Tą dieną Didžiosios Britanijos policija užėjo į Ekvadoro ambasadą Londone ir Jį išsinešė. Savo kartos balsą, XXI a. Nelsoną Rolihlahlą Mandelą (1918–2013), Johną Winstoną Ono Lennoną (1940–1980) ir Motiną Teresę (1910–1997) viename asmenyje – baltapūkį australą Julianą Paulą Assange‘ą (tikroji pavardė Hawkinsas, gim. 1971 m.).
Tą šviesią ir giedrą dieną Jį, visą apnikusį pelėsiais, kerpėmis, grybais, su tarakonais ir šimtakojais barzdoje iš Ekvadoro ambasados Londone išsinešė penki policininkai.
"Kapt, kapt, kapt", – iš viso pasaulio marksistų, islamo fanatikų, diktatoriais besivadinančių kretinų bei kitų banderlogų akių nuriedėjo po ašarą. Bekapsėdamos jos susiliejo į vieną gigantišką minorinę gaidą.
Ir užgiedojo verdančiu actu kvėpuojančių pitijų bei pionierių choras: "Aš neturiu planų ir schemų. Ir aš neturiu vilčių ir svajonių. Aš, aš, aš nieko neturiu, nuo tada, kai nebeturiu tavęs." (I don‘t have plans and schemes. And I don‘t have hopes and dreams. I, I, I don‘t have anything, since I don‘t have you).
Ir beribis skausmas suvienijo visą marksistuojantį pasaulį. Tokio paguodos poreikio kairieji nejuto nuo tada, kai griuvo Berlyno siena ir žlugo Sovietų Sąjunga.
"Tai juodas momentas žiniasklaidos laisvei", – uždainavo pionierių ir acto pitijų choro solistas, žymiausias mūsų dienų išdavikas, J.P.Assange‘o ideologinis brolis dvynys – Edwardas Josephas Snowdenas (1983).
"Demokratijos ranka spaudžia laisvės gerklę", – giedojo pritariančioji choro vokalistė ir vyriausioji Kremliaus balalaikininkė Marija Zacharova (1975).
Taip, demokratijos ranka spaudžia laisvės gerklę. Laisvės, okupavusios Krymą, užpuolusios Ukrainą ir Gruziją, numušusios Malaizijos oro linijų lėktuvą, šaudžiusios ir nuodijusios "naujokėliu" bei polonio arbata neparankius asmenis, gerklę. Negera negera demokratijos ranka.
Tikra demokratija ir laisvė yra tik tada, kai gali reguliariai išsituštinti ant JAV bei ES ir viešai pasimasturbuoti prie kūjo su pjautuvu. Netgi iš kažkur vėl išlindusi Pamela Anderson (1967) suriko: "Ekvadore, kaip tu galėjai?"
Sakoma, kad J.P.Assange‘ui lindint Ekvadoro ambasadoje, jau spėjo užaugti visa karta. Kodėl taip reikėjo su juo elgtis? Ką tokio blogo padarė J.P.Assange‘as? Juk jis tik pasakė tai, kas ir taip visiems banderlogams žinoma: "JAV yra blogis." Ir dar, J.P.Assange‘as ne tik pasakė: "Valstijos yra šiokios ir tokios", jis pateikė įrodymų. Viskas prasidėjo dar 2006 m., kai apaštalas Julianas įkūrė "Wikileaks" – pratekančiojo žodžio bažnyčią.
Ką reiškia "Wiki"? Tai nesvarbu, svarbiausia, kad "leaks" reiškia "nutekėjimą". Taigi bėgo metai, o srauni Juliano vardo kanalizacija tekėjo ir tekėjo internete, sklidina įrodymų, koks blogis yra JAV. Dar ten kažkas buvo ir apie Rusiją, ir apie scientologiją, kad niekas nesikabinėtų, bet daugiausia viskas – apie JAV.
Labiausiai smirdančią srovę "Wikileaks" išleido 2010 m. lapkričio pabaigoje. Nors šis portalas ir ankščiau buvo pateikęs įrodymų, "kokios blogos yra JAV", tačiau tik po 2010 m. lapkričio nutekinimų kilo milžiniškas skandalas, pavertęs J.P.Assange‘ą tikra žvaigžde.
Būtent iš jų mes sužinojome tai, ko negalėjome net įtarti: Saudo Arabijos sunitai nekenčia Irano šiitų, CŽV bei kitos žvalgybos tarnybos renka informaciją ne tik apie priešus, bet ir apie draugus, ir baisiausia, o, Dieve, diplomatai tarpusavyje kalba ne oficialia rafinuota šnekta, o kaip visi normalūs žmonės – šiek tiek žargono, šiek tiek groteskiškų pravardžių – savo bei kolegų viršininkams.
Būtent šis išganantis "pratekėjimas", pasak išminčių, "smarkiai sukompromitavo JAV užsienio politikos įvaizdį", kuriuo visi iki tol taip tikėjo ir pasitikėjo – ir Kremliaus banditai, ir Irano fanatikai, ir kairieji kretinai su Stevenu Seagalu (1952) priešakyje. Visas pasaulis kone meldėsi JAV užsienio politikos įvaizdžiui, o 2010-ųjų lapkritį – pist ir viskas.
Svarbiausia tai, kad normalioje žiniasklaidoje "Wikileaks" ištekėjimai ne tik buvo nuvalkioti iki begalybės, bet dar ir įtvirtino rašytinę tradiciją – eilutę straipsnio pradžioje: "Portalas "Wikileaks" paviešino...", leidžiančią suprasti, jog viskas, ką paviešina "Wikileaks" yra šventa, objektyviai teisinga ir nekvestionuojama. Argi dar reikia stebėtis, kad masonai, driežažmogiai, CŽV ir George‘as Sorosas (1930) griebėsi keršo?
Neilgai trukus informaciją Julianui suteikęs Bradley‘is Edwardas Manningas (gim. 1987, neseniai pasikeitęs lytį ir jau kelerius metus vadinantis save Chealsea) buvo nuteistas už šnipinėjimą, o pats "Wikileaks" įkūrėjas – užpultas dviejų Švedijos feminisčių bei priverstas slėptis Ekvadoro ambasadoje Londone bei tūnoti ten ilgus septynerius metus.
Gyvenimas Ekvadoro ambasadoje, pasak jos darbuotojų, "Wikileaks" sielai nebuvo liūdnas. Ten jis galėjo konfliktuoti su aplinkiniais (sykį net susimušė), palikinėti ambasadoriaus kabinete "blakes", naudotis kompiuteriais (negavęs leidimo), važinėtis riedlente, teplioti kambario sienas savo ekskrementais, kramsnoti raudonajame vyne ruoštą mėsą bei priiminėti po 80 svečių per mėnesį.
Tarp Julianą lankiusių asmenų buvo ir Stefani Joanne Angelina Germanotta (1986), pasaulyje labiau žinoma Lady Gagos pseudonimu, bei anksčiau minėto "The Beatles" nario našlė, dainuoti nemokanti dainininkė Yoko Ono (1933).
Dar niekada (iki J.P.Assange‘o vizito) Ekvadoro ambasada Londone nebuvo tokia populiari. Tiesą pasakius, iki jo vizito niekas apskritai nežinojo, jog tokia įstaiga egzistuoja. Už šią šlovę Ekvadoro mokesčių mokėtojai sumokėjo nei daug, nei mažai – 6 mln. dolerių.
"Ką dabar darys Julianas?"– klausia paprastas pilietis. Geriau paklauskite savęs: "Ką kiti darys su Julianu?"
Ir kas jis toks apskritai yra? Eilinis marksistuojantis kretinas, kaip graikas Zorba iš Nikos Kazantzakio (1883–1957) to paties pavadinimo romano ar sąmoningas raudonasis kenkėjas, kaip Richardas Sorge (1895–1944)?
