Susirgę žmonės esą gyvena nuolatiniame strese, patys izoliuojasi nuo visuomenės, praranda santykius, pomėgius, savigarbą. Inkontinencija sergantiems žmonėms esą nesuteikiama efektyvi pagalba.

„Tai yra stigma, yra tabu. Laikoma, kad viskas, kas žemiau juostos – gėdinga. Ši liga, ši būklė laikoma gėdinga. Žmones vengia apie tai kalbėti. Šlapimą ir išmatas nelaikantys žmonės izoliuojasi nuo visuomenės, su jais neretai kontaktuoja tik jų artimieji ir slaugytojai. Išeitis – visuomenės švietimas, kad visi žinotų, jog yra tokia liga, yra gydymas, yra priemonės, jeigu negalima išgydyti. Jos leidžia gyventi sausai. Ir nebūtina dėl to užsidaryti namuose, socialiai izoliuotis ir nustoti gyventi“, – Eltai sakė J. Misevičienė. 

66-erių prostatos vėžiu sergantis Algirdas sako, kad po prostatos operacijos jam prasidėjo inkontinencija. Dėl šio negalavimo jam teko iš miesto keltis į kaimą.

„Gyvenu labai mažam kaime, iki artimiausio miestelio porą kilometrų. Dar prieš tris metus gyvenau sostinėje, bet dėl vieno dalyko teko sprukti į kaimą. Tikrai sprukau, nes jau negalėjau gyventi tarp žmonių“, – sako Algirdas.

Pasak gydytojos J. Misevičienės, inkontinencija sergantiems žmonėms medicininė ir slaugos pagalba Lietuvoje yra nepakankama.

„Pirmiausia reikėtų užtikrinti pakankamą kiekį kompensuojamų slaugos priemonių, kad žmogus galėtų nevaržomai jų gauti. Nes jos yra pakankamai brangios ir ne visi pacientai, kurie turi šią problemą, išgali nusipirkti jų tiek, kiek reikia“, – sakė J. Misevičienė.

Pasak gydytojos, artimųjų psichologinė ir fizinė sveikata – nematomas reiškinys, kuriam niekas neskiria jokio dėmesio. Jie neretai nemokamai dirba visą parą, teikdami psichologinę paramą ir slaugos paslaugas.

J. Misevičienės teigimu, gydymo įstaigose dirbančios slaugytojos vis dar išlieka nematomu personalu – jų darbas nėra deramai finansiškai įvertintas.

Birželio 17 – 23 dienomis visame pasaulyje minima Tarptautinė inkontinencijos savaitė. Šiemet kviečiama atkreipti dėmesį į svarbiausias problemas: prastą efektyvaus gydymo prieinamumą, pacientų ir slaugytojų nematomumą, vis augančius šio susirgimo mastus. Lietuvoje Tarptautinės inkontinencijos savaitės renginius devynerius metus organizuoja VšĮ „Inkocentras“.

Skaičiuojama, kad JAV sveikatos ekonomikai šlapimo inkontinencija kainuoja nuo 16 iki 18 milijardų dolerių per metus ir smarkiai prisideda prie aplinkos taršos. Tai antroji pagal dažnumą priežastis, kodėl senyvas žmogus atiduodamas į senelių namus.

Specialistų teigimu, inkontinencija susirgusios moterys, prieš kreipdamosi pagalbos, vidutiniškai laukia trejus su pusę metų, nes šį negalavimą laiko gėdingu arba natūraliu dalyku, prie kurio reikia prisitaikyti.

Specialistų teigimu, inkontinencija nėra normali ir neišvengiama senėjimo proceso dalis. Ši negalia paplitusi tarp įvairaus amžiaus vyrų ir moterų. Šlapimo nelaikymą sukelia daug faktorių: nėštumas ir gimdymas, prostatos operacija, estrogeno netekimas po menopauzės, fizinė ir psichinė negalia, vaistai ir chirurginės operacijos gali prisidėti prie dubens dugno raumenų tonuso sumažėjimo ir nervų pažeidimo.

„Žmonės, kurie jau gauna šlapimą sugeriančias priemones – jas gaus ir toliau, jeigu jie turi nuolatinę slaugą (SP1). Jeigu priemonės gaunamos dėl 5 diagnozių (CNS ir nugaros smegenų sužalojimo padariniai; liekamieji kūdikių cerebrinio paralyžiaus reiškiniai; išsėtinė sklerozė; galvos ar nugaros smegenų displazijos; galvos ir nugaros smegenų kraujotakos sutrikimai), turės kreiptis į gydytojus, kad būtų diagnozuotas šlapimo nelaikymas. Tie, kurie tokių priemonių negauna, tačiau skundžiasi šlapimo nelaikymu, turi apie tai pranešti šeimos gydytojui, kad po reikiamų tyrimų, žmogui būtų diagnozuotas šlapimo nelaikymas ir ligos kortelėje atsirastų šlapimo nelaikymo kodas“, – aiškina J. Misevičienė.

Tikimės, kad šlapimo nelaikymo diagnostikos metodika pralauš ledus tiek pacientų supratime, jog turint tokią ligą reikia kreiptis į gydytoją, ieškoti gydymo ir pagalbos, negyventi kančioje.

Anot jos, sukurta diagnostinė metodika yra didelis žingsnis į priekį. „Tikimės, kad šlapimo nelaikymo diagnostikos metodika pralauš ledus tiek pacientų supratime, jog turint tokią ligą reikia kreiptis į gydytoją, ieškoti gydymo ir pagalbos, negyventi kančioje. Galbūt ir medikai labiau kreips į tai dėmesį ir nenumos ranka kaip į būklę, kuri nekelia pavojaus gyvybei, todėl nėra verta dėmesio“, – sakovadovė.

Pasak darbo grupės narės J. Misevičienės, ši metodika leis didesniam spektrui žmonių gauti reikiamas priemones, o ne tik tiems, kurie turi išskirtines diagnozes. „Ankstesnė šlapimą sugeriančių priemonių kompensavimo tvarka gyvavo 8 metus ir ji buvo labai socialiai neteisinga. Nauja metodika atstatys socialinį teisingumą. Džiaugiuosi, kad po tiek metų pagaliau pripažinta, kad šlapimo nelaikymas yra liga ir kad ja sergantiems turi būti suteikta pagalba“, – pranešime spaudai cituojama specialistė.

Nauja tvarka

Darbo grupė parengė pasiūlymus dėl Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašas) pakeitimo, kuriame būtų išdėstyta nauja šlapimą sugeriančių priemonių kompensavimo išrašymo tvarka.

„Kompensavimo sistemoje atsirado mažieji įklotai, kurie anksčiau nebūdavo kompensuojami. Jų sugeriamumas iki 500 ml. Dabar belieka laukti C sąrašo pakeitimų. Raginu visus, kurie turi šlapimo nelaikymą, apsilankyti pas šeimos gydytoją ir įvardyti savo skundą. Manau, prireiks kelių mėnesių kol bus patvirtinta diagnozė, suteiktas kodas. O tada jau galima bus prašyti kompensuojamųjų priemonių pagal turimą šlapimo nelaikymo laipsnį”, – aiškina J. Misevičienė. 

3 priemonės per parą – siekiamybė

Pasak naują šlapimo nelaikymo diagnostikos ir gydymo metodiką kūrusios darbo grupės narės J. Misevičienės, džiugina, kad padidėja gaunamų priemonių skaičius esant sunkiam šlapimo nelaikymui bei atsiranda mažųjų įklotų kompensavimas, jų iki šiol nekompensuodavo.

„Po C sąrašo nuostatų pakeitimo ir jo įsigaliojimo bus pusę metų stebima, kokias priemones renkasi pacientai, kaip pasikeis šlapimą nelaikančių pacientų skaičius. Tai leis daryti prognozes 2019 metų biudžetui. Mūsų dar laukia didelis darbas, nes mes puikiai suprantame, kad 30 vnt. sauskelnių dar nėra tas kiekis, kuris leistų žmogui gyventi oriai ir sausai. Mes norime sukurti tokią sistemą, kokia veikia kitose ES šalyse – žmogus gauna po 3 vienetus jam reikiamos produkcijos per parą, kaip to reikalauja PSO. Todėl kitais metais planuojama tolimesnė darbo grupės veikla, kad būtų pasiekti visi užsibrėžti tikslai“, – sako  J. Misevičienė.