Šiemet dera prastai

Planuojama, kad iki kovo pabaigos bus išaižyta iki 40–50 t kankorėžių. Kasmet Valstybinių miškų urėdija surenka iki 2 500 kg medžių sėklų, kurios saugomos miško sėklų sandėlyje-šaldytuve.

Praėjusiais metais aižykloje intensyvus darbas vyko iki pat gegužės pabaigos, tačiau šių metų kankorėžių derlius gerokai mažesnis ir aižymo darbai turėtų trukti iki kovo pabaigos. "Šiais metais iš esmės dera tik paprastosios pušys, tad aižykloje prognozuojama išaižyti iki 40–50 t pušies kankorėžių. Šiuo metu jau yra atvežta apie 4 t kankorėžių. Eglės šiemet dera labai prastai, tad jų kankorėžių bus nedaug", – sako Valstybinių miškų urėdijos Dubravos medelyno vadovas Vytautas Grunskis.

Pernai Dubravos regioninio padalinio aižyklą iš visų šalies padalinių pasiekė beveik 200 t kankorėžių, tad, anot V.Grunskio, šių metų derlius išties nėra gausus. Tiesa, sunerimti nėra ko, pavyzdžiui, paprastosios eglės Lietuvoje gausų kankorėžių derlių subrandina tik kas penkerius–septynerius metus, o kartais gausiau uždera tik po dešimties ar dar daugiau metų. Be to, nuolat kaupiamos ir sėklų atsargos. Eglių sėklos kaupiamos septyneriems metams, pušų – trejiems, o lapuočių sėklos – dvejiems–trejiems.

Kankorėžiai renkami ne nuo bet kokių medžių, o tik iš sėklinių miško medžių plantacijų, genetinių draustinių, sėklinių medynų, rinktinių medžių ir klonių rinkinių. Pasak V.Grunskio, dažniausiai specialios sėklinės plantacijos įveisiamos kiekviename kilmės rajone iš geriausių medžių palikuonių. "Jos papildomai formuojamos, medžiai genimi, taip skatinant dažniau ir gausiau derėti bei kad būtų kuo paprasčiau nuskinti kankorėžius. Jei medžiai aukštesni – renkama iš bokštelių", – pasakoja jis.

Nelengva: įprastai žmogus per dieną, esant labai geroms sąlygoms, gali surinkti iki 30 kg kankorėžių.

Reikia išdžiovinti

Valstybinių miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio medelyno vadovas Saulius Grybas atskleidžia, kad šį sezoną genetiniame draustinyje per maždaug dvi savaites surinkta beveik 1 t pušų kankorėžių: "Įprastai žmogus per dieną, esant labai geroms sąlygoms, gali surinkti iki 30 kg kankorėžių. Gausiausiai per dieną keturiolika žmonių surinko apie 260 kg."

Kankorėžių neaplenkia ir kenkėjai, tad, siekiant apsisaugoti nuo jų invazijų, jei suformuoti neaukšti medžiai, naudojami specialūs cheminiai preparatai. Vis dėlto, anot V.Grunskio, pastaruoju metu dažniau taikoma praktika, kai, matant kankorėžių pažeidimų, į aižyklą atvežama bandomoji jų partija. "Juos padžioviname ir tuomet arba vizualiai įvertiname sėklų kokybę, arba siunčiame į Valstybinę miškų tarnybą, kad įvertintų. O vėliau sprendžiame, ar verta toliau rinkti tuos kankorėžius, ar ne, nes didžiąją sėklų iš kankorėžių savikainos dalį ir sudaro būtent surinkimo darbai", – atskleidžia specialistas.

Į aižyklą suvežti kankorėžiai džiovinami, kol visiškai atsidaro – apie dvi paras – ir gabenami į aižymo būgną, kuriame mechaniškai nuo kankorėžių atskiriamos sėklos. Pavyzdžiui, vidutiniškai iš 1 t pušų kankorėžių išgaunama apie 15 kg sėklų. Tai, kad kankorėžių sėklos yra gerokai pasislėpusios – sumanaus gamtos plano dalis. Kankorėžyje esančios sėklos yra apsaugotos nuo aplinkos poveikio, gali vystytis be grėsmės būti pasiektos ar žūti.

Išaižyti kankorėžiai įprastai parduodami kaip dekoratyvinis mulčas arba naudojami kompostuoti. "Netolimoje ateityje išaižytus kankorėžius planuojame panaudoti kaip kurą kitiems kankorėžiams džiovinti", – pasakoja V.Grunskis.

Su gimimo dokumentais

Išvalytos ir paruoštos sėklos laikomos miško sėklų sandėlyje-šaldytuve, kur optimaliomis sąlygomis saugomos ne vienus metus ir išlaiko aukščiausią kokybę. Kokybiškas spygliuočių sėklas šaldytuve galima išlaikyti dešimt ir daugiau metų, o lapuočių trumpiau – dvejus–trejus. Šiuo metu šaldytuve saugomos maždaug 9 t sėklų.

"Visų sėklų siuntos, kaip ir žmonės, turi savo gimimo dokumentą. Jame rašoma apie sėklinę plantaciją, kur ji yra, iš kur joje susodinti medžiai ir kitos detalės. Kone visame pasaulyje skirstomi medžių rūšių kilmės rajonai, pavyzdžiui, Lietuvoje ąžuolai ir pušys turi po tris kilmės rajonus, eglės ir beržai – po du. Kilmės rajonai nustatomi remiantis moksliniais tyrimais ir gali apimti nemenką teritoriją. Kam jų reikia? Pavyzdžiui, jei iš pajūryje užaugusių pušų sėklų išaugintus medelius pasodinsime Rytų Lietuvoje – jie augs prasčiau nei tie, kuriuos pasodintume tame pačiame pajūrio regione, – įdomiais faktais dalijasi miško sėklų ir sodmenų skyriaus vadovas Marijonas Bernotavičius. – Apskritai, kiekviename kilmės rajone susiformavusios tam tikros gamtinės sąlygos lemia geriausią augimą augalų, išaugintų iš tame rajone subrandintų sėklų. Jei iš pietų parvešime kažkokių egzotinių augalų ir pasodinsime juos šiaurėje – rizikuosime, kad žiemą jie žus. Jie nėra prisitaikę, o juk dabar taip madinga nusipirkti iš Nyderlandų atvežtų dekoratyvinių sodinių, nors ten klimato sąlygos visai kitokios. Vėliau žmonės stebisi, kodėl tie brangūs sodiniai žūsta. Žinoma, žūti gali dėl daugybės priežasčių, tačiau išties svarbus ir kilmės rajonas."

Iš atrinktų ir genetiškai vertingų sėklų Valstybinių miškų urėdijos medelynai kasmet užaugina apie 50 mln. kokybiškų sėjinukų ir sodinukų, kurių didžioji dalis panaudojama valstybiniams miškams atkurti ir įveisti, o likusi dalis parduodama Lietuvoje ar eksportuojama. Tam, kad būtų užaugintas toks kiekis sodmenų, kasmet sunaudojama apie 1,5 t sėklų, medelynuose auginama apie 140 mln. sodmenų. Iš viso prižiūrimos 182 sėklinės miško medžių plantacijos, kurios užima apie 895 ha.