„Kauno dienos“ studijoje – žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis su sportinės medicinos ir reabilitacijos mokslų daktaru, Kauno klinikų sporto medicinos gydytoju, kiokušin karatė meistru, pasaulio vicečempionu Gediminu Tankevičiumi apie tai, kaip tikslingai siekti naujamečių pažadų ir išvengti nelaimių.
– Žmonės dažniausiai duoda sau naujamečius pažadus pradėti sportuoti. Kokių klaidų dažniausiai padaro?
– Moksliškai įrodyta, kad Naujieji metai yra reikšmingas įvykis, nes žmonės susimąsto. Pradėjusiems sportuoti nuo Naujųjų metų, du tris kartus padidėja tikimybė, kad pažadai bus įvykdyti. Tai toks atskaitos taškas. Aišku, viena – sugalvoti tuos pasižadėjimus, kita – įvykdyti. Pasižadėjimai turi labai daug aspektų. Kai kurie – visiškai nerealūs, žmonės nedaug turi žinių ir supratimo, todėl kartais išsikelia tokių tikslų, kurie specialistui atrodo juokingi. Viskas priklauso ir nuo žmogaus asmenybės, charakterio, ar jis gyvenime daug iššūkių įveikęs, ar daug kartų palūžęs, kokia jo pusiausvyra. Kuo pusiausvyra didesnė, tuo daugiau šansų, kad pasižadėjimus įvykdys.
G.Tankevičius pastebi, kad viena didžiausių klaidų – fizinis aktyvumas ir ribojamas maistas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
– Ką patartumėte žmogui, kuris pasižada, bet nesugeba tų pažadų įvykdyti?
– Reikia pradėti nuo pergalės. Žingsneliai turi būti labai maži ir pasiekiami. Pergalė po pergalės – ir formuojasi seka: žmogus pasijunta patenkintas, organizmas gauna dopamino.
– Minite mažas psichologines pergales. Tai įdomus, motyvuojantis ir nesunkiai pasiekiamas dalykas.
– Žmogus iškart įgauna pasitikėjimo savimi, gauna tarsi apdovanojimą, mintyse pasidžiaugia. Jei nepasiseka, pats sau pralaimi ir lieka nuoskauda. Įrodyta, kad smegenų laimėjimo ir pralaimėjimo mediatoriams svarbi pusiausvyra.
– Vadinasi, mes patys savyje galime ugdyti čempionus?
– Tai mažytis aspektas. Kartais ateina sportininkų, kurie lygiuojasi į kažkokį kitą sportininką. Reikia neužmiršti, kad reikia turėti talentą, daug lemia genetika. Neužtenka norėti, turi būti prielaidų. Problema, kai žmonės orientuojasi į didžiulius talentus, čempionus. Reikia orientuotis į 25-uką.
– Kuris kelias teisingesnis ir kokių rizikų gali kilti: nusipirkti abonementą į sporto klubą metams, ir tai bus postūmis lankytis, ar nusipirkti sportinę avalynę ir pradėti bėgioti?
– Einant į sporto klubą, svarbu bendruomenė, kuri skatintų ir įpareigotų. Kam reikia išorinės motyvacijos, nes vidinė silpnesnė, šis būdas tinkamas. Jei esame motyvuoti iš vidaus, labai svarbu turėti planą, kaip sieksime tikslo. Jei imamės grandiozinių pokyčių, sportui skiriamą laiką reikės iš kažko atimti: bendravimo su draugais, darbo. Kartais auka per didelė. Reikia pradėti ruoštis po truputį, apgalvoti, iš pradžių sportuoti po pusvalandį, didinti intervalus pamažu, nuosekliai. Visko padaryti greitai neišeina. Grįžti į sportą po ilgesnės pertraukos ir vyresnio amžiaus žmonėms yra sunku. Visų pirma, mūsų kūnas jau ne toks, atsigavimo procesai daug lėtesni. Dažnai žmonės patiria traumų. Ilgą laiką nepatyrusiems fizinio krūvio sumažėjęs kaulų tankis ir raumenų atsparumas. Galime pasitemti raumenį, nikstelėti sąnarį, patirti nugaros traumą.
– Svarbu įvertinti, kad organizmas jau ne toks jaunas.
– Kiekvienas pas mane ateinantis pacientas – man pamoka. Mokausi iš svetimų klaidų. Išklausinėju, kokios priežastys, koks buvo prieš tai pasiruošimas. Žmonėms, kurie neturi tokių pamokų, sunkiau įsivaizduoti. Mūsų prigimtis, kad pervertiname save, o sporte tai pasireiškia ūmia trauma – Achilo sausgyslės, kryžminių raiščių plyšimu.
– Vyresniems žmonėms būdinga, kad stengiasi įveikti save, nugalėti. Skauda, kitą dieną negali pajudėti, kol galų gale atsiduria pas jus arba kardiologus.
– Truputį save turi paspausti, pakentėti, bet reikia suprasti, kurie signalai pavojingi, kurie – ne, kokios normos, kiek turi atsigauti tarp krūvių. Po fizinio krūvio kitą dieną galima pailsėti, po bėgiojimo – atlikti tempimo pratimus.
– Bėgiojimas – vienas sportavimo būdų. Atsižvelgiant į amžių ir svorį, gal kartais geriau pasivaikščioti?
– Galima pradėti nuo greito ėjimo, bėgimo ristele. Iš pradžių galima eiti ir bėgti, eiti ir bėgti, vėliau didinti intensyvumą. Daug aspektų, bet pagrindinis – greitis. Jei bėgsime lėtai – atatranka minimali. Dar svarbu stebėti, kaip reaguoja organizmas. Jei lėtai bėgi ir nieko neskauda – geras ženklas, organizmas nepatyrė didelio streso. Jei skausmas nedidelis – organizmas dozę suasimiliavo ir pasiruošė kitais dozei. Tada reikėtų nedidinti krūvio ir žiūrėti, kaip organizmas susidoros. Reikia džiaugtis pergalėmis. Po bandomosios treniruotės reikėtų pasižiūrėti, kaip jaučiatės: jei nedaug skauda, vadinasi, krūvį po truputį galima didinti; jei pasportavus labai skauda, naudos nebus, galima nuvarginti organizmą. Reikia paruošti kitam krūviui ir labiau adaptuoti.
– Kiek svarbu mityba ir fizinis aktyvumas norint sulieknėti?
– Viena didžiausių klaidų – fizinis aktyvumas ir ribojamas maistas. Sportuojant suvartojama daugiau kalorijų, kartais netgi kaip tik reikia daugiau valgyti. Kai žmogus didina krūvį ir mažina kalorijas, labai džiaugiasi pirmuoju efektu, bet nesupranta, kad tai laikinas dalykas, nes organizmas atiduoda visus savo rezervus. Tada organizmas nusilpsta ir kimba ligos. Žmonės nesupranta, kad toks režimas nualina juos ir imunitetą, gynybinę reakciją. Organizmas ieško būdų, kaip stresą nutraukti: tai gali būti trauma, liga – jis randa, kaip sustabdyti šeimininką. Nepatartina iškart keisti dviejų faktorių; galima eliminuoti nesveiką maistą. Žmonės kartais nustemba, kai numeta 20 kg, o kremzlės dar labiau nudyla. Organizmui tokie pokyčiai – didelis stresas, jis bando trūkstamų medžiagų paimti iš savęs, todėl mažėja kaulų tankis.
– Kaip saugiai numesti svorio?
– Yra gairių. Sveika numesti 2 kg per mėnesį. Tai turi vykti laipsniškai. Netekus kelių kilogramų reikia pagyventi, adaptuotis.
– Ar staigus pokytis – žala organizmui?
– Taip. Organizmas viską atsimena. Kai numetame svorio, mūsų organizmas antsvorį atsimena kaip gerus laikus, kai buvo didelis rezervas.
– Vadinasi, didesnio svorio atsikratyti nelengva. Reikia sveiko proto, įsiklausyti į organizmą. Kartais pamirštame klausytis jo signalų.
Pradėjusiems sportuoti nuo Naujųjų metų, du tris kartus padidėja tikimybė, kad pažadai bus įvykdyti.
– Organizmas – protingas ir inertiškas. Mūsų įpročiai tokie seni, kad kai tik atsipalaiduojame, iškart grįžtame į seną būseną. Pokyčiai kainuoja daug valios pastangų, laiko, energijos. Nereikia naiviai galvoti, kad drastiškesni pokyčiai nesukels jokio pasipriešinimo. Organizmas tikrai priešinasi revoliucijoms, jį reikia pratinti mažais žingsneliais.
– Daugybė žmonių skundžiasi nugaros ir kaklo skausmais...
– Kiekvieną dieną po kelias minutes reikėtų pasimankštinti, atlikti tempimo pratimus, paprastais pratimais tonizuoti raumenis. Jei žmogus domisi, ieško savo silpnų vietų, kurias kūno vietas reikia stiprinti, tikrai gali rasti daug visokių prevencinių, profilaktinių pratimų ir 10–15 min. vieną du kartus per dieną pasportavęs išspręsti didžiąją dalį problemų. Internete galima labai daug visko rasti, bet ten daug ir šlamšto. Ieškant informacijos vertinti ją būtina kritiškai, siekiant geresnių rezultatų, reikėtų specialistų pagalbos.
– Kaip, būdamas trečio kurso medicinos studentu, 21 metų, pradėjote mokytis karatė?
– Buvau aktyvus. Nuo septynerių apie šešerius metus lankiau šachmatų būrelį, mano treneris Algis Augustaitis buvo labai netipinis šachmatų treneris. 7 val. ryto bėgdavome krosą, po šachmatų eidavome į sporto salę. Įdiegė fizinio aktyvumo pagrindus. Turėdamas tokius pagrindus dar lankiau lengvąją atletiką. Buvau labai motyvuotas, trylikos metų sugalvojau, kad reikia pasiruošti bėgimui. Kai važiavau studijuoti į Kauną, norėjau pradėti lankyti karatė. Tačiau pirmame kurse buvo daug streso, reikėjo daug mokytis. Antrame kurse po traumos negalėjau pradėti. Trečiame – pradėjau lankyti karatė, o po pusantrų metų jau važiavau į pirmas varžybas su Lietuvos rinktine.
– Kodėl pasirinkote karatė?
– Tais laikais, 1991–1993 m., kai studijavau, netgi eiti į kitą rajoną buvo iššūkis, todėl lankiau dėl saugumo. Įrodyta, kad kiokušin karatė sporto šakoje patiriama mažiau galvos traumų. Tai man buvo kaip disciplinos, charakterio formavimo, kūno ir dvasios stiprinimo sistema.
– Ar teko gatvėje panaudoti jėgą?
– Teko, reikėjo apsiginti. Viskas sėkmingai. Dabar tikrai matau, kad poreikis pasiruošti kautynėms yra sumažėjęs. Savo mokiniams visada diegiu, kad jie būtų fiziškai aktyvūs, bet daug svarbesnės charakterio savybės – siekti tikslo, įveikti sunkumus.
– Man sunku suvokti, kaip mokslų daktaras ir medikas turėjo laiko ne tik tapti karatė meistru, pasaulio vicečempionu, bet ir savo klubą atidaryti, vesti treniruotes. Kaip viską suderinote?
– Kad tapau pasaulio vicečempionu, buvo tarsi dovana iš dangaus. Tuo metu dirbau Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Septynios paros budėjimo, jos būdavo galimybė atsigauti – nėra fizinio krūvio, kartais gali pamiegoti, nėra didelio streso. Tais metais dar studijavau reabilitacijos rezidentūrą, vedžiau treniruotes savo klube ir reikėjo dar pačiam treniruotis, taip pat patyriau traumą – plyšo meniskas. Iškovotu titulu esu patenkintas – nebuvau pasiruošęs tapti čempionu.
