Svajojo apie užsienį
Lietuvoje Jurgita įgijo ikimokyklinio ugdymo specialybę Onos Sukackienės pedagoginėje mokykloje ir kurį laiką dirbo logopedinės vaikų grupės auklėtoja.
Kartą su vienos auklėtinės mama pasidalijo savo svajone kirsti geležinę uždangą ir pamatyti pasaulį. Žodžiai nenuėjo vėjais. Netrukus Jurgita jau pažindinosi su tos moters giminaičio verslo partneriu iš Japonijos.
"Svajojau ištekėti už užsieniečio, bet niekada nemaniau, kad tas užsienietis galėtų būti iš Azijos", – juokiasi moteris, dėl kurios meilės ir dėmesio japonui teko gerokai paplušėti.
"Kai pirmąsyk susitikome, Masayuki – būsimasis mano vyras – mokėjo ne tik truputį lietuviškai kalbėti, bet ir rašyti. Kadangi bendrauti raštu abiem pasirodė kur kas lengviau, pradėjome susirašinėti. Laiškus rašėme ranka, nes interneto prieš 26-erius metus dar nebuvo", – aiškina lietuvė, su širdies draugu iš Ičinomijos miesto taip bendravusi beveik dvejus metus.
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet subtiliu dėmesiu, atkakliomis pastangomis japonas sugebėjo prisijaukinti baikščią lietuvaitę ir netgi įkalbėjo ją atvykti į savo gimtinę.
Artimieji nebuvo sužavėti
Kadangi Jurgita turėjo 14-metį sūnų Aurimą iš pirmosios santuokos, jos tėvai griežtai atsisakė leisti paauglį į tolimą ir nepažįstamą kraštą. Motyvavo tuo, kad vaikas lanko mokyklą ir kad nauja aplinka nebus anūkui į naudą.
Vis dėlto dukra buvo neperkalbama. Susiruošusi keliauti į Japoniją, ji turėjo įveikti biurokratinius barjerus – net keturis kartus važiavo į Maskvą, kad gautų Japonijos vizą. "Būsimam vyrui teko ieškoti kitos įstaigos Minske, kur su tais pačiais dokumentais aš pagaliau gavau vizą", – paaiškina Jurgita.
Susitikimas su būsimo vyro tėvais praėjo puikiai. "Tuo metu man buvo 30 metų, o jam – 28-eri. Iki šiol pamenu jausmą, kai aš, atvykusi kone iš kaimo, išvydau didžiulį trijų aukštų namą, kur viskas buvo labai gražu. Visi man tik linkčiojo ir daug šypsojosi. Kieme stovėjo automobiliai, kokių aš gyvenime nebuvau mačiusi", – prisimena tąkart tarsi patekusi į pasaką apie Pelenę.
Lietuvoje buvau įpratusi, kad tautiečiai viską – kas tinka ar netinka – atvirai rėžia į akis. O japonai viską laiko savyje. Mano vyras – taip pat.
Painūs santykiai su anyta
Tik Jurgita nė nenujautė, koks sunkus darbas laukia užsienietės, nemokančios japonų kalbos. Prasidėjo ilgas adaptacijos procesas.
"Vyras išeidavo į darbą, o aš likdavau namuose su jo mama, kuri tuomet buvo pačiame jėgų žydėjime – aktyvi ir energinga. Drauge gamindavome pusryčius, pietus, vakarienę. Ji man liepdavo kartoti maisto pavadinimus japoniškai, bet kažkodėl niekas į galvą nelindo", – prisimena J.Hishida, beviltiškiausiose situacijose naudodavusi rusų–japonų kalbų žodyną, mat anglų kalbos nemokėjo.
Ant anytos ji nepykstanti, nors toji gerokai tuo metu ją šokdinusi. "Vargau ne tik aš – kentėjome abi. Tik pagalvokite, koks keblus reikalas susikalbėti su japoniškai nemokančia savo marčia", – kvatojasi per mesindžerį pašnekovė.
Užtai per dukros Arisos vestuves Jurgita iš savo vyro mamos sulaukė netikėtos dovanos – atsiprašymo. Anyta teiravosi, ar labai sunku lietuvei buvo su ja gyventi ir apgailestavo, kad per daug tuomet jai reguliavo gyvenimą.
Šventiška: lietuvė J.Hishida išleidžia už vyro savo dukrą Arisą.
Jurgita pamena, kad jai tekdavo aptarnauti pirkėjus (uošvių verslas – gaminti budistinius altorėlius), vaišinti juos arbata. Ir viską japonišku papročiu daryti nuolankiai, besilankstant.
"Sunkiai man visa tai išeidavo, – prisimena gyvenimo pradžią svečiame krašte Jurgita, vieną dieną nebeapsikentusi japoniško smulkmeniškumo ir paprašiusi vyro apsigyventi atskirai nuo tėvų. – Pareiškiau vyrui, kad arba aš grįžtu į Lietuvą, arba mes kraustomės gyventi atskirai. Jis išsyk pasirinko antrąjį variantą", – džiaugiasi Jurgita, drauge su vyru apsigyvenusi atskirame bute.
Panoro dirbti
Vos apsigyvenus atskirai nuo tėvų, jauniesiems Hishidoms gimė dukrelė Arisa. Kai jai sukako metai, Jurgita pasiprašė vyro išleidžiama į darbą. Kalbos dar gerai nemokėjo, bet buvo pavargusi nuo nuolatinio sėdėjimo namuose.
Nusprendė mėginti laimę restorane, tad ruošdamasi darbo pokalbiui visą mėnesį mokėsi japoniško meniu ženklų. Iš pradžių tai buvo paprastas restoranas, bet ilgainiui jis tapo interneto kavine. Ten J.Hishida darė viską, ką tiktai reikėjo: dirbo kasininke, padavėja. Naujame darbe susirado naujų draugų, su kuriais bendraudama greičiau pramoko japonų kalbos.
Anot moters, laikai, kai vyrai liepdavo savo moterims sėdėti namuose ir auginti vaikus, – jau praeity. Šiuolaikiniai japonai – tiek vyrai, tiek ir moterys – dirba. Jai gaila senosios kartos moterų, kurios, vyrui pamojus mažiausiu piršteliu, laksto, tupinėja aplink jį.
"Mano bendraamžių karta jau lygiuojasi į europiečius. Ne tik moterys, bet ir vyrai puikiai gamina maistą, padeda žmonoms buityje ir prižiūrėti vaikus", – džiaugiasi Jurgita.
Pareiga: Arisa šiuo metu laukiasi, todėl Jurgita dažnai skuba į pagalbą ir mielai pabūna su dvejų metų anūke Riana.
Neprieštaravo dėl religijos
Prašnekus apie kultūrinius skirtumus, pašnekovė juokiasi, kad dieną naktį galima apie juos kalbėti. Prieš 26-erius metus, kai ji atvyko į Japoniją, tai buvo labai uždara šalis, o užsieniečių pasitaikydavo vos vienas kitas. Senieji Hishidos, vyro tėvai, ne sykį lietuvaitės klausinėjo, ar tikrai būsimoji marti ketina čia pasilikti.
"Matyt, galvojo, kad tik dėl pinigų čia atvažiavau. Bet aš buvau nusiteikusi labai rimtai, – pasakoja ji. – Netrukus mudu su Masayuki nuėjome į valdybą ir pasirašėme santuokos dokumentus. Taip tapome vyru ir žmona", – pasakoja katalikų tikėjimą išpažįstanti lietuvė, neprieštaravusi, kad, gimus dukrelei, ji būtų auklėjama pagal vyro šeimos praktikuojamą budizmo tradiciją.
"Aišku, kad mano giminės iš Lietuvos nebuvo patenkinti. Bet, mano galva, Dievas yra vienas – nesvarbu, kokiai religinei krypčiai žmogus priklausytų. Todėl ramiai sureagavau, kai penkerių metų dukrytę, aprengtą japonišku kimono, vyro mama ir sesuo nusivedė į šventyklą ir atliko specialias budistines apeigas", – pasakoja Jurgita, dažnai apsilankanti Budos šventykloje, esančioje netoli jos namų. Ji tiki, kad moralės priesakai visų religijų tikinčiuosius moko gėrio ir tiesos, o ne paikų ginčų apie geresnį tikėjimą.
Mūsų atostogos griežtai suplanuotos: kelios dienos per metus skirtos nuvažiuoti pas dukrą, dar kelios – paviešėti pas tėvus.
Pasiilgsta bendravimo
Paklausta, kuo lietuviai skiriasi nuo japonų, Jurgita juokiasi, kad pastarieji labai lėti. Ramūs ir kultūringi, o dar – labai uždari. Todėl savo vyrą moteris turinti kvoste kvosti, kad šis išsipasakotų.
"Lietuvoje buvau įpratusi, kad tautiečiai viską – kas tinka ar netinka – atvirai rėžia į akis. O japonai viską laiko savyje. Mano vyras – taip pat. Prašau, kad apie viską su manimi kalbėtų, deja, kultūriniai skirtumai daro savo", – atsidūsta J.Hishida, kuriai didžiulis džiaugsmas, atsiradus internetui, su draugėmis iš Lietuvos per mesindžerį kalbėtis, nes Japonijoje to daryti nepriimta.
Jurgitos nuomone, gerą draugą ir Lietuvoje sunku rasti, o Tekančios Saulės šalyje – dar problemiškiau. Vis dėlto jai pasisekė susipažinti su viena nuoširdžia japone, su kuria kartu augino vaikus. Pagal vietinius papročius moterys susitikdavo tik kieme, kur žaisdavo jų dukrelės. Japonijoje nepriimta kviesti draugų į namus.
"Ne taip, kaip Lietuvoje: šiandien – pas vieną draugę kavos, rytoj – pas kitą. Japonijoje namai yra tarsi kiekvienos šeimos tvirtovė. Niekas, be ten gyvenančiųjų, negali kelti kojos į jų teritoriją. O susitikimams parenkama vieša erdvė – parkas arba kavinė", – aiškina J.Hishida.
Iš pradžių jai būdavo labai keista, kai net dukros mokytoja, kviečiama į vidų arbatos, neidavo, o mindžikuodavo ant slenksčio. Artimi giminaičiai, atvykę pasisvečiuoti, taip pat dažniausiai nelieka nakvoti, bet užsisako nakvynę viešbutyje.
Įžymybė: Fudzijama, arba Fudži, – aukščiausias Japonijos kalnas, kuris yra tarsi visos Japonijos simbolis. Jurgita matė jį ne kartą.
Pamėgo tatamį
Jurgita tikina, kad Japonijoje tiek vyrai, tiek moterys – darboholikai. Darbas savaitgaliais arba iki vidurnakčio niekam seniai nebekelia nuostabos.
"Kai pasižiūriu į feisbuką, kaip lietuviai vos ne kiekvieną savaitgalį prie jūros važiuoja, tai net baltas pavydas ima. Mūsų atostogos griežtai suplanuotos: kelios dienos per metus skirtos nuvažiuoti pas dukrą, dar kelios – paviešėti pas tėvus. O jei išsiprašau ilgesnių atostogų kelionei į Lietuvą, tai pusė iš jų būna neapmokamos. Tik tokiomis sąlygomis darbdaviai sutinka išleisti", – atvirauja lietuvė, šiuo metu dirbanti slauge, budinti naktimis prie ligonių.
Ji džiaugiasi, kad darbas nesunkus. Tenka kas dvi valandas pas ligonius į palatas eiti – kaip kuris miega užrašyti, o ryte temperatūrą, kraujospūdį pamatuoti. Naktį dirbti jai patinka. Grįžusi namo Jurgita pamiega, o vakarop – ir vėl į budėjimą.
Miega ji ant tatamio – tokio šiaudinio kilimo, kuris japonams atstoja ir lovą, ir kėdę, ir stalą. "Tai mano svajonių kambarys", – tikina Jurgita, jau ir pati geriausiai pailsinti tokiomis sąlygomis. Tiesa, ji sako, kad japonų jaunimas jau nori europietiško interjero, tad naujai statomuose namuose beveik visur dedamos paprastos grindys, o ne klojamas tatamis.
Įspūdžiai iš Lietuvos
Paklausta, kodėl pradėjo dirbti naktimis, moteris aiškina, kad auginant dukrą toks darbo grafikas buvo patogesnis. Dabar Arisa jau pati yra mama, turi dukrelę Rianą, o šiuo metu dar laukiasi ir antrojo vaikelio.
Prieš trejus metus Jurgita buvo atvežusi Arisą į Lietuvą. Giminaičiai vedžiojo ją po kaimą, rodė ganyklose besiganančius arklius, karves, kuriuos mergina matė pirmą kartą. Kai reikėjo eiti į lauko tualetą – Arisa bijojo, tad teko ieškoti esančio viduje.
Lietuviai jai pasirodė labai draugiški žmonės. O kai visi per naktį kepė kieme šašlykus ir garsiai šnekučiavosi, mergina stebėjosi, kodėl jų tildyti neateina kaimynai ar policija. "Taip norėčiau, kad visi tokie draugiški būtų ir Japonijoje", – išvažiuodama kalbėjo ji.
Jurgitos vyrui Masayuki pasirodė, kad mūsų pardavėjos, dirbančios prekybos centruose, yra piktos ir nesišypso. Japonijoje su pirkėju atsiskaičiusi pardavėja kiekvienam dar turi padėkoti, pagarbiai nusilenkti.
Lietuviškai Arisa moka tik keletą žodžių: "ačiū", "mama, tu labai gera", "tu labai graži". Pasak Jurgitos, mokyklinių atostogų metu jiedvi dažnai važiuodavo pas senelius į Lietuvą – tuomet dukra dar puikiai kalbėjo lietuviškai.
"Tai aš kalta, kad lietuviškai Arisa visai pamiršo. Turėjau dažniau su ja lietuviškai kalbėti, bet man reikėjo išmokti japoniškai", – tarsi atsiprašo pašnekovė.
Darželiai nemokami
Anot Ičinomijos mieste gyvenančios lietuvės, Japonijoje nėra nei namų tvarkytojų, nei vaikų auklių. Kadangi šiuo metu Arisa laukiasi, tai judriąją anūkę Rianą prižiūrėti padeda arčiau jaunuolių gyvenantys vyro tėvai.
Japonijoje gimstamumas sparčiai mažėja, tad Vyriausybė visaip stengiasi skatinti tėvus turėti daugiau vaikų šeimoje. Viena iš lengvatų – nemokami darželiai. Daugiavaikės šeimos – jau seni laikai. Vidutiniškai japonų šeimose dabar auga po vieną ar dvi atžalas.
"Seniau moterys nedirbdavo, o dabar pagimdo, metus paaugina, kol už vaiką pinigus gauna, ir dauguma išeina į darbą, nes vien iš vyro algos sunkiai pragyvena", – aiškina netrukus antrąsyk tapsianti močiute Jurgita.
Kai Arisa dar buvo mažytė, Jurgita dažnai keliaudavo po visą Japoniją su vyro tėvais. Tačiau dažniausiai vykdavo į karštąsias versmes (onsenus). Pasimaudę ir pernakvoję kitą dieną dar užsukdavo kur nors palepinti Arisos – į vaikų žaidimų aikštelę, parką ar pan.
"Onsen", išverus iš japonų kalbos, reiškia karštas vanduo. Japoniją sudaro net 6 852 salos. Jose išsidėstę 25 veikiantys ugnikalniai. Tas vulkanines sritis supa daug geizerių, o prie jų esančias versmes japonai naudoja kaip viešąsias pirtis ir baseinus – onsenus.
"Daugybė jų Japonijoje. Mano vyro mamai – 82-eji ir kiekvieną mėnesį ji važiuoja vis į skirtingą onseną", – atvirauja užsienietė marti, kurios vyras nemėgsta keliauti. Jam smagiau pasėdėti prie televizoriaus ir pažiūrėti sumo arba futbolą, beisbolą, kitus Japonijoje populiarius žaidimus su kamuoliu.
Pasimėgauja šaltibarščiais
Užtat Jurgita džiaugiasi, kad vyras noriai gamina maistą. Daugiausia tai patiekalai iš ryžių, kaip ir įprasta Japonijoje. Bet būna, kad Arisa arba Aurimas užsimano šaltibarščių.
Savo balkone moteris augina krapus, o raudonųjų konservuotų burokėlių parsisiunčia internetu. Kadangi čia nėra grietinės, šeimininkė jos pasigamina iš tiršto jogurto, o tuomet jau vaikus lietuviškais šaltibarščiais vaišina.
Sako, ir cepelinų kartais pagamina, nes Arisa, viešėdama Lietuvoje, labai juos pamėgo.
Pakalbinta apie Japonijoje kartkartėmis drebančią žemę, Jurgita prisimena savo pirmuosius įspūdžius. "Buvo tada gal 4 balų – taigi visai nedidelis žemės drebėjimas. Bet gyvename penktame aukšte – siūbavimą pajutau gana stipriai. Pradėjau garsiai verkti, o vyras tuoj puolė mane raminti ir prie televizoriaus žiūrėti, kurioje vietoje ir kelių balų tas žemės drebėjimas. Iki šiol negaliu prie jų priprasti: baimė lydi kiekvieną žemės judesį", – prisipažįsta J.Hishida, prasidėjus drebėjimui lendanti po kažkuo – lova ar stalu – kad neužgriūtų.
