iškilęs "Kauno dokas" – paskutinis A.Kančo darbas, kurį po jo mirties užbaigė, įgyvendino ir tęsia toliau G.Kančaitė su kolegomis. Vilmanto Raupelio nuotr.
Bažnyčios – brandumo požymis
"Algis daug yra projektavęs. Yra didesnių, ir mažesnių, ne tokių įtakingų statinių. Be abejo, jo kūryba Kaune turi savo ženklą", – sako architektas G.Balčytis.
"Man labai įdomus pastatas iš jo ankstyvųjų darbų – pagyvenusių žmonių pensionas Panemunėje (dabar Panemunės socialinės globos namai – aut.past.). Kaip jaunas architektas, pabaigęs studijas, suprojektavo pastatą, kuris ir dabar įdomus savo charakteriu. Planinė struktūra, pastato išraiška tuomet buvo gana postmodernistinė", – įsitikinęs architektas.
Tai, kad A.Kančas Kaune suprojektavo net tris bažnyčias, anot G.Balčyčio, nėra koks nors atsitiktinumas. "Ne kiekvienam pasiūloma, nes projektuoti bažnyčią – vienas iš brandumo požymių. Užsakovai, šiuo atveju – Bažnyčia, kunigai, bet kam, nesubrendusiam kūrėjui, tiesiog nesiūlo tokių darbų, – įsitikinęs G.Balčytis. – Kaune nėra bažnyčių pastatyta daug, o A.Kančo – dvi pastatytos, viena – pradėta, architektūrinį miesto veidą pagyvina."
Fonduose, kur dalyvaudavo, visus projektus atlikdavo labdaringai, niekad nėra kažkokio atlyginimo ėmęs už tai.
"Šv.Kazimiero bažnyčia Aleksote – pirmoji statyta atgavus nepriklausomybę. Nebuvo visiškai įgyvendinta pagal jo sumanymą – sumažėjo bokštas, visiškai nebuvo lėšų. Paskui – Gerojo Ganytojo bažnyčia Saulėtekyje. Ji irgi nėra įgyvendinta taip, kaip buvo sumanyta, – vardija J.Kančienė. – Tas bažnyčias jis praktiškai be honoraro projektavo, imdavo tik tiek, kiek reikėdavo sumokėti konstruktoriams, technologams ir t.t. O pats už savo darbą neimdavo. Tokie objektai, kaip bažnyčia, teatras, muziejus, yra kiekvieno architekto svajonė – gali sukurti kažkokią formą, tai nėra koks nors administracinis monotoniškas pastatas, gali tam suteikti išraišką."
Dosniai: Gerojo Ganytojo bažnyčia suprojektuota kaip neįprasta, netipinė, ir visas bažnyčias A.Kančas projektavo dovanai. Vilmanto Raupelio nuotr.
"Visos bažnyčios buvo suprojektuotos kaip neįprastos, netipinės. Ir jis visa tai darė kaip dovaną. Liko neužbaigta pastatyti Jono Pauliaus II bažnyčia Šilainiuose", – priduria G.Kančaitė.
Autoriaus sumanymu, šventovė Šilainiuose turėjo įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir popiežiaus Jono Pauliaus II gimimo šimtmetį – suprojektuotas 33 m sieksiantis monumentas "Pašaukti laisvei".
Tokių žmonių trūksta
"Algis buvo išskirtinė figūra architektūros pasaulyje savo komunikabilumu. Jis gebėjo kalbėtis su visais, palaikyti santykius, o tai didelė sėkmė architektui. Jis viską darė, nes jam labai daug siūlė. Jis turėjo išskirtinių komunikacijos sugebėjimų, visąlaik šypsojosi, visąlaik ieškojo pozityvumo, gludino aštrius kampus", – gerų žodžių buvusiam kolegai negailėjo G.Balčytis.
Anot jo, A.Kančas buvo plačių pažiūrų žmogus, turėjo labai daug pažįstamų, o jeigu nebūtų pasirinkęs architektūros, galėjo būti geras bet kokių idėjų plėtotojas.
"Jo pažiūros buvo labai stiprios, bet jis niekada nebuvo su niekuo labai susipykęs. Jis žinojo, kas yra gerai, kas blogai architektūroje, ir nebijodavo pasakyti aštrų žodį, jei yra blogai, ar pagirti kitų darbus, jeigu matydavo, kad jie verti dėmesio. Buvo labai aktyvus, komunikabilus, šiltas žmogus, draugiškas, o tokių labai trūksta, ypač architektūroje", – pripažįsta G.Balčytis.
A.Kančo mintys
"Vieta nulemia architektūrą. Urbanistinė situacija, jeigu tik į ją įsigilini, pati pasako, kokia toje vietoje galėtų tikti architektūra."
"Labai svarbu, kad miestas būtų gyvas ir jame būtų žmonių. Taip pat svarbu sukurti architektūrinę vertę. Tie dalykai po truputį vyksta. Vienas iš didesnių pokyčių, kurie anksčiau ar vėliau ateis į Kauną, turėtų būti įdarbintos upės. Tada išryškėtų Kauno unikalumas, kad jis yra dviejų upių santakoje. Tikėtina ir labai norėtųsi, kad būtų sutvarkyta miesto centrinė dalis ir visi kiemai. Kiekviena epocha ir laikas turi turėti savo papildomų ženklų ir įnešti į miesto veidą kažką naujo."
"Kauno miestui palinkėčiau, kad jis plėstųsi ir augtų kokybine prasme, kad būtų įgyvendinti visi numatyti projektai. Kauniečiams palinkėčiau mylėti savo miestą ir tinkamai suvokti, kokia unikali yra Kauno modernizmo architektūra."
Vizija: autoriaus sumanymu, šventovė Šilainiuose turėjo įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir popiežiaus Jono Pauliaus II gimimo 100-metį. Vilmanto Raupelio nuotr.
Biografija
A.Kančas gimė 1954 m. gegužės 22 d. Kaune. 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įgijo architekto specialybę. 1978–1995 m. dirbo architektu Miestų statybos projektavimo institute Kaune. 1990–1996 m. ėjo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko pareigas. Nuo 1991 m. vadovavo individualiai projektavimo įmonei Kančo studijai. 1994 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1996 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. 1996–1998 m. – architektūros katedros vedėjas. 1998 m. pripažintas geriausiu Kauno krašto metų architektu. A.Kančas projektavo visų tipų visuomeninius pastatus, gyvenamuosius namus, interjerus.
Projektai
Sportininkų viešbutis prie Kauno marių, 1984 m.
Vaikų globos namai "Atžalynas", 1984 m.
Senelių namai, 1987 m.
Dailininko A.Šato galerija, 1993 m.
Šv.Kazimiero bažnyčia, 1997 m.
Restoranas "Miesto sodas" ir muzikinis klubas "Siena", bendraautoriai – archit. Marijus Preisas, Lina Kazakevičiūtė, 1999 m.
Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai, 1999 m.
Restoranai "Avilys", "Šnekutis" Kaune, abu 2000 m.
Įmonės "Kraft Foods Lietuva" administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas, bendaautoriai – archit. Gustė Kančaitė, L.Kazakevičiūtė, Laimis Savickas, 2011 m.
Automobilių salonas "Sostena" Kaune, 2002 m.
Gyvenamasis kvartalas "Fredos miestelis", bendraautoriai – archit. L.Kazakevičiūtė, L.Savickas, M.Preisas, pradėtas 2003 m.
Bendrovės "Audiotonas" administracinis pastatas Kaune, 2004 m.
Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija, 2004 m.
Dailininko V.K.Jonyno studija-galerija Druskininkuose, 1998 m.
Česlovo Milošo kultūros centras Šeteniuose, 1999 m.
Alaus restoranas "Avilys" Vilniuje, 2000 m.
Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje, 2005 m.
Prekybos ir pramogų centras "Akropolis" Kaune, bendraautoriai – archit. G.Jurevičiaus studija, 2007 m.
Nidos meno kolonija, bendraautoriai – Tomas Petreikis, Gustė Kančaitė, Gytautė Gružauskaitė, Tomas Kučinskas. 2008 m.
Daugiafunkcis centras vietoje senojo "Merkurijaus" Kaune, Laisvės al., – su Eugenijaus Miliūno studija, pradėtas 2011 m.
Kauno Jono Pauliaus II koplyčia, 2014 m.
"Kauno dokas", bendraautoriai – T.Petreikis, G.Kančaitė, O.Narušis, G.Kezys, E.Rutkauskaitė, 2016 m.
