J. Vitkus-Kazimieraitis buvo bene garsiausio Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago mokytojas. Jis parašė pirmuosius pasipriešinimo kovos dokumentus, kuriais A. Ramanauskas-Vanagas ir Lietuvos partizanai vadovavosi iki pat 1956 m.
Kaip po J. Vitkaus žūties klostėsi šeimos likimas? Su kokiais iššūkiais susidūrė J. Vitkaus žmona Genovaitė, po Kazimieraičio žūties likusi su šešiais vaikais? Kaip žinią apie palaikų atradimą sutiko gausi Vitkų šeima? Apie tai – pokalbis su J. Vitkaus-Kazimieraičio sūnumi Rimgaudu Vitkumi.
– Gerbiamas Rimgaudai, kokį tėvelį atsimenate, kada matėte jį paskutinį kartą?
– Tėvelis buvo mus visus, vaikus ir žmoną, labai mylintis tėvas, nuostabus šeimos žmogus, neturėjęs jokių žalingų įpročių, labai švelnus ir atidus. Kadangi jis buvo ypač daug dirbantis kariškis, namuose jį matydavome tik po darbo. Vokiečių okupacijos metais gyvenome Vilniuje, mama labai jaudindavosi, kad jis ilgai negrįžta namo po darbų, nes buvo paskelbta komendanto valanda ir, grįždamas namo iš konspiracinių „Kęstučio“ organizacijos susirinkimų, galėjo turėti daug problemų.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, mes grįžome į Kauną, nes tėvelis Vilniuje negalėjo rasti darbo, niekas nenorėjo įdarbinti aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininko. Darėsi nebesaugu. Šeima žinojo, kad atėję sovietai jau jo ieško. Kaune mes jį matėme dar rečiau, slapstėsi, augome su mama ir močiute. Mūsų buvo keturi broliai ir sesuo, tik vėliau gimė Liudas.
Tokiai gausiai šeimai tikrai buvo labai sunku išgyventi, nuo bado gelbėjo sodas. 1944 m., per Kalėdas, tėvelis grįžo namo. Pasisakė mamai, kad Kabelių girininkijoje dirba buhalteriu, bet visi supratome, kad tai jo pasipriešinimo kovos priedanga. Su bičiuliais iš Šv. Kazimiero draugijos jis braižė Laisvės kovos apmatus ir 1945 m. gavome pirmąjį laišką jau iš miškų.
Mamai buvo labai sunku vienai, todėl brolį Algimantą į savo šeimą priėmė globoti jos brolis Jonas, o mane, prieš pasitraukdamas į miškus, tėvelis atvežė į Vilnių ir atidavė globoti Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonui kunigui Vladislovui Valiukėnui. Paskutinį kartą jį mačiau 1944 m. rudenį, atsisveikinome ir, deja, daugiau jo jau nemačiau.
Žinia, kad tėvelis žuvo, šeimą pasiekė 1946 m. liepos pabaigoje, o jo žūties data – 1946 m. liepos 2 d.
– Ką jūsų mama pasakojo apie tėvelį J. Vitkų?
– Man neteko girdėti jokių mamos pasakojimų apie tėvelį. Ji tyliai ir su nuolankia pagarba, meile jam ir jo pasirinkimui visų pirma atsiduoti tėvynei ir jos laisvei, kentė savo sunkią dalią ir nepriteklius.
Kadangi prieš šeimos tremtį į Sibirą aš gyvenau pas globėją Vilniuje, o jau Sibire nuo paauglystės sunkiai dirbau miško kirtavietėje ir vakarais dar mokiausi, nieko iš mamos negirdėjau.
Matyt, toks buvo jos pasirinkimas – tyliai, savyje iškęsti. Tie prisiminimai ir papildomos kalbos greičiausiai būtų buvusi papildoma kančia. Ji labai mylėjo tėtį.
Prisimenu tik tiek, kad kai mamytė gavo žinią apie tėvelio žūtį, nors pradžioje dėl kitų melagingų pranešimų dar iki galo netikėjome, atvažiavo pas mano globėją kunigą V. Valiukėną į Vilnių ir pranešė jam ir man šią baisią žinią, iš širdies kartu pasimeldėme ir apraudojome.
Tik dabar suprantu, kiek daug mamytei reikėjo tuo laiku iškentėti, kiek išraudoti ir išlikti dėl kitų stipriai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr.
– Kaip reagavote į žinią, kad rasti jūsų tėvelio palaikai?
– Sužinojus, kad Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, galbūt atrasti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, pradžioje reagavome santūriai, negalėjome iki galo suvokti ir patikėti, nes apie 1993–1994 m. patys su broliais pagal liudininkų parodymus ieškojome ir buvome visai šalia, per keletą metrų nuo tos vietos, bet tuo metu neradome. Šeima buvo informuota, kad atitinka palaikų amžius, lytis, ūgis, sužeidimo vieta, ekshumavimo faktas (sovietai jį užkasė kaip neatpažintą ir tik vėliau, įvertinę radinius – tarp daiktų buvo knygelė su prancūziškais užrašais – jie iškasė kūną, nuplovė, atpažino, nufotografavo ir vėl užkasė). Tačiau šiais laikais yra vienintelis būdas patvirtinti tapatybę – DNR tyrimai.
Su broliu Liudu ir seserimi Jūrate davėme seilių mėginius Genocido centro ekspertams ir laukėme žinių. Kai DNR tyrimai pasitvirtino, kad iš tiesų tai yra mūsų tėvelio – J. Vitkaus-Kazimieraičio – palaikai, ši žinia mus be galo sujaudino ir nudžiugino. Negalėjome patikėti, kad, praėjus daugiau nei 70 metų nuo jo žūties, tai įmanoma pasitelkus šiuolaikinio mokslo žinias.
– Ką jums asmeniškai ir šeimai tai reiškia, ar to tikėjotės?
– Man asmeniškai, o ir visai mano didelei šeimai labai džiugu, kad pagaliau turėsime tėvelio kapą, prie kurio galėsime jį pagerbti, paminėti ir prisiminti. Juk tiek daug jis paaukojo dėl savo tėvynės laisvės, galėjo, kaip kiti aukšto rango karininkai, pasitraukti su šeima į Vakarus, kur pasitraukė jo brolis Valerijonas Vitkus, bet liko ištikimas tėvynės priesaikai. Tada tėvelis broliui pasakė: „Aš iš savo žemės – nė žingsnio. Toks mano nusistatymas, tik šeima man kelia rūpesčio.“
Esame nepaprastai dėkingi visiems pareigūnams, tyrėjams, mokslininkams, kurie padarė didžiulį darbą keldami versijas, kur gali būti palaikai, jas tikrindami ir galiausiai identifikavo tapatybę. Mūsų šeimai tai prilygo stebuklui, nes jau buvome susitaikę su mintimi, o ir mamytė sakė, kad kažin ar kada nors žinosime, kur jis, ir ar apskritai turėsime tėvelio kapą.
Jo kovos ir darbų vietos – bunkeris prie Skroblaus upelio, Kabelių bažnyčia, kur netoliese, girininkijoje jis dirbo buhalteriu, vadavietė prie Merkio, Kasčiūnų kaime, kur dar prieš keletą metų su šypsena pasitikdavo paskutinis Pietų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, žūties vieta Žaliamiškyje (Janavo kaimas), Merkinės kryžių kalnelis. Tai buvo mūsų pagarbos ir ryšio su tėveliu vietos, tačiau viliuosi, kad jau netrukus jo palaikai bus garbingai palaidoti Antakalnio kapinėse. Netoliese ilsisi Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
– Tūkstančių laisvės kovotojų palaikų dar neatrasta, taigi kodėl svarbu tęsti paieškas?
– Iš tiesų, dar tik dabar, praėjus jau 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atrandami ir po truputį identifikuojami laisvės kovotojų palaikai. Tai iš tiesų labai ilgas, preciziškas ir nuoseklus darbas, ir jis būtinai turi būti vykdomas, nes net ir dabartiniais laikais tarp mūsų yra žmonių, kurie nesusipažinę su partizanų ir jų rėmėjų pasiaukojančia kova prieš okupacinę kariuomenę ir valdžią, negerbia jų, o kartais net tyčiojasi iš jų.
Turime iki galo atskleisti istorinę tiesą ir žmonėms išaiškinti, kur buvo tautos sąmonėje pasėtas tas laisvės ir nesusitaikymo grūdas. Turime ateities kartoms palikti žinutę, kad laisvė nebūna iš niekur, laisvę reikia branginti ir ją ginti. Turi būti didžiulė pagarba ir išsaugotas atminimas visų tautos didvyrių, kurie paaukojo savo gyvenimus ar net gyvybę.
– Kaip klostėsi šeimos ir jūsų likimas po tėvelio J. Vitkaus žūties?
– Po tėvelio žūties aš dar gyvenau Vilniuje pas globėją, bet, prasidėjus trėmimams, neturint galimybių mane toliau išlaikyti, 1948 m. pavasarį buvau sugrąžintas į savo šeimą, o 1948 m. gegužės 22 d. su visa šeima ir net mažuoju broliuku Liudu, kuriam buvo vos ketveri, gyvuliniais vagonais buvome išvežti į Sibirą. Vis dėlto džiaugiausi, kad nebuvau atskirtas ir nors sunkiausiomis sąlygomis galėjau būti su savo šeima. Lietuvoje liko tik brolis Algimantas, kuris tuo metu buvo mamytės brolio Jono šeimoje.
Sibire, norėdami padėti mamai išauginti jaunesnius brolius ir seserį, mes su vyriausiuoju broliu Vytautu turėjome mokytis ir dirbti, taigi nuo paauglystės miško kirtavietėje aš jau dirbau visą savaitę, kartais net sekmadieniais. Vytautas, kadangi jis Kaune jau buvo praktiškai baigęs politechnikos mokyklą, o Sibire trūko žmonių su išsilavinimu, gavo darbą kontoroje darbo normuotoju, bet dėl mažo atlyginimo taip pat pradėjo dirbti miške. Taip padėjome visai šeimai nekęsti bado ir po truputį geriau kurtis. Mažesnieji galėjo mokyti rusų dešimtmetėje mokykloje.
Ji tyliai ir su nuolankia pagarba, meile jam ir jo pasirinkimui visų pirma atsiduoti tėvynei ir jos laisvei, kentė savo sunkią dalią ir nepriteklius.
– Kokiomis aplinkybėmis šeima grįžo į Lietuvą? Kaip čia klostėsi jūsų gyvenimas?
– Kai mirė Stalinas, atsižvelgiant į tai, kad mamytė Genovaitė buvo mokytoja, mes gavome amnestiją, bet į Lietuvą grįžti dar neleido. Galėjome tik laisviau gyventi. Vis dėlto 1957 m. mama su jaunesniais broliais ir seserimi surizikavo ir iškeliavo į Kauną. Gerų žmonių dėka pavyko prisiregistruoti tėvelių name pas močiutę. Teturėjome du kambarius, nes kitą pusę namo buvo užėmusi rusų kariškio šeima. Mes su Vytautu dar likome Sibire, dirbome miške ir norėjome pabaigti mokslus Miškų pramonės technikumo neakivaizdiniame skyriuje. Uždirbtus pinigus siuntėme šeimai, kad galėtų įsikurti.
Į Lietuvą su broliu Vytautu sugrįžome 1957 m. rugpjūtį. Mums gelbėjo nepaprastai geri kaimynai, Mašanauskų šeima. Jie pažinojo tėvelį ir leido prisiregistruoti pas juos.
Toliau visi kabinomės į darbus, siekėme aukštojo mokslo. Deja, mūsų šeimos istorija ir tėvelio atsidavimas sovietų buvo vertinamas atitinkamai. Ne visiems pavyko mokytis ten, kur norėjosi. Vieniems leido stoti tik kaip kandidatams, nors egzaminus išlaikė puikiai, kitiems – studijuoti tik neakivaizdiniu būdu, o seseriai Jūratei neleista studijuoti medicinos, todėl ji baigė Veterinarijos akademiją.
Nors dirbau, sugebėjau įstoti į Kauno politechnikos institutą, kaip ir jauniausias brolis Liudas. Brolis Algimantas studijavo neakivaizdiniu būdu Maskvos institute poligrafijos specialybę, bet nebaigė. Vėliau baigė ekonomikos specialybę Vilniaus universiteto vakariniame fakultete. Brolis Kastytis nuteistas ir trejus metus praleido Mordovijos lageriuose, kai kažkas įskundė, o sovietai namuose rado sąsiuvinį su patriotiniais eilėraščiais ir dainomis. Jis nepasidavė ir grįžęs vis tiek baigė Kauno politechnikumą.
Nepaisant visų sunkumų, nepritekliaus ir trukdymų, mamytės ir tėvelio pavyzdžiu visi siekėme mokslo ir išsilavinimo.
– Jūsų tėvelis tūkstančiams karių yra autoritetas. Kas jums gyvenime, be jo, buvo vertybinės ir moralinės atramos, į kurias rėmėtės?
– Kadangi nuo paauglystės mokiausi ir daug dirbau, kad padėčiau išlikti kitiems, tuo laiku net nesusimąsčiau, kokios turėtų būti mano vertybinės atramos, tiesiog maniau, kad turiu gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, labiau pažeidžiamų, viskuo, kiek galima, dalytis. Na, o vertybinius pagrindus tiesiog pasiėmiau iš šeimos: iš tėvelio – nepaprastą sąžiningumą ir tikėjimą Dievu, iš mamytės – kantrybę ir pagarbą visiems. Taigi ir man pagrindinės vertybinės ir moralinės atramos yra mano tėvai, šeima ir Dešimt Dievo įsakymų.
Istorija įamžinta kino juostoje
Rugsėjo 29 d. Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozas“, atskleidžiantis Juozo Vitkaus kovos ir pasirinkimų dramą, žmonos Genovaitės išgyvenimus. Filmo režisierė – Agnė Zalanskaitė, vaidmenis atliko Dainius Kazlauskas, Darius Petkevičius, Gabija Siurbytė̇, Robertas Lenartavičius, Janina Matekonytė. Filmo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – taip J. Vitkus pasirašydavo laiškus savo žmonai, mamai, broliams ir visiems šeimos nariams.
Nespėjęs tapti vyriausiuoju vadu
J. Vitkus-Kazimieraitis gimė 1901 m. Mažeikių apskrityje, Ketūnų kaime. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1921 m. baigė Kauno karo mokyklą, buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą.
1924–1926 m. J. Vitkus mokėsi Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. – Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m., gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, iš kariuomenės pasitraukė, dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime.
Antrosios bolševikų okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Aukščiausią karininko rangą turėjęs J. Vitkus atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė A apygardą, parengė partizanų kovos mokomųjų priemonių, svarbių dokumentų tekstų.
J. Vitkus bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. jo vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Todėl J. Vitkų galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu, Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu J. Vitkui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – 1-ojo laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
1997 m. lapkričio 20 d. J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
