Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.

„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.

Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus. Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją.

LGGRTC pažymos apie J. Noreiką ne prieštarauja, o papildo viena kitą.

„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką ne prieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.

V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.

„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.

V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto" kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.

„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi "beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai", ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.

„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius. Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.

ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.

Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.

Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.

Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.

ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.

Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.

Pasak Vilniaus mero, visų pirma, reikia įvertinti abi LGGRTC pateiktas medžiagas.

„Su šios dienos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo medžiaga man teko susipažinti iš seniai, visą ją detaliai perskaičiau su visais priedais. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad man šiek tiek keista yra, kad prieš kurį laiką, dar visai neseniai, buvo kita pažyma, kuri visiškai kitaip rašė. Dabar mes turime dvi pažymas, kurios viena su kita visiškai nedraugauja, tai, aišku, tą reikės dialogo būdu kažkaip išsiaiškinti“, – sakė Vilniaus miesto meras.

Pasak R. Šimašiaus, ši LGGRTC pateikta medžiaga nepaneigia ankstesnės centro pateiktos pažymos.

„Ankstesnė medžiaga Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nebuvo paneigta šita naująja medžiaga, ji tiesiog buvo nauja, tarsi anos net nebūtų buvę“, – savo nuomonę išsakė R. Šimašius.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Sostinės meras taip pat teigia, kad, bandant išsiaiškinti J. Noreikos situaciją, reikia daugiau konteksto, nes, pabrėžė jis, pateikta medžiaga neatsako į visus klausimus.

Ir kaip ten atrodo, ar čia yra pridenginėjimas, ar čia yra tikra medžiaga, čia yra daug klausimų.

„Visiškai sutinku su gerbiamo Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio nuomone, kad čia irgi reikėtų daugiau konteksto, nes ta medžiaga neatsako į visus klausimus“, – sakė R. Šimašius, akcentuodamas, kad pažymoje pateiktos bylos ištraukos kelia labai daug klausimų.

„Kyla klausimų dėl tos medžiagos, nes jie ištraukti iš bylos ir tik gabaliukai. Ir kaip ten atrodo, ar čia yra pridenginėjimas, ar čia yra tikra medžiaga, čia yra daug klausimų“, – mintimis dalinosi Vilniaus miesto meras.

R. Šimašius teigia pasitikintis abiem LGGRTC medžiagomis, tačiau, akcentavo jis, esminė problema yra tai, kad šios pažymos yra skirtingos.

„Aš pasitikiu abiem Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiagomis. Problema tik ta, kad viena sako vieną, o kita kitą“, – teigė. R. Šimašius

ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.

Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.

Jis trečiadienį pranešė, kad tai atskleidė Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti iki šiol istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai.

Anot pranešimo, šiuos parodymus 1986 metais J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).

LGGRTC pažymoje teigiama, kad per apklausą Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kunigas J. Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. Paklaustas, koks buvo to vado vardas, liudytojas atsakė, jog  „Jonas Noraika [Noreika].“

J. Borevičius tvirtino, kad J. Noreika vadovavo antinaciniam pogrindžiui, veikusiam Vakarų Lietuvoje. „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams“, – liudijo kunigas.

J. Borevičius pasakojo, kad pamokytas J. Noreikos, jis žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš trijų asmenų.

Kadangi Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Čia kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje apie 2–3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 kilometrų nuo Šiaulių. Čia jie apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais slėpta iki 15–20 žydų šeimų, kol A. Kleibai pavykdavo rasti juos priimančius ūkininkus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą J. Borevičius 2017 metais yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta.

Anot centro pažymos, esama daugiau liudijimų, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.

Dokumente nurodoma, kad J. Borevičius liudijo, jog J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“.

„Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje“, – rašoma LGGRTC pažymoje.

Joje taip pat teigiama, kad J. Noreika iki Žagarės geto likvidavimo nesuprato, jog getai yra vienas iš Holokausto etapų.

„Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose“, – teigiama dokumente.

J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose.

Šiemet J. Noreikos atminimo įamžinimo Vilniuje klausimas buvo sukėlęs rezonansą visuomenėje.

J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos Vilniuje dar balandį kūju sudaužė advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji vėl buvo nuimta.

Rugsėjį organizacijos „Pro Patria“ iniciatyva  pagaminta nauja lenta, ji pakabinta ant bibliotekos sienos, bet šis veiksmas iki galo nebuvo suderintas su paveldosaugininkais.

Sostinės meras teigė nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J. Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Ketvirtadienį išplatintame pranešime spaudai teigiama, jog Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, išnagrinėjęs visuomeninių organizacijų pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos prokuroro sprendimo, pripažino, kad meras viršijo įgaliojimus.

„Viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti“, – rašoma prokuroro priimtame nutarime.

Kartu nagrinėta visuomenininkų pretenzija dėl kito panašaus, tik jau kolegialaus sostinės tarybos sprendimo pervadinti Kazio Škirpos alėją, atmesta paliekant žemesnės instancijos prokuroro nutarimą.

Prokuroras konstatavo, kad „lentos grąžinimo svarstymas yra netikslingas“, kadangi ant Vrublevskių bibliotekos sienos J. Noreikos šalininkai jau pakabino naują lentą šiai asmenybei.

R. Šimašius įsitikinęs, kad atminimo lentų kabinimo tvarkos nepažeidė, nes jos iki šiol nebuvo ir tik šią savaitę taryba inicijavo jos sukūrimą.

„Prokurorai konstatavo, kad liepdamas nuimti lentą tvarkos nepažeidžiau, nes tokios tvarkos savivaldybė ir neturėjo. Argumentas ne pirmą kartą girdimas, jį labai gerai girdžiu, dėl to mes esame pradėję žingsnius, prieš dvi dienas taryboje yra priimti sprendimai, kurie ir leistų tokią tvarką sukurti“, – komentare BNS sakė jis.

Savo ruožtu prokuratūra pažymi, kad dėl J. Noreikos lentelės įrengimo sprendimus priėmė kolegialios savivaldybės institucijos – Vilniaus miesto valdyba bei Vilniaus miesto taryba, o tai, kad savivaldybė nėra nustačiusi lentų nuėmimo tvarkos, nereiškia, jog „meras turi teisę vienasmeniškai priiminėti sprendimus dėl tokių lentų demontavimo, nes tai nenumatyta mero kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose“.

„Tikiuosi, kad šita teisinė ekvilibristika dėl detalių neprisidės prie to, kad būtų pateisinamas garbinimas asmenų, kurie savo veiksmais prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje“, – prokuratūros teiginius įvertino R. Šimašius.

Pranešime pabrėžiama, kad „mero veiksmai, vienašališkai priimant politinį sprendimą“ dėl lentelės vertintini kaip vietos savivaldos principų pažeidimas, nes tai nėra priskirta mero kompetencijai, taip pat nėra aiškių tikslų ir kriterijų, kuriais vadovaujantis galima priimti sprendimą.

„Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žodinio mero nurodymo dėl atminimo lentos demontavimo vykdymas vertintinas kaip neteisėto nurodymo vykdymas. Be to, atsižvelgiant tiek į sprendimo priėmimo bei atminimo lentos demontavimo aplinkybes, padaryta išvada, kad akivaizdžiai buvo pažeisti viešumo ir skaidrumo principai“, – pabrėžia prokuratūra.

Prokuroras įvertino tai, kad ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Vilniuje toje pačioje vietoje pakabinta nauja lenta J. Noreikai.

„Todėl šiuo atveju nuspręsta, kad klausimo dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teisėmis priklausančios lentos grąžinimo svarstymas yra netikslingas“, – sakoma pranešime.

J. Noreikos ir K. Škirpos atminimo klausimas kelia susipriešinimą visuomenėje. Šalininkai pabrėžia jų indėlį Lietuvos nepriklausomybės kovose, priešininkai tvirtina, jog jie yra suvaidinę reikšmingą vaidmenį naciams vykdant Holokaustą.

Lentą J. Noreikai dar balandį sudaužė advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji vėl buvo nuimta. Rugsėjį organizacijos „Pro Patria“ iniciatyva buvo pagaminta nauja lenta, ji pakabinta ant bibliotekos sienos, bet šis veiksmas iki galo nebuvo suderintas su paveldosaugininkais.

Sostinės meras teigia nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J. Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Praeitis vis sukiršina dabarties kartą. Šįsyk dalį visuomenės supykdė Vilniuje iš gatvės atimtas diplomato, pulkininko Kazio Škirpos vardas. Tačiau Kaune jo vardo gatvės pavadinimo keisti bent kol kas nesirengiama.

Sostinėje savivaldybė nulupo atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, o ketvirtadienį grupė visuomenininkų ją vėl pakabino. Bet Šiauliuose ji kabo nejudinama ant rajono savivaldybės pastato, Pakruojo rajone jo vardu pavadinta gatvė ir mokyklos filialas. Ginčijamasi, ar versti Petrą Cvirką nuo postamento, o Jurbarko rajone veikia jo memorialinis muziejus.

Per pastaruosius kelerius metus aistros kartkartėmis vis pratrūksta iš naujo – tai dėl nuimtų Vilniaus Žaliojo tilto stalininių skulptūrų, tai Panevėžio Kolūkiečių gatvės gyventojams protestuojant dėl šio pavadinimo pakeitimo į Uosių, tai dėl mokyklinių lietuvių literatūros programų – ar braukti iš jų klasikus, turinčius politinių nuodėmių, o štai šiomis dienomis Vilnius ne tik pasidalijęs į stovyklas dėl K.Škirpos ir J.Noreikos – P.Cvirkos anūkas užsimojo senelio niekintojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Visuomenei taip subruzdus Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio miesto spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis. Jis pakvietė institucijas ir specialistus burtis diskutuoti, tam skirtas forumas prezidentūroje – jau pirmadienį. Tačiau ankstesnės diskusijos parodė, kad konsensą pasiekti sunku, juolab net istorijos autoritetai dažnai nesutaria, ar kuris veikėjas – didžiavyris ar tautos gėda.

Kada laikas diskutuoti?

"Kodėl Remigijui Šimašiui taip rūpi istorinė atmintis, ir tą rūpinimąsi jis parodo vis griaudamas, o ne statydamas? Ko jis tuo siekia? Akivaizdu, kad jam nerūpi lietuviško naratyvo išlaikymas – Vytis į Lukiškių aikštę neįsileistas, savivaldybė delsė išduoti leidimą Baltijos kelio 30-mečio renginiui. Gal tai ideologinė pozicija: liberalams istorija, religija – privatus reikalas. Bet kodėl tuomet jie taip totalitariškai nustato, ką turi garbinti, o ko ne", – stebisi Istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Čepaitienė.

Jos įsitikinimu, sprendimai dėl K.Škirpos alėjos pervardymo padaryti neįsigilinus, tendencingai, Vilniaus miesto tarybos posėdyje K.Škirpai priskirta net ne jo citata. "Sąmoningas melas ar atsitiktinis nesusivokimas? Pasigilinę atseksime ranką iš Maskvos. Sovietinės represinės struktūros buvo išmokusios manipuliacijos meną, o dabar vakarietišku politiškai korektišku žodynu kai kurie asmenys dezinformuoja ir šmeižia lietuvių kovotojus", – piktinasi istorikė.

Jos kolega, taip pat Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius, priešingai, giria sprendimą vadovautis elementariomis krikščioniškomis vertybėmis. "Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją", – mano A.Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Vasilijaus Safronovo, jei kažkas mato tik juoda arba tik balta, diagnozė yra daltonizmas – turime suvokti, kad "kraštutinumų amžiuje" daugelis patyrė daugybę iššūkių žmogiškumui. Ar žmogus liko nuoseklus vienų ar kitų normų, kurias šiandien laikome vertybėmis, gynėjas, ar ne, ir turi būti diskusijų objektas. "Bet diskutuoti reikia prieš kabinant lenteles ar pavadinant gatves. Įtariu, kad tokios diskusijos dėl K.Škirpos 1997-aisiais nebuvo. Per pastaruosius 30 metų buvo daug kas įamžinta be diskusijų. Kai interesai nėra derinami, kai grupelei žmonių lengva ranka leidžiama lentelę pakabinti ar paminklą pastatyti, o paskui atsibundama, gal čia ne visai gerai išėjo, tai anokia atminties politika", – mano V.Safronovas.

Per beveik 60 metų Lietuvos politinė kultūra nepasikeitė.

Vis dėlto net R.Šimašiaus sprendimui pritariančius papiktino, kad atminimo lenta J.Noreikai nuimta slapta, naktį. "Kaip 1961 m., kai per vieną naktį Vilniuje prie Geležinkelio stoties nebeliko Stalino paminklo. Per beveik 60 metų Lietuvos politinė kultūra nepasikeitė", – apgailestauja A.Kasparavičius.

Bet žvelgiant iš teisinės pusės Vilniaus valdžia neprasižengė: Generalinė prokuratūra nusikaltimo sudėties neįžvelgė ir praėjusią savaitę atsisakė pradėti viešojo intereso gynimo tyrimą.

Kitos savivaldybės sekti Vilniaus pavyzdžiu neskuba, nors diskusijų tik dėl dviejų Vilniuje nuvainikuotų, bet ir kitų istorinių veikėjų kyla nemažai.

Stovi: pastaruoju metu Vilniuje daugiausiai ginčų kyla dėl P.Cvirkos paminklo.

Negalima iššluoti istorijos

Bene dažniausiai ietys laužomos dėl P.Cvirkos ir Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo, nors kai kam ir kyla įtarimų, ar P.Cvirkos stovyla ir skveras Vilniuje labiau rūpi istorijos gerbėjams ar nekilnojamojo turto magnatams.

Prieš ketverius metus istorikas dr. Norbertas Černiauskas suskaičiavo, kad politinių dėmių biografijoje turinčios S.Nėries pavadinimo gatvės pagal populiarumą Lietuvoje užima dešimtą vietą, P.Cvirkos – vienuoliktą, Juliaus Janonio – keturioliktą, Liudo Giros – devynioliktą.

"Tai tam tikras visuomenės mentaliteto atspindys. Jei P.Cvirkos pavadinimas tenkina ten gyvenančius bendruomenės narius, vadinasi, jiems visiškai nesvarbu, tai rodo abejingumą savo istorijai", – apgailestauja Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Į klausimą, ar verstų P.Cvirką nuo postamento, jis nedvejodamas atsako: "Be abejonės, nes kalbame apie žmones, kurių veikla buvo susijusi su nepriklausomos valstybės likvidavimu, kurie 1940 m. važiavo į Maskvą "saulės parvežti", taip išdavystę pakėlę į valstybinį rangą."

R.Čepaitienė laikosi priešingo principo: "Negalime išvalyti visų buvusių praeities ideologijos ženklų. Tokiu atveju mažai kas liks, nes totalitarinio režimo laikotarpiu nebuvo politiškai neutralių dalykų. Nugriovėme Žaliojo tilto statulas, kurios buvo vienas iš nedaugelio viešojoje erdvėje likusių stalinistinės estetikos pavyzdžių, bet palikome sovietmečiu pastatytus darželius ir mokyklas, o tai juk taip pat buvo ideologiškai suteršti dalykai, nors išoriškai atrodytų ir ne tas pat."

Negalime išvalyti visų buvusių praeities ideologijos ženklų.

Istorikė primena, kad sovietinio režimo simbolius – leninus ar kapsukus – vertėme tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, vyko ideologinis virsmas, ir tie dalykai vyko natūraliai. "Bet kai kas užsiliko, ir klausimas, kodėl išgyveno beveik 30 metų būtent šie paminklai ar gatvių pavadinimai", – lygina istorikė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad dabar kinta požiūris į paminklus, ir tai nebūtinai reiškia garbinimo objektą, taip galima atskleisti ir neigiamus dalykus, o atminimo lentos visų pirma atlieka informacinę funkciją.

Taip, pripažįsta R.Čepaitienė, šiais hibridinių karų laikais baiminamasi, kad tokie objektai gali būti "aktyvuojami", o jei pašalinsime juos iš viešosios erdvės, neliks pagundų juos tam panaudoti. Kita vertus, tas pašalinimas irgi gali būti pretekstas neramumams, kaip 2007 m. nutiko Taline perkėlus Bronzinio kario paminklą.

V.Safronovas sako: "Apskritai paminklai yra nebylūs. Viskas priklauso nuo to, kokį turinį jiems patys suteikiame. Nėra sunku įrengti prie paminklo stendą su informacija, kas ir kodėl jį čia pastatė. Nes edukuoti privalo ne vien herojai. Tokią praktiką taiko nemažai šalių."

Jo nuomone, prieš pritardami paminklų griovėjams, reikia įvertinti argumentus, ar tikrai viltys, kurios puoselėjamos siūlant paminklus griauti, išsipildys. "Įtarčiau, kad cvirkų griovimas vargu ar duos kokį kitą efektą, išskyrus tai, kad keli iniciatoriai kelias minutes sumirgės TV ekranuose ir juos palaikins pulkelis sekėjų. Pranašaučiau, kad po daugelio metų damnatio memoriae tuos iniciatorius palies gerokai labiau nei tuos, kuriems pastatytus paminklus šie iniciatoriai ragino griauti", – mano V.Safronovas.

A.Kasparavičiaus įsitikinimu, reikėtų skirti, kur praeito režimo ideologiniai ženklai, o Žaliojo tilto skulptūros kaip tik ir buvo skirtos sovietinio režimo pergalei simbolizuoti Lietuvoje: "Man keista, kad jos taip ilgai sugebėjo išlikti laisvoje Lietuvoje. Kita vertus, nereikėtų visko totaliai griauti. S.Nėrį ar P.Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetes, o kaip ganėtinai ryškias XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždes."

Bet, žinoma, negalima tikrovės pudruoti. A.Anušauskas primena, kaip daug kas piktinosi, kai viena menininkė prie S.Nėries paminklo surengė instaliaciją, kurioje skambėjo kontroversiška jos kūrybos dalis. Bet, įsitikinęs parlamentaras, jei jau mokytis S.Nėries eilių, tai visų – ir skirtų Stalinui, nes kuo mažiau bus nupudruotos tikrovės, tuo geriau.

V.Safronovas primena, kad mokykla ugdo žmogiškumą, todėl jos tikslas yra paaiškinti jaunam žmogui, kas atveda cvirkas ir nėris prie to slenksčio, prie kurio jie atsidūrė. "Neįsivaizduoju istorijos ar literatūros istorijos programos, susidedančios vien iš herojų ir nepasakojančios apie tuos, kurie pasidavė orumui kylantiems iššūkiams. Vargu ar būtų adekvati programa, kurioje, perteikiant XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvą, provokiškos partijos to meto lietuvių politikos ir kultūros elite veiksmai būtų garbinami, o prosovietinės partijos klystkeliai smerkiami. Nes galiausiai ir viena, ir kita Lietuvai pasirodė esą pražūtinga. Jei tokia programa būtų įvesta, iš istorijos nieko neišmoktume, tik išaugintume naujų cvirkų ir nėrių", – mano V.Safronovas.

Kapituliacijos šaukliai

Bet, pabrėžia A.Kasparavičius, jei nesame tie barbarai, kurie V a. užėmę Romą viską griovė, dabar turime suvokti, kad viskas, taip pat ir klaidos, yra mūsų istorijos dalis. Tačiau turime žiūrėti faktams į akis.

"Jei norime istorinės tiesos, turime prisiminti, kas įvyko 1940 metų birželio 13–15 d., kai dar buvo gyva valstybė – gyvas prezidentas, veikianti kariuomenė, pasienio apsaugos tarnyba, saugumas, Šaulių sąjunga. Paskutiniame Vyriausybės posėdyje, išskyrus prezidentą ir keletą ministrų, didžioji dalis šio milžiniško aparato, turėjusio savo rankose galią priimti lemiamus sprendimus, laisva valia priėmė sprendimą kapituliuoti. Palyginkime: P.Cvirka, S.Nėris, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai. Bandome perkelti visą istorinės atminties centrą nuo sprendėjų ant pasekmių, nurašyti tuos, kurie nieko nesprendė, o tuos, kurie turėjo valią ir ja nepasinaudojo, pagerbiame. Gatvės, mokyklos pavadintos paskutinės Vyriausybės ir karo vadų, kurie kapituliavo, išduodami valstybę, vardais, pilna jų atminties ženklų. Tokiu būdu siunčiame žinią dabartinei kartai ir ateičiai, jog gerai, kad kapituliavo ir išdavė valstybę, turėdami laisvą valią", – A.Kasparavičius stebisi, kad per beveik 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje neteko girdėti, kad kas būtų įvertinę kapituliacijos šauklių, ir daro prielaidą, kad politinės valios stinga, nes kai kurios dabartinės politinės jėgos tariasi esančios kapituliuoti labiausiai raginusių krikščionių demokratų ir socialistų liaudininkų tradicijos perėmėjos.

Skirtumai: Vilniuje neliko Kazio Škirpos gatvės, tačiau Kaune pavadinimo keisti nesirengiama.

Atmintis – dabarties išraiška

Prieš 20 metų pradėtame įrengti Grūto parke iš visos Lietuvos suvežti 86 balvonai – taip vadintos sovietinio režimo veikėjų stovylos. Jei jau surinkome vieno laikotarpio niekdarius, gal reikia čia suvežti ir ankstesnių metų nukarūnuotų herojų atminimo ženklus, dalis visuomenės čia matytų vietą ir prie sovietų karių kapų tebestovinčius paminklus "sovietiniams išvaduotojams".

Bet, primena V.Safronovas, vokiečių okupacija 1915–1919 m. tikrai nebuvo lengvesnė už sovietinę. Vokiečiai tuomet sakė, kad Lietuvą jie "išvadavo iš barbarų jungo"; panašiai sovietiniame pasakojime buvo perteikiami raudonarmiečiai, kurie "išvadavo iš fašistinio žvėries". Lietuvoje tarpukariu buvo labai daug Vokietijos karių kapų su vokiškais užrašais, kad čia palaidoti didvyriai. Daug tų paminklų buvo sugriauta tik po Antrojo pasaulinio karo.

Pasak Seimo nario A.Anušausko, paminklus prie karių kapų reikia ir vertinti – kaip prie kapų. O dalis eilinių kareivių buvo prievarta mobilizuoti, kare patys buvo brutalaus režimo aukos.

Atminties politika, kaip ir bet kokia kita politika, demokratinėje šalyje turi remtis pozicijų derinimo, derybų, dialogo principais ir įtraukti kuo platesnes visuomenės grupes.

"Atmintis nėra namas, kurį būtų galima pradėti "statyti nuo pamatų". To nesuprantantys šiandieniai kovotojai su stabais tėra viešųjų ryšių žaidėjai. Uždraudus ir išnaikinus visus praėjusios epochos simbolius tie, kurie toje epochoje gimė, nenustos būti tos epochos vaikais", – sako V.Safronovas.

Tad ar įmanoma suformuluoti nacionalinės atminties politikos principus ar net reglamentą, ką inicijuoja Prezidentas? Bent jau 2014 m. bandytas priimti Tautos istorinės atminties įstatymas sukėlė tik dar daugiau ginčų.

"Jei norima inicijuoti rinkinį taisyklių, ką ir kaip turime atminti, ar parašyti naujas "rekomendacijas politikams", ką Lietuvoje jau bandyta daryti, manau, tuščiai sugaišime laiką ir išleisime pinigus. Atminties politika, kaip ir bet kokia kita politika, demokratinėje šalyje turi remtis pozicijų derinimo, derybų, dialogo principais ir įtraukti kuo platesnes visuomenės grupes. Tokių diskusijų reikia kiekvienu konkrečiu atveju, o sprendimus priimti atsižvelgiant į diskusijos rezultatą", – mano V.Safronovas.

A.Kasparavičiui pastarojo laiko diskusijos apie istoriją priminė 1987-uosius. Tais metais Vasario 16-ąją Vilniuje susirinko minia žmonių, o balandį tuomečiame Pedagoginiame institute, kuriame jis studijavo, įvyko seminaras. Susirinko istorijos studentai ir visa krūva tuometinių komjaunimo komiteto atstovų. Studentai kėlė klausimą, ar reikalinga oficiali istorija, ir laikėsi nuomonės, kad ne, oficialiosios valdžios atstovai – kad turi būti oficiali linija, oficialiai patvirtinti vadovėliai, oficialus istorijos pasakojimas, kuris negali būti ilgas, negali būti dvejojantis, ir jo būtina laikytis. "Nuo nepriklausomybės atgavimo iki dabar negalima teigti, kad neturėjome valstybinio požiūrio į istoriją – pakeitėme daug atminties ženklų, bet iš principo šiuos 30 metų Lietuvos nacionalinė istorija, istoriografija vystėsi laisvai, neturėjo valdiško apynasrio. Taip yra visoje Vakarų civilizacijoje. Ar reikia grįžti į 1987-uosius, kai diskutavome, ar reikalinga oficiali istorijos atminties politika?" – klausia A.Kasparavičius ir  primena, kad to šiuolaikinės Vakarų valstybės neturi, išskyrus Vokietiją, bet tai susiję su Antruoju pasauliniu karu ir nacių laikotarpio vertinimu.

V.Safronovas pastebi, kad demokratinėse, bet pokomunistinėse šalyse paprastai reglamentavimo esama daugiau. Taip yra todėl, kad po 1989–1991 m. iškilusios politinės grupuotės ėmė krautis politinį kapitalą iš priešininkų kolaboravimo praeityje, o šie visai neketino prarasti savo turėtų pozicijų.

R.Čepaitienė sako vis juokaujanti, kad reikia ne tik Genocido ir rezistencijos, bet ir kolaboravimo bei prisitaikymo tyrimų centro, nes nepakanka vertinti vien konkrečių asmenų biografijas – reikia plačiau pažiūrėti į kontekstą. Pavyzdžiui, Lenkija, Ukraina, kai kurios kitos šalys turi atminties, istorijos politikos institutus, kurios sujungia tiek akademinius tyrimus, tiek istorijos politikos formavimo gaires.

Vis dėlto, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, pirmiausia reikia išmokti gyventi su savo praeitimi: "Kartais visuomenė klaidingai suvokia, kad istorinės vietos, istorinė atmintis kalba apie praeitį. Iš tikrųjų ji kalba apie dabartį, rodo, kaip dabartis priima istoriją. Kai iškeliame kurį istorinį herojų, parodome, kokie esame dabar, kokie dabar mūsų politiniai ir moraliniai orientyrai."

Tad kokie?

Pirma, tik pradėjus dirbti sostinės taryboje susidarė įspūdis, kad „teisės viršenybė“ merui R. Šimašiui neegzistuoja, o kai kurie jo veiksmai galimai primena ne buvusio teisingumo ministro veiksmus, o liūdnai pagarsėjusio Klaipėdos politiko Viačeslavo Titovo pasisakymus, kuriuos teismas vertino kaip neteisėtus nurodydamas, kad V. Titovas tyčia šmeižė mirusiojo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, kurstė neapykantą, todėl turi atsakyti pagal įstatymo raidę.

Nėra jokios abejonės, kad K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas, J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas pakurstė neapykantą, sumenkino Lietuvos istorijai nusipelniusias asmenybes.

Priminsiu, kad K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. J. Noreikia-Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką dar 1991 metais. Nors ir buvo norinčių, istorinės išvados dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnų nepakeistos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 metais. Taigi, tokie apdovanojimai nedalinami bet kam ir bet kaip. Tačiau R. Šimašius nusprendė būti aukščiau visų institucijų. Prasideda feisbuko teismas.

K. Škirpos atveju jo nuopelnams perrašyti užteko tokių neįrodytų kaltinimų „nevienareikšmiška veikla“, tačiau jokių realių įrodymų, kad K. Škirpa būtų prisidėjęs prie žydų tautos tragedijos nėra, ką patvirtina Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. J. Noreikos-Generolo Vėtros atveju apskritai nebuvo jokio civilizuoto sprendimo, o tik vienasmenis mero solo. Deja, Vilnius galimai turi savo V. Titovą, kurio veiksmai kelia abejonių ne tik dėl lojalumo Lietuvos valstybei.

Įdomu tai, kad K. Škirpos atveju priimtas sprendimas panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą, tačiau nuspręsta toje pačioje alėjoje įrengti jam atminimo lentą. Tuo tarpu Generolo Vėtros atveju nuspręsta nulupti jo atminimo lentą. Tokie sprendimai stokoja ir elementarios logikos.

Antra, vidaus reikalų ministras yra patvirtinęs gatvių pavadinimų nustatymo tvarką, kurioje aiškiai nurodyta, kad pavadinimai su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims“. Personalinius K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnus mūsų istorijai jau įvertino, būtent todėl daugelį metų turėjome K. Škirpos vardo alėją ir Generolo Vėtros atminimo lentą. R. Šimašius, nebūdamas istorikas, pats vienasmeniškai nusprendė atlikti „politinį teismo procesą“ ir surašyti „kaltinamąjį aktą“ J. Noreikai-Generolui Vėtrai bei K. Škirpai. Generolo Vėtros atveju pats R. Šimašius vienasmeniškai įsakė nulupti atminimo lentą, t. y. pats įvertino istorinės asmenybės personalinius nuopelnus. Toks sprendimas yra neteisėtas, nes Vietos savivaldos įstatymas nenumato tokios mero teisės, atvirkščiai, tą turi daryti specialių žinių turintys ekspertai ir tik tada politikai sprendimą priima kolegialiai. Mero, priminsiu, pareiga yra pirmininkauti tarybos posėdžiams, bet ir čia R. Šimašius kalbos ir veiksmai stokoja teisingumo ir teisėtumo.

Trečia, kaip transporto eismą reguliuoja Kelių eismo taisyklės, kurių privalome laikytis, taip politikams dirbant sostinės taryboje privalu vadovautis tarybos veiklos reglamentu, kuris reguliuoja „politinį darbo eismą“. Būtent jame aiškiai nurodyta, kad tarybos narys turi teisę rengti ir teikti tarybos sprendimų projektus. Lietuvos laisvės sąjunga pastoviai teikia siūlymus, kurie palengvintų vilniečių gyvenimą, sąžiningiau paskirstytų mokesčių mokėtojų pinigus. Pasirodo, R. Šimašiui teikiami tarybos sprendimo projektai tiesiog ciniškai braukiami iš tarybos darbotvarkės jų net nepradėjus svarstyti. Apie demokratijos erozijas nekalbėsiu, bet elementarių politinio darbo eismo taisyklių privalu laikytis net ir R. Šimašiui. Galima atmesti siūlymus, juos kritikuoti, bet neleisti išvis jų teikti yra ne tik neteisėta, bet ir antikonstituciška. Nors pats R. Šimašius ir kalba apie laisvą sostinę, tačiau realiai savo veiksmais priešina visuomenę, apriboja laisvės principus bei pamina elementarias darbo tvarkos taisykles.

Ketvirta, įvertinus tai, R. Šimašiaus draugė ne teisė, o feisbukas. Teisė reikalauja laiko ir tikslumo, būtina gilintis į detales, kurios dažnai būna priešingos nei socialinių tinklų poreikis – „duokite skandalą“. Teisė priešinga skandalui, nes išklauso skirtingas puses, žiūri į dokumentus ir laikosi procedūrų. Tai netinka feisbukui, kuriam kiekvieną rytą reikia skubios skandalingos žinios ir daug „like“. Todėl šiuo metu tiek daug Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kurie nesusiję su teisingumu ir teise, o kiek dar visuomenė nežino.

„Kas kitas? Vincas Kudirka? Jonas Basanavičius? Karalius Mindaugas? Neliečiamos Vilniuje tik NKVD ir KGB žudikų „atminimo“ lentos. Grįžta gūdūs sovietų laikai, todėl pasipriešinkime, ginkime Lietuvos Laisvės kovų Didvyrių šventą atminimą!“ – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ esančiame renginio aprašyme.

Teigiama, kad renginį organizuoja Astra Astrauskaitė, Kęstutis Tamašauskas, Arturas Grigas, Algis Avižienis, Vaidotas Jakubonis, Rūta Tamkienė, Vladas Turčinavičius, Sakalas Gorodeckis, Povilas Girdenis, Dalia Tarailienė.

Mitingas organizuojamas trečiadienio vakarą šalia Lietuvos nacionalinio muziejaus, prie paminklo Karaliui Mindaugui. Kaip BNS informavo Vilniaus savivaldybė, organizatoriai apie renginį informavo penktadienį. Jie tikisi sulaukti apie 200 šimtų dalyvių.

Kas kitas? Vincas Kudirka? Jonas Basanavičius? Karalius Mindaugas? Neliečiamos Vilniuje tik NKVD ir KGB žudikų „atminimo“ lentos. Grįžta gūdūs sovietų laikai.

Praėjusį šeštadienį nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos sostinės senamiestyje nuimta anksčiau diskusijų sulaukusi atminimo lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai.

Sostinės meras Remigijus Šimašius teigė, kad tai padaryta įvertinus, jog J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą.

Praėjusią savaitę sostinės savivaldybės taryba pervadino ir diplomato bei karininko K. Škirpos vardo alėją, kaip skelbiama, dėl jo viešai deklaruotų antisemitinių pažiūrų.

Abu sprendimai sulaukė ir palaikymo, ir aštrių protestų.

Kritikai ragino atsisakyti garbingo ženklo J. Noreikai įvertinus tai, kad jis, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Gynėjai pabrėžė J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, akcentuoja, kad vėliau karo metais jis buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvadose dėl K. Škirpos įvertinamas svarbus jo indėlis priešinantis sovietų okupaciniam režimui, tačiau pabrėžiama, jog 1940–1941 metais jo veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Portalui 15min.lt pirmadienį Vilniaus meras kartojo savo poziciją, kad asmenims, kurie „vienaip ar kitaip flirtavo“ su naciais ar sovietais, priėmė sprendimus paklūstant šiems režimams, neturėtų būti skiriami pagarbos ženklai Vilniuje.

„Jonas Noreika buvo vokiečių administracijos paskirtas vykdyti užduotį, tai yra izoliuoti į getą Šiaulių apskrities žydus, konfiskuoti jų turtą. Ir jis tą darbą atliko. Man atrodo, žmogiška prasme nėra jokio skirtumo, ar žmogui pavedė tremtinių sąrašus sudaryti ir turtą į kolūkį perduoti, ar pavedė žydus registruoti, jų turtą, perduoti kokiai nors nacių įmonei, o pačius uždaryti į getą. Tai yra antžmogiški dalykai, kur žmonės tikrai galėjo suvokti, kad daro tikrai netinkamus reikalus, nepaisant istorijos momento sudėtingumo“, – dėstė jis.

„Jonas Noreika nors darė daug kitų gerų dalykų kovodamas prieš Lietuvos priešus – to niekas nepaneigs ir iš istorijos neištrins – bet vis dėlto peržengė ribą, – sakė jis. – Turi būti taikomas vienodas principas – tokios lentos neturi būti, bent jau su valdžios palaiminimu.“

Anot mero, šeštadienio rytas pasirinktas tam, kad sprendimas būtų realizuotas „sklandžiai, be ekscesų, visuomenės dirginimų, perturbacijos ir gyvenimo trikdymo“, tačiau paros laikas buvęs netinkamai. R. Šimašius sako pavedęs lentą nuimti ryte ir tikėjęs, kad tai bus padaryta po 7 valandos, o ne prieš penkias ryto.

„Žmonės į tai pažiūrėjo per daug paprastai: „Grindos“ vyrai naktį dirbo kitus darbus, greičiau pabaigė, atvažiavo ir nukabino lentą. Bet iš tiesų neįvertino, kokią emocinę žinią tai galėjo pasisiųsti. Aš tai tikrai vertinu kaip tam tikrą klaidą. Kad šeštadienio rytas – normalu, bet tikrai ne prieš penkias, o turbūt apie septintą turėjo įvykti. Nes šia prasme žinia pasiųsta netinkama“, – sakė jis.

„Grindos“ vyrai naktį dirbo kitus darbus, greičiau pabaigė, atvažiavo ir nukabino lentą. Bet iš tiesų neįvertino, kokią emocinę žinią tai galėjo pasisiųsti.

Meras aiškino, kad priešingai nei karininko ir diplomato Kazio Škirpos alėjos pervadinimo atveju, čia nereikėjo tarybos sprendimo, nes teisės aktuose reglamentuoti tik pavadinimų suteikimai, bet ne tai, kaip turėtų atsirasti atminimo lenta.

„Tad esant tokiai situacijai, nebuvo į tarybą eiti jokio nei poreikio, nei tikslo. Tiesiog reikėjo padaryti tą aktą, kurį reikėjo. O aš suprantu, kad man, kaip vadovui, yra darbas ir pareiga prisiimti atsakomybę“, – sakė meras.

Jis tvirtino suprantantis dalies visuomenės nuotaikas, kuriai „skauda šiuo metu“.

„Bet esu tikras, kad be tiesos išgryninimo, tiesos pasakymo, turėtumėme dar didesnę problemą į priekį, kas sudarytų sąlygas mesti šešėlį ant kovotojų, kurie niekaip nenusižengė žmoniškumui“, – tvirtino politikas.

Jis sako turintis omenyje partizanų vadus Adolfą Ramanauską Vanagą, generolą Joną Žemaitį, Juozą Lukšą-Daumantą.

„Turi būti labai aiškiai nubrėžta riba ne tik istorijoje, bet ir mūsų vertinime“, – sakė R. Šimašius.

Atminimo lentelė J. Noreikai nuo Vrublevskių bibliotekos sienos sostinės senamiestyje mero R. Šimašiaus sprendimu nuimta ankstų šeštadienio rytą. K. Škirpos alėja Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu pervadinta į Trispalvės taip pat šią savaitę.

Kritikai ragino atsisakyti garbingo ženklo J. Noreikai įvertinus tai, kad jis, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Gynėjai pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, akcentuoja, kad vėliau karo metais jis buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą.