– Pradėjote fotografuoti ir dalytis savo nuotraukomis ne taip ir seniai – prieš kokius trejus metus. Kodėl? Kaip čia taip atsitiko?
– Dėl to, kad pradėjau rimčiau domėtis fotografija, kaltas tik mano vyresnėlis (fotografas Gintaras Staučė, futbolininko Gintaro Staučės sūnus – aut. past.). Kai po eilinės traumos baigėsi Gintaro jaunesniojo karjera futbole, pabandėme jam padėti tvarkytis su staiga užgriuvusiu laisvo laiko pertekliumi – padovanojome fotoaparatą.
Užsikabino iš visos širdies, pradėjo gilintis, o tada nusprendė, kad ir mano nuotraukos, kurias jam siųsdavau iš kelionių, yra visai nieko. Net įsijautęs paėmė kelias jų, sutvarkė ir sukūrė man instagramo paskyrą... Tada labai susipykome, bet ilgainiui pyktis peraugo į draugišką konkurenciją – fotografavimas virto kone žaidimu, kurio tą dieną daryta nuotrauka socialiniuose tinkluose surinks daugiau patiktukų. Beje, instagrame iki šiol turiu daugiau sekėjų už jį (šypsosi).
Pasirinkimas: atsisveikinusi su žurnalistika, J.Staučienė visa galva paniro į fotografiją. / Asmeninio archyvo nuotr.
Kai išėjau iš darbo ir nebenorėjau rašyti, sūnus mane įtikino įsigyti fotoaparatą ir iki šiol pyksta, kai tiesiog iš įpročio fotografuoju išmaniuoju telefonu. Beje, savo laiku fotografija labai domėjosi ir mano mama, todėl sulaukiu komplimentų ar pastabų už savo nuotraukas ir iš jos.
– Ar reikėjo mokytis pamatyti kadrą, jį pagauti, daug bandyti?
– Aš iki šiol mokausi ir pamatyti kadrą, ir jį pagauti, todėl telefone amžinai nėra vietos, nes jis užkimštas vaizdeliais, kuriuos galiausiai tiesiog ištrinu. Tikrai nepretenduoju į profesionalus, todėl save juokais guodžiu, kad negadinu brangių juostų, kaip tai būtų tekę daryti senais laikais. O fotografijoje, kaip ir sporte, – kuo daugiau treniruojiesi, tuo didesnė tikimybė sulaukti bent minimalių rezultatų.
– Ką labiausiai patinka fotografuoti? Kodėl nuotraukose nėra žmonių?
– Nors juokauju, kad labiausiai patinka fotografuoti balas, o lengviausiai telefonas ir fotoaparatas užsikemša kelionėse, džiaugiuosi kiekviena galimybe paieškoti gražių kadrų Vilniaus senamiestyje – priklausomai nuo metų ar paros laiko, čia tas pats kampas gali atrodyti vis kitaip. Ypač smagu įamžinti tuos namus, kurių, miestui modernėjant, ilgainiui gali ir nebelikti.
Fotografijoje, kaip ir sporte, – kuo daugiau treniruojiesi, tuo didesnė tikimybė sulaukti bent minimalių rezultatų.
Lygiai kaip ir nuolatos besikeičianti gamta – gyvename miške, todėl užtenka išeiti pasivaikščioti ir jau kažką turi. O vaikštau aš kasdien labai daug. Kodėl mano nuotraukose nėra žmonių? Tikriausiai dėl to, kad jiems laikas dar neatėjo...
– Būna, kad rezultatas jus pačią labai nudžiugina?
– Neseniai pagalvojau, kad fotografuojant, ir ypač tvarkant nuotraukas, mane labiau džiugina ne rezultatas, o pats procesas. Ypač tvarkant, kai paėmusi iš pirmo žvilgsnio nieko neišsiskiriantį kadrą, gali pasijusti kone burtininke, nes nežinai, ką rasi. Šiuo metu man tai pati geriausia terapija ir smagiausias laisvalaikio leidimo būdas. O jei dar išeina akiai smagus kadras – tai tik papildomas bonusas.
Pasirinkimas: atsisveikinusi su žurnalistika, J.Staučienė visa galva paniro į fotografiją. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar, pasinėrusi į fotografiją, pradėjote kitaip matyti ir vertinti aplinką?
– Pradėjus fotografuoti, nori nenori aplinką vertini atidžiau. Išvykus į svetimą šalį ar atsidūrus naujoje vietoje įspūdingus kadrus pleškinti nesudėtinga, o atrasti kažką naujo ten, kur kasdien eini dešimt kartų, gerokai sunkiau. Bet kartu – ir įdomiau.
