– Per pastarąsias savaites visuomenėje girdėjome tikrai ne vieną atgarsį sulaukusį atvejį. Ir štai vakar Panevėžyje mažametė smogė peiliu kitai bendraamžei, o štai kiek ankščiau Šiauliuose mokytojas paragino vaiką padėti telefoną, o jis užsipuolė mokytoją. Ką tai rodo apie vaikų dabartinę situaciją?

– Na, aš, matyt, pradėčiau nuo to, kad tikriausiai tai rodo įtampą. Ir galvoju, vaikai grįždami į mokyklas tikrai išgyvena įvairius jausmus. Ne tik kartais džiaugsmą, kad susitiks su bendraamžiais, bet, aišku, yra ir visokio nerimo, ir grįžta santykiai tie patys. Kartais tie santykiai tikrai turi labai ilgą istoriją. Pavyzdžiui, yra prasidėję sudėtingos konfliktinės situacijos praeitais mokslo metais ir grįžus į mokyklą reikia vėl kažkaip susidėlioti, kaip mes čia bendraujam, kaip būnam. Tai, manau, kad, visų pirma, tai yra įtampos išraiška, nes jos apskritai yra labai daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vaikų linija kasdien sulaukia, kaip ir man atskleidėte, maždaug 300 vaikų skambučių kasdien. Taigi, ką girdite? Jūs esate tie pirmieji fronto linijose, kurie išklausote vaikus, bandote jiems padėti. Ar tos problemos yra panašios, ar vaikai skambina ir pasakoja apie įtampą savo aplinkoje?

– Tai paprastai mes, kai žiūrime, na, pavyzdžiui, kokią metų statistiką, tai pastebim, kad yra kažkokios kelios dominuojančios temos. Pagrindinės, pavyzdžiui, santykiai su tėvais, santykiai su bendraamžiais. Ir jos daugybę metų nesikeičia. Bet tikrai mes jaučiame, kad yra tam tikras sezoniškumas. Pavyzdžiui, prasidėjus mokslo metams tikrai grįžta tokios mokyklinės temos. Jų galbūt nėra taip labai labai daug arba kad užpila vien tik tomis temomis, bet tikrai vaikai daugiau pasakoja ir apie iššūkius grįžus, bendraujant su bendraamžiais, ir apie patiriamas patyčias ar kitokią agresiją iš bendraamžių, ir apie kažkokius iššūkius, kaip reikia grįžti į ritmą, kaip vėl reikia ruošti pamokas, arba kaip sunku vėl susikaupti ir būti pamokose. Tai tikrai tas perėjimas iš vasaros laikotarpio į mokslo metus kelia vaikams įvairių jausmų, ir dalis vaikų, kai jaučia, kad nori pasitarti, jie kreipiasi į Vaikų liniją.

– Kiek  galėjo sumaišyti kortas COVID-19, nes mažai socializavomės tuo metu, nėjome į ugdymo įstaigas, bendravome tik per elektroninius prietaisus. Ar tai galėjo dabar paskatinti atgimstančios agresijos atvejus?

– Tai aš sakyčiau, kad dabar gal jau mažiau jaučiam COVID-19 įtaką negu tai buvo tik išvis pasibaigus arba kai prasidėjo tas laisvesnis laikotarpis, kada vaikai grįžo į mokyklas. Tai manyčiau, kad viena vertus taip, dalis vaikų tikrai vis dar turi iššūkių, kurie yra prasidėję per COVID-19 pandemiją. Tie elgesio ar emociniai sunkumai tęsiasi iki šiol. Ir čia, matyt, mes galim kelti klausimą arba svarstyti, kad galbūt nėra ir prieinamos pagalbos tiems vaikams, kurie susiduria su emociniais ir elgesio sunkumais. Kita vertus, aš neabejoju, kad už kiekvieno tokio atvejo, kuomet yra kažkoks agresijos protrūkis, mes turim kažkokį nepamatytą vaiką. Labai retai kada vaikai, na, tiesiog ima ir pradeda kažkaip netinkamai elgtis. Tos situacijos užauga. Tikėtina, kad tai yra vaikai, kurie tikrai galbūt turėjo kažkokių sunkumų praeityje ir jiems nebuvo suteikta pagalba. Galbūt yra kažkokia įtampa šeimoje ir ji jau yra išreiškiama kažkur santykiuose su bendraamžiais. Tai man atrodo, čia yra svarbi dalis, kad nepriklausomai nuo to, kokia yra situacija, labai yra svarbu, kad vaikams būtų prieinama pagalba. Čia aš kalbu apie emocinę paramą. Čia mes, kaip Vaikų linija, tikrai galim atliepti ir vaikams yra prieinama bent 12 valandų per parą šita parama. Tai yra labai svarbi profesionalų, specialistų tęstinė pagalba tiems vaikams, kuriems neužtenka tik emocinės paramos.

– Ar aš gerai suprantu, kad karas smėlio dėžėje gali persikelti į karą ir mokykloje?

– Žinoma. Tai, kas vyksta smėlio dėžėje, kai vaikai yra maži, mokykloje įgauna visiškai kitą mastą, vaikai auga, jie įgauna naujų įgūdžių, o tam tikros problemos, kurios kaupėsi nuo mažumės, jos tikrai yra linkusios kauptis ir užaugti, jeigu niekas su tomis problemomis vaikui nepadeda dorotis.

– Kaip tėvams reikėtų reaguoti? Kada reikėtų suprasti, kad tai yra tik agresija ar net agresija, o kada tai yra tik pyktis?

– Na, aš pasakyčiau, kad apskritai, jeigu suaugusieji pastebi, kad agresyvus elgesys kartojasi mokyklinėje aplinkoje, su bendraamžiais ar net ir šeimoje, nežinau, tarp brolių ir seserų, ir jaučia, kad jų taikomi reagavimo, stabdymo būdai neveikia, tikrai nebijotų pasitarti su kuo nors. Nes agresyvus elgesys gali žymėti begalę dalykų. Gali būti, kad vaikas tiesiog jaučiasi bejėgis, gali būti, kad jis turi labai žemą savivertę ir nežino, kaip su tuo susidoroti, gali būti, kad jis jaučia įtampą. Tikrai tos situacijos yra labai, labai skirtingos. Ir tam, kad kažkaip suprastume, kas yra nutikę su vaiku, kad tai yra jo būdas bendrauti arba jo būdas išreikšti jausmus, tikrai reikalingas kažkokio bešališko žmogaus žvilgsnis. Tai aš tikrai sakyčiau, nelaukim, kol vaikai jau ten pasielgs kažkaip neprognozuojamai ir kažką labai rimtai sužeis, bet pastebėję, kad, nežinau, mes nesusikalbam, vaikas mūsų neįsileidžia, mes nežinom, kas su juo vyksta, tikrai kreipkimės pagalbos. Tai padės užkirsti kelią.

Gerokai daugiau paramos

1997 m. „Vaikų linija“ pradėjo savo veiklą nuo kelių valandų telefoninės pagalbos per dieną. Šiandien emocinę paramą teikia 2 000 valandų per mėnesį – kasdien keliomis linijomis bendrauja su vaikais ir paaugliais telefonu ir internetu. Kasdien įvyksta daugiau nei 300 pokalbių su vaikais, kurie nori pasikalbėti įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais, bendraamžiais, patyčias, savižudybę, nerimą, vienišumą, valgymo sutrikimus, lytinę orientaciją, tapatybę ir t. t.

Vaikus išklauso ir palaiko savanoriai konsultantai, kurie pirmiausia baigia parengiamuosius mokymus ir jų metu įgyja teorinių ir praktinių žinių apie emocinę paramą. Todėl „Vaikų linijos“ savanoriu gali tapti bet kokios specialybės ar išsilavinimo žmogus, ne jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus. Svarbiausia turėti motyvacijos ir galimybių skirti dalį savo laiko – maždaug 15 valandų per mėnesį.

Per 25 metus „Vaikų linijoje“ emocinę paramą teikė ar kitais būdais savanoriavo daugiau nei 1 500 žmonių. Kaip sako „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis, savanorių geografija šiandien labai išsiplėtusi.

„Veiklos pradžioje savanoriai dirbo tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, kiek vėliau – Klaipėdoje, o šiandien turime savanorių iš įvairių Lietuvos vietų ir net iš užsienio, mat, pradėjus plėsti emocinės paramos tiesioginio pokalbio internetu paslaugą, atsirado galimybė kviesti žmones savanoriauti nuotoliu“, – sako „Vaikų linijos“ vadovas.

Anot dr. R.Povilaičio, savanoriai yra milžiniškas turtas ne tik „Vaikų linijai“, bet ir visai visuomenei: ji tampa sveikesnė, kai vieni žmonės skiria savo laiko ir energijos siekdami padėti kitiems jaustis geriau.

Ar Lietuvoje dar liko patyčių?

2004 m. „Vaikų linija“ pradėjo sąmoningumo didinimo kampaniją „Be patyčių“, kurios tikslas ne tik šviesti visuomenę patyčių tema, bet ir ieškoti būdų, kaip padėti mokykloms spręsti šią opią problemą.

„Radome draugų Švedijoje – užmezgėme partnerystę su organizacija „Friends“ ir adaptavome jų taikomą patyčių ir žeminamo elgesio prevencijos programą Lietuvoje. 20-yje Lietuvos mokyklų nuosekliai įgyvendindami šią programą pastebėjome, kad patyčių mastas jose mažėja – kai kuriose mokyklose net trečdaliu sumažėjo mokinių, patyrusių žeminamą elgesį, sumažėjo mokinių, kurie žemino kitus, o mokyklos darbuotojų motyvacija įsitraukti į prevencinį darbą išaugo“, – sako „Vaikų linijos“ vadovas.

Savanoriai yra milžiniškas turtas ne tik „Vaikų linijai“, bet ir visai visuomenei: ji tampa sveikesnė, kai vieni žmonės skiria savo laiko siekdami padėti kitiems.

Nepaisant programos efektyvumo, „Vaikų linija“ turėjo stabdyti platesnį „Friends“ diegimą Lietuvos ugdymo įstaigose, nes nėra finansavimo šaltinių tokioms prevencinėms programoms diegti.

Panaši situacija ir dėl kampanijos „Be patyčių“. „Per aštuoniolika metų pavyko aktualizuoti patyčių temą ir prisidėti prie to, kad patyčių reiškinys atsirastų Švietimo įstatyme, kad mokyklose būtų rimčiau vertinamas šis vaikus žeidžiantis elgesys. Deja, kampanijos „Be patyčių“ veiklas teko pristabdyti“, – sako dr. R.Povilaitis ir su liūdesiu priduria, kad valstybės dėmesys patyčių problemai išblėso.

Bendraamžių balsas

„Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė sako, kad besikreipiančių vaikų ir paauglių pokalbiai su „Vaikų linijos“ savanoriais padeda jų rūpesčiams neužaugti iki nepakeliamų sunkumų.

dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė    „Vaikų linijos“ nuotr. 

„Svarbu atliepti vaikų poreikį būti pamatytiems ir išgirstiems rūpestingo suaugusio žmogaus. Tai padeda vaikams įgauti drąsos ir pasitikėjimo savimi, kai jie susiduria su įvairiais kasdienio gyvenimo iššūkiais. Deja, ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusių žmonių, kuriais gali pasitikėti, kurti saugų santykį. Todėl emocinės paramos tarnybos atlieka svarbų vaidmenį išklausant ir palaikant vaikus“, – įsitikinusi dr. J.S.Jasiulionė.

Šį rudenį „Vaikų linija“ pradėjo įgyvendinti ilgai brandintą idėją suburti vaikų patarėjų komandą. Tai bus pagalbininkai, kurie stebės, vertins „Vaikų linijos“ darbą, teiks idėjas ir taip prisidės prie „Vaikų linijos“ misijos.

„Per visus veiklos metus jaučiamės užsitarnavę vaikų pasitikėjimą – atrodo, kad vaikams yra priimtini tie būdai, kuriais „Vaikų linija“ teikia emocinę paramą. Tačiau jaučiame ir tai, kad, norint kuo geriau atliepti vaikų poreikius besikeičiančiame pasaulyje, mums reikalingi pačių vaikų ir paauglių patarimai, siūlymai. Tad šiais metais pakvietėme Lietuvos vaikus ir paauglius prisijungti prie „Vaikų linijos“ patarėjų komandos ir taip būti vaikų balsu mūsų organizacijoje ir padėti teikti dar geresnes paslaugas vaikams“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė.

Į kvietimą atsiliepė daugiau nei 40 veiklių vaikų ir paauglių iš įvairių Lietuvos vietų, kuriems rūpi vaikų emocinė sveikata ir jie turi idėjų, kaip ją pagerinti. Šiuo metu vyksta kandidatų atranka ir metų pabaigoje naujoji „Vaikų linijos“ patarėjų komanda pradės darbą.

„Vaikų linija“, skatindama tėvus pastebėti ir padėti savo vaikams spręsti patyčių situacijas, pristato nemokamus mokymus tėvams internetu, adaptuotus iš Švedijos patyčių prevencijos organizacijos „Friends“. 

Kaip rodo „Vaikų linijos“ užsakymu 2019 m. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, didžioji dauguma (88 proc.) suaugusiųjų vaikų patyčias mokykloje laiko aktualia problema. 36 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turinčių tėvų tvirtina kad jų vaikai yra patyrę patyčias, o 7 proc. apklausos dalyvių teigia nežinantys, ar jų vaikai turi tokių patirčių. Tuo tarpu tik 3 proc. tėvų prisipažįsta, kad jų vaikai yra patys tyčiojęsi iš kitų vaikų.

Kaip turėtų reaguoti, sužinoję, kad jų vaikas patiria patyčias ar pats tyčiojasi iš kitų, nežino 20 proc. apklaustų tėvų. Kas trečias tėvas teigia nesantis informuotas ir apie veiksmus, kurių turėtų imtis jų vaikų mokykla, įvykus patyčioms. Tuo tarpu mokyklų gebėjimas spręsti patyčių problemą jau ne pirmus metus tėvų vertinamas vidutiniškai (2019 m. – 5,9, 2018 m. – 5,9, 2017 m. – 6, 2016 m.  – 6,3 balo skalėje nuo 1 iki 10).

„Vaikams, susidūrus su patyčių patirtimis, yra būtinas jautrus, o tuo pačiu metu struktūruotas suaugusiųjų reagavimas, kuris apima ir vaikų išklausymą, ir veiksmų, užkertančių kelią tolesnėms patyčių situacijoms, inicijavimą. Už patyčių sustabdymą ir pagalbos vaikui organizavimą yra atsakingi suaugusieji – tėvai ir mokyklos darbuotojai, kurių glaudus tarpusavio bendradarbiavimas yra itin svarbus patyčių situacijose, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė dr.Jurgita Smiltė Jasiulionė. – Todėl tėvams būtina domėtis ir suprasti, kaip jie galėtų reaguoti, išgirdę apie vaikų patyčių patirtis, kokia pagalba yra svarbiausia patiriantiems patyčias, jas inicijuojantiems ar stebintiems vaikams. O taip pat tėvai turi žinoti, kokia yra mokykloje priimta reagavimo į patyčias ir kitokį žeminantį elgesį tvarka. Visa ši informacija tikrai praverstų tėvams ramiau ir struktūruočiau reaguoti į vaikų patyčių patirtis.“

„Vaikų linija“, 16 metų vykdydama kampaniją BE PATYČIŲ ir įvairiomis veiklomis siekdama mažinti patyčių ir kitokio žeminančio elgesio paplitimą, dėl kurio kenčia didelė dalis vaikų, siūlo pagalbą Lietuvos tėvams – nemokamus mokymus internetu apie vaikų patyčias: https://mokymaitevams.bepatyciu.lt.

Šiuose interaktyviuose mokymuose pristatomos dažniausiai pasitaikančios situacijos vaikų patyčių ir kitokio žeminančio elgesio atvejais. Tėvai kviečiami jas spręsti, pasirenkant galimus reagavimo būdus ir scenarijus, o virtuali konsultantė iš karto suteikia grįžtamąjį ryšį: padrąsina taip reaguoti ir toliau arba suteikia patarimų, kaip geriau galima pasielgti konkrečioje situacijoje.

„Vaikų linija“ mokymus tėvams internetu adaptavo, bendradarbiaudama su Švedijos patyčių prevencijos organizacija „Friends“ ir Vilniaus prekybos paramos fondu „Dabar“.

„Šiuos mokymus sukūrėme, reaguodami į tėvų, kurių vaikai patyrė patyčias, klausimus mums, kaip teisingai elgtis patyčių situacijose ir kaip palaikyti savo vaiką. Pristatę šiuos mokymus Švedijoje, iš tėvų sulaukėme teigiamų atsiliepimų, kad juose jie rado aiškių patarimų, kaip kalbėtis su vaikais, kaip bendradarbiauti su mokykla, kaip spręsti patyčių situacijas, vaiko interesus išlaikant dėmesio centre, – pasakoja „Friends“ tyrimų ir plėtros vadovas Magnus Loftsson. – Todėl mūsų „Friends“ komanda labai džiaugiasi, kad „Vaikų linija“ šią tėvams skirtą pagalbos priemonę adaptavo ir Lietuvoje. Tikimės, kad Lietuvos tėvams šie mokymai suteiks reikalingų žinių ir įgūdžių, sprendžiant vaikų patyčių situacijas.“

Spręsdami šiuos mokymus, tėvai gaus patarimų, kaip reaguoti į nerimą keliantį vaiko elgesį, kokių veiksmų imtis, įtariant ar sužinojus, kad vaikas patiria patyčias ar kitokį žeminantį elgesį. Analizuodami įvairias situacijas, tėvai ras būdų, kaip kalbėtis su vaiku apie panašias patyčių situacijas ir galės lavinti įgūdžius, kaip kreiptis pagalbos į mokyklos darbuotojus ir bendradarbiaujant su jais užtikrinti, kad vaikai mokykloje galėtų jaustis saugiai.

„Vaikų linija“ siūlo keletą patarimų į dažniausiai tėvams kylančius klausimus, susijusius su vaikų patiriamomis patyčiomis.

Kaip prakalbinti vaiką, jeigu įtariate patyčias?

Kaip reikėtų reaguoti, jeigu vaikas pasidalina savo patyčių patirtimi?

Kaip reikėtų bendradarbiauti su mokykla, jei mano vaikas patiria patyčias?

Kaip pasiruošti susitikimui su klasės auklėtoju dėl vaiko patiriamų patyčių?

Daugiau atsakymų ir patarimų, kaip elgtis, kai vaikai susiduria su patyčiomis mokykloje – mokymuose tėvams internetu: https://mokymaitevams.bepatyciu.lt.