Čia publikuojami ne tik ankstesni rašytojo tekstai iš knygų ir periodikos, bet ir paskutiniai kūriniai. Ypatingą vietą šioje knygoje užima J.Gimberio piešiniai, iš kurių vienas puošia kūrybos rinktinės viršelį.
Atsakydamas į klausimą, apie ką ši knyga, J.Gimberis teigė: "Apie meilę. Gyvenimui, žmogui, darbui, gamtai... Apie santykius. Šeimyninius, visuomeninius, privačius, viešus, atvirus, slaptus... Apie laimę, ašaras, isteriją, ramybę, tėvus, vaikus, žmonas, vyrus... Apie kitą žvilgsnį į tą patį... Apie žodžius, žodžius, žodžius... Apie neviltį ir juoką." Ir iš tiesų – rašytojas netikėtomis įžvalgomis atskleidė kasdienybės grožį. Veikėjai čia – paprasti mokesčių mokėtojai, pakliūnantys į paradoksalias gyvenimo situacijas.
J.Gimberio humoreskos, mini esė, aforizmai žavi paradoksais, kalbos žaismu ("Aš tavo vietoje nebūčiau tavo vietoje", "Kartais geriau, kad pritartų kamerinis ansamblis, o kartais – generalinė asamblėja", "Kas kraustosi iš proto, talkos nesikviečia" ir kt.). Satyrikas Aleksas Dabulskis savitas J.Gimberio humoreskas yra pakrikštijęs gimbereskomis.
Skaitant knygą matyti, kad rašytojui itin rūpėjo lietuvių kalba ir jos vartojimas. "Kalba – tai ne daugybos lentelė", – sakė J.Gimberis, savo tekstuose mėgęs paerzinti kalbos puoselėtojus ("Kas tai yra kalbininkas. Tai yra šnekutis, kuris turi privačių minčių, o parduoda jas kaip valstybinės reikšmės paminklus.")
Apie "Koliziją" bene geriausiai gali papasakoti du žmonės: Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė – rašytojo žmona, jo kūrybos rinktinės sudarytoja ir redaktorė, poetė, dramaturgė, eseistė, ir Vidmantas Kiaušas-Elmiškis – šios knygos įvado autorius, poetas ir prozininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Su jais kalbame ne tik apie J.Gimberio kūrybą, bet ir apie rašytojų humoristų vietą visuomenėje bei literatūroje, įvertinimų reikšmę kūrėjams.
"Esu kupina vilties, kad Jurgis ŽINO: jo knyga jau išleista", – apmaudą, kad rinktinė išleista jau po J.Gimberio mirties, malšina D.Zelčiūtė.
– Ponia Dovile, esate J.Gimberio kūrybos rinktinės sudarytoja ir redaktorė. Kas buvo sunkiausia išleidžiant šią knygą?
– Viena vertus, niekas nebuvo sunku, nes dirbau prie artimiausio žmogaus kūrinių, tad dar sykį galėjau būti labai arti. Kita vertus, reikėjo įveikti abejones, ką ir kiek galiu keisti, papildyti, ar apskritai turiu tai daryti. Jurgis jau buvo sudaręs rinktinę, tik jo jubiliejaus – 2018 m., dar esant gyvam, knyga negavo Kultūros tarybos skirstomos paramos. Leidykla nepasidavė ir kitąmet vėl siūlė rankraštį. Šįsyk jau buvo paremtas, žinoma, skaudu ir gaila, kad tinkamu metu autorius jos nepamatė, tai būtų buvusi sustiprinanti paguoda. Tačiau esu kupina vilties, kad Jurgis ŽINO: jo knyga jau išleista, tikrai labai graži, maloni akiai, su paties autoriaus piešiniu ant viršelio. J.Gimberis rinktinę buvo sudaręs itin kuklią (atitinkamai jo paties būdui), mažiau nei trijų lankų. Esu dėkinga leidyklai, leidusiai ir paskatinusiai išplėsti rankraštį. Ėmė kankinti abejonės: o ar Jurgis būtų to norėjęs? Ar nepažeisiu jo paties sudarymo principo... Dėkoju bičiuliams V.Kiaušui, Donaldui Kajokui, Sigitui Klibavičiui, šias abejones išsklaidžiusiems ir paskatinusiems nepamiršti Jurgio autorinių piešinių. Kaip techniškai nebeperkeliami autentiški Jurgio piešiniai iš pirmųjų jo knygų atsidūrė "Kolizijoje", telieka paslaptis, kurią tikiuosi atskleisti rudenį, knygos pristatymo metu. Spaudė ir terminai, dirbau pagrečiui su "Poezijos pavasario" renginiais, o šįmet teko nemažai juose dalyvauti. Susidėjau kalną – ar ne 14 – Jurgio knygų ir... Kokį trečdalį rinktinės tekstų teko rinkti kompiuteriu iš naujo, nes tas humoreskas kažkada spausdinau leidykloms mašinėle, o vadinamųjų laikmenų dar nebuvo. Gimberio "Kolizijos" struktūros nekeičiau, pirmoji dalis – Ex Libris ("Iš knygų"), antroji – "Iš laikraščių" (tai, kas buvo skelbta periodikoje).
Literatūroje, kaip ir gyvenime, visko tiek, kiek esama, pagal specialius užsakymus nieko gero nepasieksi.
– Kaip kilo mintis pavadinti knygą "Kolizija"? Kaip šis pavadinimas atskleidžia J.Gimberio kūrybinį kelią?
– "Kolizijos" pavadinimą autorius sumanė pats, siūlydamas rankraštį leidyklai. Gal pastebėjote: paskutiniame knygos tekste yra tokia pastraipa: "Tai fantastiškas jausmas, daktare, – esi reikalingas! Jaustis reikalingam tai didelė laimė, paguoda ir kaifas. Jūs žinote, kas tai yra "kaifas"? Kai kasaisi ten, kur niežti. Tai, kai jautiesi esąs reikalingas, yra tas pat, kas kasytis ten, kur niežti. Kaifas... Tai ko aš pas jus atėjau? Matot, kartais niežti tokioje vietoje, kurios negali pasikasyti. Fizine arba etine prasme. Kolizija, daktare..."
Tad gudriau už patį autorių vargu ar sugalvočiau. Jei ieškotume knygos pavadinimo ir autoriaus gyvenimo sąsajų, pastebėčiau, kad man didžiausia kolizija atrodo tai, kaip būdamas tiesiog neįtikėtino kuklumo (ir padorumo) žmogus, atkakliai ir ramiai žengdamas savo kūrybos keliu, J.Gimberis tyliai ir paprastai tapo vienu ryškiausių (o man – ir pačiu įdomiausių) Lietuvos humoristų.
– Kaip manote, kuo J.Gimberio kūryba išsiskiria lietuvių literatūros kontekste?
– Turbūt ne aš turėčiau į tokį klausimą atsakyti. Bet jeigu jau klausiate...
J.Gimberio humoreskų, aforizmų, mažųjų mąstymų, esė stilius yra su niekuo nesupainiojamas. Jo kūryba – "mažojo žmogaus" gintis, be nykaus kandumo, pykčio, be agresijos. Jurgis sukūręs savą kalbos stilių, nuolatinis žaidimas ir mėgavimasis kalbos galimybėmis ir paradoksais. Ir – nepakartojamas švelnus, graudus lyrizmas. Teko skaityti Jurgio kūrybą per šių metų "Poezijos pavasario" vakarą, skirtą "Išėjusiems atminti". Skaičiau vakaro metu J.Gimberio nostalgiškus tekstus, net patys poetai, sėdintys salėje, pamanė, kad skaitau Jurgio... poeziją.
– Viename tekste J.Gimberis rašo: "Atradau nemažą būrį kitų lietuvių, kurie turi humoro jausmą: Donelaitis, Stanevičia, Gricius, Janušytė, Beresnevičius, Šaltenis, Dirgėla, Žilinskaitė, Radvilavičiūtė, Kalinauskaitė, Tamošaitis, Erlickas, Jakučiūnas ir panašiai." Kokie lietuvių autoriai jį labiausiai žavėjo, įkvėpė?
– Nedetalizuosiu vien todėl, kad ko nepraleisčiau. Būtent šie išvardytieji ir žavėjo, ir dar daugelis kitų, – būtina minėti ir humoro brolius A.Dabulskį, R.Klusą, V.Kiaušą. Poetų nevardysiu, kai tik su Jurgiu susipažinome, prieš daug metų jau tada man citavo A.Baltakį ir A.Mikutą etc., kaip ir pasaulio poetų kūrybą.
– Buvote dviejų kūrėjų šeima. Ar diskutuodavote literatūros klausimais, prašydavote vienas kito patarimų kūryboje?
– Nė nežinau, kaip į šį klausimą atsakyti... Ar galėjo būti kitaip? Mano tėvai – aktoriai, teatras ir kūryba buvo neatsiejama mano vaikystės dalis. Tas pat ir dėl literatūros. Be abejo, kalbėjomės su Jurgiu, nes tuo gyvenome, ir būtent tai gelbėjo sunkiausiais gyvenimo momentais.
O paskutiniuoju Jurgio buvimo laiku kalbėjomės apie Dievą. Esu laiminga, kad tuo metu, kai jis jau sunkiai sirgo, padėjo man versdamas ir tikslindamas vienos krikščioniškos knygos sudėtingesnes vietas, – aš tą tekstą turėjau redaguoti, – Jurgis sklaidė Senąjį Testamentą, ieškojo tikslių citatų atitikmenų. Pasilikau kaip dovaną sau Jurgio jau virpančia ranka prirašytus jo vertimų lapelius apie dvasines žmogaus kovas. Taip mes artėjome Jurgio žemiškos kelionės pabaigos link, – per krikščionišką tekstą. Paskutinieji jo vertimai... deja, neišvydę pasaulio, tačiau ir tai nėra svarbu. Iki tol, kol galėjo tarp skausmo priepuolių mąstyti ir pasėdėti – Jurgis stengėsi dirbti, stengėsi būti naudingas.
Dėl patarimų – tikrai ne, nebent tardavomės dėl knygos pavadinimo ar knygos viršelio (aš klausdavau, kuris geriau, Jurgis visuomet žinojo pats, kaip vadinsis ar kaip turėtų atrodyti jo knyga).
– Kaip vykdavo J.Gimberio kūrybos procesas?
Kuklus kasdienybės stebėtojas J.Gimberis kūrė graudaus lyrizmo kupinus, subtiliu humoru žavinčius tekstus.
– Jurgis rašė gabaliukais, ant lapelių, prie teksto grįždavo nesyk, jį taisydavo. Visuomet – tik ranka. Rašė nerašydamas – pats Gimberio mąstymo išskirtinumas, savitumas, netgi buitinė kasdienė kalba bet kada galėjo tapti būsimu tekstu ar jo eskizu. Apibūdinti, kaip vyko kūrybos procesas jo paties galvoje, – neįmanoma užduotis.
– Gimtajame Kaune J.Gimberis sulaukė didžiausio dėmesio ir daugiausia įvertinimų. Ar, jūsų nuomone, rašytojams svarbu būti įvertintiems premijomis, ar, vis dėlto, svarbiau žmonių pripažinimas? Juk, pasak knygos "Kolizija" įvado autoriaus V.Kiaušo, "klausytojai per literatūros vakarus už Jurgį balsuodavo garsiai kvatodami ir bisuodami".
– Manyčiau, kad pačios premijos ir yra skaitytojų pripažinimas, žinoma, jei ta premija atėjo švariai, už kūrybą, ne iš inercijos garsiam vardui ar kad "dabar jau reiktų ir anam duoti". Kelias svarbias premijas nunešė vienas kitas kolega, patys įdėję pastangų, kad būtų paskirtos. Tai taip netikra, o man visuomet įdomu, kaip žmogus jaučiasi, pats sau inicijavęs garbingą vardą ar apdovanojimą? Ar paskui pavyksta įtikėti to pagarbos ženklo verte? O jei dar premiją lydi pinigai?.. Jurgis žinojo. Atleido šypsodamasis, kad ne jam. Didžiavosi tuo, ką turi. Aš atleidau sunkiau.
J.Gimberio skaitymai sprogdino juoku VDU, Šviesos-Santaros sales, džiugino Lietuvos miestuose ir miesteliuose bibliotekų skaitytojus, važinėjant gastrolių su šaipokais ar su "Šeimininkės" redakcijos komanda. Kūrybos vakarai Maironio lietuvių literatūros muziejuje, draugiškai talkinant A.Ruseckaitei; Rašytojų klube Vilniuje, Vilniaus rotušėje, Šveicarijoje, Vokietijoje... Humoro vakarų aukso amžius, dalyvaujant drauge A.Dabulskiui, V.Eidukaičiui, R.Klusui, aktoriams A.Pintukui, A.Žekui, A.Mackevičiūtei, P.Venslovui – su lūžtančiomis žiūrovų salėmis ir išsipildymo džiaugsmu šviečiančiomis akimis. Jurgis iki galo įvykdė savo misiją Žemėje.
Geriausias asmenybės portretas – kūryba
Socialus psichologas, buities ypatumus savo kailiu patyręs filosofas, kalbininkus paerzinantis žodžio gurmanas, – taip J.Gimberį apibūdina įžangą jo kūrybos rinktinei parašęs V.Kiaušas-Elmiškis.
Norintiems pažinti tikrąjį J.Gimberį (centre) V.Kiaušas-Elmiškis (dešinėje) kviečia gilintis į jo literatūrinį palikimą.
– J.Gimberio kūrybos rinktinei parašėte įžangos žodį. Kaip susipažinote su J.Gimberiu ir jo kūryba?
– Smagu, kai pažinties akimirkas įtvirtina koks nors nuotykis, ekstremali situacija, galbūt nesusipratimas, konfliktas, įvykis, kuris ilgam įsimena. Tokie nutikimai, pasakojami apie humoristus, nuskamba ypač gražiai. Deja, su šviesaus atminimo J.Gimberiu nepatyriau plunksnos vertų žygių, todėl nebandysiu sumeluoti kokį nors anekdotą. Viskas buvo labai paprasta – aš dirbau Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje literatūros renginių organizatoriumi, satyrikas Aleksas Dabulskis – literatūros konsultantu, mudviejų darbastaliai glaudėsi tame pačiame kabinete. Itin patogu! Konsultantas ateidavo po pietų, o aš netrukdydavau pokalbiams apie kūrybą, kurie, tikėtina, kartais virsdavo ir diskusijomis, ginčais... Jeigu rašai, tai geriausiai! Juk taip visada nusiteikę nesavikritiški lyrikai ir prozaikai.
Kai pradėjo užeidinėti nedidukas, liesas, pusamžio link artėjantis vyrukas, Aleksas pasidžiaugė, kad žurnale "Nemunas" debiutuos linksmas ir originalus autorius. Taip 1980-aisiais ir įvyko. Pirmosios knygos, ypač humoro ir satyros, sovietmečiu skaitytojus pasiekdavo vėžlio žingsneliu, tad ir Jurgio PK (pirmosios knygos) teko luktelėti. ("Dar pastebėjau" – Vilnius: "Vaga", 1985) Tačiau, nelaukdami humoreskų rinkinio, Jurgį jau kviesdavome į skaitymus, klausytojai smagiai juokėsi, autorius netruko pritapti prie A.Dabulskio vienijamų šaipokų. Dar ne klubas "Šaipokai", bet jau žingsneliai ta linkme.
– Kuo jums imponuoja J.Gimberio kūryba?
– Jurgis labai taikliai fiksavo kasdienio gyvenimo akimirkas, smagiai, bet nepiktai šaipėsi iš situacijų, apie kurias nepagalvojame. Lyg ir nieko ypatingo... Pradedi dairytis, ieškoti, svarstyti: ir aš taip galėčiau! Ne, bičiuliai, negalim, mums neduota. Socialus psichologas, buities ypatumus savo kailiu patyręs filosofas, kalbininkus paerzinantis žodžio gurmanas, mokesčių mokėtojas, pakimusia, netvarkos smaugiama gerkle. Puslapį apibūdinimų prirašyčiau, bet geriau skaitykite J.Gimberio kūrybą, tada suprasite, kas ir kaip. Neturite anksčiau išleistų knygų, įsigykite rinktinę "Kolizija", kurios autorius, labai gaila, nesulaukė. Ir čia dera sviesti akmenį-priekaištą Kultūros tarybos ekspertų link, kurių palankaus žodžio pristigo laiku. Neįmenama mįslė, kažkokia abrakadabra, juolab kad J.Gimberis visą gyvenimą principingai vengė prašyti paramos ar stipendijų.
– Įžanginiame straipsnyje teigiate, kad "išsišokėliams, nepritampantiems prie pilkos minios, ignoruojantiems visuotinai paplitusias ir lengvai atpažįstamas nuostatas, nebuvo, nėra ir, tikėtina, niekada nebus lengva". Kokia, jūsų manymu, rašytojų humoristų vieta mūsų visuomenėje ir literatūroje?
– Rašytojams humoristams, kaip ir kitų žanrų autoriams, liko viena tribūna – išleista knyga. Skaitytojų mąžta, bet iki nunykimo dar toli, tad greitai neįveiks poezijos, romanų, dramų ir humoro kūrėjų banalūs televizijos juokai arba vulgarių siužetų ir keiksmažodžių prikimšti į lietuviškus kino filmus pretenduojantys vaizdų kratiniai. Dar taip neseniai į menininkų žodžius buvo įdėmiai įsiklausoma, jais tikima, neabejojama kūrėjų autoritetu. Po birželio karštymečio gaiviai palijo, gamta atsigavo, sužaliavo, palinkėkime pagaliau gimti ir skausmingai besistanginančios valstybės kultūros politikai. Tada nebekalbėsime apie kūrėjų vietą mūsų visuomenėje, nes akivaizdžiai pajusime dvasingo meno buvimą ir vertę.
– Ar šiuolaikinėje lietuvių literatūroje trūksta humoro? Ar geroje literatūroje turėtų būti ir humoro prieskonių?
– Literatūroje, kaip ir gyvenime, visko tiek, kiek esama, pagal specialius užsakymus nieko gero nepasieksi. Taip, "humoro prieskonis" bent jau man labai svarbus, pasirinkdamas knygas į šią sudedamąją teksto dalį žvelgiu palankiai. Kalbant apie nuolatos juokaujančius, leidžiančius knygas, atsisveikinus su aktyviai rašiusiu J.Gimberiu, teliko Juozas Erlickas. Neprisimenu, ar jie drauge dalyvavo kokiuose nors skaitymuose, tačiau akivaizdu, kad buvo geriausiai pastebimi vardai. J.Erlickas garsinasi ir koncertuodamas, pasirodydamas per televiziją, J.Gimberis tokių duomenų neturėjo, o ir galimybių neieškojo. Man regis, skiriasi ne tik jų stilistikos, bet ir pasirenkamos temos; sakyčiau, kad Juozas labiau dienos aktualijų satyrikas ir humoristas, kai kurie jo tekstai net ir prabėgus keletui mėnesių be komentarų jau sunkokai suprantami, Jurgis rašė labiau apibendrindamas, jo miniatiūros ir aforizmai – universalesni.
Rašė nerašydamas – pats J.Gimberio mąstymo išskirtinumas, savitumas, netgi buitinė kasdienė kalba bet kada galėjo tapti būsimu tekstu.
– J.Gimberio tekstuose – itin turtinga kalba. Pasak profesorės dr.Rūtos Marcinkevičienės, "Jurgis, gal ir pats to nesuprasdamas, išbandė įvairias lingvistikos šakas, Lietuvoje jau įsitvirtinusias ir dar tik ateisiančias: leksiką ir gramatiką, žodžių darybą ir semantiką, kalbos filosofiją ir pragmatiką, socialinę ir psicholingvistiką." Koks buvo jo santykis su kalba?
– Pacituodama profesorės straipsnį "Gimberinė lingvistika" (Žr.: Jurgis Gimberis. "Jūs turite teisę tylėti..." – Vilnius: "Versus aureus", 2009) nurodote teisingą kelią – leidinio sudarytoja profesorė įžvalgiai, išmanydama reikalą sudėlioja akcentus, mums lieka įdėmiai įsiskaityti į mokslininkės ir publikuojamus humoristo tekstus. Nenorėčiau apsijuokti, todėl nebandysiu įsiterpti ir komentuoti.
– J.Gimberis dalyvavo klubo "Šaipokai" veikloje. Joje kartais dalyvaudavote ir jūs. Kuo buvo ypatingas šis klubas?
– Viliuosi, kad J.Gimberio kūryba dar bus deramai įvertinta, skaitysime recenzijų, straipsnių. Gero žodžio vertas ir "Šaipokų" sambūris, tik nežinia, kas imsis nelengvo darbo, įdėmiai pasidairys po laikotarpį maždaug nuo 1980-ųjų iki šių dienų; formalaus susivienijimo senokai neliko, tačiau šmaikštautojus, kurių būrelis vis mažėja, tebesieja ir pažintys, ir kūrybos giminystė. Žvilgtelėję atgalios, prisimintume pilnutėles klausytojų sales, smalsiai laukiančias, kokios potekstės nuskambės tarp tekstų eilučių. "Šaipokų" pasirodymai ne tik pratampydavo susirūpinusių klausytojų kaktų raukšles, bet ir kvietė susimąstyti. Neseniai būta bandymų atnaujinti "Šaipokų pusvakarius" Kauno menininkų namuose, deja, po kelerių metų išsikvėpėme ir organizatoriai, ir autoriai. Garsiau, triukšmingiau linksmina šoumenai ir kai kurie valdžiažmogiai, politikai. Nederėtų užmiršti ir linksmuolių 1989–1993 m. leisto laikraščio "Ūpas", kurį vėlgi sumanė nerimstantis A.Dabulskis.
– J.Gimberis gimė ir gyveno Kaune. Ką jam reiškė gimtasis miestas tiek gyvenime, tiek kūryboje? Kiek tai atskleidžia garsusis jo posakis "Ir Kaune galima gyventi"?
– Klausimas žmogui, kuris, deja, nebeatsakys, nepaaiškins. O garsus posakis... Taip, įmanoma gyventi net ir šiuo metu, kai miestiečiai prilyginami asfaltui – ir vienų, ir kitų nuomonė niekam nerūpi, stumdomi, kaip numatyta projektuose.
