Kauno miesto kameriniame teatro scenoje pasakojama istorija apie nuolat ieškančius ir niekaip nerandančius savęs žmones, kurie šokinėja per darbovietes ir profesijas, sako įkvepiančias kalbas apie drąsą ir asmeninį tobulėjimą, bet visi susitinka psichoterapijos kabinete.
Aktorių Arną Ašmoną, įkūnijusį Kandidą, sutinku per repeticiją. Pasikalbėti apie jo kūrybą ir jaunąją kartą prisėdame teatro fojė.
– Apibūdink savo personažą.
– Iki paliekdamas pilį, Kandidas matė tik tai, kas vyksta jo namuose, įsimyli vienintelę pilyje matytą moterį, vadovaujasi vienintele mokytojo Pangloso išdėstyta filosofija. Jis tikėjo, kad pasaulyje viskas krypsta tik į gera ir kad šis pasaulis yra geriausias iš geriausių. Taigi, pradžioje Kandidas yra lengvatikis, turintis vienintelę pasaulėžiūrą ir užsiimantis jos praktika. Tačiau iškeliavęs iš pilies pamato, kad gyvenimas nėra toks gražus. Tuomet ima keistis.
Kandido vaidmenį lipdo viskas: aktoriaus nuotaika, kolegos, žiūrovai, salė, muzika. Viskas.
– Tau lengva įsijausti į šį vaidmenį?
– Repeticijų metu turėjome daug vietos improvizacijoms. Galėjome kurti tai, kas tuo metu šauna į galvą. Šis spektaklis ir personažas man tapo artimas tuo, kad personažą tarsi susikūriau iš savo improvizacijų. Kandidas, kurį kuriu scenoje, yra be ribų, gebantis reaguoti beprotiškai ir nenuspėjamai. Kiekviename spektaklyje Kandidas vis kitoks. Pradžia, aišku, visą laiką ta pati – Kandidas yra lengvatikis, tikintis gerumu ir pasauliu, bet spektaklio veiksmui vystantis, personažas kinta.
– Ar personažo kismas priklauso nuo tavo nuotaikos, ar nuo auditorijos? Kaip tai vyksta?
– Viskas susideda į viena. Nuotaika, kiek pasiruošei spektakliui, kokia buvo diena ir, be abejo, nuo žiūrovų. Vieni vienaip suvokia spektaklį, kiti kitaip; negali žinoti, koks žiūrovas šiandien tavęs laukia. Tad, galima sakyti, kad Kandido vaidmenį lipdo viskas: aktoriaus nuotaika, kolegos, žiūrovai, salė, muzika. Viskas.
– Spektakliu bandėte sukonstruoti jauno žmogaus portretą. Kaip manai, kas yra ne taip mūsų kartai, o gal kaip tik viskas gerai?
– Spektaklyje užsimename apie technologijų poveikį. Manau, jos atitolina žmones. Jei turi kompiuterį ir internetą, tai praktiškai nereikia išeiti iš namų. Dirbti gali internetu, o maistą, drabužius, knygas taip pat gali užsisakyti tiesiai į namus. Tau nebereikia bendrauti su žmonėmis. Nemažai jaunimo turbūt jau nežino, kaip reikia bendrauti realybėje arba tiesiog jiems to nereikia. Čia ir yra didžioji blogybė – nebelieka žmogiško, tikro, natūralaus, šilto bendravimo. Jei manęs klaustų, kokia bus pasaulio pabaiga, atsakyčiau, kad technologijos ją sukels. Čia yra didžiausia jaunosios kartos blogybė.
– O kaip manai, kokios geriausios šios kartos savybės? Ką turi mūsų karta, ko, tarkim, neturėjo tėvų, senelių kartos?
– Gal mes drąsesni. Užaugę laisvoje Lietuvoje, galime daugiau pamatyti, drąsiau keliauti, daugiau pažinti. Tai yra didžiausias pranašumas. Kai kalbu su tėvais, dalijuosi įspūdžiais iš kelionių pasakodamas, ką mačiau ar ką veikiau, tėvai, o ypač seneliai, sako: kaip jums gerai, dabar viską galite, o mūsų laikais tiek galimybių nebuvo. Tai manau, kad čia ir yra mūsų kartos pranašumas – turime daug drąsos eiti ir nebijoti. Kartais ir per daug drąsos. Bet per daug gali būti ir labai gerai.
"Facebook" nuotr.
– Ar tau nenutiko taip, kaip Kandidui? Turi tris diplomus, bet darbo biržoje sėdi?
– Kandido diplomas irgi tėra menamas, gyvendamas su Panglosu jis tarsi įgauna filosofijos žinių. O man pačiam viskas gerai. Ką norėjau baigti – baigiau, ką norėjau dirbti baigęs mokslus, tą ir dirbu. Kol kas viskas yra taip, kaip ir norėjau.
Čia ir yra mūsų kartos pranašumas – turime daug drąsos eiti ir nebijoti. Kartais ir per daug drąsos.
– Išsiskiri iš tų daugumos žmonių, kurie baigė universitetus, bet vis dar yra pasimetę, ieško savęs niekaip nerasdami kelio...
– Pažįstu žmonių, kurie, baigę viena, daro kita arba, nebaigę mokslų, eina į kitą pusę. Bet gal ir gerai, jei ieško savęs ir randa, ką nori daryti. Turiu tokį pavyzdį: viena draugė mokykloje visuomet mėgo fotografuoti, bet, tėvams liepus, įstojo į tiksliųjų mokslų specialybę, gerai mokėsi, bet vis tiek labai norėjo studijuoti fotografiją. Galiausiai metė mokslus, sugaišo tuos kelerius metus, įstojo į fotografiją ir iš to gyvena.
– O tavo tėvai nieko nesakė dėl tavo profesijos pasirinkimo? Nevadino padebesių profesija?
– Nežinau, gal ir buvo kažkada prasitarę: pagalvok, kaip tu uždirbsi, bet čia gal kokį kartą, ir tai labai seniai. O gal tik galvoju, kad sakė, nes iš kitų pusių taip sakydavo. Aš nuo penktos klasės norėjau būti aktoriumi, tėvai palaikė, sakė: gerai, būk.
– O ką atsakydavai aplinkiniams, kurie sakydavo: kodėl aktoriumi nori būti, būk programuotoju?
– Tuo metu turbūt nieko neatsakydavau, aš nė pats gerai nežinojau, kur einu, kas manęs laukia. Aplinkiniai dažnai sakydavo, kad nieko neuždirbsiu. Tuo metu maniau, kad galbūt jie teisūs, bet šiandien galvoju, kad jei esi savo rogėse ir nuoširdžiai dirbi, darai negalvodamas, ar turėsi pinigų, visa tai ateis savaime. Svarbu mėgti savo darbą.
– Papasakok apie savo kūrybinį procesą, kas padeda įsijausti į vaidmenį?
– Kai prasideda repeticijų laikotarpis, susitikimai su režisieriumi, svarbu susipažinti su medžiaga, suvokti, kaip aš įsivaizduoju personažą, kaip jį įsivaizduoja režisierius, diskutuoti, ieškoti bendrumų ir kurti tą vaidmenį. Man padeda filmai, susiję su personažu, kuriuose matyti, kaip vaidina aktoriai, ir kartais kopijuoti ar vogti. Kuriant Kandidą jokių filmų nežiūrėjau, viskas gimė iš mano natūros. Mėgstu truputėlį kreizuoti ir improvizuoti scenoje.
– Kaip manai, ar tiesa, kad negali suvaidinti to, ko nesi jautęs?
– Šiuo klausimu su visais ginčijuosi. Manau, kad tai yra nesąmonė. Tarkim, tau reikia vaidinti, kad laidoji mamą. Galbūt gyvenime buvo panašių nutikimų, galbūt laidojai senelius ar dar ką, ir pameni tą jausmą. Bet jei nesi susidūręs su artimo mirtimi, tai paprasčiausiai gali pažiūrėti filmą, kuriame veikėjas laidoja artimą žmogų, analizuoti, kaip jis reaguoja, kaip vaidina. Žiūrint man pasidaro aišku, pavyksta nukopijuoti būseną, nes įsivaizduoju, koks tai galėtų būti jausmas. Akademijoje tekdavo vaidinti tai, ko nesu patyręs, man tai puikiai pavykdavo, kažkada net klausė dėstytojas, ar man kas nors panašaus buvo nutikę. Atsakydavau, kad ne, čia suvaidinau taip. Nebūtina patirti, svarbu pačiam patikėti, kad tai darai iš tikrųjų, ir išgyventi tą emociją.
– Ar nesunku įsijausti į svetimas emocijas? Ar nebūna, kad pats persismelki tomis dirbtinai sugeneruotomis emocijomis?
– Jei jaučiu, kad emocijos scenoje atrodo dirbtinės, blogai jaučiuosi, bet jei emocija nuoširdi ir tikra, visai kas kita. Vėlgi, jei vaidini, kad laidoji artimą ir scenoje verki, nes tikrai jauti, kad laidoji artimą, tai tuomet labai gerai, bet jei dirbtinai įsivaizduoji, tai ir žiūrovas mato, kad meluoji, kad kažką darai ne taip. Vaidinant personažą svarbu jo atsikratyti po spektaklio ir suvokti, kad nebesi tas personažas.
– Ar greitai pavyksta, kaip aktoriai sako, išeiti iš vaidmens?
– Man pavyksta labai greitai, nors po spektaklio kartais tarsi kosmose būnu, nesuprantu, kur čia, kas čia, kaip čia, kas... Bet paskui staiga įsijungia suvokimas, kad aš vėl Arnas, ir važiuoju namo. Atėjus į spektaklį irgi taip pat: stoviu scenoje, prisimenu, kas aš šiandien, ai, Kandidas, gerai. Girdėjau, kad kai žmonės repetuoja medžiagą, tiesiog negali išeiti iš personažo ir tokiais gyvenime tampa. Man taip nėra.
– O koks sunkiausias vaidmuo, kurį esi vaidinęs?
– Kiekvienas vaidmuo man yra sunkus, ypač pradžioje. Sukurti vaidmenį bet kokiame spektaklyje yra sunku, bet kai personažą sukuri ir jau vaidini, tuomet atsiranda ir lengvų, ir sunkių vaidmenų. Iš tų sunkesnių buvo Nacionaliniame Kauno dramos teatre Gintaro Varno režisuotas spektaklis "Natanas Išmintingasis", kuriame vaidinau Jaunąjį tamplierių. Sudėtingas spektaklis, reikalaujantis daug emocijų. Prisipažinsiu, prieš kiekvieną tą spektaklį aš žiauriai jaudinuosi, žiauriai bijau. Nors dažniausiai spektakliai man yra kaip šventė. Aš noriu suvaidinti, noriu suvaidinti gerai, noriu išgyventi tą patį, ką jaučia vaidinamas personažas. Bet būtent į tą spektaklį ateinu, atsidūstu, "na kaip nors… gal viskas bus gerai".
– Ar būna, kad po spektaklio galvoji, jog blogai pasirodei?
– Be abejo, būna, kad nepavyksta, ir po spektaklio galvoji, kad galėjo būti geriau, pastebi, kas neišėjo, kartais būna gėda prieš žiūrovus...
– Žiūrovai, matyt, nieko nepastebėjo.
– Tai va, kartais po spektaklio jautiesi taip blogai ir pasišneki su žiūrovais, o jie sako: o, geras, buvo žiauriai gerai, tada ir nesupranti, kaip buvo iš tikrųjų.
– Kauno miesto kameriniame teatre esi sukūręs vaidmenį spektaklyje "Pagalvinis". Jis visai kitoks nei Kandidas. Papasakok apie jį.
– Tai mano mylimiausias vaidmuo. Studijuojant pas Gintarą Varną, jis leido išsirinkti, ką norėčiau vaidinti bakalauriniam darbui, ir aš pasirinkau Pagalvinį. Nebuvo taip, kad režisierius pasiūlė vaidmenį. Nuo pat pjesės perskaitymo man labai patiko medžiaga. Vaidmenį sukurti buvo sunku, nes personažas labai sudėtingas, bet kadangi tai buvo mėgstama medžiaga tiek man, tiek kursiokams, mes tarsi sulipome, susibendravome ir kūrėme spektaklį kartu, tad visas procesas, nors ir sudėtingas, buvo labai gražus ir šiltas. Man labai smagu prisiminti ir vėl vaidinti.
– O koks tavo personažas, ką tu vaidini?
– Aš vaidinu rašytoją Katurjaną. Jis yra mylintis brolis, rašytojas-kūrėjas, kuriam už viską svarbiau yra kūryba ir meilė neįgaliam broliui. Mieste pasklinda žinia, kad yra nužudyti trys vaikai ir Katurjano brolis yra suimamas kaip įtariamasis. Katurjanas gina brolį, kaltinimais netiki, nes jo brolis yra neįgalus – jis negalėtų nužudyti, nė musės nenuskriaustų. Katurjanas prisiima kaltę už žmogžudystes, nors nieko nepadarė. Na, viską pamatysite spektaklyje, negaliu išduoti.
– Kas tave labiausiai įkvepia būnant ant scenos?
– Kai užlipi ant scenos ir pamiršti save, įneri į personažą. Jei tikrai gerai įėjai į vaidinamą personažą, po spektaklio būna, kad atsisėdi grimo kambaryje ir galvoji, kas ten įvyko? Toks jausmas, kad nieko neatsimeni. Tuo metu tu gyvenai su tuo personažu ir grįžęs į save galvoji: kaip dabar tai pakartoti? Tai vienintelis ir stipriausias variklis. Taip nutinka labai retai, bet kai nutinka, įsikraunu visiems metams į priekį. Aišku, kaskart įsigyvenu į personažą, bet tas visiškas įėjimas dažnai neįvyksta.
– Nenusibosta vaidinti tą patį per tą patį, jei spektakliai dažnai kartojasi?
– Neslėpsiu, tikrai būna, kad pabosta. Bet kiekvienas spektaklis vis kitoks, ypač po didesnės pertraukos. Atsiranda naujų spalvų, nauji dalykai atsiveria, pradedi kitaip žiūrėti, pastebėti naujas temas. Kiekvienas spektaklis kažkaip su nauju draivu einasi.
– Ar specialiai taip stipriai išdaužėte kompiuterius ir kitą techniką per spektaklį? Kaip kitą kartą vaidinsite?
– Tikimės, kad mus parems žmonės ir atneš senos įrangos. Jei atnešite, susisiekite, duosime nuolaidą į spektaklį (šypsosi). Šiandien su suklijuotais bandysime vaidinti.
Spektaklį "Kandidas, arba Optimizmo mirtis" bus galima pamatyti spalio 12 ir 29 d. Kauno miesto kameriniame teatre.
