1940 m. rugpjūtį Benito pasekėjams pavyko sėkmingai užimti britų kontroliuotą dabartinio Somalio dalį, o tų pačių metų rugpjūtį įžengti į Egiptą. 1940 m. spalio 28 d. Benito ryžosi dar vienai avantiūrai, šį kartą – invazijai į Graikiją. Čia jo laukė nemaloni staigmena, mat paaiškėjo, jog graikai žymiai geresni kovotojai, nei tikėtasi, be to, jiems padėjo kalnuotas tėvynės kraštovaizdis.

Dar nepasibaigus lapkričiui, Graikijos gynėjai ne tik sustabdė italų puolimą savo žemėse, bet ir perėjo į kontrataką bei įžengė į Benito kontroliuotą Albanijos karalystę. 1940 m. gruodžio 9 d. savo puolimą prieš italus Egipte pradėjo ir britai. Daugiau nei 133 tūkst. Benito garbintojų buvo paimti į nelaisvę, taip pat sąjungininkų rankose atsidūrė daugybė tankų, sunkiųjų ginklų ir oro transporto priemonių.

Siekdamas padėti Benito, Adolfas (1889–1945) į Afriką išsiuntė vieną garsiausių savo generolų Johannesą Erwiną Eugeną Rommelį (1891–1944), o 1941 m. balandžio 6-ąją pradėjo atvirus karo veiksmus prieš Graikiją.

Dar 1917 m. rudenį jaunas leitenantas J.E.E.Rommelis buvo nusiųstas į Alpes padėti austrams kovoje su italais. Tą sykį vokiečiams pavyko giliai įsiskverbti į italų teritoriją ir pridaryti jiems nemenkų nuostolių, o Antrojo reicho pajėgų siautėjimas buvo įamžintas ir žymaus amerikiečių alkoholiko Ernesto Millerio Hemingway‘aus (1899–1961) romane "Atsisveikinimas su ginklais" ("A Farewell to Arms", 1929).

1940 m. gegužę J.E.E.Rommelis tapo tikra Vokietijos žvaigžde, mat nesunkiai užėmė Arasą ir dar kelis Prancūzijos miestus, o 1941 m. žiemą likimas jį nusiuntė į Šiaurės Afriką talkinti kadaise skriaustiems italams. J.E.E.Rommeliui pasirodžius dykumos fronte, grumtynės tarp sąjungininkų ir Ašies pajėgų ėmė priminti dviejų lygiaverčių skirtingų mentalitetų sportininkų kovą.

Daugiau nei pusantrų metų trukusiame klasikos ir novatoriškumo, šalto apskaičiavimo ir improvizacijos, ilgai šlifuotų įgūdžių ir stačiokiško užsispyrimo susidūrime nė vienai pusei nepavyko išplėšti lemiamos pergalės, tačiau 1942 m. spalio 23 d. – lapkričio 11 d. Al Alameino mūšyje įvyko lūžis, svarstykles nusvėręs sąjungininkų naudai.

Beveik tuo metu, lapkričio 8–16 d., Prancūzijos Viši marionetinio režimo kontroliuojamame Alžyre išsilaipino britų ir amerikiečių pajėgos, o vienas uoliausių kolaborantų, admirolas Jeanas Louisas Xavieras Francoisas Darlanas (1881–1942) vėl pakeitė stovyklą – šį kartą perėjo į sąjungininkų pusę.

1943 m. gegužės 13-ąją ašies valstybių pajėgos oficialiai prarado Šiaurės Afrikos teritorijų kontrolę, o po trijų dienų sąjungininkai bene pirmą kartą miesto istorijoje surengė Romos bombardavimą. 1943 m. liepos 9–10 d. naktį sąjungininkai pradėjo išsilaipinimą Sicilijoje.

Ši sala buvo reikalinga, norint perimti Viduržemio jūros kontrolę ir surengti invaziją į žemyninę Italijos dalį. Sklandė legendos, kad prie sėkmingo sąjungininkų įsitvirtinimo Sicilijoje prisidėjo ir vietiniai organizuoto nusikalstamumo atstovai. Dėl to esą JAV vyriausybei teko paleisti iš kalėjimo žinomą galvažudžių ir vagių bendruomenės autoritetą Salvatore Lucianą (1897–1962), pramintą "Sėkminguoju" (angl. Lucky).

Tos pačios liepos 19 d. sąjungininkai surengė dar vieną, rimtesnį Romos bombardavimą, o po 6 dienų Benito marionečių parlamentas (it. Gran Consiglio del Fascizmo), beveik du dešimtmečius klusniai vykdęs jo valią, šį kartą nusprendė atsikratyti Vado (Il Duce) oficialaus balsavimo keliu.

Vėliau Benito buvo suimtas ir įkalintas, o naująja Italijos galva tapo maršalas Pietro Badoglio (1871–1956). 1943-iųjų rugsėjo 3 d. naujasis Italijos režimas su sąjungininkais pasirašė slaptą paktą, įtvirtinantį oficialų italų pasitraukimą iš karo ir Apeninų pusiasalio atidavimą sąjungininkų kontrolei. Tą pačią dieną prasidėjo ir britų invazija į žemyninę Italijos dalį.

Naujoji sąjungininkų ir Italijos sutartis turėjo įsigalioti po penkių dienų, tačiau rugsėjo 8 d. į Apeninus ėmė veržtis Trečiojo reicho pajėgos. Rugsėjo 10 d. vokiečiai jau buvo užėmę Amžinąjį miestą, o po dviejų dienų specialus SS būrys, vadovaujamas Otto Skorzeny (1908–1975), išvadavo Benito iš kalėjimo.

Iš šiaurinių Italijos žemių Adolfas sukūrė marionetinį valstybinį darinį, vadinamąją Italijos Socialistinę Respubliką (it. Repubblica Sociale Italiana) su sostine Salo miestelyje, kurį pavedė valdyti Benito. Prasidėjus vokiečių invazijai, dauguma perversmininkų išsilakstė, tačiau kai kuriuos pavyko sugauti.

1944 m. sausį jiems buvo įvykdyta mirties bausmė. Tarp nuteistųjų buvo ir žilabarzdis Emilio de Bono (1866 –1944), vienas 1922 m. žygio į Romą organizatorių, ir Gianas Galeazzo‘as Ciano‘as (1903–1944), ilgametis Italijos užsienio reikalų ministras, Benito dukters Eddos (1910–1995) vyras.

Sąjungininkų žygis per Italiją buvo itin sunkus, mat pats Apeninų kraštovaizdis buvo tarsi gamtos rankų sukurtas gintis nuo užpuolikų iš pietų, o vokiečių gynyba buvo itin agresyvi ir arši. Pačių italų požiūris į šalį užklupusį karą taip pat nebuvo vieningas. Vieni tebegarbino Benito ir bendradarbiavo su vokiečiais, kiti, kadaise keliaklupsčiavę Vadui, dabar spjaudėsi nuo visko, kas jį tik galėjo priminti.

Dėl to iki šių dienų yra gaji legenda, kad ne sąjungininkų pergalės ir Benito klaidos sužlugdė Italiją valdžiusį totalitarinį režimą, o vadinamasis pilietinis karas, kuriame neva pirmuoju smuiku griežė raudonieji partizanai.

Taip pat manoma, jog būtent komunistai atsitiktinai sučiupo sprunkantį Benito ir 1945 m. balandžio 28 d. jam bei jo meilužei Clarettai Petacci (1912–1945) įvykdė egzekuciją. Nužudytųjų palaikai vėliau buvo nuvežti į Milaną ir numesti minios teismui.