„Nuo pat pirmųjų žingsnių teatre ir kine Jūs dovanojate žiūrovams kūrybine branda, ryškiu talentu ir dažnai nematomu, bet sunkiu ir daug pasišventimo reikalaujančiu darbu pažymėtus vaidmenis, tapusius Lietuvos kultūros lobyno reikšminga dalimi“, – rašoma valstybės vadovo sveikinime.

Pasak prezidento, J. Onaitytė – viena nuostabiausių Lietuvos dramos aktorių, Lietuvos teatro ir kino kultūros fenomenas, daugybės susižavėjusių žiūrovų besąlygišką meilę pelniusi nepamirštamų vaidmenų kūrėja, reiklumo sau bei aukščiausio lygio profesinės meistrystės pavyzdys.

„Kurdama savo vaidmenis, Jūs stiprinate mūsų šalies teatro ir kinematografijos mokyklą, reikšmingai prisidedate prie lietuviškosios istorinės-kultūrinės tapatybės formavimo, aukštai iškeliate profesinio meistriškumo kartelę jaunajai Lietuvos aktorių kartai“, – sveikinime pažymėjo šalies vadovas.

Prezidentas nuoširdžiai padėkojo aktorei J. Onaitytei už kūrybą ir didžiulį indėlį puoselėjant Lietuvos kultūrą bei palinkėjo reikšmingų naujų vaidmenų, kūrybinio pasitenkinimo, ilgų, laimingų, profesinės sėkmės ir džiaugsmo kupinų metų.

Sveikindama aktorę premjerė I. Šimonytė pažymėjo J. Onaitytės tikėjimą kultūra bei linkėjo stiprios sveikatos.

„Turite ilgametę patirtį, puikiai išvystytą autentišką vaidybos pajautą ir daugybę atkaklų darbą liudijančių apdovanojimų bei premijų. Jūsų tikėjimas kultūros svarba, nuoširdus noras skleisti kūrybos šviesą žavi ir nuginkluoja. Linkiu Jums kūrybos jėgas žadinančios kasdienybės, stiprios sveikatos ir įkvepiančio darnaus buvimo“, – sakoma Vyriausybės vadovės sveikinime.

Žiūrovų sielų gydytoja

Kiekvieno spektaklio metu J. Onaitytė kviečia žiūrovą kartu pasinerti į kelionę po vidinio pasaulio labirintus ir pamiršti viską, kas dedasi aplink. Būdama scenoje užburia meistriškumu, mezga artimą ryšį su auditorija ir atlieka jai pačiai, kaip menininkei, itin svarbią misiją – ne pažeisti, o gydyti žiūrovo dvasią.

Šią atsakingą užduotį teatro ikona vykdo jau nuo 1976 m., pradėjusi dirbti tuomečiame Kauno dramos teatre. Menininkei teko repetuoti su garsiausiais Lietuvos režisieriais: Gyčiu Padegimu, Eimantu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Bendrą kalbą rado ir su jaunosios kartos režisieriais: Aleksandru Špilevojumi, Aidu Giniočiu, Agniumi Jankevičiumi, Pauliumi Markevičiumi, Agne Dilyte, Agne Sunklodaite, Artūru Areima.

Sukūrusi daugiau nei pusšimtį skirtingų personažų, iš kurių galima išskirti Elzę „Duokiškio baladėse“ (rež. E. Nekrošius), Verą „Paskutiniuosiuose“ (rež. J. Vaitkus), Eglę „Šarūne“ (rež. J. Vaitkus), Teklę „Kreditoriuose“ (rež. G. Padegimas), Emilę „Mūsų miestelyje“ (rež. G. Padegimas), Kesoniją „Kaliguloje“ (rež. J. Vaitkus), Aną Reginą „Smėlio klavyruose“ (rež. J. Jurašas), Kristiną „Gedulas tinka Elektrai“ (rež. G. Varnas), žiūrovams įsiminė kaip gilių psichologinių vaidmenų atlikėja, narpliojanti sudėtingus gyvenimo uždavinius.

Ypač svarbus ironijos persmelktas Hedos personažas „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas), pareikalavęs daug fizinių ir dvasinių jėgų. Taip pat J. Onaitytė yra sukūrusi virš 20 vaidmenų kine ir televizijoje, iš kurių giliai atmintyje įsirėžė Anita „Raudonmedžio rojuje“ (rež. B. Talačka), Blanša „Geismų tramvajuje“ (rež. J. Sabolius), Moteris filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa).

Spindulys: būdama besąlygiško atsidavimo savo profesijai, pagarbos žiūrovams pavyzdys, J. Onaitytė įkvepia tiek scenos partnerius, tiek vėlesnių kartų kolegas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Savitas talentas

Veikėjų charakteristikas lemia J. Onaitytės gebėjimai – tikriausiai niekas negalėtų jos pakeisti. Aktorė pasižymi savita scenine esatimi, balsu, plastika ir skvarbiu žvilgsniu, paliečiančiu žiūrovą iki pat sielos gelmių.

Nenuilstamas darbas ir talentas įvertintas ne vienu aukščiausiu teatro apdovanojimu. 2009 m. menininkė laimėjo „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vaidmenį filme „Duburys“ (rež. G. Lukšas), 2014 m. įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Santakos garbės ženklas, 2015 m. už Motinos vaidmenį spektaklyje „Aušros pažadas“ nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o 2020 m. pagerbta LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

1999 m. jai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo išrinkta Įsimintiniausia Kauno menininke, apdovanota „Kristoforo“ premija. Peržvelgus aktorės kūrybinį kelią, ji iškyla kaip įkvepianti asmenybė, besąlygiško atsidavimo savo profesijai ir teatrui pavyzdys kitoms aktorių kartoms.

Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą.

Pasverianti žodį

Asmeniniame gyvenime aktorė yra dukra, sesuo, mama, dviejų anūkių močiutė. Ramybės ir poilsio po alinančių repeticijų skubanti į Veliuoną, mėgstanti knygas, klasikinės muzikos koncertus, gamtą.

Gal kam nors atrodo uždara, nes pastaraisiais metais retai dalijo interviu ir nemėgsta kalbėti apie būsimą vaidmenį prieš premjerą. Ne dėl išdidumo – naujai kuriamas vaidmuo dar toks trapus, lyg besikalantis daigelis, tad kaip jį apnuoginti? Yra ir atvėrusi savo širdį, atviravusi apie savo gyvenimą įvairių leidinių ir laidų kūrėjams, yra ir šmaikščiai pajuokavusi, tad kartotis nenori. „Manau, kad pasakytas žodis turi įkvėpti žmogų“, – įsitikinusi aktorė.

Interviu su menininke saugomi teatro archyve – segtuvuose suguldyta jų visa galybė. Patys ankstyviausi jau sunkokai įskaitomi – laikraščio popierius pageltęs. Tame pačiame teatro archyve sudėti ir lapai su J. Onaitytės ranka rašytomis eilėmis. Tai maža aktorės paslaptis: po sunkių repeticijų, gyvenimo etapų tekstai tarsi išsprogdavo. Kūryba niekur nepublikuota, tik fragmentais sudėliota 50 metų jubiliejui skirtame leidinėlyje. Tad kelios eilutės tiesiog prašyte prašosi pacituojamos šia proga: „Gyvenimas – tik tiek, / Kiek mes gyvename (ir kaip)!!! / Gyvenam?! – nejaugi? / atsigręžkime…“

Kai mes būsim jauni. / D. Stankevičiaus nuotr.

Reikli sau pačiai

Jubiliejai J. Onaitytę pasitinka karštuoju laikotarpiu. Įsisukusi į darbų verpetą, 50-metį paminėjo tik balandį, nes vasarį vyko intensyvios G. Varno statomo „Nusikaltimo ir bausmės“ repeticijos. 60-mečio proga fortūna dovanojo režisieriaus A. Jankevičiaus spektaklio „Gentis“ kūrybos procesą.

Pasitinkant 70-metį menininkei tarsi kortų kaladėje iškrito itin kūrybinga savaitė – net keturis kartus bus rodoma publikos beprotiškai pamėgta naujausia premjera „Kai mes būsim jauni“ (rež. A. Špilevojus). Kadangi aktorės mintys sukasi apie vaidmenį, o ne jubiliejų, scenos kolegos pasidalijo kartu praleistomis akimirkomis, kalbėjo apie J. Onaitytės profesionalumą ir ištikimybę teatrui.

Aktorė Vilija Grigaitytė: „Scenoje su Jūrate... Scenos romantike... Aristokrate... Ištikimai gyvenančia teatru ir atsidavusia antrai savo šeimai – mūsų teatrui. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar išsaugotos trupės ir repertuarinis teatras. Juk koks brangus tas tęstinumo momentas, kai iš vyriausiųjų menininkų patirties semiasi jaunesnės kartos, perima tradicijas, kad jaunimas gali repetuoti su tokia aktore kaip Jūratė.

Negaliu kalbėti apie Jūratės aktorystės virtuvę, bet pasakysiu tiek, kad visi jos vaidmenys iškentėti, išieškoti, išjausti, išgyventi, perskaityta visa įmanoma literatūra apie autorių, laikmetį, personažą. Scenos partnerės buvome tik keletą kartų, tačiau visi kūrybos procesai vienaip ar kitaip įsiminė. Visada žavėjausi Jūratės reiklumu sau, užsispyrimu ir gebėjimu kartais net per naktį „pagimdyti“ personažą.

Smėlio klavyrai. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kiek prisijuokta jaunystėje kartu repetuojant „Taip pražuvo Guska“ (rež. G. Padegimas), valandų valandas kalbėta telefonu kuriant vaidmenis „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas). Dabar atrodo, kad ne mes tai patyrėme. Gyvenome diena iš dienos, kurios atnešdavo visko: lūkesčių, liūdesio, džiaugsmo, vilties, nevilties, ir štai praėjo jau kone pusė amžiaus viename grimo kambaryje.

Keista, beveik pusės amžiaus teatras nugrimzdęs prisiminimais Jūratės sielos kertelėse, o nė vienam teatrologui nekyla noras ištraukti tuos prisiminimus iš užmaršties ir suguldyti į tekstus visas tas neįkainojamas aktorystės patirtis, kurios, neabejoju, būtų labai įdomios jaunesniesiems. Linkėdama Jūratei dar ilgai džiuginti žiūrovus, dėkoju už, nors ir epizodišką, buvimą kartu.“

Aktorius Liubomiras Laucevičius – dažnas J. Onaitytės scenos partneris, kartu sukūręs pačių įvairiausių vaidmenų – nuo romantiškų, dramatiškų iki senolių. „Ji viską atlieka preciziškai. Repeticijų metu mandagia forma sako pastabas, yra priekabi, jei netyčia ištari ne tą žodį, kuris parašytas. Jūratė itin pareiginga, visada tesi duotus pažadus“, – sakė aktorius.

Režisierius G. Padegimas J. Onaitytės kūrybos kelią atidžiai stebi, paties žodžiais, tai iš arčiau, tai iš toliau. „Tai kaip režisierius ar scenos partneris „Mūsų miestelyje“, tai kaip žiūrovas – nuo jos Džeinės „super ekstra moto grafo auto ultra siautulingoje“ „Merėje Popins“ iki stojiškos Almos naujausioje premjeroje „Kai mes būsim jauni“. Tikriausiai septynis kartus buvau spektaklių NKDT ir Lietuvos televizijoje, kuriuos ji sudvasino talentinga vaidyba, režisieriumi", – sakė G. Padegimas, atkreipdamas dėmesį į, jo nuomone, tik J. Onaitytei būdingus bruožus.

Jūratės Emilė „Mūsų miestelyje“. Trumpam grįžusi iš anapusybės į 11-ojo gimtadienio dieną (beje, Emilė, kaip ir Jūratė, yra gimusi vasario 11 d.), klausia Režisieriaus: „Ar žmonės supranta gyvenimą, kiekvieną jo mirksnį, kol dar gyvena?“. „Ne, – atsako Režisierius. – Tik šventieji ir poetai, kartais.“ Tas didelių, gilių akių klausiamas žvilgsnis man, Režisieriui, įstrigo visam gyvenimui. Atliekant vaidmenis, nesvarbu, kokie skirtingi būtų, Jūratės žvilgsnis tarsi krypsta už kasdienybės ribų, konkrečių aplinkybių, partnerių, bandydamas pro buities apnašas įžvelgti būties kontūrus... Jos plastika man visada asocijuojasi su secesinių portretų herojų netikėtais, sinkopiniais judesiais, o balsas tarsi sklinda iš kitos erdvės. Jūratės Alma, paženklinta karčios patirties ir, anot poeto, „įvaldžiusi išsiskyrimo meną“, tarsi sako mums, kad aktorė gyvenimo ir kūrybos kelyje jau įžvelgė dalį didžiųjų būties paslapčių, bet tai labai asmeniška, nenusakoma žodžiais, lyg tolstanti horizonto linija, – sakė režisierius. – Belieka dėkoti Jūratei, kad tiek daug metų skatina kartu su ja keliauti tuo paslaptingu keliu į mūsų sielų paslaptis ir tikėtis, kad tas kelias, net pasibaigus žemiškajai kelionei, niekada nesibaigs.“

Kreditoriai. J. Onaitytė ir V. Masalskis. 1981 m. / D. Stankevičiaus nuotr.

Prioritetas – vaidmenims

Aktorius Valentinas Masalskis – jubiliatės bendrakursis. „Kartu baigėme konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jūratė yra beprotiškai atsidavusi darbui, visada susitelkusi į vaidmenį, fanatikė. Tai jos išskirtinumas – viską meta į šalį ir stengiasi visą save atiduoti kuriamam personažui, – sakė V. Masalskis. – Kiek teko dirbti kartu televizijoje, kine ir teatro scenoje, galiu pasakyti, kad tai partnerė, su kuria nuolat vyksta abipusis bendravimas – ji ne tik daug duoda, bet ir girdi tave. Jei pasiūlai kitą intonaciją ar judesį, priima. Jūratė vaidmenį labai gerai išanalizuoja, stengiasi suprasti. Manau, kad ji visada pamildavo savo vaidmenis. Pamildavo daugiau negu pačią save.“

J. Onaitytė niekada nebuvusi užvaldyta puikybės ar egoizmo. „Visada girdėjo, ko iš jos norima. Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą. Paprastai moterims scenoje svarbu atrodyti gražiai, pasipuošti, bet Jūratė rūpinosi tik tuo, kaip atskleisti vaidmenį. Tai, ką įvardijau, yra svarbiausia jos asmenybės pusė. Dėl to buvo labai gerbiama ir televizijoje, ir kine, ir teatre. Be to, ji apdovanota empatija – visada ieško jautriosios personažo asmenybės dalies, visus vaidmenis lydi gyvenimo prasmės paieškos“, – sakė V. Malaskis.

Aktorius, daug laiko Kaune, kine, televizijoje dirbęs kartu su J. Onaityte, duetus scenoje vadina pačiais maloniausiais. „Nors kartu nebedirbame jau seniai, nuo „Smėlio klavyrų“ laikų, prisiminus televizijos filmą „Raudonmedžio rojus“, A. Strindbergo „Kreditorius“ ar A. Camus „Kaligulą“, atrodo, kad profesionaliai vienas kitą papildėme. O į gyvenimą Jūratė žvelgia nepaviršutiniškai. Nuolat kelia egzistencinius klausimus, nešvaisto laiko nuobodiems, neprasmingiems plepalams“, – akcentavo aktorius.

Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lanko kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse. Ji – negailestinga viešnia senatvė.

Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera, režisuota Aleksandro Špilevojaus, pasakoja apie vyresnio amžiaus žmones, kuriuos dažnai užmirštame, nevertiname, pašiepiame, diskriminuojame. Apie tuos, kurių gyvenimiška patirtis yra neįkainojamas lobis. Apie žmones, kurių gyvenime daugiau prisiminimų, nei ateities planų. Apie mus – tokius, kokie esame ir tokius, kokie būsime – senus.

Spalvinga senukų kompanija susirenka į savo jaunystės draugo laidotuves. Jie turi tiek daug ką prisiminti, tiek daug apie ką pasišnekėti. Tik laiko nedaug... Komiškame spektaklyje gausu humoro, jaunystės prisiminimų ir nuostabių vyresnės kartos teatro aktorių.

Vaidina Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

„Kai mes būsime jauni“

Vienos dalies komiška drama

Režisierius Aleksandras Špilevojus

Dramaturgė Daiva Čepauskaitė

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė

Kompozitorius Paulius Trijonis

Premjera – 2023 lapkričio 11,12, 24 d. Rūtos salėje

Pagal įstatymą, pirmojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos visiems nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams.

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija dabar sudaro 232 eurus.

Iki šiol tokios premijos buvo paskirtos 57 nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams.

Ilgametė Kauno nacionalinio dramos teatro aktorė J.Onaitytė yra sukūrusi dešimtis vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Nacionalinės premijos laureate jis paskelbta 1999 metais.

Šiemet minimos 100-osios prancūzų rašytojo ir diplomato Romaino Gary gimimo metinės. Jau šį savaitgalį Nacionalinis Kauno dramos teatras pakvies į premjerą pagal vieną ryškiausių Lietuvoje gimusio rašytojo autobiografinę knygą "Aušros pažadas".

Kodėl pasirinktas būtent šis R.Gary romanas? Aiškindamiesi priežastį ir būsimo spektaklio subtilumus, trumpai atokvėpio akimirkai susitikome su režisiere Agne Sunklodaite.

– Ar Jūsų pasirinkimui įtakos turėjo tai, kad "Aušros pažadas" labiausiai susijęs su Lietuva?

– Be abejo, šiame romane ryškūs epizodai iš Vilniaus laikotarpio: pirmas įsimylėjimas ir meilės įrodymo žygdarbis – suvalgytas gabalas vaikiško kaliošo, baleto, vokalo pamokos, mados namų, atidarytų šešioliktuoju numeriu pažymėtame bute, tuometėje Wielka Pohulianka g., kuriame gyveno su mama, atmosfera ir daug kitų detalių. Būtent tai, kad "Aušros pažade" labai daug R.Gary vaikystės, jaunystės gyvenimo patirties epizodų, leidžia kalbėti, kaip tampama menininku, kaip gimsta kūrėjas, kodėl jis kelia vienokių ar kitokių klausimų.

"Aušros pažadas" į mano rankas pakliuvo dar studijuojant aktoriaus meistriškumą. Tuomet pagalvojau: "Jeigu būčiau vyras, norėčiau suvaidinti R.Gary." Medžiaga labai viliojo, bet motinos vaidmeniui dar nesijaučiau pribrendusi, režisūrinės idėjos dar tik formavosi, tad padėjau šią puikią knygą į stalčių. Na, o šiemet, kaip tik minimos 100-osios rašytojo gimimo metinės. Graži proga prisiminti arba susipažinti su R.Gary ir jo kūryba, kuri šiandien labai aktuali. Aplink tvyro karo įtampa, humaniškumo, sąžinės sąvokos dažnai iškreipiamos arba apie jas pamirštama, todėl atsigręžti į R.Gary kūrybą tiesiog būtina. Mūsų spektaklis neatskleis visos rašytojo gelmės, neišlukštens visų prasmių, nes tai – tiesiog neįmanoma. Mūsų tikslas – iškelti kūrėjo gimimo, jo tapatybės, atsakomybės klausimus. Ir dar: "Aušros pažadas" – ne šiaip autobiografinė knyga. Tai ir odė motinai. Giedame ją ir mes savo spektakliu, nes R.Gary ir jo motina – neatsiejami. Juk motina jį įtikino į gyvenimą žiūrėti kaip į meno kūrinį, įskiepijo tikėjimą geresniu gyvenimu ir daugybę kitų svarbių dalykų.

– Jūs ne tik šio spektaklio režisierė, bet ir inscenizacijos autorė. Ar buvo lengva atrinkti epizodus, kuriuos norėjote perkelti į sceną?

– Knyga parašyta pasakojimo forma – joje daug puikių atskirų epizodų. Pasirinkti, kuriuos naudosime spektaklyje, buvo išties sudėtinga. Beje, man labai padėjo aktoriai. Iš pradžių atsinešiau pradinį pjesės variantą, o paskui daug kalbėjomės su aktoriais Jūrate Onaityte ir Sigitu Šidlausku, diskutavome. Repetuodami kai kurias vietas keitėme – medžiagą prisijaukinome visi kartu.

– Kokią spektaklio formą pasirinkote?

– Norėjosi išlaikyti pasakojimo formą. Priešingu atveju tektų atsisakyti autoriaus požiūrio, autoironijos. R.Gary – labai puikus pasakotojas. Kartais svarbu, ne ką jis pasakoja, bet kaip tą daro. Jis kalba spalvingai, įdomiai ir jautriai. Manau, siužeto nepakanka. Netgi sukūrus dialogus, būtų labai sudėtinga – prarastume didžiąją dalį autoriaus pozicijos, žavesio. Tad veiksmas spektaklyje gimsta iš pasakojimo, iš prisiminimo. Žaidžiame atviromis kortomis. Esame teatre. Pasakojame šią istoriją, kuri mums labai patinka, nes jaudina. Ten randame ir pačius save. Teatras labai tinkama vieta, nes R.Gary motina buvo aktorė, mylėjo teatrą, įskiepijo tą meilę ir savo sūnui. Kartu meilę menui. Pasirinkome atvirą, žaidybinį teatrą. Nenorime užsidėti perukų ir bandyti atkurti istorines asmenybes. Mums tai nėra svarbiausia – svarbiau idėja nei istorinis tikslumas. Linijos tarp prisiminimų, ano laiko, šiandienos nusitrynusios, neryškios. Teatrinis žaidimas kyla iš pasakojimo.

– Ar naudosite spalvas, kuriomis R.Gary romane nutapė save ir motiną?

– Taip. Mamos ir Romaino manieros, personažai gimė labai natūraliai, žingsnis po žingsnio, specialiai nekopijuojant, remiantis vidine logika. Dabar atrandame jau ir panašumų. Bet pradėjome ne nuo jų.

– Spektaklyje veikia du aktoriai, naudojate mažai dekoracijų. Ar žiūrovui nestigs vizualių įtaigos priemonių?

– Pasikliausime minimaliomis teatrinėmis priemonėmis. Norėjosi visiškai atsisakyti vaizdo projekcijos. Tiesa, liko rašomo teksto projekcija – ji reikalinga konstruojant spektaklį, tarnauja kaip personažo antrasis "aš". Rodysime trumputę nebyliojo kino ištrauką: 1916 m. režisieriaus Jakovo Protazanovo juostos "Pikų dama" epizodą, kuriame veikia aktorius Ivanas Mozžuchinas. Knygos gerbėjai ir R.Gary biografijos žinovai puikiai supras kodėl.

– Šis spektaklis – jau antrasis, skirtas suaugusiųjų publikai. Neseniai pristatėte monospektalį "(ne)mano istorija" pagal Herbjørg Wassmo romaną "Šimto metų istorija". Lig šiol daugiausia kūrėte mažiesiems teatro žiūrovams. Kaip įvyko šis posūkis?

– Poreikis kurti vyresnei teatro publikai atsirado natūraliai. Niekada nemaniau, kad kursiu tik vaikams ar tik suaugusiems. Norisi kalbėti su visais žiūrovais. Tiesiog taip susiklostė. Kurti vaikams – labai įdomu, paskatinta pedagogų, nuo to ir pradėjau. Gink Dieve, niekada nenustosiu to daryti, nes čia matau didelę prasmę ir atsakomybę. Bet esu suaugęs žmogus ir yra dalykų, apie kuriuos norisi pakalbėti su suaugusiaisiais. Be to, manau, kad "Aušros pažadas" – labai tinkamas spektaklis jaunuoliams. Šis romanas – būtent ta knyga, nuo kurios galima pradėti pažintį su autoriumi, joje labai daug jaunam žmogui artimų dalykų, paralelių.

Taip jau sutapo, kad ir vėl pasirinkau autobiografinę knygą. Nors abu spektakliai skirtingi – vienas apie moters identiteto paieškas, kitas – apie kūrėją, tačiau yra spektaklius siejanti jungtis. Nesakysiu kokia, tegul lieka paslaptimi. Kas žino, gal bus ir trečias spektaklis, savotiškas triptikas.

Komentarai

Jūratė Onaitytė
Aktorė, atliks Motinos vaidmenį

Nesu linkusi prieš premjerą kalbėti apie būsimą personažą, tačiau džiaugiuosi, kad turiu dar vieną galimybę prisiliesti prie R.Gary kūrybos. Prieš keletą metų man teko ponios Rozos vaidmuo spektaklyje "Gyvenimas dar prieš akis", pagal Émil Ajaro slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus romaną, kurį režisavo aktorė ir režisiere Eglė Mikulionytė teatre "Jaja". Pamilau šį autorių. Per "Aušros pažado" repeticijas jaučiau didelį malonumą ieškoti personažo spalvos, pamažu, neskubant prisijaukinti, kaip mes, aktoriai, sakome, savo heroję. Tikrai puiki medžiaga. Labai smalsu, kaip ją priims žiūrovas.

Sigitas Šidlauskas
Aktorius, atliks R.Gary vaidmenį

Labai tikiuosi, kad šios R.Gary "Aušros pažade" papasakotos nostalgiškos istorijos apie sūnų ir mamą sceninė versija bus tokia pat įtaigi, kupina švelnaus humoro, šviesos ir tikėjimo.

Faktai iš R.Gary biografijos

"Kazokas, truputį totorius, maišytas su žydu", – taip save romane "Aušros pažadas" apibūdino autorius. Rašytojas, kurio tikrasis vardas Romanas Kacewas, gimė 1914 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Jo motina – aktorė Mina Kacewa (teatrinis vardas – Nina Borisovskaja ), tėvas – Leiba Kacewas. Iširus tėvų santuokai, buvo apsuptas begalinės motinos meilės ir skatinimo tapti garsiu žmogumi: "Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabriele D'Annunzio! Jis siūdinsis drabužius Londone!"

R.Gary – žmogus legenda. Rašytojas, karo didvyris, Prancūzijos konsulas, dviejų Goncourt'ų premijų laimėtojas. Parašė 30 knygų, daugybę scenarijų, sukūrė ne vieną kino filmą. "Į gyvenimą žvelgiu kaip į didžiulę estafetę, kurioje kiekvienas mūsų prieš pargriūdamas privalo kuo toliau nunešti iššūkį būti žmogumi", – yra rašęs su Lietuva susijęs rašytojas.

Garsėjo populiarumu tarp moterų. 1944 m. susituokė su britų rašytoja Lesley Blanch. R.Gary diplomatinė tarnyba juos blaškė po įvairiausias šalis ir miestus: Bulgariją, Šveicariją, JAV. 1963–1970 m. buvo vedęs kino ekrano žvaigždę aktorę Jean Seberg. Pora susilaukė sūnaus Alexandre Diego Gary.

1980 m. gruodžio 2 d., parašęs atsisveikinimo laišką "Aš pasakiau viską", rašytojas nusišovė savo bute Paryžiuje. Sakoma, kad jis paniškai bijojo senatvės.

Šie metai aktorei Jūratei Onaitytei ypatingi. Vasario mėnesį jubiliejaus proga prisiminti svarbiausi darbai teatro scenoje, kine ir televizijoje, tačiau taip pat svarbu, kad kūrėja džiugina talento gerbėjus skirtingais naujais vaidmenimis.

Kovo pradžioje įvyko režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjera "Šokis "Delhi" pagal Ivano Vyrypajevo pjesę VDU teatre. Čia J.Onaitytė sukūrė Alinos Pavlovnos, pagrindinės herojės motinos, vaidmenį. Tuo pat metu Nacionaliniame Kauno dramos teatre prasidėjo pjesės pagal Ievos Simonaitytės romaną "Aukštujų Šimonių likimas" skaitymai.

"Kai sužinojau, kad ruošiamasi teatro scenoje perteikti šį kūrinį, mane apėmė teigiamos emocijos ir prisiminimai – jaunystėje šį romaną perskaičiau vienu ypu. Mano akimis, tai lietuviškas epas, jame persipina istorija, buitis ir santykiai. Labiausiai mane sužavėjo istorija", – sakė aktorė.

Tas pats režisierius Agnius Jankevičius, su kuriuo menininkė repetavo dar vieną spektaklį (Yesmina Reza "Trys gyvenimo versijos"), J.Onaitytei patikėjo Ilžės vaidmenį. Vienoje iš pirmųjų repeticijų, ieškodama personažo vaizdinės kalbos, aktorė atėjo nešina duonos kepalėliu. "Ilžė laiko rankose ližę su duona ir tuomet sako dukrai Urtei, kad laikas eiti į žmones. Ką jūs manote, režisieriau?" – paklausė atlikdama mizansceną.

Preciziškumas, darbštumas ir naujų spalvų ieškojimas – aktorės bruožas. Kaip sekasi prisijaukinti skurdo ir sunkaus darbo palaužtą Ilžę?

"Bandau įveikti vaidmenį. Vis lenda stereotipai, – atviravo pašnekovė. – Kaimo mergeles teko vaidinti porą kartų televizijos filmuose. Nelengva miesto vaikui. Kaimo gyvenimą pažinau tik gerokai vėliau, savo sodyboje. Likimas lėmė sutikti labai gerus kaimynus."

Spektaklio finišo tiesioji jau čia pat: premjera numatoma balandžio 12, 13 ir 16 dienomis. Jaudulys, nerimas ir džiugaus laukimo jausmas – viskas persipynę ir nurimsta, kai menininkai stoja priešais publikos teismą. Tą patvirtina ir J.Onaitytės atsakymas apie būsimą rezultatą: "Scenoje nelengva išreikšti tokį platų kūrinį: kai kas pavyksta epizodiškai, kai kas - išsamiau. Režisieriaus mintis yra išlaikyti temą. Kūrybinis procesas priimtinas, o dėl rezultato nesame tikri", – atvirai prisipažino menininkė.

Ši premjera svarbi dar ir tuo, kad aktorė vėl vaidina didžiojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. "Rekonstravus teatrą vaidinau mažosiose scenose, tad šią teks prisijaukinti iš naujo", – atviravo menininkė. Beje, rudenį teatro žiūrovai J.Onaitytę pamatys kameriniame spektaklyje pagal Romaino Gary`o romaną "Aušros pažadas".

Kūrybinė komanda: Agnius Jankevičius, Laura Luišaitytė, Vladimiras Šerstabojevas, Inga Mikutavičiūtė, Aleksandras Kleinas, Gabrielė Aničaitė, Jūratė Onaitytė, Gintaras Adomaitis, Daiva Rudokaitė, Gintautas Bejeris.

Ji galėtų pelnytai vadintis žvaigžde ar primadona – tai byloja įsimintini ir išskirtiniai vaidmenys teatre ir kine, tačiau epitetų ji nesivaiko – žavi nuoširdumu, paprastumu ir savikritika. Tai Jūratė Onaitytė.

Teatro ir kino aktorės atvejis klasikinis – dar vaikystėje žaisdavo žaidimus, kurie naudojami aktoriaus saviruošai, dalyvavo skaitovų konkursuose, lankė dramos būrelius, gavusi užduotį penktoje klasėje parašyti rašinį, kuo norėtų būti, parašė: "Aktore." Tąkart įsirėžė mokytojos prierašas: "Tikiu."

60-metį švenčianti aktorė mielai sutinka pasikalbėti apie teatro svarbą jos gyvenime. Pastaruoju metu ji repetuoja naujame spektaklyje pagal Ievos Simonaitytės romaną "Aukštujų Šimonių likimas", užsiėmusi VDU teatre. Tiesa, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pašnekovę galima išvysti ne taip jau dažnai – ji vaidina spektaklyje "Markizė de Sad". "Dar neteko vaidinti didžiojoje scenoje po rekonstrukcijas – vaidinau mažosiose, tad šią teks prisijaukinti iš naujo", – prisipažįsta aktorė.

– Dovilė Zelčiūtė knygoje "Po repeticijos" rašo: studijuodama akademijoje labai daug dirbote – paruošdavote daugiau etiudų, negu užduota, daug skaitydavote. Ar galima jus vadinti maksimaliste?

– Taip. Dirbdama negaliu blaškytis, nesvarbu, ką darau, sekinu save, eikvoju energiją. Vykstant kūrybiniam procesui įsivaizduoju finišą, stebuklą, kuris, man įsitikinimu, neįvyktų be tikėjimo tuo, ką darai, ir darbo. Tiesa, buvę ir taip, kad būdavo gėda eiti į sceną, nes spektaklis nepavykdavo, nesiekdavo įsivaizduojamų aukštumų. Man labai svarbi visuma, partnerystė, bendra atmosfera, kitaip tariant, kad spektaklis skambėtų. Soluoti nesu linkusi.

– Jūs sukūrėte daug ryškių moterų vaidmenų: Heda Gabler, Žorž Sand, K.Donelaičio žmona, Blanša iš "Geismų tramvajaus". Jos stiprios, ryškios, pažymėtos tragiško likimo...

– Svajotas, didelio tankio vaidmuo iš pradžių keldavo baimę. Tai būsena, kuri apimtų, jei lieptų daryti sudėtingas figūras su pačiūžomis, arba šokti nuo tramplino, jeigu nesi tam pasiruošęs. Atrodo, kad užduotis neįmanoma. Paskui prasideda kūrybinė analizė, dingsta baimė, nes protas ir širdis jau užimti kitkuo. Pamenu, karjeros pradžioje a.a. kolega A. Masiulis sakydavo: "Jūrate, jums reikia suvaidinti tragedijoje." Galiausiai tai įvyko: Kristina – Eugene O`Neillo "Gedulas tinka Elektrai", Jokastė – Sofoklio "Oidipe Karaliuje"... Man tai artima. Plačios emocijos, didelė emocinė amplitudė, kuri užgriūva tarsi sniego lavina nuo kalno. Personažai lyg apsėstieji siekia savo tikslo. Esu dėkinga likimui už juos.

– Gal papasakotumėte, kaip ruošdavotės, pavyzdžiui, Hedos Gabler vaidmeniui? Ir kaip iš jo išeiti?

– Daug energijos reikalaujančiam vaidmeniui reikia pasiruošti visapusiškai. Be vidinės energijos, reikia fizinės, todėl į sceną tenka eiti kitomis kojomis, t.y. pagulėjus, padeda dušas, arbata. Prisimenu, teko filmuotis kitame mieste, praleidau kelias bemieges naktis ir laukė spektaklis M.Gorkio "Paskutinieji". Išgėriau daug stiprios juodos kavos smalos. Man atrodė, kad per spektaklį kalbu labai garsiai, o pasirodė, kad balsas tylus tylus. Išeiti iš vaidmens taip pat reikia laiko. Būna tylu koridoriuje – nieko nėra, o aš neskubu. Skubėjimas, bėgimas į premjerinį vakarėlį mane susuka į nervų kamuolį. Būna, kad po spektaklio visai nėra jėgų – tuščia, kartais apima pakylėjimas, pavyzdžiui, dėl finalo. Mano herojės nusišauna – tą daryti teko du kartus, išprotėja, patiria kitokių dramatiškų įvykių, bet toks jau mano kaip aktorės kelias. Mūsų profesijos žmonės labai atsivėrę, išgyvename ne tik dėl savęs, bet ir kitų, todėl dažnai tenka ieškoti vidinės harmonijos. Padeda ezoterinės knygos, filosofija, vienatvė gamtoje. Retam aktoriui vienatvė yra baisi.

– Teko dirbti su režisieriais grandais: Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Gintaru Varnu, Eimantu Nekrošiumi. Dabar bendradarbiaujate su jaunaisiais. Ar jaučiate skirtumą?

– Su žinančiu, ko nori, režisieriumi visada lengva dirbti – tuomet tik reikia suprasti jo pasaulį ir stengtis įveikti aukštai pakeltą kartelę. Pirmą kartą susitikus G.Varną, gerą mėnesį teko perprasti jo sceninę kalbą, pajausti režisieriaus pasaulėjautą. Daug dirbau su J.Vaitkumi, todėl repeticijose buvo lengviau suprasti jį. Gerai, kai atrandi neaprėpiamą pasaulį. Teko ir išsiskirti, atsisakyti vaidmenų. Tai skaudžios patirtys. Kai pagalvoju, gal ir nereikėjo maištauti, bet tuomet lygiavausi į stiprius spektaklius. Nors, ką gali žinoti, gal ir dabar sukilčiau, nes negaliu pakęsti gudrios apgaulės, nenoriu apgaudinėti žiūrovų ir kad mane apgaudinėtų. Meluoti, kad duodame žiūrovui aukso luitą, nors tai visai ne taurus metalas? Dabartiniai jaunieji režisieriai yra stiprūs. Jų kitas metodas, kiti medžiagos nagrinėjimo būdai ir keliai. Lietuvoje buvo, yra ir bus stiprių režisierių, nes turime gilią šios meno šakos tradiciją.

– Jūs teatro ir kino mylėtojams žinoma nuo pat karjeros pradžios. Kokia buvo to žinomumo kaina?

– Tuomet žmonės lankė teatrą, atrodė privalu pamatyti vieną ar kitą spektaklį, daug prisidėjo kinas. Savaitgaliais per televiziją būdavo rodomi videospektakliai. Tam tikra prasme žinomumas kartais padėdavo, pavyzdžiui, kai reikėdavo skubiai gauti lėktuvo bilietą. Išvengdavome chamiškumo, šiurkštaus žodžio, žmonės elgdavosi mandagiau, atpažinę nusišypsodavo. Mes, Lietuvos aktoriai ir aktorės, esame kuklūs. Einame nunėrusios galvos į teatrą. Vieną kartą padariau eksperimentą: nusprendžiau pereiti Laisvės al. išdidžiai, kaip tikra artistė. Praėjus kelioms minutėms, prie manęs priėjo moteris, prašydama autografo. Nusijuokiau ir atėjau į teatrą įprastu žingsniu. Dabartinis jaunimas nebeatpažįsta. Bet tai nei stebina, nei liūdina, nes užaugo kita karta. Vaidinu mažiau – kiekvienam amžiui savi vaidmenys.

– Perskaičiau tokį internautų komentarą: "Aktoriai mums pusiau dievai – pusiau žmonės." Juk iš tiesų gerbėjai susikuria tam tikrą mylimo arba ne aktoriaus viziją.

– Mums nevalia nuvilti žiūrovų, nebūti išsišokėliais. Negalima išbėgti apsipirkti nesusitvarkius. Mes, aktorės, stengiamės atrodyti jauniau, nepasiduoti laikui. Tai daryti skatina žiūrovai. Tai gerai. Vieni kitus palaikome. Tiesa, niekada nebuvome grožio ar stiliaus etalonu, į kurį reikia lygiuotis: susuktas kuodelis kasdienai, o šukuosena – tik švenčių proga. Apie kokią šukuoseną galima kalbėti, kai mūsų profesija reikalauja nuolat persirenginėti!? Tą pačią dieną namuose, darbe, vėl namuose, darbe, ir prieš spektaklį tenka persirengti. Ir per vaidinimą reikia keisti kostiumus, vieną ar kelis kartus – per labai trumpą laiką, padedant kostiumininkei. Dar tenka matuotis drabužį siuvykloje. Tik pagalvokite, baisu! (Juokiasi.)

– Jūs esate vilnietė, bet nuo 1976 m. gyvenate Kaune. Ar Kaunas tapo jūsų namais?

– Mūsų kursą paskyrė į Kauno teatrą, tačiau geriau jį pažinau prieš kokį dešimtmetį, kai ieškojau kito buto. Išvažinėjau ir išvaikščiojau visą miestą. Daug metų keliavau tuo pačiu maršrutu – teatras, namai Senamiestyje. Stengiuosi nesipratinti prie gyvenamosios vietos ir nemanyti, kad visą laiką ten gyvensiu. Vaikystėje teko daug kraustytis, dvejus metus praleidau Marijampolėje. Kur gyvenu – ten mano namai. Todėl galiu sakyti, kad Kaunas – mano namai. Na, o Vilnius visada sukelia prisiminimų, jis – mistinis, prisodrintas mano patirtų kvapų, išgyvenimų.

– Dukra Kamilė nepasuko jūsų pėdomis. Bet ji turbūt kaip dauguma aktorių vaikų jautė teatro trauką?

– Laikiausi nuostatos, kad, esant galimybei to išvengti, nereikia vaikų vestis į teatrą. Tačiau mane įkalbėjo leisti Kamilei vaidinti spektaklyje. Jai tuomet buvo devyneri. Per generalines repeticijas nešdavau lauknešėlį, stengiausi per daug neklausinėti kaip didelės aktorės, apsupti rūpesčiu. Pamenu, kaip ji pasakė: "Mama neliesk manęs, man kažkas darosi!" Man atrodė, kad ji dar neišaugusi iš vaikystės, o, pasirodo, jautė atsakomybę. Paskui nebesvajojo apie aktorės kelią. Gal ir gerai. Baigė knygų leidybos studijas, susilaukė dviejų dukrelių. Mano anūkėms aštuoneri ir ketveri. Jos skirtingos, viena kitą papildo.

– Mes gyvename greituoju laiku. Ši tendencija braunasi ir į teatrą. Jūsų tai netrikdo?

– Mene negali būti skubos. Mes blogai išnaudojame laiką, praleidžiame jį veltui. Negalima atidirbti už praleistas dienas, nors ir sėdėtume iki vėlyvo vakaro. Dabar toks laikas, kad kartais ne visi aktoriai gali susirinkti repeticijose, dėl to reikia skubotai pasiekti rezultatą. Didelė pjesė pastatoma per kelis mėnesius. Dabar daug kas daroma greitai ir taupiai. Baisu, kad neįvyktų apgavystė, neapgautume žiūrovo.

– Jūsų jaunystės ir dabartinis teatras. Koks jausmas dirbti nūdienos teatre?

– Mažai kas pasikeitė, tik daug kolegų išėjo anapilin. Jais žavėjausi, mylėjau, jie man buvo lyg mokytojai. Aš nesivaržau ateiti į teatrą net tada, kai nedirbu. Teatras – mano namai. Sienose mano prisiminimai ir išgyvenimai – niekas nedingo. Gerai buvo jaunystėje, tačiau ir šia diena negaliu skųstis. Spektakliai, jų kokybė – viskas leidžiasi ir kyla lyg bangos jūroje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tai bus etapas. Tolygu negali būti – nutrūks pertempta styga.

Kūrybinis dosjė

J.Onaitytė gimė 1954 m. vasario 11 d. Vilniuje. 1976 m. baigė tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1976 m. dirba Kauno valstybiniame dramos teatre. Nacionalinės premijos laureatė (1999), "Kristoforo" (1998), "Fortūnos" (1998) laureatė. 1999 m. tapo įsimintiniausia Kauno menininke. 2009 m. už antro plano vaidmenį filme "Duburys" (rež. Gytis Lukšas) apdovanota "Sidabrine gerve".

Per gastroles J.Onaitytės kūrybinį braižą pažino Rusijos, Estijos, Gruzijos, Kanados, Austrijos, Vokietijos, Norvegijos, Olandijos publika. Sukūrė reikšmingų vaidmenų televizijoje ir kine.

Svarbiausi vaidmenys teatre:

2010 m. – Antroji Antigonė, Euridikė. "Antigonė Sibire". Rež. Jonas Jurašas.
2005 m. – Ponia Haberzat, "Nekalti". Rež. Gintaras Varnas.
2004 m. – Katerina Ivanovna, "Nusikaltimas ir bausmė". Rež. Gintaras Varnas.
2002 m. – Jokastė, "Oidipas Karalius". Rež. Oskaras Koršunovas.
1999 m. – Kristina, "Gedulas tinka Elektrai". Rež. Gintaras Varnas.
1998 m. – Heda Gabler, "Heda Gabler". Rež. Gintaras Varnas.
1997 m. – Žorž Sand, "Vasara Noane". Rež. Donaldas Duškinas.
1990 m. – Ana Regina, Tūta, "Smėlio klavyrai". Rež. Jonas Jurašas.
1982 m. – Emilė, "Mūsų miestelis". Rež. Gytis Padegimas.
1981 m. – Teklė, "Kreditoriai". Rež. Gytis Padegimas.
1980 m. – Eglė, "Šarūnas". Rež. Jonas Vaitkus.
1978 m. – Vera, "Paskutinieji". Rež.Jonas Vaitkus.

Vaidmenys kine:

2009 m. – Lenkauskienė. Duburys. Rež. Gytis Lukšas.
2008 m. – Vilės teta. Anarchija Žirmūnuose. Rež. Saulius Drunga.
1994 m. – Kaimynė. Procesas. Rež. Algimantas Puipa.
1992 m. – Moteris. Ir ten krantai smėlėti. Režisierius Algimantas Puipa.
1991 m. – Aktorė. Bilietas iki Tadž Mahalo. Rež. Algimantas Puipa.
1990 m. – Kunigaikštienė. Mėnulio pilnaties metas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
1990 m. – Motina. Vaikai iš ''Amerikos'' viešbučio. Rež. Raimundas Banionis.
1986 m. – Liza. Vilkolakio pėdsakai. Režisierius Almantas Grikevičius
1983 m. – Moteris. Moteris ir keturi jos vyrai. Režisierius Algimantas Puipa.
1982 m. – Džin. Turtuolis vargšas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
1975 m. – Mergina. Sadūto tūto. Rež. Almanatas Grikevičius.
1973 m. – Velniukė, Mergina. Velnio nuotaka. Rež. Arūnas Žebriūnas.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre 60-metį švenčiančiai aktorei Jūratei Onaitytei antradienį įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas – žvaigždė "Nešk savo šviesą ir tikėk".

Šis garbės ženklas – padėka aktorei už jos svarų indėlį puoselėjant Lietuvos kultūrą, teigia Kultūros ministerija.

Teatro ir kino aktorė Kauno dramos teatre dirba nuo 1976 metų. Jos kūrybiniame kelyje – įsimintini vaidmenys kino ir televizijos filmuose „Raudonmedžio rojus“, „Geismų tramvajus“, „Moteris  ir keturi jos vyrai“ , „Velnio nuotaka“ bei daugelis kitų, sukurta daugiau nei 50 teatro vaidmenų.

J.Onaitytė yra apdovanota Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, „Kristoforo“ ir „Fortūnos“ premijomis, ji buvo pripažinta įsimintiniausia Kauno menininke, 2009 metais už antro plano vaidmenį filme „Duburys“ apdovanota „Sidabrine gerve“.

Dėkodama už gražius sveikinimus aktorė prisipažino negalvojusi apie sukakties paminėjimą, tačiau jam artėjant nusprendė pasiduoti šventinei nuotaikai. Šiuo metu J. Onaitytė repetuoja naujoje režisieriaus A. Jankevičiaus pjesėje pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuri rampos šviesą išvys jau balandžio mėnesį.