Giliais, keliasluoksniais, abstrakčiais kūriniais pasižymėjęs P.Gailius buvo neeilinė asmenybė. Mažeikiuose gimęs būsimasis dailininkas, vos sulaukęs penkiolikos, dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Atsiskyręs nuo mamos, kasęs vokiečių kariams apkasus, patyręs benamystę, jaunuolis atvyko į Paryžių, kuris tapo menininko gyvenimo ir kūrybos miestu. Nors tapytojo kūryboje netrūko lietuviškos tapatybės ženklų, gimtinėje jis vis dar žinomas tik siauresniam ratui gerbėjų ir menotyrininkų. Pokalbis su dr. J.Linkevičiūte – apie gyvenimą pakeitusią pažintį su P.Gailiumi, dvigubą išeivijos menininkų tapatybę,  ir užsispyrusį žemaitį, sugebėjusį tapti tikru paryžiečiu.

– Kaip susipažinote su Paryžiuje daugelį metų gyvenusiu P.Gailiumi? Kokia knygos gimimo istorija?

– Kartais pati tema tave pasirenka ir tiesiog „įkrinta“ į rankas. Visų pirma, jau seniai domėjausi išeivijos lietuviais. Rašydama magistro darbą VU Žurnalistikos institute, nagrinėjau JAV lietuvių kultūrinę spaudą ir jos ryšius su Lietuva iki 1975 metų. Savo darbe apžvelgiau visas tris lietuvių išeivių Amerikoje bangas, analizavau to meto kultūrinius žurnalus: „Metmenis“, „Akiračius“, „Aidus“. Juose aptikau Prancūzijoje gyvenusio lietuvių eseisto Algirdo Juliaus Greimo straipsnių, kurie man pasirodė labai brandūs. Kadangi iki tol nagrinėjau JAV gyvenančių lietuvių kultūrą, prancūziškas A.J.Greimo žvilgsnis mane labai patraukė. Vėliau, įstojus į doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir rašant disertaciją, man rūpėjo suprasti, kuo skiriasi dviguba europietiška lietuvio tapatybė nuo grynojo lietuviško identiteto, pradėto kurti 1918 m. Apsigynusi disertaciją, nusprendžiau nutolti nuo viešųjų ryšių srities, kurioje tuo metu dirbau, ir sekti savo pašaukimą – pasinerti į tapybą. Ieškodama įkvėpimo, kartą užsukau į knygyną. Akį iškart patraukė albumas, ant kurio viršelio buvo užrašyta „Pranas“.

Iki tol nebuvau daug girdėjusi apie P.Gailių ir jo kūrybą. Tačiau albumas mane sudomino, tad ėmiau jį vartyti ir pamačiau labai įdomaus dailininko meną. Vieno žmogaus kūryboje sutilpo ir lietuviškumas, ir prancūziškas požiūris, dramatiškos linijos, grafika, reljefinės spaudos kūriniai. Išsiaiškinau, kad šis kūrėjas tebėra gyvas ir gyvena Paryžiuje. Tai buvo 2013-ieji – dveji metai iki P.Gailiaus mirties. Atradusi albumą, pasijutau lyg gavusi likimo ženklą. Pažįstamų, turinčių ryšį su lietuvių išeivija Prancūzijoje, ėmiau klausinėti, kaip būtų galima susisiekti su šiuo menininku. Man sutiko padėti geras bičiulis, žinomas „Amerikos balso“ žurnalistas ir kolega Romas Sakadolskis. Vieną dieną paskambinęs pranešė, kad Pranas mane priima kaip mokinę ir kviečia atskristi į Paryžių – tai įvyko Valdo Papievio dėka. Tačiau tuo laikotarpiu viską tiesiog mesti ir vykti į Prancūziją neturėjau galimybių.

Paskambinau nurodytu telefonu ir atsiliepė Pranas – kalbėjo taip, lyg šimtą metų būtume pažįstami. Jis man pasirodė labai laisvas, nesuvaržytas žmogus. Pokalbio metu papasakojau Pranui, kad domiuosi išeivija, kompleksine lietuvių tapatybe. Bekalbėdama su menininku, supratau, kad jis yra be galo intelektualus, didžiulį žinių ir patirčių bagažą sukaupęs žmogus. Aplankė suvokimas, kad, deja, šie išeiviai pamažu išeina ir tuoj jų patirties neliks. Tad nusprendžiau – arba griebiu šią temą, arba galiu nebesulaukti progos. Taip kilo mintis apie kūrybinę tapytojo biografiją.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai.

– Pas P.Gailių nuskridote 2014 m. Jūsų pirminis noras buvo pas jį mokytis tapybos. Ar pavyko tai įgyvendinti?

– Pranas man pasakė paprastą dalyką: nejaugi aš tikiuosi, kad jis man tiesiog ims ir išpasakos savo daugybę metų kauptą patirtį? Buvo akivaizdu, kad dailininkas to nedarys. Be to, norint iš tikrųjų suvokti P.Gailiaus metodą, reikia jį pažinti, suprasti sudėtingą šio menininko gyvenimo istoriją. Pranas ne veltui vadinamas vienu intelektualiausių lietuvių išeivių tapytojų – jis toks ir yra. Buvo be galo įdomu su juo kalbėtis, o svarbiausia tai, kad Pranas su manimi visada bendravo lyg su sena bičiule. Atskleidžiau jam savo planą parašyti biografiją, tad Pranas, kad ir pykdamas, daugiau atsivėrė, parodė savo kurtus ciklus.

P.Gailiaus biografija itin spalvinga. Tai – didelės išminties žmogus, kuriam gyvenime svarbiausias buvo menas. Į Paryžių P.Gailius atvyko po karo, apie 1950-uosius. Tada jis ėmė mokytis garsaus prancūzų dailininko kubisto Ferdinand'o Leger meno akademijoje. Stačia galva Pranas iškart pakliuvo į vadinamąjį prancūzų modernizmo katilą – lankydavosi parodose, kavinėse, kuriose vyko karšti pokalbiai ir diskusijos su Pablo Picasso ir kitais garsiais menininkais. Tokia aplinka natūraliai formavo P.Gailiaus asmenybę, požiūrį į pasaulį, interesų lauką.

Lankantis P.Gailiaus namuose, matant jo kūrybą, klausantis istorijų, tapo aišku, kad jis yra neeilinis žmogus. Tuo metu labai reikėjo mentoriaus, kuris pakeistų mano mąstymą ir praplėstų požiūrį į pasaulį. Taip ir nutiko – P.Gailius visiškai supurtė mano gyvenimą.

– Jūsų pažinties ir knygos galėjo ir nebūti, jei būtumėte kiek vėliau susidomėjusi šiuo tapytoju. 2013 m. užmezgus pirmąjį kontaktą, 2015 m. pabaigoje jus pasiekė liūdna žinia apie P.Gailiaus mirtį.

– Išties, vos spėjau su juo susipažinti. Deja, metus laiko neturėjau galimybės nuvykti į Prancūziją. Tačiau mes kalbėjomės telefonu. Pranas man paskambindavo tada, kai tik jam užeidavo ūpas. Įdomu tai, kad net intuityviai jausdavau, kada jis paskambins. Pirmą kartą P.Gailių aplankiusi 2014-aisiais, antrą kartą į Paryžių nuskristi galėjau tik po metų. Pranas net pyktelėjo – pasakė, kad metus laiko laukti jam buvo per ilgu. 2015 m. tapytojas kaip tik ruošėsi atvykti į Lietuvą, nes Vilniuje turėjo būti jo paroda. Tarėmės, kad P.Gailius atvyks ir į Kauną. Tačiau vieną savaitgalį mane pasiekė netikėta žinia – Prano nebėra. Ištiko gedulas tarsi labai artimo žmogaus, tačiau ir toliau ieškojau tinkamo knygos apie jį formato.

– Knygos formatas išties netradicinis. Tai – kūrybinė biografija, kurioje P.Gailius kalbasi su kitu lietuviu – A.J.Greimu, nors iš tiesų jie niekada nebuvo susitikę. Nusprendėte tokiu būdu panagrinėti dvigubą lietuvio išeivio tapatybę?

– Idėja apie netradicinį knygos formatą išsivystė visiškai netikėtai, mums su Pranu sėdint kavinėje ir besišnekučiuojant apie mano domėjimąsi A.J.Greimu. Pranas pasiūlė knygoje sukurti tiltą, kuriame jis kalbėtųsi su šiuo jau Anapilin iškeliavusiu eseistu, kurio Prancūzijoje niekada nebuvo sutikęs. Tačiau abu šiuos žmones – dailininką ir semiotiką – siejo dviguba lietuvio ir prancūzo tapatybė. Ilgokai užtrukau, kol pavyko apčiuopti knygai tinkamą formą. Norėjau surasti tinkamiausią būdą P.Gailiaus metodui atskleisti, parodyti skaitytojui, kokia neeilinė asmenybė jis buvo.

Tik apie 2018 m. suradau tinkamiausią rašymo būdą. Nusprendžiau rašyti literatūrinę fikciją – savo pačios šešių dienų ir pamokų dienoraštį Paryžiuje. Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti. Taip gimė kūrybinė P.Gailiaus biografija. Kai kam atrodė, kad knygoje panaudosiu iš dailininko gautus dienoraščius, laiškus, tačiau nieko panašaus joje nėra. P.Gailius buvo labai privatus žmogus, tikras uždaras žemaitis. Todėl asmeninėmis temomis jis nekalbėjo, kad ir kaip klaustum, ir jokių privačių laiškų, atsiminimų nedalijo.

Leidyklos nuotr.

– 2004 m. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune buvo surengta lietuvių išeivijos dailininkų paroda, kurioje eksponuoti ir P.Gailiaus darbai. Vis dėlto iki šiol gimtinėje šio pasaulinio lygio tapytojo kūryba yra žinoma tik menotyrininkams ir siauresniam ratui žmonių. Kas, jūsų nuomone, tai nulėmė?

– Manau, yra keletas priežasčių. Visų pirma, pastebėjau, kad į išeivius menininkus lietuviai neretai žvelgia kaip į svetimus. Esą jei jau kūrėjas karo metais pasitraukė į Vakarus, tegul ten ir gyvena, nesikišdamas į mūsų šalies meno sceną. Neretai lietuviai jaučiasi morališkai pranašesni dėl to, kad atkentėjo okupacijos laikus, sovietmetį. Tam tikra prasme mes nepriimame kaip savų tų, kurie karo metais pasitraukė iš Lietuvos. Pamirštama, kad į svetimą šalį atvykusiam menininkui, neabejotinai, kilo daug iššūkių ir viskas nebuvo vien rožėmis klota. Pavyzdžiui, P.Gailius, artėjant frontui ties Mažeikiais, iš Lietuvos pasitraukė būdamas vos penkiolikos ir buvo atskirtas nuo mamos. Jį paėmė kasti vokiečių kareiviams apkasų. Pranas ir šilta, ir šalta yra matęs, ilgai gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, kol pagaliau pasiekė Strasbūrą ir ten ėmė mokytis piešimo, o vėliau atvyko ir į Paryžių.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai. Ši priešprieša iš dalies lemia nenorą domėtis išeivijos menininkais ir juos atrasti, tarsi jie būtų svetimi.

Kita priežastis, kodėl P.Gailius žinomas mažesniam ratui žmonių, yra jo intelektas ir išskirtinumas. Šio tapytojo kūryba tiesiog yra pernelyg sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad ją pamėgtų plačioji visuomenė. Norint ją suprasti, tenka išmanyti kontekstą ir labiau domėtis įvairiomis meno kryptimis, impresionizmu, fovizmu. Pranas išsiskiria ir iš kitų Prancūzijos lietuvių menininkų. Kaip žinia, karo metais į Paryžių pasitraukė keturi lietuvių kilmės kūrėjai: P.Gailius, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys ir Vytautas Kasiulis. Pranas iš kitų trijų išsiskiria tuo, kad jis buvo jauniausias ir kūrė savitu, prancūziškumo ir lietuviškumo turinčiu stiliumi. Kiti išvardyti menininkai iš pradžių labiau atstovavo lietuviškosios tautinės dailės krypčiai. Jie dailės pagrindus įgavo dar gyvendami Lietuvoje ir vėliau, pasitraukę į Vakarus, studijuodami perkeltųjų asmenų meno mokyklose. Vis dėlto norėčiau paminėti, kad 2018 m. M.K.Žilinsko dailės galerijoje vyko retrospektyvinė P.Gailiaus paroda, į kurią žmonės plūdo būriais – tai buvo viena iš sėkmingiausių jo kūrybos parodų. Tad tikrai negalima sakyti, kad jis yra neprieinamas ir neįvertintas.

Įdomu tai, kad knygos pristatymuose lietuviams kyla keistas klausimas: ar P.Gailius Prancūzijoje buvo pripažintas? Tada aš klausiu jų – ar tam, kad pripažintume šį dailininką, jis turėtų stovėti šalia P.Picasso ir Paulio Cézanne'o? Nejaugi tik tada, jei prancūzai P.Gailių garbintų ir ant rankų nešiotų, ir mes galėtume jį pripažinti? Manau, šio talentingo, savito braižo menininko pasitraukimas į Vakarus Lietuvai tapo didžiule sėkme, nes nežinia, kaip kitu atveju būtų susiklostęs jo likimas. Dabar dailininkas turėjo galimybę išnaudoti savo kūrybinį potencialą ir Prancūzijoje, Amerikoje garsinti Lietuvos vardą, nes jo kūryboje lietuviškumo išties nemažai.

Misija: dr. J. Linkevičiūtė sako norėjusi parašyti knygą, kuri supažindintų su P.Gailiaus asmenybe ir atvertų jo išminties klodus. / B. Barausko nuotr.

– Savo knygoje ne tik supažindinate skaitytoją su P.Gailiaus metodu, bet ir analizuojate dailininko lietuviškąją ir prancūziškąją tapatybę. Ką jam reiškė būti ir lietuviu, ir prancūzu? Ar P.Gailius labai išgyveno dėl priverstinės emigracijos?

– Savo vaikystę tarpukario Lietuvoje jis idealizavo, romantizavo, piešė labai šviesiomis spalvomis. Manau, P.Gailiaus ištvermei didelę įtaką padarė ir perkeltųjų asmenų stovyklos, kuriose lietuviai vienas kitam labai padėjo. Būtent kritinėje situacijoje jis susipažino su savo globėju kunigu J.Krivicku. Kaip sakė pats dailininkas – šie dalykai ir yra svarbiausias prisiminimas iš Lietuvos. Jis niekada nepamiršo, kad yra iš Mažeikių, tikras žemaitis, – tai tarsi suteikė jam stiprybės. Palikęs perkeltųjų asmenų stovyklas, Pranas išvyko į Strasbūrą, o vėliau – į Paryžių. Kaip pats teigė, prancūziškoji kultūra jį tiesiog maitino. Todėl net Prano lietuviškojo folkloro suvokimas yra labiau prancūziškas, europietiškas. Jo kūryboje galima pamatyti P.Sezano, Henri Matisse'o ir lietuviškos liaudies kūrybos mišinį. Dar pridėkime poetus Oskarą Milašių, Kazį Bradūną.... Pranas savo kūriniams įkvėpimo dažnai ieškodavo dvigubą tapatybę, kaip ir jis, turinčių lietuvių kūryboje.

Pabėgęs iš karo apimtos Lietuvos, jis pateko į svajonių miestą Paryžių. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, būsimam tapytojui netgi teko miegoti po tiltu, galbūt badauti. Tačiau, būdamas labai laisvas ir bendraujantis žmogus, jis sugebėjo greitai pritapti prie prancūzų ir čia pradėti savo gyvenimą. Yra tekę matyti Prano jaunystės nuotraukų. Galiu pasakyti, kad dramatiškas jo gyvenimas suformavo labai tvirtą, vyrišką ir gaivališkos energijos kupiną asmenybę. Pirmosiose nuotraukose jis atrodo toks kietas, užsidaręs lietuvis, tačiau vėliau, kai jau pradeda sektis, ima ryškėti laisvumas ir gaivališkumas. Prancūzai Praną ne veltui vadino ,„nevaldomo charakterio lietuviu“. Jis gyveno taip, kaip norėjo, nors kai kurių pasirinkimų kaina buvo didelė. Tai yra pamoka, kurią iš Prano išmokau ir aš.

Nemanau, kad buvo didelių kančių dėl paliktos Lietuvos. Tai – dar vienas dažnas lietuviškas stereotipas, įsivaizdavimas, kad išeivis būtinai turėjo kentėti netekęs Tėvynės. Niekas, beje, nesakytų, kad emigranto duona skalsi. Tačiau pagalvokite – nuo karo siaubo pabėgęs jaunuolis atvyksta į Paryžių ir supranta, kad nori būti dailininku, ima mokytis garsiojo kubisto Fernand'o Léger akademijoje, ir jam atsiveria visas pasaulis. Ko jam liūdėti? Vėliau Pranas susipažino su būsima žmona – tikra prancūze Monique. Pora susituokė ir 30 metų gyveno Prano žmonai priklausiusiame bute 16-ajame Paryžiaus administraciniame rajone. Būdama tikra prancūzė, P.Gailiaus žmona jam suteikė saugumo, įvedė į Paryžiaus kontekstą ir juo rūpinosi iki pat savo mirties. Šiame bute viešėjau ir aš. Paryžiuje jis jautėsi labai laimingas, buvo visiškai „įmirkęs“ į prancūzų kultūrą. Tad didelių išgyvenimų dėl paliktų Mažeikių Lietuvoje nebuvo. Tačiau jis niekada neneigė savo lietuviškumo ir nuo jo nebėgo, o atvirkščiai, jį puoselėjo ir vadino save lietuviu.

Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad pati iki pat 2013 m. nebuvote daug girdėjusi apie P.Gailiaus kūrybą. Dabar apie šią neeilinę asmenybę kalbate kaip apie visiškai jūsų gyvenimą pakeitusį žmogų. Kokių svarbių pamokų išmokote iš P.Gailiaus?

– Išties, net pati ilgą laiką nebuvau susipažinusi su Prano kūryba. Todėl mano tikslas buvo parašyti kūrinį, kuris padėtų skaitytojams pažinti šį menininką, tarsi patiems pasikalbėti su juo ir praleisti laiką jo bute, kurio dabar jau nebėra. Susitikimai su Pranu tapo didžiule dovana, nes tai yra viena iš tų asmenybių, kurios pakeičia tavo likimą ir tu niekada nebesi toks pat. Norėjau spėti užfiksuoti jo sukauptą išmintį, kol Pranas dar gyvas ir gali ja pasidalyti. Knygoje skaitytojas ne tik ras pokalbių tarp manęs, Prano ir A.J.Greimo, bet ir sutiks kitų išeivijos atstovų – Algimantą Mackų, Balį Sruogą, galės pažvelgti į kompleksišką išeivio tapatybę. Svarbių pamokų iš P.Gailiaus gavau labai daug, o svarbiausia tai, kad turėjau progą pabendrauti su tikru dailininku, kūrėju, kuris visą savo gyvenimą paskyrė menui.

Įkalintas kūrybiškumas

Kalbantis su Jolita nereikia klausti, iš kur ji kilusi, – suvalkietiškai išdainuojami balsiai išduoda. Dar Marijampolėje, kur mokėsi meno mokykloje, ji užrakino savyje menininkę. Tokia esanti žinojo nuo ankstyvos vaikystės.

"Piešiau, kiek save prisimenu. Po stalu, ant sienų, knygų puslapiuose, – šypsosi Jolita, tik vėliau suvokusi, iš kur tai. – Kūrybingas žmogus mąsto vaizdiniais, jie tarsi veržiasi iš tavęs. Tu savo talento juk nenueini ir nenusiperki parduotuvėje. Tai Kūrėjo dovana, pašaukimas. Jei jį išduosi, gal nučiuoš stogas, gal būsi nelaimingas, gal dar kas nutiks."

Vis dėlto, atėjus laikui apsispręsti dėl ateities kelio, paralyžiavo didelės konkurencijos baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis – ryžto studijuoti Dailės akademijoje nepakako.

Žurnalistika buvo veikiau atsitiktinis pasirinkimas, tačiau dėl jo nė akimirkos nėra pasigailėjusi. Ši profesija suteikė galimybių susipažinti su žmonėmis, įgyti patirties. Ieškodama saviraiškos buvo vieno pirmųjų moteriškų leidinių redaktore, rašė apie garsiausius kūrėjus, įvairiuose leidiniuose ir interneto žiniasklaidoje spausdino jų kūrybinius portretus. Vėliau pasidavė į madingus tapusius viešuosius ryšius, net ir čia bandydama primatuoti savo kūrybiškumą. Tačiau nuolatos tiksėjo klausimas: ar taip išties nori gyventi?

"Mano siužetinė linija – viską pradėti nuo nulio", – juokiasi J.Linkevičiūtė, vieną kartą vis dėlto išdrįsusi pasukti savo gyvenimo šturvalą staigiu kampu. Nusprendė stoti į doktorantūrą Vilniaus universitete, o kadangi pateko į valstybės mokamą vietą, gavo stipendiją, tad galėjo kartu realizuoti ir dar vieną seną svajonę – tapyti.

"Tai buvo iššūkis, suformavęs mane kaip asmenybę. Nusipirkau drobės, dažų, teptukų, ir nuo to laiko prasidėjo tikroji mano kelionė į save", – prisimena jos pradžią, kai mokslinį darbą augino drauge su tapybos įgūdžiais.

Stačia galva į riziką

Jolita tiki, kad Dievas atsiunčia žmones, kurie tampa tavo mokytojais. Taip atsitiko ir pasinėrus į tapybą. "Esu dėkinga skulptoriui Robertui Antiniui už atsivertimą į meną ir kūrybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo darbus, jis pasakė: "Tapai navatnai." Tai buvo palaikymas žengti savitu tapybos keliu. Drąsos įkvėpė fotomenininkai Robertas Kanys ir Zenonas Baltrušis, dailininkas Antanas Obcarskas, kuriems pirmiesiems parodžiau savo darbus. Didžiausias mokytojas – Paryžiuje gyvenęs dailininkas Pranas Gailius, kuris mokė mąstyti tapyba ir klausytis savo vidinio balso. Jis apvertė aukštyn kojomis mano pasaulėžiūrą, supratau, kad mokytojas yra tas, kuris atveria mokinio sąmonę", – vardija J.Linkevičiūtė, be daugybės kitų barjerų, turėjusi įveikti ir stereotipą, kad norėdamas būti dailininku turi baigti Dailės akademiją.

"Man tas žodis "baigti" tapo akmeniu. Dailės akademija gali išmokyti akademinio piešimo, kai to norėsiu, tiesiog eisiu ir mokysiuos. Savo stilistiką susikūriau pati, niekas manęs nemokė taip tapyti", – sako Jolita, pasirinkusi savitą tapybos kelią ir... nelengvą finansiškai gyvenimą.

Tai buvo iššūkis, suformavęs mane kaip asmenybę. Nusipirkau drobės, dažų, teptukų, ir nuo to laiko prasidėjo tikroji mano kelionė į save.

"Žinojau, kad tai yra absoliuti rizika. Žinojau, kad daug metų negalėsiu išvažiuoti į jokias atostogų keliones, turėsiu buities suvaržymų, nepriteklių, – nepoetizuoja savo pasirinkimo ambicinga menininkė, patekusi ir į dar vienoje akistatą. – Lietuvoje mažai galerijų, o galerininkai nepuola atlapoti durų nouneimams ("no name" iš anglų k. – bevardis – red. past.). Natūralu, kad komerciniu požiūriu yra geriau dirbti su žinomais dailininkais."

Didžiausias pripažinimas buvo žmonių palaikymas, savo vietą svetimuose namuose atrandantys Jolitos kūriniai. "Bet tai atėjo po dešimties metų", – pripažįsta jų autorė.

Nusipiešti moteriškumą

Parodos Birštono kurhauzo galerijoje atidarymas sutapo su Jolitos gimtadieniu. Sutapo? "Ten viskas buvo sutapimų virtinė, – mosteli ranka Jolita. – Pradedant nuo netikėto pasiūlymo surengti parodą, baigiant pačiu atidarymu, kuris sutapo su Birštono vasaros Menų akademijos baigiamuoju koncertu."

"Yra tarpas, daryk", – džiaugiasi sulaukusi Kultūros centro direktoriaus Zigmo Vileikio paraginimo ir paramos. Jolita turi paaiškinimą tokių likimo dovanų: "Jei tu gavai kūrybos dovaną, ir pats turi ja dalytis. O kai darai tai, ką privalai, ateina ir pagalba iš šalies."

"Plūduriuoju sveikinimų jūroje, tokiose džiaugsmo, geriausių emocijų mariose", – po parodos atidarymo dalijosi feisbuke. Kaip ir visa J.Linkevičiūtės kūryba, šioje parodoje pristatyti darbai – savotiškas jausmų ir išgyvenimų dienoraštis, kalbėjimasis su savimi. Dauguma darbų – portretai, kurie Jolitai nėra objektai. Tai kiekvieno žmogaus istorija, kurią dailininkė kuria savo emocijomis.

"Norėčiau, kad moteris, žiūrėdama į mano tapybos darbą, galėtų atrasti tai, ko jai tuo metu trūksta. Galbūt tai, ką esu išsprendusi savyje, gali padėti kitiems – per vaizdą, išraišką", – sako Jolita, kuriai tapyba padėjo suvokti save ir savo paskirtį, tarsi nusipiešti moteriškumą.

J.Linkevičiūtės kūryboje nėra jokių aktualijų, socialinio realizmo, savo tapybos darbus ji vadina būsenomis ir vidinio "aš" auginimu, harmonizavimu. Ir veda su savimi – jei pakeliui.

Nuoširdumo testas

Kai bandau išpešti, ar laiminga, Jolita pažvelgia tokiu iš pradžių nustebusiu, o paskui atlaidžiu žvilgsniu. Vis dėlto, ieškodama atsakymo į naivų klausimą, panyra į save: "Esu savarankiška, nepriklausoma moteris. Turiu du suaugusius sūnus, vienas baigė Kauno dailės gimnaziją, kitas tebesimoko, nes norėjau, kad jie užaugtų laisvai mąstančiais žmonėmis. Pati darau tai, ką noriu daryti. Laiminga? Tikrai taip. Jei rašyčiau Dievui laišką, gal dar paprašyčiau, kad... Na, nenoriu dabar to garsiai sakyti."

Nenubaidant sėkmės galima išduoti, kad rudenį dienos šviesą turėtų išvysti J.Linkevičiūtės parengta monografija, kuriai rašyti paskyrė penkerius metus. Galima kalbėti ir apie mentorystės darbus, nes Jolitai svarbu įkvėpti ir padrąsinti jaunus, talentingus žmones.

"Kai tu pereini per savo asmeninius karus, patyčias, nesupratimą – per tuos siaurus, siaurus vartus, tau atsiveria gyvenimas. Bet tu turi pereiti, kad išmoktum į pasaulį žvelgti savomis akimis", – metaforiškai paaiškina kiekvieno žmogaus augimo kelią. Juolab – kūrybos žmogaus, kuris kaip virgulė reaguoja į aplinką.

Kai žiūrėsite į naujausius Jolitos darbus – vaikų portretus, ko gero, neapleis jausmas, kad šie veidai jums pažįstami. Jei taip, portretų autorei pavyko perduoti svarbiausią žinią ir padėti jums išlaisvinti savyje vidinį vaiką. Vadinasi, gyvenate nemeluodami sau.

Taip paslėpti Pažaislio miškuose Lietuvos baroko šedevru vadinamą kamaldulių vienuolyną galėjo tik LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, kuriam rūpėjo Italijos architektūros naujoves atvežti į tėvynę.

Florencijoje studijavęs didikas, susižavėjęs ten įkurto Montis Coronae kamaldulių vienuolyno grožiu ir kontempliatyviu vienuolių gyvenimu, sugrįžęs į Lietuvą, ne vienus metus atkakliai ieškojo vietos savo idėjai įgyvendinti. Netoli Kauno surastas Pažaislis K.Z.Pacui galėjo atrodyti kaip barokinė arkadija, energiškai stipri ir kiek mistinė erdvė, savotiškas rojus žemėje, kuriame atsiskiriama nuo pasaulio tyliai pamedituoiti ir pakalbėti su savimi.

Kalnas ir plokštuma, miškas ir aikštelė svajonių statybai, ramybė ir atitolimas nuo pasaulio, tačiau pasiliekant pasaulyje, į kurį galima atsivežti geriausius Italijos architektus, tapytojus ir lipdytojus, idėjas ir stilių, raudoną ir juodą marmurą, lipdinius ir freskas, kad žmogus, atsidūręs toje stebuklingoje vietoje, priartėtų prie Dievo ir savęs. LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas Vilniuje statė Šv.Petro ir Povilo bažnyčią, o jo brolis Kristupas Zigmantas – Pažaislio vienuolyną su bažnyčia – netoli Kauno, taip prie šio miesto priartindamas jam nebūdingos baroko epochos ir kultūros atgarsius. Sūnūs iš LDK kanclerio Stepono Paco gavo palikimą – pradėtas tėvo fundacijas, tvirtą kultūrinę orientaciją ir mecenavimo tradicijas, kurias tęsė patys, vis prisimindami, kad garbė yra brangesnė už sveikatą. Žvelgdami iš dabarties, racionalaus ir pragmatiško žmogaus varpinės, galime sakyti, kad "anuomet didikai varžėsi, kuris pastatys gražesnę bažnyčią", tik pamirštame pridėti dar vieną žodį – Lietuvai. Statė tam, kad visi naudotųsi jų turtais ir kad visiems jie būtų prieinami. Regis, kad pamaldumą ir kultūrą didikai suprato kiek kitaip nei dabar mes, kuriems visa tai palikta naudoti. Juk esminis tuometės visuomenės politinės ir kultūrinės veiklos pagrindas buvo tikėjimas Apvaizdos globa – tai susiję su dvasinėmis vertybėmis. Tad nenuostabu, kad K. Z.Pacas, kuriam jau Florencijoje didelę įtaką darė šv.Marijos Magdalenos de Pazzi dvasingumas ir raštai, prašydavo šventosios užtarimo ir darbuodamasis tėvynės labui.

Pacų, kaip mecenatų, dvasininkų ir politikų, vienos įtakingiausių giminių Lietuvoje ir Abiejų Tautų Respublikoje pavardė yra  žinomesnė Vilniuje nei Kaune, kurio nepasiekė rūmų dvaro visuomenės papročiai ir įpročiai. Tai prancūzė Klara Izabelė de Mailly, pirmoji rūmų dama, ištekėjusi už K.Z.Paco, į Lietuvą atsivežė feministinį požiūrį ir sukneles apnuogintais pečiais, kirpčiukus ir sruogeles, perlų segėjimo stilių pagal paskutinę to meto Prancūzijos dvaro madą. Už prancūzų kultūros sklaidą ATR apdovanotos "Žvaigždės kryžiaus" ordinu, Belvederyje netoli Varšuvos rengusios reprezentacinius moterų pobūvius ir po savo vyro Kristupo Zigmanto mirties tęsusios Pažaislio vienuolyno statybas, bendrafundatorės Klaros Izabelės palaikai ilsisi Pažaislio bažnyčios rūsyje. Tačiau kam dabar rūpi jos įkarštis, su kuriuo ji ėmėsi tvarkyti vyro nebaigtus darbus, ar širdis, palaidota Varšuvoje, šalia mylimojo karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio? Arba tai, kad prie vienuolyno įrengtoje foresterijoje – svečiams skirtuose namuose (dabar – svetingumo namai "Monte Pacis") svajota priimti karališkąją porą? Galbūt taip ir buvo, jei vienas iš foresterijos kambarių numatytas Jonui Sobieskiui? Pačioje gražiausioje ir puošniausioje – fundatorių salėje – sienas dengia didelio formato drobės, nutapytos iš Italijos pasikviesto freskų tapytojo Michelangelo Palloni, Pacų fundacijos Lietuvoje ir Lenkijoje, o virš durų – abiejų vienuolyno mecenatų Pacų – Kristupo Zigmanto ir Klaros Izabelės portretai. Kaip ir kiti to laikotarpio didikai, rūpindamiesi geros visuomenės raida, Pacai globojo ir rėmė menininkus – svetingumo namų fojė galime pamatyti freskos, kažkada negailestingai užteptos kalkėmis, siužeto liekanas: lietuvių didikai mecenatai sveikina kamaldulį Brunoną Bonifacijų. Peržengusi dabarties slenkstį ir atsidūrusi foresterijoje, Klara Izabelė nesutriktų pamačiusi Kauno bienalės eksponatą – tekstilės molekulę, skleidžiančią garsus nuo žmogaus šilumos. Galbūt šios valdingos moters žvilgsnis trumpai stabtelėtų ties tapytais moterų portretais, jai einant koridoriumi fundatorių salės link.

Mums patinka manyti, kad Pažaislio vienuolynas atsirado tarsi savaime: susitelkiame į vienuolyno daiktiškumą, paslaptimi apgaubiame kamaldulių gyvenimą ir regulą, atvažiuojame automobiliais, kuriuos pasistatome šalia vienuolyno esančioje aikštelėje. Vienuolyno ansamblis kartu su vienuolėmis yra ir šiandien, todėl jį galime paprasčiau suprasti, išklausę gidų pasakojimų apie dramatišką vienuolyno istoriją šiuolaikiškai įrengtame muziejuje. Apie tai, kad numalšinus 1831 m. bajorų ir valstiečių sukilimą, Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu Pažaislio vienuolynas buvo uždarytas, o kamalduliai ištremti į Mogiliovo sritį. Ir tai, kad Pažaislio vienuolyno bažnyčia buvo pritaikyta soborui ir įkurdintas stačiatikių vienuolynas, veikęs iki 1915 m. Šios datos mums atrodo tolimos, kaip ir laiko įspaudai, palikti muziejuje – valdžių kaita ir carinės Rusijos dvigalvį erelį ant vartų pakeitę tarpukario Gedimino stulpai. Vienuolyno prasmę sovietmečiu pakeitusi psichiatrijos ligoninė.

Bažnyčioje, užvertę galvas į kupolo aukštį, galime grožėtis freskomis, marmuro gyslomis ir kontrastu, kriptomis ir stebuklingu Mergelės Marijos paveikslu su votais centriniame altoriuje, nuo kurio sklinda ypatinga šiluma. Tačiau uždarę raižiniais išpuoštas bažnyčios duris, nebeprisiminsime nei to, kad jos dekoravimas marmuru užtruko du dešimtmečius, nei kad ši brangi statybų medžiaga vandens keliu buvo atgabenta iš Krokuvos laužyklų, ar kad pats  K.Z.Pacas asmeniškai rūpinosi Pažaislio vienuolyno statyba, pedantiškai kišdamasis į visus architekto Giovani Battista Frediani ir tapytojo M.Palloni meninius sprendimus.

Mes plūstame į Pažaislio festivalio koncertus ir sėdime vienuolyno kieme ant suolų, klausydamiesi kamerinės muzikos, žiūrėdami į dangų arba į bažnyčios laikrodį. Mes fotografuojamės, vaikštinėjame, mėtome šiukšles aikštelėje, kad rytoj jas kas nors surinktų, paliekame savo pėdsakus, įspaudus, prisilietimus. Pažaislis mums slėpinių vieta, kurioje viskas vyksta kartu: gyvena ir meldžiasi vienuolės, prižiūri sodą ir augina daržo gėrybes, veikia svetingumo namai ir gaminamas vienuolyno vynas pagal originalų receptą, laikomą paslaptyje. Indrą Ramanauskienę, "Monte Pacis" vadovę, vienuolės juokais kartais pavadina Paciene, bet ne Klara Izabele  (lyg toks dvigubas vardas būtų per ilgas mūsiškiam skubos laikui), kuri įsimylėjusi šią erdvę – vieną gražiausių vietų Lietuvoje. "Pažaislis net ne vienuolyno, ne Kauno, bet Lietuvos, tačiau keistai suvokiamas supaprastinus – "mūsų". Žmonės atvažiuoja pabūti, pasipasakoti – kaip šioje vietoje įsimylėjo, pasipiršo, nutapė, gyveno po žvaigždėtu dangum", – kalba moteris, kuriai garbė būti švelniai pravardžiuojama bendrafundatorės pavarde. Indra – pirmoji Lietuvoje sertifikuota moteris someljė, užmezgusi ryšius su kitų šalių vienuolynais – taip į Pažaislį atkeliauja vynas, augintas tame pačiame Italijos kamaldulių vienuolyno, kurio idėją parsivežė K.Z.Pacas, vynuogyne. Iš Londono pasikviestas virtuvės šefas Ernestas Viršilas, kuriantis savas receptūras, svajoja apie "Michelin" žvaigždutes.

Į Pažaislį atvažiuojama tam, kad iš jo išvažiuotum geresnis. Ši vieta išgrynina, apvalo, patobulina, atmeta, kas nereikalinga ir palaimina. Pažaislis yra gamtos ir žmogaus kūrybos perlas, Dievo duotybė, Baroko epochos ir kitokios visuomenės, kultūros atgarsis kartu su mumis išgyvenęs istorijos dramą. Pažaislio vienuolyno archyvas, su vienuolyno istorija susiję dokumentai pasklidę Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Gruzijos archyvinių dokumentų saugyklose. Nors Pažaislio vienuolyno metraščio likimas nežinomas, tačiau neseniai archyviniai dokumentai, saugoti Gruzijos nacionaliniame archyve, skaitmeninėse laikmenose grįžo į Lietuvą. Daugiau kaip šimtmetį saugoti kitoje šalyje, netyrinėti istoriniai dokumentai atsivėrė tyrėjams.

Šiuo metu svetingumo namuose "Monte Pacis" veikia žurnalistės, mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės tapybos darbų paroda "Perfekcionistės arbatėlė".