Šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografas M. Rimeikis, kaip geriausias 2019-ųjų choreografas, už baletus „Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) pelnė jau trečią savo karjeroje Auksinį scenos kryžių. 

„Esu dėkingas teatrams, kad leidžia daryti tai, ką noriu. Noriu padėkoti žmonėms, su kuriais dirbu: scenografui Marijui Jacovskiui, šviesų dailininkui Levui Kleinui, kostiumų dailininkei Elvitai Brazdylytei, o labiausiai noriu padėkoti šokėjams. Atsiprašau, kad retai dėkoju ir retai sakau, kokie jūs man svarbūs“, – sakė M. Rimeikis.

Vilnietė balerina J. Stankevičiūtė, kaip geriausia 2019-ųjų šokėja, apdovanota už du sukurtus vaidmenis – Eglę Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Moterį Marijos Paškevičiūtės balete „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

J. Stankevičiūtė – Eglė šokio spektaklyje "Eglė žalčių karalienė". / M. Aleksos nuotr.

„Esu labai laiminga, kad galiu šokti. Dėkinga visiems, kurie įkvepia ir padeda man augti: šeimai, kuri visada mane palaiko, išmintingiems pedagogams, kūrėjams, menui, gamtai ir pasauliui. Gražiausia dovana, kurią man suteikė likimas – galimybė sukurti Eglę, kurią pamilau visa širdimi ir labai branginu. Dėkoju M. Rimeikiui už galimybę ir pasitikėjimą“,- sakė J. Stankevičiūtė. 

M. Rimeikis šiuo metu laikomas perspektyviausiu šokio kūrėju Lietuvoje, turinčiu išskirtinį talentą bei gilų, savitą braižą. Visame pasaulyje stebimas TV kanalas „Mezzo“ neseniai pirmą kartą rodė Lietuvoje darytą spektaklio įrašą ir šiuo istoriniu spektakliu tapo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre M.Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“.

M. Rimeikis. / M. Aleksos nuotr.

J. Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt.  Šiemet šokėja buvo pripažinta LNOBT Metų soliste.

Beje, „Eglė žalčių karalienė“, kaip geriausias 2019 metų spektaklis, apdovanota ir Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“. 

Auksiniam scenos kryžiui už Frau Droselmajer vaidmenį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytame Piotro Čaikovskio šokio spektaklyje „Spragtukas“ buvo nominuota ir balerina Olga Konošenko.  

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks vilnietė balerina Julija Stankevičiūtė, kuri nominuota už du 2019 m. sukurtus vaidmenis – Eglę Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Moterį Marijos Paškevičiūtės balete „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

J. Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Šįmet šokėja buvo pripažinta LNOBT Metų soliste.

Šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografas Martynas Rimeikis taipogi pretenduoja į dar vieną – jau trečią savo karjeroje „Auksinį scenos kryžių“. M. Rimeikis šiuo metu laikomas perspektyviausiu šokio kūrėju Lietuvoje, turinčiu išskirtinį talentą bei gilų, savitą braižą. Visame pasaulyje stebimas TV kanalas „Mezzo.tv“ neseniai pirmą kartą rodė Lietuvoje darytą spektaklio įrašą ir šiuo istoriniu spektakliu tapo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Martyno Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“.

Už Frau Droselmajer vaidmenį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatytame Piotro Čaikovskio šokio spektaklyje „Spragtukas“, antrajam savo „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota ir balerina Olga Konošenko. LNOBT primabalerinos O. Konošenko vaidmenų bagaže – beveik dvi dešimtys pagrindinių vaidmenų, pradedant klasikinio baleto etalonu laikoma Odeta-Odile „Gulbių ežere”, baigiant didingu Barboros Radvilaitės personažu to paties pavadinimo Anželikos Cholinos šokio spektaklyje.

„Auksinių scenos kryžių“ laureatai paaiškės kovo 29 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiančioje iškilmingoje ceremonijoje. Dviem dienomis anksčiau, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre bus teikiamos „Padėkos kaukės“ geriausiems 2019 m. teatro menininkams. „Eglė žalčių karalienė“ pretenduoja ir į šį apdovanojimą kaip Metų spektaklis. M. Rimeikis yra tarp pretendentų į Metų choreografo titulą, tapti Metų aktoriais pretenduoja spektaklio pagrindinių vaidmenų atlikėjai J. Stankevičiūtė ir Mantas Černeckas.

Šeštadienį Žvejų rūmuose gėrėkitės ne tik šokiu, bet ir įstabia E. Balsio muzika! Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Modesto Barkausko.

J. Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro  (LNOBT) spektakliuose „Dienos, minutės“, „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane, o pernai buvo pripažinta LNOBT Baleto viltimi.

Balerina teigia, jog pati, kaip ir Eglė, gyvena atvira pasauliui širdimi: „Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai...“

(Martyno Aleksos nuotr.)

XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Jaunosios kartos kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stengėsi įsiklausyti į kompozitoriaus E. Balsio muziką ir neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl naujajame pastatyme kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Ateikite ir gėrėkitės ne tik šokiu, bet ir įstabia E. Balsio muzika! Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

Porą sezonų LNOBT trupėje šokanti J. Stankevičiūtė šįmet buvo pripažinta šio teatro Baleto viltimi. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose, vykusiuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane. Įpusėjo klasikinio šokio bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

Rugpjūčio 16 ir 17 dienomis į premjerą Palangos koncertų salėje žiūrovus kviečianti „Eglė žalčių karalienė“ šokėjai– jau trečias M. Rimeikio statomas spektaklis. Anksčiau jaunoji balerina šoko šio choreografo spektakliuose „Procesas“ (2017) ir „Dienos, minutės“ (2019). 

– Jau mėnesį vietoj ramių atostogų plušate repeticijose Klaipėdoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Negaila trumpos, pro šalį skubančios lietuviškos vasaros? 

– Pasibaigus sudėtingam sezonui Vilniuje, buvo pagundų nustumti visus reikalus į šoną ir pagaliau pailsėti. Bet negalėjau išmesti iš galvos, kad tokie vaidmenys ir tokios galimybės kasdien nesimėto, ypač man, tik pradedančiai savo kelią scenoje. Čia, Klaipėdoje – kita aplinka, kita trupė, kiti vėjai... Žuvėdros kasryt „dainuoja“ po langais. Gal tikri klaipėdiečiai šypsosis, bet man jų „dainos“ gražios ir dar nepabodo.

O nuotaikų būna įvairių. Kai repeticijoje nuovargis ima viršų, o koks nors šokio elementas niekaip nepavyksta, kartais supykstu ant savęs, pradedu pati save kaltinti. Bet greit ir atsileidžiu pagalvojusi, kad išgyvenu laikotarpį, kurį ateityje turbūt prisiminsiu kaip vieną gražiausių ir šviesiausių gyvenime.

– Jau porą metų šokate LNOBT baleto trupėje. Ar teko pasirodyti dabartiniame šio teatro „Eglės žalčių karalienės“ pastatyme, kurtame jauno britų choreografo George‘o Williamsono?

– Vilniuje tik kartą šokau „Eglės žalčių karalienės“ kordebalete jūros pasaulio scenoje, tad mano sąlytis su šiuo pastatymu labai fragmentiškas. Kaip žiūrovė esu mačiusi šį spektaklį, bet tuomet jis manęs ypatingai nepalietė.

– Kuris iš dviejų to paties veikalo pastatymų, jūsų nuomone, bus iliustratyvesnis?

– Martyno pastatymas aiškesnis savo vidine logika, bet tikrai ne iliustratyvesnis. Šio choreografo kūrybinis braižas tuo ir įdomus, jog jam pavyksta daug pasakyti nieko pernelyg tiesmukai nerodant. Ir kartu kiekvienas judesys jo spektaklyje įgauna prasmę. Eglės linija labai spalvinga, besikeičianti viso spektaklio metu, todėl repetuodami vis dar ieškom tikslesnės personažo išraiškos .

– Ar besąlygiškai visais pasitikinti Eglė Jums pačiai neatrodo naivi?

– Iš vienos pusės galima tai vadinti naivumu, iš kitos – meile pasauliui, ypatingu jaunatvišku nuoširdumu. Suprantu, kad susikaupus nuoskaudoms žmonių nuoširdumas dažnai pradingsta: retas išsaugo pasitikėjimą gėriu. Susikuriame sau apsaugos ratą, į kurį bet ko lengvai neįsileidžiame.

Aš taip pat turiu nusivylimo baimių, bet juk norisi išgyventi gražius jausmus, kiek nuoskaudų jie vėliau besuteiktų. Stengiuosi gėrio ieškoti netgi ten, kur galbūt jo nevertėtų ieškoti.

– Bet juk Eglės likimas galiausiai susiklosto tragiškai...

– Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. 

Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai. Juk ir gyvenime taip dažnai nutinka... Paversdama vaikus medžiais, manau, Eglė ne nubausti juos siekė, o darė tai iš meilės, norėdama kartu su jais būti arčiau gamtos – arčiau savojo Žilvino.

– Kokias knygas skaitote dabar? Ar po repeticijų nuvirsti su knyga ant lovos – tinkamas poilsis išvargintiems šokėjų raumenims?

– Ne tik kūno, bet ir proto raumenims. Pastaruoju metu man psichologinė literatūra pakliūva po ranka, nors anksčiau skaitydavau romanus. Vis grįžtu prie Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“ apie moteriškus archetipus ir savęs pažinimą. Būna, kad skaitydama sugaunu save jau kelias minutes galvojančią apie darbą, mokslus ar šiaip gyvenimą, bet kai pavyksta mintis visiškai perjungti – tada knyga tikrai puikus poilsio būdas.

– Dar prieš tapdama LNOBT balerina stažavotės Strasbūro trupėje „Ballet du Rhin“, gavote pasiūlymą joje likti, tačiau juo nepasinaudojote. Kodėl?

– Taip, išties gavau tuometinio šios trupės vadovo Ivano Cavallari kvietimą po 2015 m. rudenį Prancūzijos mieste Grase vykusio tarptautinio baleto konkurso. Stažavausi Strasbūre šešias savaites, šokau itin moderniame „Spragtuko“ pastatyme, kokio niekur kitur nesu mačiusi. Patirtis buvo įdomi, tačiau ši trupė stato vien neoklasikinius ir šiuolaikinius spektaklius, o tai reiškia, kad joje likusi neturėčiau galimybės šokti klasikos. Man patinka šiuolaikinis šokis, tačiau visiškai atsisakyti klasikinių pastatymų nebuvau pasirengusi.

– Neseniai „Kūrybiniame impulse“ pristatėte savo pačios kurtą choreografinę miniatiūrą „daug, vėlu, toli, nėra“, kurią kritikai pripažino vienu iš sėkmingiausių šiųmetinio projekto bandymų. Ar ketinate toliau žengti šiuo keliu?

– Choreografinė kūryba mane visuomet žavėjo. Jeigu atsiras minčių, kurios jau dabar po truputį kaupiasi, jeigu jos neišgaruos iki kito pavasario, o priešingai – sustiprės, norėčiau ir toliau mėginti. Nes buvo labai įdomu dirbti su kitais šokėjais. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kompozicijų vakaruose pati sau statydavau kompozicijas, bet tada viskas paprasčiau – juk žinau savo kūną ir tai, ką noriu išreikšti. Kurti šokį kitiems šokėjams – įdomiau, nes turi pajausti juose slypinčias galimybes, išmokti tiksliai perteikti savo mintis ir sumanymus.

– „Kūrybinio impulso“ žiūrovai jau įžvelgė jūsų choreografijoje „rimeikiškų“ bruožų. Ar iš M. Rimeikio mokotės sąmoningai?

– M. Rimeikio kūryba mane stipriai inspiruoja, todėl kad ir kaip stengiausi ieškoti savos judesių kalbos, nepavyko nuo įtakos visiškai atsiriboti. Nenuostabu – išorės autoritetai mus formuoja. Vėliau kalbėjomės apie tai su Martynu: jis džiaugėsi, kad kažką iš jo perimu.

– Su kuriais choreografais, be M. Rimeikio, jums yra tekę dirbti?

– Su prancūzu Manueliu Legris, LNOBT stačiusiu Adolphe'o Adamo baletą „Korsaras“. Buvo įpusėjęs mano pirmasis sezonas teatre, repetavau Odaliską ketvirtoje ar penktoje šokėjų sudėtyje ir nedėjau jokių vilčių pasirodyti premjeroje. Bet mačiau, kaip užsivedęs repeticijose dirba pats M. Legris, kaip tiksliai jis jaučia tai, ką daro. Net jei būdavau be galo pavargusi, neišsenkanti choreografo energija vis tiek įkvėpdavo šokti...  Galiausiai nutiko taip, kad jo valia pasirodžiau viename iš premjerinių „Korsaro“ spektaklių.

– Kokie scenos debiutai Jūsų laukia netrukus prasidėsiančiame sezone?

– Spalį vaikiškame balete „Čipolinas“ pirmąkart šoksiu Ridikutę, o žiemą – pagrindinę „Spragtuko“ veikėją Mari. Šį vaidmenį galėčiau pavadinti svajonės išsipildymu, nes  vaikystėje „Spragtukas“ man atrodė kaip balerinos karjeros viršūnė. Nuo Piotro Čaikovskio muzikos jau tada šiurpuliukai po oda bėgiodavo...

– Jeigu jau apie tai prakalbome: kas „kaltas“, kad pasukote nelengvu baleto keliu?

– Pirmąsias pamokėles gavau šokio užsiėmimuose viename sostinės vaikų darželyje. Jiems vadovavusi pedagogė pastebėjo mano muzikalumą, nevaikiškai rimtą požiūrį ir rekomendavo tėvams leisti mane į „Minimūzą“ – parengiamąją Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasę. Ją baigusi, patekau į šios mokyklos baleto skyrių ir taip, niekur neišsukdama, pamažu artėjau prie profesionalios scenos.

Net negalėčiau pasakyti, kad tapti balerina buvo mano sąmoningas noras ar susikurta svajonė – tiesiog ėjau ta kryptimi pernelyg daug nemąstydama. Bet jausmas toks, kad taip ir turėjo viskas nutikti. Esu laiminga, kad atsidūriau ten, kur dabar esu.

Kai vaikiška svajonė virsta labai rimta gyvenimo aistra, nebaisus nei fizinis skausmas, nei psichologinis nuovargis ar pagundos. Kad šis teiginys nenuginčijamas, įrodo jaunųjų menininkų, kuriais galime didžiuotis, pasiekimai. Jauna balerina Julija Stankevičiūtė – viena iš jų.

Ką tik Prancūzijoje, Grase, vykusiame tarptautiniame konkurse "Jeune ballet mediterraneen 2015" Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokinė vyriausiųjų grupėje pelnė aukso medalį. "Per tris dienas man atsivėre tiek durų, dabar tereikia rinktis", – džiaugiasi J.Stankevičiūtė, atvirame pokalbyje papasakojusi, kaip svajonė šokti padeda įveikti ir fizinius sunkumus, ir anaiptol neišgalvotą konkurenciją baleto pasaulyje.

– Šeštadienį, kai paaiškėjo, kad patekote į konkurso finalą, jums suėjo aštuoniolika. Tikriausiai tai viena geriausių dovanų pilnametystės proga.

– Taip, išties 18-asis gimtadienis praėjo kiek kitaip nei daugelio jaunimo, tačiau tikrai ne prasčiau. Visų pirma, patekti į finalą, o antra, tokia nuostabi vieta kaip Grasas – tikrai pačios geriausios gimtadienio dovanos. Kad patekčiau į šį konkursą turėjau būti atrinkta kitame konkurse – Švedijoje. Kai sužinojome, kad važiuosiu į Grasą, be galo apsidžiaugėme visi – tiek aš, tiek mano mokytoja Beatričė Tomaševičienė, tiek mano tėvai. Grase man buvo privaloma šokti dvi variacijas, kurias jau buvau šokusi Švedijoje (Mariaus Petipa klasikinę variaciją iš baleto "Žizel" 1-ojo veiksmo ir modernaus šokio kompoziciją "Something long lost", kurią man sukūrė modernaus šokio mokytoja Riikka Katariina Ihalainen). Reikėjo išmokti ir surepetuoti naują klasikinę variaciją. Su mokytoja pasirinkome Medoros variaciją iš baleto "Korsaras". Visos šios variacijos yra labai skirtingos ir labai įdomios. Žizel variacija reikalauja ne tik nepriekaištingos technikos ir kontrolės, bet ir gilių vidinių išgyvenimų. Kiekvieną judesį reikia atlikti iš širdies ir jaučiant, nes pats personažas – Žizel – be galo tyra ir jausminga mergina, turinti lyg du gyvenimus – žemiškos merginos ir fantastinės būtybės. Kita klasikinė variacija (Medoros) yra viena sudėtingiausių mano kada nors šoktų. Ji greita, gana ilga, daug sudėtingų judesių, o pagrindas – sukiniai, todėl reikalauja labai daug ištvermės ir nepriekaištingos technikos. Na, o moderni variacija – visiška priešingybė abiem klasikinėms. Jei šokdama Žizel visada turėjau būt lyg keletą centimetrų pakilusi nuo žemės, lyg ne šios žemės būtybė, tai moderni variacija atvirkščiai – labai žemiška ir laisva (žemiškumo suteikia ir tai, kad šoku basa). Tačiau šokdama šį numerį taip pat turėjau atiduoti visą save ir jausmingai papasakoti mintį, užšifruotą pavadinime. "Something long lost" – tai kažkas seniai prarasto, kažkas, ko protas negali atsiminti, bet kūnas prisimena ir veda mintis link to prisiminimo.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš šio konkurso?

– Įspūdžių tikrai labai daug ir malonių. Žinoma, be jų dar parsivežiau ir nuovargį, nes visos tos trys dienos buvo labai įtemptos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mažai miego, daug repeticijų, treniruočių, žinoma, nervai. Iki šiol esu dalyvavusi ne viename konkurse užsienyje, tačiau tokiame rimtame, kaip šis, dar nebuvau dalyvavusi. Nebuvo ir aukščiausių įvertinimų. Tai pirmas kartas, kai už visą darbą ir prakaitą buvau šitaip dosniai įvertinta! Jausmas nepakartojamas..

Dalyvauti tokiuose konkursuose yra labai svarbu kiekvienai balerinai. Ne tik dėl to, kad gali laimėti prizų, medalių, premijų. Turbūt svarbiausi dalykai yra tai, kad įgyji patirties, pamatai, kas vyksta pasaulyje, o pasaulis pamato tave. Į tokius konkursus susirenka daug įtakingų baleto srities žmonių, todėl turi galimybę būti pastebėta, įvertinta, galbūt gauti pasiūlymų. Taip atsitiko ir man. Konkurso žiuri narys Ivanas Cavallaris pasiūlė atvykti į jo vadovaujamą teatrą Prancūzijoje ("L’opera National du Rhin") ir dvi savaites dirbti, repetuoti su jo trupe statant naują spektaklį. Tai yra nežmoniškai gera galimybė, kurios tikrai nepraleisiu. Galbūt ateity tai bus pirmoji mano trupė! Konkurso Varnoje "Varna IBC 2016" atstovė pakvietė į vieną stipriausių ir prestižiškiausių konkursų pasaulyje. Ir tai dar ne viskas, sulaukiau ir kvietimo mokytis Nyderlanduose esančioje Karališkojoje Hagos konservatorijoje. Taigi per tris dienas man atsivėrė tiek durų, dabar tereikia rinktis.

– Kokia atmosfera buvo šio konkurso užkulisiuose ir apskritai konkursuose?

– Pirmąją dieną, vos tik atėjus prie teatro, kuriame viskas vyko, durų jau buvo sustoję dalis konkurso dalyvių. Visi žvalgėsi ir nužiūrinėjo vienas kitą, lyg bandydami nuspėti, ar jis/ji geresnis už mane. Mane asmeniškai tai irgi labai domino, bet sau to neleidau, klausydama mokytojos patarimo. Ji sakė, kad nesvarbu, kas ką sako, kokiu žvilgsniu nužiūri, reikia visiškai atsiriboti nuo aplinkinių ir klausyti tik jos, nes niekas negali išmušti iš kelio, kuriuo eini.

– Ar jūsų nebaugina konkurencija baleto pasaulyje, apie kurią esama tiek mitų ir net kuriami filmai?

– Negaliu sakyti, kad visiškai nebaugina, nes tai netiesa. Šiek tiek jos jau esu patyrusi, kai buvau jaunesnė, ir tai yra labai nemalonu ir skaudu, tačiau augant jos, ačiū Dievui, lieka vis mažiau. Tačiau niekada negali būti tikras, kai esi tarp svetimų žmonių, pavyzdžiui, konkurse. Todėl tokiose situacijose stengiausi svarbiausius daiktus (puantus, kostiumus ir kt.) nešiotis su savimi, o ne palikti persirengimo kambariuose. Na, o psichologinės stiprybės dažniausia semiuosi iš gerų prisiminimų, muzikos, poilsio ir, žinoma, tėvų, draugų bei mokytojų. Dažnai tvirtybės prideda ir geras oras. Prieš išeidama į sceną niekada nepamirštu persižegnoti ir pasakyti sau, kad viskas, kas tuoj įvyks, priklauso tik nuo manęs, o aš galiu.

– Jūsų kelias į šiandienos sėkmę prasidėjo nuo pirmųjų baleto pamokų. Papasakokite apie savo pažintį su baletu.

– Apie baletą išgirdau darželyje. Vienas mėgstamiausių dalykų jame man buvo šokių pamokėlės. Nors tai nebuvo baleto pamokos, bet šokių mokytoja pastebėjo mano muzikalumą, laikyseną, meilę šokiui ir pamatė manyje baleriną. Ji pasiūlė mano tėvams leisti mane į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai nusprendė pamėginti ir užrašė į priešmokyklines pamokas šioje mokykloje. Taip viskas ir prasidėjo. Nuo to laiko net norėdami tėvai manęs nebūtų iš ten ištraukę. Su mama pradėjome vaikščioti į baleto spektaklius, ir stebint grakščias ir lengvas balerinas mano galvoje gimė svajonė – tapti viena iš jų. Mokykloje kiekvienais metais darėsi vis sunkiau, o laisvo laiko vis mažiau... Galiausiai neliko nei savaitgalių, nei atostogų. Iš pradžių buvo sunku susitaikyti su tuo, ypač kai per žiemos atostogas tėvai išvykdavo slidinėti, o man tekdavo likti namie ir ruoštis spektakliams. Buvo liūdna, tačiau jau tada suvokiau, kad čia man yra svarbiau ir kitaip aš negaliu, jei noriu tapti balerina. Ir manęs tai nesustabdė. Ir nestabdo dabar. Meilę baletui, žinoma, padėjo ugdyti ir pedagogai, kurie ir spaudė, ir pyko, ir palaikė, neleido pasiduoti.

– Spėju, kad vienas banaliausių klausimų, kuriuos baleto artistai išgirsta iš prašalaičių, – apie dietas. Apsaugosiu jus nuo jo, tačiau paprašysiu papasakoti apie kasdienybę.

– Mano dienotvarkė apima visą dieną. Išvykstu tamsoje, grįžtu tamsoje. Be baleto užsiėmimų, lankau ir bendrojo lavinimo pamokas. Jų per dieną būna nuo trijų iki šešių, ir dar apie 4–5 ir daugiau valandų šokio kasdien, įskaitant šeštadienius, o pasirodymo dienomis – ir sekmadienius. Po visų repeticijų grįžus namo dar reikia paruošti namų darbus, nusiprausti, o tada tikrąja ta žodžio prasme kristi į lovą. Tokia dienotvarkė turi ir savų pranašumų. Kai neturi daug laisvo laiko, išmoksti geriau jį planuoti.

Nors ir turime laikytis ypatingos disciplinos, baletas neužima viso gyvenimo. Niekas nedraudžia kartais atsipalaiduoti ir savaitgalį paskirti, pavyzdžiui, draugų gimtadieniams ar kitoms šventėms, žinoma, tik tuo atveju, jei nėra repeticijų ar spektaklių. Geriausiai man padeda atsipalaiduoti gera muzika ir daug miego. Laisvalaikiu šiuo metu klausausi alternatyvaus, indie, kartais net psichodelinio roko, soulo ir kitos muzikos.

– Kas apskritai, be baleto, jus domina? Regis, turite literatūrinių sugebėjimų?

– Turiu daug pomėgių – dainuoti, fotografuoti, anksčiau kurdavau įvairius pasakojimus, istorijas, deja, nelabai tam turiu laiko. Visi šie pomėgiai man padeda nusiraminti ir atpalaiduoti mintis.

– Aš tie kiti gebėjimai, kalbos apie sudėtingą, intensyvią baleto artisto karjerą, jūsų niekada neprivertė sudvejoti savo pasirinkimu?

– Kartą buvo atėjusi mintis, kad man per sunku, kad yra daug lengvesnių kelių, kodėl būtinai turiu eiti sunkiausiu. Bet tai buvo tik menka dvejonė, kuri, staiga atėjusi, taip staiga ir išėjo. Matyt, buvau labai pavargusi ar nusiminusi dėl kažkokios nesėkmės. Daug kas man sakė, kad bus sunku, klausė, ar aš sugebėsiu. Keista, bet tokios kalbos mane privertė tik dar labiau to norėti, pasiekti tai, kas yra neįmanoma. Nes kai labai nori, neįmanomi dalykai virsta įmanomais.

– Kas apskritai buvo sunkiausia mokantis baleto paslapčių? O gal viskas ėjosi kaip per sviestą?

– Mano mokytoja sakė, kad kai atėjau į stojamuosius į pirmą klasę, neturėjau jokių duomenų (buvau nelanksti, kreivomis kojytėmis, net pėdos ištempti nemokėjau, o ir balerinoms būdingų kūno proporcijų neturėjau – ilgų rankų, ilgų kojų ir ilgo kaklo). Bet mane priemė, nes toje stojamųju dalyje, kurioje tiesiog reikia improvizuoti pagal skambančią muziką, pademonstravau muzikalumą ir laisvumą. Taigi, kai atėjau į baleto pasaulį, neturėjau nieko. Viską, ką dabar, turiu pasiekiau tik sunkiu darbu, kai kitiems dažniausiai visa tai duoda gamta. Tikrai ne kartą buvo kilę sunkumų atliekant tam tikrus judesius, ir dabar būna, nes aš vis dar mokausi. Kad judesys pavyktų, turi visiškai pajausti ir kontroliuoti savo kūną, žinoti, kokio judesio metu ir kurie raumenys turi dirbti, o kurie – ne. Vis dėlto dabar galvoju, kad sunkiausia mokantis baleto paslapčių turbūt bus ne tik žinoti savo trūkumus ir tai, ką darau blogai, bet mokėti atrasti savyje gerų dalykų.

– Ar kada nors paauglystėje nekilo noras viską mesti ir būti paprastu žmogumi?

– Vieną kartą buvo aplankiusi tokia mintis. Norėjau važinėti riedučiais, karstytis po medžius kaip normalus vaikas, bet negalėjau, nes bet koks neatsargus poelgis galėjo sugadinti mano pagrindinį darbo instrumentą – mano kūną ir sugriauti viską, ką iki tol padariau. Norėjau turėti daugiau laiko, kad galėčiau pažiūrėti "Simpsonus" grįžusi iš mokyklos ir išeiti susitikti su draugais, bet repeticijos visą tą laiką atimdavo. Tačiau negalėjau taip paprastai imti ir pasiduoti. Juo labiau kad baletas palaipsniui tapo mano aistra.

– Mes, žiūrovai, gėrėdamiesi grakščiais baleto artistų judesiais, nė nenutuokiame, kad kiekviena balerina pasirodymams ruošia ne tik savo kūną, bet ir aprangą – puantus. Prisiūti juosteles, paruošti padą, atraminę dalį – kiekviena batelius paruošia savaip. Kiek puantų porų esate sušokusi?

– Pirmą kartą ant pirštų atsistojau būdama penktoje klasėje. Tai laikas, kai visos mergaitės mūsų mokykloje pradeda atlikti pirmuosius žingsnelius ant puantų. Pirmieji žingsneliai ir pirmieji mėnesiai ant jų buvo skausmingi, tačiau labai laukti. Daug laiko praeina, kol balerina suranda batelius, kurie jai tinka, su kuriais ji patiria minimaliai diskomforto ir gali atlikti visus judesius. Jau nebegalėčiau suskaičiuoti, kiek puantų esu sušokusi, bet jų tikrai daug, nes šiuo metu, kai šokti tenka labai daug, vieną porą sunešioju maždaug per porą mėnesių ar trumpiau. Einant į sceną bateliai visada turi atrodyti lyg nauji, lyg ką tik iš parduotuvės. Tačiau nusipirkus naują porą iš karto eiti į sceną irgi negalima, nes batelius reikia tinkamai paruošti. Visų pirma, prisiūti juosteles ir gumytes taip, kad užsidėjus puantai nekristų nuo kojų ir būtų patogūs, antra, bent savaitę ar porą juos pranešioti ir pralaužyti, kad jie prisitaikytų prie kojos ir būtų patogūs. Tai gana ilgas ir sudėtingas procesas, bet jau tapęs kasdienybe.

– Palikime buitį ir grįžkime prie paradinės baleto pusės. Kokio artisto/artistės šokis jums labiausiai patinka, įkvepia?

– Turiu be galo daug idealų iš viso pasaulio. Šiuo metu mane labiausiai žavi balerinos Maria Kočetkova, Alina Cojocaru, Svetlana Zakharova ir Alessandra Ferri. Gaila, gyvai dar neteko matyti, bet labiausiai mane sužavėjo didžiųjų pasaulio teatrų spektakliai, matyti internete ir mokykloje per pamokas iš įrašų, tokie kaip "Don Kichotas", "Žizel", "Gulbių ežeras". Mane labai sujaudino ne per seniausiai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas Giedriaus Kuprevičiaus baletas "Čiurlionis".

– Apskritai, kuo jus žavi klasikinis ir modernus šokis ir kuris labiau?

– Klasikinis baletas mane žavi savo trapumu ir lengvumu, grakštumu, pasiekiamu toli gražu nelengvai. Net ir tuo, kad, pamačius gatvėje, balerinos nesumaišysi su niekuo (laikysena, eisena, elegantiškumas). O modernus šokis mane žavi laisve, žemiškumu ir plastiškumu. Jis suteikia daugiau laisvės tiek judesiuose, tiek kūryboje. Visuomet mane labiau traukė klasika, bet negalėčiau iš šių dviejų stilių išsirinkti vieno. Šiais laikais jie abu papildo vienas kitą.

– Kokia jūsų svajonių partija?

– Aišku, kaip ir kiekviena balerina, svajoju kada nors sušokti Odetą Odiliją "Gulbių ežere", bet čia jau yra viršūnių viršūnė. Sušokusi šią partiją balerina gauna primos balerinos statusą. Be šios partijos, taip pat svajoju apie Žizel, Kitri spektaklyje "Don Kichotas" ir dar daug kitų.

– Kaip įsivaizduojate save, tarkime, po penkerių metų?

Penkeri metai balerinai – labai daug. Per jį gali daug kas pasikeisti tiek į gerąją, tiek į blogają pusę. Bet apie blogąją aš net negalvoju. Manau, kad po penkerių metų šoksiu savo išsvajotoje trupėje, savo išsvajotuosius vaidmenis ir džiaugsiuosi gyvenimu.

Jaunųjų laimėjimai garsina Lietuvą

Jau 28-ąjį kartą vykusiame Tarptautiniame baleto konkurse "Jeune ballet mediterraneen" apdovanojimų metu Lietuvos vardas skambėjo aštuonis kartus.

Tarp 155 dalyvių iš trylikos pasaulio šalių šokusios lietuvės įvertintos ypač gerai. Be J.Stankevičiūtės, konkurse dalyvavo ir septynios Eglės Špokaitės mokyklos mokinės. Dvi iš jų – Austėja Medekšaitė ir Ieva Ivanauskaitė – pasipuošė sidabro medaliais. Specialusis Muzikalumo prizas atiteko Kotrynai Rudych, kuri kartu su Agne Juškaite gavo stipendiją – kvietimą į baleto kursus Stokholme. O Liepai Vyšniauskaitei, Emai Sliesoraitytei ir Emilijai Platukytei buvo įteikti aukštesniojo laipsnio finalininkių diplomai. Visos jos Eglės Špokaitės baleto mokyklos Vilniaus ir Kauno skyriaus mokinės. Jas šiam konkursui rengė mokytojos Rasa Drazdauskaitė-Birbalienė, Beatričė Tomaševičienė, doc. Jolanta Vymerytė.

Konkurso organizatoriai kasmet surenka labai garbingą baleto specialistų teisėjų komandą. Be kita ko, tai suteikė renginiui objektyvumo ir išpopuliarino jį visame pasaulyje, todėl šiandien jis vienas tinkamiausių, objektyviausių konkursų vaikams ir jaunuoliams, rimtai studijuojantiems baleto mokslus.

"Mergaitės ruošėsi nuo birželio – pirmiausia baleto stovykloje. Vėliau vyko į Sankt Peterburgą, kur savaitę individualiai mokėsi pas vieną žymiausių pedagogių Iriną Čistiakovą – garsiosios Uljanos Lopatkinos repetitorę, – apie ilgą pasirengimo konkursui kelią pasakojo mokyklos meno vadovė Eglė Špokaitė. – Pati esu dalyvavusi ir laimėjusi keturis tarptautinius konkursus. Būtent jie suteikė man galimybę žengti į pasaulį. Būtent tai skatiname daryti ir mūsų mokyklos mokinius."

Į baleto konkursus didžiosios šalys dažnai siunčia visą grupę šokėjų, neretai minima, kaip užsakomuoju reisu į didžiuosius konkursus atskrenda pilnas lėktuvas baleto šokėjų iš Kinijos ar Pietų Korėjos. "Lietuva nėra didelė savo teritorija, bet baleto apdovanojimų ceremonijose mūsų šalies vardas nuskamba dešimtis kartų. Pasaulio baleto specialistų akys vis dažniau krypsta į Lietuvą kaip į puikaus baleto šalį. Lietuvos baleto mokykla pažymima kaip labai gražių linijų, puikaus stiliaus, akademiškumo, meniškumo ir – vis dažniau – geros technikos pavyzdys", – tendencijomis džiaugėsi E.Špokaitė.

Baleto specialistams imponuoja ir pačios E.Špokaitės vadovaujamos mokyklos principai, kurių paisoma tiek ugdant šokėjas, tiek rengiantis konkursui. "Ruošiamasi labai atsakingai, atsižvelgiant į asmenines mokinio savybes parenkama programa. Šiukštu niekada nešoksime nekreipdami dėmesio į labai sunkiai įgyvendinamus akademinius reikalavimus, siekiame jų kaip pagrindo. Artistiškumas ir individualybės atvėrimas yra privalomas, bet tik derinant su pagrindų suteikimu. Ir svarbiausia – vaiko psichologija. Svarbu, kad po ilgai siekiamo rezultato mokinys norėtų šokti dar labiau nei anksčiau. Svarbiausias mūsų tikslas – meilė baletui ir pasauliui. Ne siauras profesinis parengimas, bet kūrybingo, laimingo jaunojo menininko globa ir ugdymas", – prioritetus vardijo E.Špokaitė.

Sykiu ji pastebėjo: šiandien Lietuvoje ypač stinga baleto pedagogų. "Vaikams yra labai svarbus pagrindinis mokytojas, jis – ir vadovas, ir globėjas, ir gydytojas, ir artimiausias žmogus. Galima labai daug konsultuotis su geriausiais pasaulio mokytojais, tačiau pagrindinio mokytojo vaidmuo yra lemiantis. Lietuvoje šiandien gabių mokinių yra daugiau nei mokytojų. Todėl jaunųjų, būsimų baleto pedagogų parengimas yra kaip niekada aktualus", – problemą įvardijo E.Špokaitė.