Kaip ir kasmet, festivalyje gausu kokybiško prancūziško kino. Vienas tokių filmų – režisieriaus Bruno Dumont Kanų kino festivalyje pristatyta drama „Jos vardas – Prancūzija“ (2021 m.)
Satyros prieskoniu pagardintame filme netrūksta kritikos sensacijų besivaikančiai žiniasklaidai ir visuomenei. Režisierius taip pat tiesiog meistriškai kuria šiuolaikinės moters portretą – laviravimą tarp atsakomybių šeimai ir beprotiško tempo darbe. Įkūnyti pagrindinę filmo heroję žurnalistę Frans de Mior patikėta garsiajai prancūzų aktorei Léa Seydoux. Gimtinėje ir Holivude sėkmingai vaidinanti L.Seydoux geriausiai žinoma kaip Bondo mergina, taip pat dėl pagrindinio vaidmens „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusiame filme „Adelės gyvenimas“ (2013 m.)
Išties, turbūt nerastume prancūziškesnės aktorės suvaidinti visos prancūzų tautos dievinamą žurnalistę. Frans de Mior nėra eilinė žiniasklaidos lauko darbuotoja. Ji – tikra žurnalistikos roko žvaigždė, vedanti populiarią televizijos laidą, rodomą geriausiu vakaro laiku. Spaudos konferencijos metu ji begėdiškai flirtuoja su pačiu Emmanueliu Macronu, o kitą dieną išvyksta rengti kvapą gniaužiančio reportažo apie Malyje vykstantį karą. Kad ir kur Frans eitų, ją lydi susižavėjusių gerbėjų šūksniai ir prašymai drauge nusifotografuoti. Prancūzai dievina šią žavią ir kartu akiplėšišką žurnalistę, televizijos studijoje nebijančią kibti politikams į atlapus. Simboliška, kad herojės vardas ir reiškia pačią Prancūziją. Vis dėlto namuose Frans tikrai nesutinkama kaip žvaigždė. Moteris tolsta nuo nemylimo vyro ir jaučiasi prarandanti ryšį su sūneliu, kuriuo rūpintis neturi nei laiko, nei energijos.
Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai Frans automobiliu partrenkia motorolerio vairuotoją. Šis įvykis įžymybę priverčia permąstyti savo pačios vertybes ir gyvenimą. Nedarbingu kuriam laikui pavertusi vienintelį imigrantų šeimos maitintoją, žurnalistė nusprendžia sulėtinti savo gyvenimą ir pasitraukti į anonimiškumą. Tačiau paslaptingas meilės romanas ir netikėtų įvykių grandinė ją toliau persekioja, neleisdami pasislėpti.
Atskleisdamas Frans asmenines dramas, režisierius B.Dumont kartu kritikuoja bjauriąją žiniasklaidos ir skandalų trokštančios visuomenės pusę. Pagrindinės herojės kuriama televizijos laida tokia populiari dėl joje rodomų sensacingų, šokiruojančių vaizdų. Žurnalistė rengia įspūdingus reportažus apie Prancūzijos remiamus Malio karius, kariaujančius su islamistų grupuotėmis. Siekdama kuo aštresnių kadrų, Frans su už savo valstybę kovojančiais žmonėmis elgiasi it su statistais. Karo nukamuotas Malis jai – tik kino aikštelė, o ne realus pasaulis. Išvydusi jūrą bangų mėtoma valtele bandančius įveikti karo pabėgėlius, Frans apsidžiaugia dėl puikaus kadro, bet nė nesusimąsto apie žmonių patirtą siaubą.
Savo šalies žiūrovams demonstruodama skurdo ir karo pornografiją, Frans jaučiasi atliekanti svarbų darbą. Tačiau iš tiesų užuot atskleidusi problemą, žurnalistė ją tik dar labiau pagilina. Siaubingą karą išgyvenantis Malis televizijos ekranuose virsta tiesiog linksma pramoga šokiruojančių vaizdų mėgėjams. Stebint šias filmo scenas, natūraliai kilo mintys ir apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą ir būtinybę apie tai kalbėti jautriai, empatiškai ir nesivaikant pigių sensacijų.
Be abejonės, didžiausias dramos „Jos vardas – Prancūzija“ pranašumas – nuostabiai įtaigi L.Seydoux vaidyba. Frans portretas filmo metu keitėsi nuo savimi pasitikinčios, akiplėšiškos žurnalistės iki sugniuždytos, gyvenimo prasmę praradusios jautrios moters. Šias dvi pagrindinės herojės puses aktorei puikiai pavyko atskleisti. Verta pagirti ir Frans asistentę Lou vaidinusios Blanche Gardin pasirodymą. Ji – ne tik aktorė, bet ir profesionali stand up komikė. Tad B.Gardin kuriamam Lou portretui netrūko šmaikštumo ir satyros. Žinoma, prancūziškas kinas nebūtų savimi be kvapą gniaužiančių Paryžiaus vaizdų. Nors filmo trukmė – net 133 minutės, nerūpestingai vaikščiojant Eliziejaus laukais ir žydinčiais Prancūzijos sostinės parkais nenuobodu.
Tiesa, kūrybinei komandai nepavyko išvengti tingių ir banalokų sprendimų. Tiesioginiame eteryje ne laiku įjungtas vedėjos mikrofonas – senas kaip pasaulis triukas. Frans veidmainystę tikrai buvo galima atskleisti kūrybiškiau. Kraupi, visiškai netikėtai įvykusi avarija atrodė it nukopijuota iš šimtų, niekam neįdomių filmų ir serialų.
Frans gyvena blizgiame, bet tuščiame karščiausių naujienų ir skandalų pasaulyje, kol galiausiai pasijaučia visiškai praradusi pačią save.
Nepaisant tingesnių filmo vietų, „Jos vardas – Prancūzija“ yra nuostabus kino kūrinys, skatinantis giliau pažvelgti į savo vidų. Ar besivaikydami sensacijų visada pagalvojame, kad už jų slypi tikri žmonių gyvenimai? Pagrindinė filmo herojė Frans gyvena blizgiame, bet tuščiame karščiausių naujienų ir skandalų pasaulyje, kol galiausiai pasijaučia visiškai praradusi pačią save. Netikėtą filmo pabaigą kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip. Tačiau svarbiausia režisieriaus B.Dumont mintis – kritika kasdieniam mūsų gyvenimui ekranuose. Pasinėrę į socialinių medijų ir žiniasklaidos pasaulį, imame gyventi tarsi alternatyvioje realybėje, kuri neturi nieko bendro su tikrąja kasdienybe.
