Viešnagė JAV tapo ilgiausiomis jo atostogomis. Vis dėlto, kai galima daryti ne viską, ko širdis užsigeidžia, kartais tai primena kalėjimą. G.Labanauskas su "Kauno dienos" skaitytojais sutiko pasidalyti įspūdžiais, kaip su koronavirusu kovoja amerikiečiai, kaip iš šalies atrodo Lietuvos pastangos įveikti virusą ir apie tai, kaip paskutinę minutę teko keisti kelionių planus ir laikinai apsigyventi JAV.
Džiaugiasi, kad nespėjo
– Kada planavote grįžti į Lietuvą?
– Su žmona planavome verslo ir poilsio kelionę mėnesiui. Tačiau, likus kelioms dienoms iki mūsų sugrįžimo į Lietuvą, JAV prezidentas Donaldas Trumpas uždarė sienas.
– Neapmaudu, kad prieš pat nosį užsivėrė sienos?
– Ne, nes aš niekada gyvenime dar neturėjau tokių ilgų atostogų. Poilsiauju jau ketvirtą mėnesį idealioje vietoje. Kai buvau lakūnas ir skraidžiau, atostogų priklausydavo iki dviejų mėnesių, bet tikrai ne keturis. Jei man suteiktas toks atostogų išbandymas, aš jį mielai priimu. Tai vienas geresnių išbandymų. Be to, tai padėjo atrasti ir labai netikėtų dalykų.
Dėl to, kad buvo uždarytos sienos, turėjau galimybę gyvai susitikti su tikrai įdomia asmenybe – ponu Bernie Sandersu. Ir labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jis iškrito iš JAV prezidento rinkimų maratono. Nepaisant to, kad jis yra garbaus amžiaus, susitikimuose tikrai gali įkvėpti žmones, nes netrūksta energijos. Jam trūko vos kelių žingsnių, kad Ameriką atvestų į komunizmą, o aš, kadangi gyvenau Sovietų Sąjungoje, žinau, kad baisesnio dalyko ir negali būti. Todėl tikrai džiaugiuosi, kad jis iškrito iš rinkimų žaidimo, bet džiaugiuosi ir ta galimybe, kad galėjau su juo susitikti, nes man, kaip visuomenininkui, tai buvo didelis įvykis. Tai paliko didelį įspūdį.
– Kai užsidarė sienos, ar nebandėte ieškoti kitų kelių grįžti į Lietuvą? Juk dar kurį laiką buvo paliktas koridorius iš JAV į Didžiąją Britaniją.
– Buvo labai didelė rizika, nes nuskristi iki Didžiosios Britanijos taip pat buvo sudėtinga. Bandėme tai daryti, bet gerai, kad nespėjome. Jau buvome susiorganizavę bilietus, kai uždarė Čikagos oro uostą. O ką būtų reikėję daryti Čikagoje du mėnesius, kai realiai nėra kur prisiglausti? Parke gyventi dar per šalta. Mes galvojome, kad iš Čikagos grįšime iki Frankfurto, nuo ten automobiliu – iki Kylio ir keltu – iki Klaipėdos.
Bet dėkojame Dievui, kad mums pritrūko šiek tiek laiko ir uždarė Čikagos oro uostą ir tada visas maršrutas atkrito. Tuomet sakiau, kad nebežaisiu ir važiuosiu namo tada, kai atsidarys sienos. Įsivaizduokite, jei būtume įstrigę ten. Dabar turiu kur gyventi, apsistojęs pas draugus ir nėra jokių problemų. Dabar susiradome artimiausios datos bilietus ir birželio pradžioje planuojame grįžti, jei, žinoma, iki to laiko vėl sienos neužsivers. Tada planuojame grįžti per San Fransiską į Frankfrutą, o iš ten – arba į Vilnių, arba į Varšuvą. Viskas priklausys, kokia tada bus Lenkijos politika.
Dėl karantino buvo uždarytos valstybių sienos, todėl G.Labanauskas priverstas likti JAV. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Jaučiasi saugūs
– Koks tas priverstinis gyvenimas Amerikoje?
– Tai yra kalėjimas rojuje. Jei būtų rojus Žemėje, būtų panašiai kaip čia. Kaip kalėjimas yra dėl to, kad ribojama galimybė pasirinkti, ar nori būti rojuje, ar ne. Čia kaip sename anekdote, kai žmogus, patekęs į dangų, nori eiti į pragarą, nes ten yra ne taip monotoniška kaip rojuje. Analogiškai – ir man. Kai žmogus neturi galimybės rinktis, gali apkarsti ir mieliausios galimybės.
Čia kaip rojuje – šviečia saulė, vėjelis lengvai pučia į veidą. Idealios sąlygos. Kokiame nors Pukete ar Havajuose galėtum dar pagauti cunamį, o čia nieko panašaus nebūna. Pastaruoju metu apsistojau Arizonoje, tad čia nėra nei cunamių, nei uraganų, todėl idealios sąlygos gyventi, o gamta nuostabi. Todėl ir sakau: jei Žemėje būtų rojus, jis būtų čia, kur dabar esu.
Tokie dalykai nėra blogai, nes šiaip žmonės neturi kada susimąstyti, kur jie yra, ką daro ir kur eina.
– Kodėl apsistojote būtent Arizonoje?
– Arizona nėra jau tokia maža. Apsistojau San Siti Veste. Tai ypatingas miestelis, nes dabar išėjęs kalbuosi vidiniame kiemelyje, matau golfo laukus, kuriuose bėgioja triušiukų šeimynėlė ir niekas jiems ramybės nedrumsčia. Na, nebent kartais užklystantys kojotai, bet ir jie draugiškai nusiteikę. Idilės niekas nedrumsčia.
San Siti Veste nėra nė vienos mokyklos ar darželio. Čia nuosavybę gali įsigyti tik žmogus, sulaukęs 55 metų. Lietuvoje dabar, jei aš gerai supratau, ne visos kavinės įsileidžia senjorus, o čia diskriminuojami jaunesni. Šiame miestelyje vertinama ramybė.
– Tai ką jūs veikiate karantino metu tokiame ramiame miestelyje?
– Šiuo metu esu apribojęs susitikimus su potencialiais verslo partneriais, nors buvau daug jų susiplanavęs ne tik Arizonoje, bet ir Kalifornijoje, Los Andžele, San Fransiske. Realiai įvyko tik tie, kurie buvo suplanuoti aplink Arizoną. Ir pats vengiau skrydžių į kitas valstijas, nes kai kuriose jų yra koronaviruso židinių, tad nenoriu rizikuoti ir skristi su persėdimais. Tačiau ir patys verslininkai sako, kad planus susitikti dabar geriau atidėti. Įmonių vadovai labai atsargiai žiūri, nes vertina tiek savo, tiek darbuotojų sveikatą.
Bet pakeliauti durys atviros. Arizoną išmaišėme skersai išilgai. Aplankėme Didįjį, Antilopės, Siono ir kitus kanjonus. Tikrai pamatėme daug puikių vietų. Tik nepavyko įgyvendinti verslo planų.
– Kaip žmonės Amerikoje laikosi karantino sąlygų?
– Yra visokių. Keistai atrodo, kai be jokios priežasties eina į parduotuvę arba perka vos vieną prekę. Bet, manau, ir Lietuvoje yra tokių, kurie vieną dieną eina į parduotuves pirkti duonos, kitą – pieno ar dar ko nors. Tie žmonės, kurie yra labiau išsilavinę, tie daugiau ir saugosi. Nenoriu kažkaip įžeisti ar diskriminuoti žmonių, bet tikrai dažniau parkuose sutikti galima žemesnio socialinio sluoksnio žmonių. Jie mažiau saugosi.
Minėjau, kad terasa išeina į golfo laukus, tad jie uždaryti buvo gal kokią savaitę, dabar vėl viskas atvira. Tačiau dar uždarytos kitos erdvės, tokios kaip vieši baseinai. Manau, tik laiko klausimas, kada ir jie pradės veikti.
Seka naujienas
– Ar sekate naujienas apie virusą?
– Aš turiu daug laiko, skaitau naujienas, kas vyksta Lietuvoje. Kartais mane stebina, nes pasitikrinu, ar tai tikrai ne naujienos iš Afrikos, ar tikrai taip apie Lietuvą rašo. Keistokai atrodė, kad Lietuvoje buvo skiriamos baudos už kaukių nedėvėjimą. Gali būti įvairių nuobaudų, tačiau ar tai sektinas pavyzdys – abejočiau. Kartais susidaro įspūdis, kad tuo karantinu naudojamasi ir šiek tiek piktnaudžiaujama valdžia.
Taip pat nelabai suprantu rekomendacijų senjorams nedirbti. Tai arba išleidžia į pensiją, arba leidžia dirbti. O dabar ragina nedirbti dėl viruso. Jei tai vyktų Afrikoje, nebūtų nieko keisto, bet kai tai vykta Lietuvoje – jau keista. Geri valdžios norai suvaldyti pandemiją, tačiau kai kurie sprendimai veda į komunizmą. Piktnaudžiavimas valdžia prie nieko gero nepriveda.
– Kadangi galite iš šalies stebėti visą situaciją, kaip, jūsų manymu, su koronaviruso pandemija tvarkosi Lietuva?
– Manau, kad gerai. Galima tiesiog paskaičiuoti gyventojų ir susirgimų skaičių. Tačiau nereikia pūsti burbulo, kad Lietuvoje viskas ypač gerai, o jau Amerikoje dedasi labai baisūs dalykai. Reikia prisiminti vieną dalyką: Lietuvoje yra 2,8 mln. gyventojų, o JAV – 326 mln. Pažiūrėję į statistinį vidurkį, pamatysime, kad nei čia Lietuva stebuklingai tvarkosi, nei JAV yra kažkokia didelė tragedija. Amerikoje situacija blogesnė didžiuosiuose miestuose, nes ten didelė žmonių koncentracija, bet ten, kur dominuoja nuosavi namai, didelių problemų tikrai nėra. Šiaip manau, kad Lietuvoje yra daug sąmoningų žmonių, todėl ir tvarkomės ganėtinai gerai.
Kelionę po JAV kaunietis organizavo su savo žmona. (Asmeninio archyvo nuotr.)
– Kokių minčių sukėlė ši koronaviruso pandemija?
– Aš esu patenkintas, nes dabar yra puiki proga dar kartą apmąstyti visas vertybes. Man gyvenimo lūžis buvo tada, kai grįžau iš Afganistano, vėl tam tikras gyvenimo sukrėtimas buvo, kai anapilin išėjo tėvai, pasikeitė požiūris. Bet laikas eina toliau, todėl pamirštame, dėl ko gyvename, kas esame. Todėl koronavirusas yra dar vienas stabdys sustoti ir pasižiūrėti, kas vyksta. Gal skambės paradoksaliai, bet tokie dalykai nėra blogai, nes šiaip žmonės neturi kada susimąstyti, kur jie yra, ką daro ir kur eina.
Aš pats apmąsčiau, kad gyvenime nėra svarbiausias dalykas sukurti kuo daugiau verslų. Daug svarbiau yra dalytis, nes tai ir yra gyvenimo esmė. Kažkam pasidaro šiek tiek lengviau gyventi tada, kai tu kažkuo pasidaliji. Nesvarbu, ar šypsena, ar pinigais, ar laiku. Visiškas absurdas sakyti, kad žmogus nėra toks turtingas, jog galėtų padėti kitiems. Visada gali padėti, nes yra ir nemokamų dalykų. Kiek kainuoja nusišypsoti? Nieko.
