-
Po Harvardo – į Lietuvą: Amerikoje pušys taip nekvepia 24
Legendos ir garsios pavardės
Jeigu kas nors Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviui Justinui būtų pasakęs, sakykim, tą dieną, kai jis, šešiolikmetis, su draugais šėliojo Nemuno saloje, kad jo laukia studijos Harvardo teisės mokykloje, ar Justinas būtų patikėjęs?
O dalykai susidėliojo (Justino terminas) taip, kad Vilniaus universitete baigęs teisės magistrantūros studijas jis atsidūrė Bostono priemiestyje, Kembridžo miestelyje ("Tai kaip Garliava šalia Kauno", – paaiškino Justinas), legendinėje Harvardo teisės mokykloje, kurią baigė ir Barackas Obama, ir jo žmona Michelle, ir šeši iš devynių JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų.
"Kai Donaldas Trumpas dalyvavo pirmalaikiuose rinkimuose Respublikonų partijoje, vienas kandidatų buvo senatorius Tedas Cruzas – jis taip pat baigęs Harvardo teisės mokyklą, – kalbėjo J.Jarusevičius. – Mokykloje dėstantis konstitucinės teisės profesorius Charlesas Friedas papasakojo smagią istoriją. JAV prezidentu išrinkus B.Obamą, visi profesoriai puolė tikrinti savo sąrašų, ar juose buvo toks studentas. "Žinote, – sakė profesorius, – aš jo neprisiminiau, gal buvo nelabai aktyvus. Bet kad T.Cruzas buvo mano studentas, man nereikėjo jokių sąrašų! Tai buvo visų laikų geriausias studentas – visada pasiruošęs, visada turėjęs gerų klausimų ar pastabų, visada – priekyje, kaip garvežys."
Regis, jausmas būti priekyje nesvetimas ir jaunam advokatui J.Jarusevičiui.
Bažnyčios sodininkas
Kai Justinas tapo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pirmakursiu, jis, atvykęs iš Kauno į sostinę, tiesą sakant, neturėjo daug idėjų, iš ko gyvens, kas jį, studentą, išlaikys.
Neseniai miręs tėtis, mama – medicinos sesuo, jauniausias brolis Donatas dar moksleivis, vyriausias brolis Tomas ką tik sukūręs šeimą.
"Tikrai nebuvo kažkokių išteklių, iš ko mama būtų galėjusi padėti. Aišku, kiek galėjo, mamytė padėjo, aš jai labai dėkingas, bet supratau, jog pats turiu kažką daryti, kad turėčiau kuo pilvą prikimšti", – pasakojo Justinas.
"Buvo nežinomybės, bet nenusiminiau, žinojau, kad viskas man bus gerai! – nusijuokė jis. – Ir iš tiesų, nieko man netrūko. Na, žinoma, aš dirbau."
Pirmakursis dirbo bažnyčios šventoriaus sargu. "Jėzuitai mane priėmė į vienuolyną gyventi. Sąlygos šiek tiek panašios į bendrabučio, bet kokia įkvepianti aplinka! Vilniuje, prie Rotušės aikštės! – džiūgavo Justinas. – Ne, tikrai niekada nesijaučiau, kad skurstu. Aišku, yra alkis – norisi ir to, ir to, bet įvertini savo galimybes ir stengiesi, kad viskas judėtų į priekį."
Pirmus studijų metus J.Jarusevičius užbaigė geriausiais rezultatais visame kurse.
Brolių pokalbis
"Advokatų kontora "Motieka ir Audzevičius", kur aš dabar dirbu, buvo įsteigę stipendiją, skiriamą tiems, kurie geriausiai baigia pirmą universiteto Teisės fakulteto kursą. Aš gavau tą stipendiją", – sėkmės istoriją prisiminė Justinas.
Po pirmo kurso tarp brolių Jarusevičių – vyriausiojo Tomo, žurnalisto, ir vidurinėlio Justino, būsimojo teisininko, įvyko rimtas pokalbis. "Aš sakau, klausyk, jau gana daug žinau, šio to išmokau, reikia kur įsidarbinti teisininku, įgyti patirties", – pasakojo J.Jarusevičius. Brolis paragino jį susisiekti su kontora, skyrusia stipendiją už gerus mokslo rezultatus.
"Atsidarome kontoros "Motieka ir Audzevičius" internetinį puslapį, ten randame raginimą: "Jeigu nori jungtis prie mūsų komandos, siųsk savo gyvenimo aprašymą." Tomas sako, žiūrėk, čia tave kviečia. Sakau: ne, čia visiems. Jis: čia tau, siųsk laišką! Ir padedant broliui aš surašiau jiems laišką, sakau, noriu pas jus dirbti, – prisiminė Justinas. – Ir sulaukiau teigiamo, labai entuziastingo atsakymo. Kai susitikome, sakė – mes patys būtume ieškoję tavęs, gavai mūsų stipendiją, esi darbštus, būtume tave kvietę, tai buvo tik laiko klausimas. Taip prasidėjo mano draugystė su šia teisininkų komanda."
Paklausė mamos patarimo
Vis dėlto draugystės su naujaisiais darbdaviais pradžia Justinui tapo išbandymu. Šią istoriją jis papasakojo paklaustas, koks mamos, kuri visuomet jį palaikė, drąsino ir stengėsi įkvėpti, patarimas jam įstrigo labiausiai.
Atsimenu, pirmą mano darbo dieną buvo pono Kazimiero Motiekos gimtadienis, su kolegomis įteikėme gėlių, jis juokėsi: o, vos pradėjo dirbti ir jau sveikina.
– Kai aš pradėjau dirbti, – prisiminė J.Jarusevičius, – buvo jau antri mano studijų metai, lapkritis... Atsimenu, pirmą mano darbo dieną buvo pono Kazimiero Motiekos gimtadienis, su kolegomis įteikėme gėlių, jis juokėsi: o, vos pradėjo dirbti ir jau sveikina. Tą lapkritį, kol vyko mano studijos, aš nedaug dirbdavau – ir į universitetą nueiti reikia, ir paskaitoms pasiruošti. Paskui, sausį, prasidėjo sesija, o paskutines dvi sausio savaites buvo atostogos. Ir tada daugiau laiko praleidau kontoroje. Pamačiau, kad mano vadovas į darbą ateina šeštą valandą ryto. Pagalvojau, kad ir man reikia taip daryti. Ir pradėjau.
Visą savaitę mano dienotvarkė atrodė taip: keliuosi penktą ryto, šeštą būnu biure, iki 21 val. dirbu, na, tada jau namo, ten porą valandų mokausi anglų kalbos (ją reikėjo tobulinti, nes pirma mano užsienio kalba vokiečių), o apie 23 val. einu miegoti.
Penktadienį nuotaika buvo šiaip sau, paakiai patamsėję, švininė galva... Skambinu mamai. Sakau: mamyt, padirbau advokatų kontoroje, buvo įdomu, bet, atrodo, kad aš – ne vienas jų. Turbūt grįžtu namo, dar liko atostogų... Mama sako: "Negrįžk." O paskui ji pasakė tokį dalyką: "Niekada nepriimk sprendimų pavargęs. Atsikvėpk. Gal viskas, ką dabar matai, pailsėjus atrodys visai kitoje šviesoje." Dėl šio mamytės patarimo aš susilaikiau nuo karšto sprendimo, kad darbas advokatų kontoroje ne man, kad per sunku, kad neįveikiu. Pailsėjau. Išsimiegojau. Viską apgalvojau – esu tik antrakursis studentas, kuris, jei nori ko nors pasiekti, turi sunkiai dirbti, tobulėti, įgyti praktinių įgūdžių. Tiesiog racionaliai supratau, kad sunku ar nesunku, bet turiu daug dirbti.
– Ir dienotvarkė liko tokia pati? Darbe – šeštą ryto?
– Taip (juokiasi).
Išsipildžiusi svajonė
– Ponas Kazimieras Motieka, vienas iš mūsų Konstitucijos krikštatėvių, labai daug prisidėjęs prie Kovo 11-osios. Galimybė dirbti kartu su juo, persimesti vienu kitu žodžiu, išgirsti istoriją iš nepriklausomybės atkūrimo laikų... Aš tai labai vertinu, – prisipažino J.Jarusevičius. – Studijas užbaigiau dirbdamas šioje advokatų kontoroje, būdamas jos komandos dalimi. Po tų penkerių studijų metų šiek tiek mokiausi nuotoliniu būdu, Londone, gilinausi į ES teisę. Ir turėjau svajonę – išvažiuoti į magistrantūros studijas, jau kiek padirbėjus, sukaupus šiokios tokios patirties, pagilinti dalykus, kurių mokiausi.
Tas išvykimas studijuoti tampa prabanga – tu atsitrauki nuo darbo, nebėra atlyginimo, turi turėti išteklių, iš ko gyventi. Bet aš to labai norėjau. Ir norėjau pataikyti į kuo geresnę vietą. Iš savo darbdavių – Motiekos ir Audzevičiaus kontoros – sulaukiau labai didelio palaikymo. Sako, žinai, reikia bandyti, esi šaunus vaikinas, ruošk dokumentus ir siųsk, žiūrėsime, kas pavyks. Taip ir padariau. Tiesa, dar su anglų kalba buvo niuansų, turėjau mokytis papildomai, laikyti egzaminus. Kai viską susiruošiau, išsiunčiau dokumentus ir man pavyko. Mane priėmė Harvardo teisės mokykla.
Ten mokiausi vienus metus. Sritis, kurią studijavau, – įmonių valdymas. Akcininkų tarpusavio konfliktai, vadovų civilinė atsakomybė ir taip toliau. Studijos paliko didelį įspūdį. Harvardo teisės mokykla pasaulyje garsi įvairiais dalykais. Vienas jų – derybos. Kaip disciplina teisininkams ji ten pradėta dėstyti 1973 m., o profesoriaus, jau amžinatilsį, kuris tai pradėjo, įpėdinis dėstė man. Tai buvo mano svajonė – iš tokio korifėjaus mokytis derybų meno ir tas žinias pritaikyti grįžus į Lietuvą.
Konkurencija – didžiulė
Į klausimą, kaip atrodo Harvardo teisės mokyklos kasdienybė, J.Jarusevičius atsakė: "Ten susirenka studentai su labai aiškiu tikslu – patobulėti kaip teisininkai, gauti žinių. Visi labai daug dirba."
– Ir jokio studentavimo? Jokio gulėjimo ant žolės su ausinukais stumiant laiką?..
– O ne. Tie, kurie ten įstojo po koledžo, atėjo mokytis labai konkretaus amato. Teisės mokykloje yra dvi programos. Viena – tiems, kurie teisės niekada nesimokė, baigė koledžą ir trejus metus dabar mokysis teisės. Kita – tiems, kurie teisės mokėsi ir dabar studijuos pagal vienų metų magistrantūros programą. Tai čia susirenka žmonės, matę šiek tiek gyvenimo. Mažų mažiausiai baigę bakalauro studijas, didžioji dalis turintys ir darbo patirties. Kai kurie mano klasės draugai buvo mokslų daktarai. Žodžiu, susirenka labai motyvuoti žmonės. Studentai, besimokantys pagal trejų metų programą, darbus gauna po pirmųjų studijų metų pagal studijų rezultatus. Todėl konkurencija labai didelė. Yra tekę matyti ir verkiančiųjų, ir neatlaikančiųjų įtampos. Bet kad būtų atsipalaidavę? Ne, priešingai. Tai ir didžiulė investicija. Ir iš jos kyla motyvacija – kaip kuo daugiau pasiimti. Žinių, draugysčių, kontaktų – tiek su profesoriais, tiek su žmonėmis, kurie atvyksta į teisės mokyklą.
– Kiek kainavo jūsų studijos, jei ne paslaptis?
– Mano studijos nuo durų iki durų, tai yra – išvažiavau iš Vilniaus ir sugrįžau į Vilnių, kainavo 76 tūkst. eurų. Pusę jų gavau kaip stipendiją. Universitetas davė stipendiją, Baltijos–Amerikos draugystės fondas irgi skyrė stipendiją ir Lietuvos katalikų religinės šalpos fondas taip pat. Taigi universitetas ir du fondai patikėjo, kad verta investuoti į mane. Bet man dar trūko pinigų. Ir aš labai dėkingas savo darbdaviui, advokatų kontorai, kuri sutiko lengvatinėmis sąlygomis paskolinti tuos pinigėlius ir paremti mano studijas.
Po kiek namai Niujorke?
– Perspektyvius teisininkus medžioja visos Amerikos merginos, ar ne?
– Aš jau išvažiavau susižadėjęs, su aiškiu tikslu sugrįžti į Lietuvą, su supratimu, ko ten vykstu. Tai ir neieškojau tų medžiojančių žvilgsnių (juokiasi).
– Ar tikrai nebuvo plano ten pasilikti?
– Ne. Žinoma, besimokant ten ateina supratimas, kiek JAV tu gali uždirbti. Pirmamečiai mano bendramoksliai uždirbdavo 10 tūkst. dolerių į rankas per mėnesį. Žinoma, ten daugiau lėšų reikia pragyvenimui, tu turi gyventi Niujorke ar Vašingtone, tačiau vis tiek uždarbiai ten geri. Bet aš to atsisakiau.
– Kodėl?
– Nes turėjau alternatyvą – grįžti namo (šypsosi). Lietuva – mano namai. Čia mano artimieji, šeima, draugai, čia vietos, kuriose gera būti, kurios kažką reiškia man, mums visiems. Man gera būti prie Vilniaus arkikatedros, kur Mindaugas gavo karūną, kur virė Lietuvos valstybingumas, ir ponas Kazimieras pasakojo, kaip Katedros rūsiuose vykdavo pirmieji Sąjūdžio susirinkimai... Būti prie Lietuvos širdies malonu. Arba praeiti Gedimino prospektu, Laisvės alėja. Nueiti į Nemuno salą... Suprantu, kad tai labai idealistiškai skamba, nes reikia galvoti ir apie valgį, stogą virš galvos, ir todėl aš tikrai esu dėkingas advokatų kontorai, kad jie labai sąžiningai su manimi apsieina, moka darbo užmokestį, kuris leido drąsiau ir tvirčiau apsispręsti, kad aš noriu ir galiu leisti sau sugrįžti į Lietuvą.
– Ar jūsų atlyginimas, kurį gaunate Lietuvoje, labai skiriasi nuo to, kurį gautumėte JAV?
– Taip, skirtumas didelis, jis siektų net kelis kartus. Bet Lietuvoje pragyventi pigiau! (Juokiasi.) Niujorke išsinuomoti kambarėlį per mėnesį kainuoja mažiausiai porą tūkstančių dolerių. Harvardo teisės mokykloje kartu su manimi mokėsi ir labai pasiturinčių žmonių, tikrai iš turtingų šeimų. Dauguma jų – užsieniečiai. Baigiantis studijoms atvažiavo nekilnojamojo turto agentai papasakoti apie būsto nuomą JAV miestuose. Kaip, pavyzdžiui, išsinuomoti butą Niujorke ar Vašingtone, į kuriuos baigę teisės mokyklą išjuda daug studentų. Po seminaro kai kurie mano bendrakursiai priėjo prie tų agentų ir sakė: "Jūs čia kalbėjote apie nuomą, bet nieko nepaaiškinote, kaip nusipirkti namus Niujorke, Vašingtone."
Na, kartais pagalvoji... Kai pamatai socialiniame tinkle kokį buvusio bendramokslio įrašą, kad pradėjo darbuotis, gavo nuolatines pozicijas kur nors Niujorke... Aišku, ateina mintis, kad gal ir aš galėjau ten atsidurti. Bet aš esu čia. Ar darbo pobūdis labai skirtųsi? Juk iš tikrųjų tai ne. Pasikalbu su savo kurso draugais, kurie pasakoja, kad turi tokių bylų, tokių klausimų, tokių sandorių, prie kokių Lietuvoje neįmanoma prisiliesti, bet aš dirbu profesionalioje komandoje, turinčioje projektų, net nesusijusių su Lietuva, – dabar teisininkai iš Lietuvos gali pasiūlyti paslaugas užsienio klientams. Tai kodėl turėčiau jaustis nuskriaustas?
Daiktai neturi užvaldyti
– Koks sugrįžote į Lietuvą?
Kai įstoti sunku, mokykla surenka tikrai labai gabius, darbščius mokinius. Ne pasipūtusius, o, atvirkščiai, aukšto emocinio intelekto.
– Koks išvažiavau, toks grįžau. Bet radęs dalykų, kurie mane labai praturtino. Tai, žinoma, galimybė mokytis iš tikrai daug nuveikusių profesorių. Ir asmeniniai ryšiai – jų išlikę ir dabar. Galiu parašyti žinutę, kreiptis kokiu nors klausimu. Kai įstoti sunku, mokykla surenka tikrai labai gabius, darbščius mokinius. Ne pasipūtusius, o, atvirkščiai, aukšto emocinio intelekto. Mes gyvenome kartu bendrabutyje, kartu gamindavome valgyti, kartais išeidavome prasiblaškyti į miestą. Net ir turint nedaug laiko, bet gyvenant kasdienį gyvenimą, neišvengiamai užsimezgė ryšiai, kuriuos pavadinčiau praturtinančiais mano gyvenimą.
– Šiek tiek išpuikote?
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad ne. Mano vadovas yra sakęs, kad nereikia riesti nosies jau vien dėl pragmatiškos priežasties – kad neprilytų. Ir dar man patinka posakis: niekada nežiūrėk į kitą iš viršaus, nebent norėtum padėti atsikelti. Aš tikrai labai stengiuosi – na, jei jaučiu, kad kažkoks pasipūtimas manyje atsiranda, sąmoningai raunu tuos daigus lauk.
– Kiek kartų buvote naktiniame klube?
– Na... Esu keletą kartų buvęs.
– Keletą kartų per visus 29-erius savo gyvenimo metus?
– Na taip. Nesu aš vakarėlių liūtas.
– Ar jums svarbu prekės ženklai, vardiniai drabužiai?
– Ne, visiškai (juokiasi). Esu gavęs dovanų vieną "Mont Blanc" rašiklį. Tai toks iššūkis, nes dabar ieškau, kur širdutę nusipirkti, sunku rasti. Žinau, kad kai kuriuose kraštuose ir sluoksniuose statusą parodo tavo laikrodis ar automobilis, bet aš tų dalykų nesureikšminu.
– Koks jūsų automobilis?
– "Volvo 60". Mano senutė (šypsosi).
– O svajonių automobilis?
– Jei būčiau išsprendęs visus savo finansinius klausimus, gal "Porsche"? Nors gerai nežinau. Tai nėra mano tikslas. Materialūs daiktai yra smagu, patogu, bet jie neturi tavęs užvaldyti.
– Kada nors domėjotės, koks jūsų IQ?
– Ne, nežinau (juokiasi).
– Ar turite viziją, kokiame būste norėtumėte gyventi?
– Dabar, kai sukūrėme šeimą, su Rūtele pagalvojame, kur čia būtų galima įsikurti. Galbūt namelis miško pašonėje? Kad būtų galima būti arčiau gamtos, prasieiti mišku. Kad namai būtų ramybės oazė.
– Kiek planuojate turėti vaikų?
– Sunku pasakyti. Iki man susituokiant kalbėjomės su mama, kad galbūt auginčiau keturis. Mano brolis Tomas jau augina tris vaikučius, tai kai matau, kiek jis dėl jų išgyvena, kokia tai atsakomybė... Mama klausia: "Na kaip, Justinai, nepasikeitė planai?" Ir aš nežinau, ką atsakyti. Pasikalbame apie tai su žmona. Reikia pradėti, o vėliau – bent jau automobilio užpakalinę sėdynę užsodinti, kad dyka nebūtų (juokiasi).
Apie gyvenimą ir meilę
– Koks, jūsų akimis, yra gyvenimas? Sunkus, nieko neduodantis už ačiū, kuriame sėkmė – tik atkaklaus darbo rezultatas? Ar nebūtinai?
– Iš tiesų tai aš manau, kad gyvenimas yra žiaurus. Labai sunku pasitikėti greta esančiais žmonėmis. Didelę klaidą daro tie (ir aš ją dariau), kurie turėdami mažai patirties aklai pasitiki kiekvienu. Taip galiausiai liksi vienas, o jei šalia tavęs bus bent keletas žmonių, kurie tave palaikys, galėsi manyti, kad tau pasisekė. Labai daug šansų, kad tai bus tavo tėvai, jei pasiseks – tavo antra pusė, broliai, seserys, o jei labai pasiseks – galbūt koks tikras draugas. Yra nedaug žmonių, kurie nuoširdžiai serga už tave.
– Ne itin optimistiška filosofija.
– Ne, kodėl, žinojimas, koks yra gyvenimas, nedaro manęs pesimistu. Žinai žaidimo taisykles – ir pirmyn. Stengiesi duoti pasauliui, ką gali geriausio. Šiame žiauriame pasaulyje tu turi būti įkvėpimo, geranoriškumo, palaikymo šaltiniu. Jei nori ko nors pasiekti, turi daug dirbti, kito kelio nėra. Darbštumas daro stebuklus ir siekiant profesinių, savirealizacijos tikslų, ir asmeniniame gyvenime, nes dėl santykių irgi reikia stengtis. Ir turi būti drąsus, imtis dalykų, kurie nežinia, ar pavyks, išeiti iš komforto zonos. Rizikuoti. Būti atviram gyvenimui.
Už save visada privalai prisiimti visą atsakomybę. Kalbant apie santykį su kitais... Esu patyręs – ir ne iš kokių nors nelaimingų meilių, bet iš vyriškos draugystės pavyzdžių, kad viskas gerai, kol gerai, o paskui perbėga juoda katė ir viskas subyra: pasitikėjimas, palaikymas, planai.
– Jei jau prakalbome apie vyriškas draugystes, kokie reikalai su moteriškomis?
– Jau trys mėnesiai kaip aš vedęs (juokiasi). Myliu Rūtelę ir ja pasitikiu. Tai didelė laimė, dovana.
– Kokia turėjo būti mergina, kad jus sužavėtų?
– Mes su Rūtele – iš Kauno jėzuitų gimnazijos, tik ji ketveriais metais jaunesnė. Kai buvau ketvirto kurso studentas, ji buvo dvyliktokė. Jėzuitų gimnazija moksleiviams organizuoja rekolekcijas – jie kviečiami į gimnazijos svečių namus, ten vyksta savaitgalio programa, kur diskutuojama dvasinėmis, su tikėjimu susijusiomis temomis. Apie 30 moksleivių grupė, dalyvaujanti programoje, padalijama į mažesnes grupes, kurioms reikia vadovų. Manęs tikybos mokytoja, seselė Gražina, paprašė tapti vienos grupės vadovu. Mes su bendramoksliu, vieniši ketvirto kurso bernai, vis pakalbėdavome, kad va, draugių nėra, kas čia bus... Aptardavome planus, kaip mums tų draugių ieškoti. Kai aš jam pasakiau, va, Jonai, mane pakvietė į rekolekcijas, jis nusijuokė: "Justinai, ar tu tik nesugaiši laiko? Negi manai, kad ten žmoną rasi? Man atrodo, ne ten fokusas." O būtent ten aš sutikau Rūtelę. Ji buvo mano grupėje. Iki dabar prisimenu, kaip ji giedojo psalmę. Ir kaip protingai kalbėjo. Ji išties labai protinga (šypsosi). Ką tik baigė medicinos studijas ir pasirinko akių ligų rezidentūros studijas.
– Kas jums yra tėvynė?
– Man buvimas Lietuvoje yra labai svarbus, aš nustačiau: Lietuva tikrai turi savo kvapą. Mano abu tėveliai kilę iš Dzūkijos, gana dažnai su mama nuvažiuojame į Nedzingę aplankyti senelių kapų. Prisimenu, kaip ten buvome pavasarį ir žydėjo alyvos. Išlipame iš mašinos, ir tas kvapas. Kitur būdamas esu užuodęs nuostabiausių kvapų, bet kai pakvipo tos alyvos Nedzingėje, iškart supratau – tai mano gimtinės kvapas. Arba vaikščiojau po mišką, kurį sodino seneliai, mamos tėvai. Pakėliau nulūžusią pušies šaką. Ir vėl – oi, kaip kvepia. Kas gali lygintis su mano senelių miško kvapu? Gal aš esu sentimentalus, bet suprantu, kad nors būtina megzti ir tvirtinti ryšius su lietuvių diaspora visame pasaulyje, labai svarbu turėti fizinę vietą, savo žemę, kur visada bus miela, gera, brangu sugrįžti. Ir mes turime visi remti pečius, daryti, kas ką galime ir sugebame, kad tie visų mūsų namai klestėtų.
