XXI amžiuje vis dar populiaru kalbėti apie moteriškumo pradą. Ypač jaunosios kartos atstovėms būdinga ieškoti savo tapatumo, pasirenkant labiausiai viešumoje pripažįstamus idealus. Kaip pačios turėtume elgtis sprendimų kryžkelėse – išlikti tvirtomis, užsispyrusiomis ar pasiduoti gaivališkiems jausmams ir įtikėtam likimui? 

Tokios moteriškumo temos atrandamos ir klasikinėje lietuvių literatūroje. Nuo lapkričio 6 d. startuojanti premjera „Dėdės ir dėdienės“ žiūrovams užduos daugybę aktualių klausimų ne tik apie moterų elgesį, bet ir santykius, šeimą, sunkiausius gyvenimo momentus ir jautriai išgyvenamas patyčias.

Išgyvenimai neturi laikmečio

K. Tarasevičiūtė sutinka, kad nauja Vaižganto apysakos versija atkreips dėmesį ne tik dėl šokio žanro, bet ir šiuolaikiniam žmogui būdingos istorijos.

„J. Tumo-Vaižganto apysaka neturi laikmečio, tai vyksta ir dabar, ir vyko visados. Man sunku kalbėti apie kitus personažus... Tačiau tokių severijų šiais laikais nemažai, tad norėtųsi, kad jaunimas (ypač merginos), pamatęs spektaklį, dar kartą įvertintų situaciją, ar tikrai verta taip besąlygiškai pasiduoti lengvesniam keliui“, – pasakoja viena pagrindinių solisčių.

Šokio spektaklyje Severija atsiduria tarp kitų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko ir Rapolo Geišės. Vieno iš jų pasirinkimą lemia ne tik širdis, bet ir negailestingos socialinės aplinkybės. Severijos meilė tuo pačiu metu kupina ir geismo, ir giliausio moteriško švelnumo.

„Aš ją suprantu. Būnant 20-ties tolimą ateitį dar sunkiai įsivaizduoji, tačiau Severijos pasirinkimai man asmeniškai nėra priimtini. Vis dėlto skirtumų ar panašumų tarp mudviejų neieškau, tiesiog leidžiuosi išgyvendama visai kitais principais paremtą Severijos gyvenimą“, – komentuoja K. Tarasevičiūtė.

Nelengva perteikti žinutę

Įsijausti į personažų gyvenimus ir perteikti svarbias žinutes nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. 

„Džiaugiuosi, kad Severijos vaidmuo nėra lengvas ir man gan svetimas. Esu artistė, kuri mėgsta tokius iššūkius, tad kiekviena repeticija suteikia emocijų ir priverčia mąstyti. Nieko nėra baisiau nei šokio spektakliai, kuriuose tereikia tavo kūno scenos užpildyme, kuriuose nėra jokios minties ar fizinio iššūkio. Šiame jaučiu pilnatvę – stengtis yra kur“, – įspūdžiais dalinasi pramogų pasauliui žinoma šokėja.

Kitą pagrindinį veikėją Mykoliuką įkūnijantis šokėjas Deividas Meškauskas spektaklyje pasirodo kaip kaimo pastumdėlis – jautrus, sunkiai pritampantis ir susiduriantis su patyčiomis.

„Kaip ir Mykoliukas, esu emocingesnė asmenybė. Kartais man irgi taip nutinka, jog nepasitikiu savimi, tačiau realybėje tenka daugiau pastovėti už save. Beje, man patinka šis nekasdienis pastatymas, kuomet modernus šokis susijungia su tautiniu stiliumi ir baletu, todėl šioje premjeroje tikrai nebus senovės“, – sako D. Meškauskas, garsus sportinių šokių atstovas, televizijos projektų ir konkursų dalyvis, vis dažniau priimantis muzikinio teatro išbandymus.

Temos, kurias norisi perkelti į sceną

„Kurti šokio spektaklį inspiravo nepaprastai įtaigus Vaižganto kūrinys. Jautriai ir detaliai aprašyta Mykolo, Severijos bei Rapolo drama skatina leistis į skirtingos meilės analizes. Socialinės padėties įtaka tolimesniam veikėjų likimui ir visas spektras dramatiškų aplinkybių – temos, dėl kurių norisi šį kūrinį perkelti į sceną“, – apie gimusią idėją pasakoja režisierė Aušra Krasauskaitė, kaip choreografė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Modernaus šokio spektaklyje pasirodo dvasinio ryšio saistomi Mykoliukas ir Severiutė, kurių idiliškiems santykiams nelemta susiklostyti. Čia pat įsiterpia ir įtaigią meilės istoriją sujaukia trečiasis veikėjas Rapolas Geišė, kurį įkūnija kitas valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjas Vadimas Krupeninas. Atlikėją taip pat galima pamatyti tokiuose Anželikos Cholinos šokio spektakliuose kaip „Otelas“ ar „Idiotas“.

Šokio spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ – dar viena naujiena ansamblio „Lietuva“ repertuare, kurią pristatys tik ansamblio šokėjai. Šį rudenį pasirodė ir kita premjera – koncertas „Dainuoju Tau gyvenimą“, kuriame žinomas poetų dainas naujame amplua atliko ansamblio choras ir tautinių instrumentų orkestras kartu su bardais Sauliumi Bareikiu, Olegu Ditkovskiu ir Gediminu Storpirščiu. Netrukus į sceną sugrįš viena įspūdingiausių ansamblio programų – misterija „Dievai ir žmonės“.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ premjerą „Dėdės ir dėdienės“ rodys Birštone, Anykščiuose, Kretingoje, Švenčionyse ir Vilkaviškyje. 2020 m. programa bus tęsiama ir kituose Lietuvos miestuose.

Programa skirta rašytojo J. Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis paminėti, o 2019-ieji paskelbti šio literatūros klasiko metais.

J.Tumas-Vaižgantas paliko gausų kūrybinį palikimą. Stambiausiame jo kūrinyje "Pragiedruliai" (1918–1920 m.) pateikiamas apibendrintas XIX a. tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslas. Pirmose dviejose dalyse vaizduojama Žemaitija ("Gondingos kraštas"), o trečiojoje – Aukštaitija ("Vaduvų kraštas"). Knygoje rašytojas Žemaitiją siejo su praktiškumu ir ūkine pažanga, o Aukštaitiją – su tautos dvasia, poezija, legendomis ir mitais.

Lietuvos liaudies buities muziejuje taip pat yra su J.Tumu-Vaižgantu susijusių eksponatų. Žemaitijos sektoriaus kaimo pakraštyje stovi iš Mosėdžio miestelio (Skuodo r.) 1975 m. atkelta ledainė (žemaitiškai – ledaunė). Ledainės seniau buvo skirtos šaltai laikyti maisto produktus dvaruose, klebonijose ar turtinguose ūkiuose. Žiemą į ledaines atgabendavo daugybę iš vandens telkinių išpjautų ledo luitų. Jie sluoksniais buvo dedami į ledų duobę ir grūdami. Viršus uždengiamas šiaudais. Šiaudais arba meldais taip pat išklodavo mūrinės duobės sienas. Tirpstant ledui, visus metus ledainės duobėje išsilaikydavo žema temperatūra, todėl maisto produktai negesdavo. Ledainėms dažniausiai buvo parenkamos aukštesnės vietos kalvų, upelių, tvenkinių šlaituose.

1885–1889 m., vikaraudamas Mosėdyje, J.Tumas-Vaižgantas ledainėje slėpė draudžiamą lietuvišką spaudą. Šiame miestelyje jis atsidūrė po konflikto su kunigais ir dekanu Eduardu fon Roppu. Mosėdyje J.Tumas-Vaižgantas inicijavo laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą, palaikė ryšius su knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, ir kaip jau minėta, platino lietuvišką spaudą.

Muziejuje ledainė pastatyta ant lauko akmenų, sutvirtintų cemento skiediniu, pamato. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninės konstrukcijos, piramidinis, dengtas skiedromis. Ledainė vienos patalpos, vienos išorinės durys. Jos dvivėrės, dvigubos, kalvio nukaltais vyriais ir rankena. Išorinėje pusėje lentelės sudaro ornamentą. Ledainėje sudėtos grindys ir lygios lubos. Grindyse padaryta anga į rūsį, uždengta dangčiu. Rūsyje laikydavo ledą. Langas vienas, vienvėris, viengubas. Statinį puošia dvi profiliuotos kolonos, stogo smailė, dailios durys. Ledainė pavaizduota ir tautodailininkės tapytojos, buvusios ilgametės muziejaus restauratorės Elenos Kniūkštaitės paveiksluose.

2016 m. muziejus įgijo dar vieną su J.Tumu-Vaižgantu susijusį eksponatą. Kaunietė bibliotekininkė Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė padovanojo savo turimos nuotraukos skaitmeninį vaizdą, kuriame matome, kaip jos tėvelius Juliją Kumetytę ir Pijų Dovydaitį 1928 m. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje sutuokia J.Tumas-Vaižgantas.

Lietuvoje J.Tumą-Vaižgantą labai mylėjo ir gerbė. Šešiasdešimtmečio proga Kauno gėlininkai rašytoją pradžiugino išvesta nauja sukaktuvininkui skirta jurginų veisle 'Rašytojas Vaižgantas'. Jo mėgstamos geltonos spalvos jurginą 1928 m. išvedė Kauno miesto valdybos sodininkystės skyriaus vedėjas Pranas Martinaitis. Apmaudu, tačiau ši veislė metams bėgant neišliko.

Pavasarį vienos Aukštaitijos sektoriaus sodybos darželyje vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė pasodino iškiliam aukštaičiui skirtą jurginą 'Tumas Vaižgantas', kurį išvedė selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius. Ši veislė 2013 m. įtraukta į Lietuvos augalų genų banko dekoratyvinių augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą.

Rugpjūčio 15 d., per Žolinės renginį muziejuje bus paminėti J. Tumo-Vaižganto metai ir lankytojams pristatytas jam skirtas jurginas. Tarpukaryje tai buvo mėgstama darželio gėlė, vėliau kiek primiršta, tačiau šiandien ir vėl madinga.

Turtinga biografija

"Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti", – šypsosi dokumentinės juostos scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė. Iš tikrųjų vien paties Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.

J.Tumas-Vaižgantas gimė 1869-aisiais ir buvo dešimtas, tačiau mylimas ir lepinamas vaikas Aukštaitijos valstiečių šeimoje. Baigė Kauno kunigų seminariją, buvo kunigas vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkų atšakai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių.

Tumo pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, šiomis vertybėmis rėmėsi Vaižganto atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei – dėl to traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Buvo iš tų šviesuolių, dėl teisybės pasiruošusių ir nukentėti, – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo. Bažnytinė vyresnybė tuo laiku nebuvo labai palanki rizikuoti linkusiam kunigui, nuolat kilnojo po atokias parapijas, bet taip tik užgrūdino jo charakterį.

Panaikinus spaudos draudimą ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, Vaižgantas nenuilsdamas reiškėsi kaip publicistas ir kritikas – aptarė kone visas pasirodančias knygas, nuo piktų pastabų gynė pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą.

Vaižgantas buvo retas egzempliorius, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos.

Vaižgantas mirė 1933 m., buvo palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute šiandien veikia rašytojo memorialinis muziejus.

Vaikščiojanti demokratija

Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: "Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės – nuo buities iki viešojo gyvenimo."

Nenuostabu, kad apie tokio neįprasto charakterio asmenybę sklido daug įvairiausių pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs šposų, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuoti rankos ir stengęsis pats pirmas žmogų pabučiuoti į žandą, kaip išdalydavęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį – "Pinigų neskolinu, patsai skolinuos".

Pasak L.Pociūnienės, filmas "Tumo kodeksas" – tai pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti.

"Kas iš tiesų yra laisvas žmogus? Šiuolaikinė visuomenė pavergimo instrumentų turi apsčiai, tik jie labai subtilūs. Tai, kad gyvename gerovės visuomenėje, nereiškia, kad esame laisvi. Laisvė visada reikalauja pastangų. Šia prasme Vaižgantas buvo retas egzempliorius, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, būdamas nepaprastai užimtas, turintis krūvas įsipareigojimų ir darbų, pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų. Pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškai buvo nuniokoti, nes per Pirmąjį Pasaulinį karą juos masiškai kirto. Tumas buvo vienas iš tos entuziastiškos medelių sodinimo akcijos įkvėpėjų, ir pats dalyvavo atsodinant miškus aplink Kauną. Jis giliai tikėjo, kad žmogus, būdamas arčiau gamtos, yra arčiau Dievo. Kad iš jos gauna energijos, kuri verčia pakelti akis į žvaigždes", – sako scenarijaus autorė.

Vertybių rinkinys

Savo kunkuliuojančia energija Vaižgantas troško išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą. Tautą jis suvokė kaip žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais.

"Senelis gražiai rašęs apie kaimiečius – maždaug toks buvo mokykloje susiformavęs mano įvaizdis apie Vaižgantą", – sako režisierius Eimantas Belickas. Tačiau kurdamas filmą jis Vaižgantą atradęs visai kitokį – veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta.

"Jis vaikščiojo greitai ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino žilagalviu jaunuoliu. Tumas žengė pirmose gretose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis. Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo", – sako režisierius, žiūrovams pažįstamas ir kaip ilgametis montažo meistras, ir kaip puikus muzikantas.

E.Belickas sako filme norėjęs Vaišgantą priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus.

"Tumo kodeksas" – ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas – žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas", – akcentuoja režisierius.

Kūrybinis tandemas

Dokumentinėje juostoje iškilias istorines asmenybes vaidina Ramūnas Cicėnas (Juozas Tumas-Vaižgantas), Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rolandas Kazlas (Petras Klimas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas). Filmo operatorius Narvydas Naujalis, kompozitorius Gabrielius Zapalskis ir "WhaleSounds", scenografė Dalia Dūdėnaitė, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ "Ketvirta versija").

Scenarijaus autorė ir režisierius sako į R.Cicėną dėmesį atkreipę dar tuomet, kai kūrėme laidas televizijai "Laiko ženklai". "Iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius", – sakė L.Pociūnienė.

Ją maloniai nustebinusi aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kur staiga išskyla komiškos kibirkštėlės. Nors ilgametražio premjera didžiajame kino ekrane abiem yra pirmoji, pasak Eimanto, ta debiutinė energija buvo smagi ir saldi, tačiau su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai.

Juostos kūrėjams imponavo tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį. "Matyt, jis iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės diagnostikų – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti", – sako scenarijaus autorė.

Kas: filmo „Tumo kodeksas“ seansai.

Kur: kino teatre "Romuva".

Kada: gruodžio 12 d. 17.30 val., 15 d. 14 val.

Savo „dainai rinkti“ patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klierikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos ramesnės vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju, svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu; jausmai šėlsta iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio liūdėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą.“

Sukurtas dainas A. Vienažindys išdainuodavęs seminarijos draugams, o, grįžęs į gimtinę, jaunimui, bendraamžiams.

Literatūros tyrinėtojai mano, kad A. Vienažindžio poezija kartais buvo ir rašoma kaip dainuojamoji. Jo jaunystės eilėraščiai sklido nuorašais, buvo paties poeto platinami, dainuojami, todėl skirtis tarp dainos ir eilėraščio čia labai menka.

M. Liuteris dalyvavo lietuviui ginant disertaciją

2017 m. Europoje ir pasaulyje minimi kaip Reformacijos metai. Prieš 500 metų vokiečių mieste Vitenberge Martinas Liuteris paskelbė garsiąsias tezes, davusias pradžią naujajam judėjimui. Garsas apie naują mokymą sklido greitai ir, praėjus vos keliems dešimtmečiams, Vitenbergo universitete pasirodė studentų iš Lietuvos. Tarp jų žymiausias buvo Abraomas Kulvietis, veikiausiai klausęs ir M. Liuterio paskaitų.

Dar artimiau su M. Liuteriu turbūt susipažino kitas, vėliau taip pat pagarsėjęs Lietuvos protestantas. 1544 m. gegužės 23 d. Vitenbergo universitete teologijos doktoratą apgynė Stanislovas Rapolionis. Kelerius metus Vitenberge praleidusio S. Rapolionio veikalo lygį ir asmeninius ryšius atspindi tai, kad tradiciniame gynimo proga surengtame dispute dalyvavo du tuo metu garsiausi Reformacijos veikėjai M. Liuteris ir Pilypas Melanchtonas.

Neabejotinai dėl jų rekomendacijų po studijų Vitenberge S. Rapolionis gavo vieną svarbiausių – Teologijos katedrą naujai įsteigtame Karaliaučiaus universitete Prūsijoje. Deja, staigią ir sėkmingą akademinę karjerą nutraukė ankstyva S. Rapolionio mirtis. O M. Liuterio mokymą Lietuvoje tuo metu skleidė jau kiti asmenys.

Kuo didysis vengrų pralaimėjimas svarbus Lietuvos istorijai?

1526 m. rugpjūčio 29 d. Mohačo mūšyje Suleimano Puikiojo vadovaujama turkų Osmanų imperijos  kariuomenė įveikė vengrų pajėgas. Po mūšio nemaža dalis Vengrijos ir Kroatijos atiteko osmanams. Mūšis ilgainiui tapo svarbia vengrų istorinės atminties data, o vengrų kalboje atsirado posakis „daugiau buvo prarasta tik prie Mohačo“. 450-ųjų metinių proga 1976 m. mūšio vietoje iškilo istorinis monumentas. 

Šios kautynės turėjo svarbių pasekmių visai regiono istorijai, o netiesiogiai ir Lietuvos. Mūšyje žuvo dvidešimtmetis Čekijos ir Vengrijos karalius Liudvikas Jogailaitis. Prieš kelerius metus vedęs Habsburgaitę, jis dar nebuvo spėjęs susilaukti palikuonių. Todėl su jo mirtimi pasibaigė kelis dešimtmečius trukęs Jogailaičių dinastijos valdymo Vengrijoje ir Čekijoje laikotarpis.

Jogailaičius pakeitė jų giminaičiai ir konkurentai dinastijų varžybose dėl sostų Habsburgai, kurių monarchijos sudėtyje šios žemės išliko iki pat lemtingų permainų XX a. pradžioje. Vengrijoje vėliau paplitusi legenda apie klastingų didikų išduoto jauno karaliaus tragišką žūtį primena apie iš Lietuvos kilusios europinės dinastijos atstovą tolimoje Vengrijoje.     

Užrašyti garsą bandė dar senovės graikai

Tiesa, jie tai darė labai originaliu būdu: šaukdavo į molinį ąsotį ir skubiai jį sandariai užklijuodavo. Paskui džiugiai atlipindavo ir laukdavo, kada iš ten pasigirs garsas.

Pirmą kartą iš tiesų užrašyti garsą  pavyko tik 1807 m. – ant besisukančio veleno, padengto suodžiais. Idėjos autorius – įvairiapusiais gabumais pasižymėjęs anglų fizikas Thomas Youngas. 

Jo dėka ant veleno atsirado matomas garso pėdsakas, bet atkurti to garso Th. Youngui taip ir nepavyko. Teko laukti prancūzo Charles`io Cros bei amerikiečio Thomo Edisono, kurie savo prietaisus garsui užfiksuoti ir atkurti  išrado po septynių dešimtmečių.

Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis "Dėdės ir dėdienės" tikra duoklė didžiajam lietuvių literatūros klasikui. Vilniaus mažajame teatre režisierės Gabrielės Tuminaitės sukurtą spektaklį išvys ir kauniečiai.

Kodėl jauna teatro menininkė pasirinko chrestomatinį mūsų literatūros klasiko kūrinį? Pasak režisierės, apysaka "Dėdės ir dėdienės" parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos. Ilgai brandintas G.Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.

Teatro mėgėjus, pavargusius nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklio kūrėjai kviečia pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. "Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant", – sako G.Tuminaitė.

Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už "pavalgymą ir menką drabužį".

Pagal apysaką sukurtoje Vilniaus mažojo teatro inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie "dėdės" ir tokios "dėdienės": Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į šiurkščias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Į spektaklį "Dėdės ir dėdienės" mokytojai, grupių vadovai įleidžiami nemokamai.

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Dėdės ir dėdienės".
Kur? "Girstučio" kultūros centre.
Kada?  Lapkričio 29 d. 18 val.

Visi, planuojantys pamatyti Vilniaus mažojo teatro naujausius pastatymus, turi galimybę bilietus nusipirkti pigiau. Jau nuo šiandien  teatras siūlo ypatingą naujieną –
Draugų bilietą 3+1. Perkantiems tris bilietus, ketvirtas bilietas bus padovanotas.

Draugų bilietą galima įsigyti tiek teatro kasoje, tiek bilietai.lt sistemoje. 

Šiemet "Lietuvos teatrų pavasaryje" tarp gausiai atstovaujamos lietuviškos dramaturgijos spektaklių išsiskiria Juozo Tumo-Vaižganto kūriniai. Klasikas įkvėpė net dviejų teatrų kūrėjus.

Pirmasis J.Tumo-Vaižganto kūrybą primins Šiaulių dramos teatro kolektyvas, festivalyje pristatysiantis "Nebylį". Spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, kuriam impresija pagal J.Tumą-Vaižgantą, be kita ko, reiškė ir sugrįžimą į jaunystės teatrą: būtent Šiauliuose 1974 m. jis sukūrė debiutinį spektaklį "Lopšinė".

Apysaka "Nebylys", paties autoriaus vadinta romanu, rašyta gyvenimo pabaigoje, priskiriama prie "tamsiųjų" Vaižganto kūrinių. Istorija – labai gyvenimiška, tačiau sprendžiamos problemos (meilės, nuodėmės, pasirinkimo ir būties) tolygios didžiosios literatūros šedevrams. Todėl ir spektaklyje nereikėtų tikėtis banalaus meilės trikampio, kūrybinės grupės sprendimai žiūrovui tikrai nežada kaimietiško buitiškumo.

Įkandin šiauliečių savą J.Tumo-Vaižganto kūrinio interpretaciją pristatys Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Gabrielės Tuminaitės režisuota J.Tumo-Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" daugumai teatro mėgėjų pažįstama nuo mokyklinio laikų.

Istorijos tema – liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį".

G.Tuminaitės inscenizacijoje ir vaizduojami būtent tokie "dėdės" ir tokios "dėdienės": Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška Vaižganto ranka sukurti personažai, nors ir įmesti į šiurkštų baudžiavinį kaimą, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Spektaklyje ypač svarbų vaidmenį kartu su jauniausios kartos kolegomis kuria Lietuvos teatro maestro Regimantas Adomaitis – jo įkūnijamas pasakotojo personažas idėjiškai sujungia visas spektaklio siužetines linijas."Šviesios ironijos kupinoje apysakoje – be galo aistringas siužetas, čia poetinis lyrizmas pinasi su seksualumu, šiurkščiu ir įtemptu įvykių montažu. Ir vis dėlto Vaižgantas dabar yra pasmerktas išankstinei nuostatai – sąmonė iškart nurašo šį kūrinį, – teigė režisierė. – Daugelis rimtai išsigąsta graudenimo klumpakojo fone, sumišę stereotipai apie savo literatūrą trukdo žmonėms patikėti ar įvertinti šią globalią istoriją." Būtent todėl G.Tuminaitei norėjosi panaikinti žiūrovo apatiją, kad po spektaklio jis dar kartą perskaitytų klasiko kūrinį.

Kas? Šiaulių dramos teatro spektaklis "Nebylys".
Kur? "Girstučio" kultūros ir sporto centre.
Kada? balandžio 16 d. 18 val.

Kas? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Dėdės ir dėdienės".
Kur? "Girstučio" kultūros ir sporto centre.
Kada? balandžio 22 d. 18 val.