Politiškai nekorektiška?

Beveik keturis dešimtmečius karikatūras piešiantis palangiškis karikatūristas Vidmantas Eidukaitis savo karjerą pradėjo dar sovietmečiu.

Jis teigia, kad šie laikai nuo anų skiriasi tuo, kad cenzūra karikatūrai netaikoma. Vis dėlto vienintelį kartą, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, viena jo karikatūra, vaizduojanti vaiką su lietuviška trispalve ant marškinėlių už norvegiškų vaiko teisių gynėjų "Barnevernet" grotų, nepateko į parodą, nes kažkam pasirodė, kad ji "politiškai nekorektiška", esą nereikėję piešti Norvegijos vėliavos.

Kaip tik tuo metu buvo kilęs skandalas dėl Norvegijoje iš kelių lietuvių šeimų "Barnevernet" atimtus vaikus.

Ar tai galima vadinti cenzūra? Pats karikatūros autorius santūriai vertina šį parodos organizatorių sprendimą.

Paroda: Palangos viešojoje bibliotekoje žaismingos, nuotaikingos ir kiek kandokos karikatūros bus eksponuojamos iki lapkričio 30 d. (Vidmanto Eidukaičio nuotr.)

Susidūrė su geležine uždanga

Vis dėlto to, kas yra dabar, jokiu būdu negalima lyginti su sovietmečiu, kai net nekalti piešinukai buvo atidžiai vertinami to meto cenzorių iš vadinamojo Glavlito.

"Kai pateikdavome po 4–5 darbus į humoristinį žurnalą "Šluota", dalis tų karikatūrų pradingdavo. Kodėl jų nepraleisdavo, niekas niekada neaiškindavo. Buvo galima piešti biurokratų ar karjeristų karikatūras, tačiau mūsų darbai šiukštu negalėjo patekti už SSRS ribų. Ne kartą bandžiau savo darbus siųsti į parodas užsienyje ir susidūriau su geležine uždanga", – šypsojosi V.Eidukaitis.

Karikatūristas prisiminė, kaip į parodą tuometėje Jugoslavijoje siųsti jo darbai sugrįžo atgal su užrašu: "Bet kokias kultūros vertybes be SSRS kultūros ministro leidimo į užsienį siųsti draudžiama".

"Tada buvo tokia politika ir nepraleido. Siunčiau didelio formato darbus, gal dėl to sugrįžo. Paskui jau įsigudrindavome, siųsdavome mažuose vokuose, atviruko formato karikatūras, tokie darbai dar praslysdavo anapus sienos. Bet norėjome siųsti didesnius, kad geriau būtų eksponuoti. Pabandžiau kelis kartus, nepavyko. Ir iš kolegų girdėjau tą patį", – pasakojo V.Eidukaitis.

Požiūris: V.Eidukaitis tvirtino, jog stengiasi piešti karikatūras, kurioms nereikia teksto, kad jos būtų universalios, jas suprastų ne tik lietuvis, bet ir užsienietis. (Vidmanto Eidukaičio asmeninio archyvo nuotr.)

Nugulė KGB archyvuose

Sovietiniai cenzoriai satyrikus, taip pat karikatūristus, stebėjo gal net labiau nei kitus kūrėjus, tad jie savo kūrybai turėjo pasitelkti Ezopo kalbą.

Kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai.

"Tekdavo kai kurias idėjas karikatūrose savotiškai maskuoti. Būdavo, kad cenzoriai nesuprasdavo potekstės. O iš kolegų esu girdėjęs, kad pasikviesdavo paaiškinti, ką tai reiškia, bet pats su tuo nesusidūriau", – teigė V.Eidukaitis.

Tabu karikatūristams sovietmečiu buvo partiniai vadai, jų piešti nebuvo galima, tik Michailo Gorbačiovo laikais, prasidėjus "perestroikai", atsirado šioks toks laisvumas ir politinėms karikatūroms.

"Tačiau dar anksčiau buvo ne vienas atvejis, kai kolegos nupiešė Leonido Brežnevo šaržą ar kokio kito tuomečio veikėjo karikatūrą, tų jų darbų tarnybos nepraleisdavo. Maža to, jie kažkur "nusėsdavo". Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę jiems tie piešiniai iš saugumo archyvų buvo grąžinti. O juk sovietmečiu oficialiai gyvavo draugiško šaržo žanras, bet kažkas vis dėlto nuspręsdavo, kad tokių dalykų publikuoti nederėtų", – pasakojo V.Eidukaitis.

Demokratija: garsus politinės karikatūros meistras J.Varnas teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms jos pasirodo neįdomios, bet tikrai ne dėl cenzūros. (S. Žiūros / "BNS Foto" nuotr.)

Jam antrino ir kitas garsus karikatūristas Jonas Varnas – dabar situacija kita ir jokiais būdais nepalyginama su sovietmečiu, kai nuo Glavlito vertintojų priklausydavo ir karikatūristų darbų eksponavimas parodose.

"Glavlitas ypač atidžiai skaitydavo, kas parašyta po karikatūra, kad tik nepraslystų kas nors nukreipta prieš sovietų valdžią. Pamenu Baltijos šalių karikatūristų parodą, kai nepraleido vieno estų kolegos darbo, kuriame buvo pavaizduota, kaip valstietė laukuose darbuojasi kūju, o darbininkas statybose dirba pjautuvu. Cenzoriams pasirodė įžeidu, kad šaipomasi iš sovietinių simbolių, ir tos karikatūros parodoje nebuvo", – prisiminė J.Varnas.

Šaržai patiko ne visiems

J.Varnas, vienas garsiausių politinės karikatūros meistrų, teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms tai pasirodo neįdomu, bet tikrai ne dėl cenzūros.

"Dabar ne sovietmetis, kai politinė karikatūra buvo leidžiama tik apie kapitalistus, galėjome šaipytis tik iš amerikiečių. Dabar mes politines karikatūras piešiame labai laisvai, mūsų nevaržo nei politinės pažiūros, nei dar kas nors. Tik, žinoma, turi būti etinės ir estetinės ribos. Aš asmeniškai nenuolaidžiauju nė vienai politinei pusei, piešiu, ką sugalvoju. Dėl to sulaukdavau išpuolių dar Atgimimo pradžioje, kai šaržuodavau Vytautą Landsbergį. Tiesa, pretenzijas reikšdavo ne jis pats, o jo gerbėjai", – prisiminė J.Varnas.

Laisvė: tarpukario Lietuvos satyrinėje spaudoje buvo publikuojamos net šiems laikams labai drąsios karikatūros. (Žurnalo "Naujoji spaktyva" (1939 m. nr. 3) karikatūra)

Kūrėjas teigė, kad dėl politinių karikatūrų prarado ne vieną bičiulį, nes jie nesuprasdavo, kaip galima pašiepti jų šlovinamą politiką.

"Yra tokių nepajudinamų kurios nors politinės srovės gerbėjų. Jie skaudžiai reaguodavo ir pykdavo, kaip galiu liesti, jų supratimu, neliestinus asmenis. Man tokių nėra. Reikia kabinti visus, tuos, kurie to nusipelno, nes cenzūros nėra. Beje, pretenzijas, atpažinę save karikatūrose, reikšdavo ir patys jų personažai. Tada mūsų politikams buvo labai neįprasta, kad jie yra viešai kritikuojami, bet juk šaipomasi iš jų buvo saikingai, neįžeidžiai. Kai kurie jautėsi tarsi šventi, ir taip buvo iki 1992 m.", – pasakojo J.Varnas.

Reklama yra reklama

Paskui tarsi viskas pasikeitė. Prie savo atvaizdo karikatūrose politiniai veikėjai priprato ir net jau norėdavo, kad juos pieštų, nes suvokė, kad ir bloga reklama yra reklama.

"Juk tada jis yra matomas. O politikui tai yra naudinga, nesvarbu, kad pavaizduotas ne visai teigiamame kontekste. Politikams buvo svarbu būti viešumoje, tuo jie ir džiaugėsi. Buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas geriausiai iš visų vertino šaržus. O kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai. Pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas irgi neįsižeisdavo dėl karikatūrų, jis buvo tuo požiūriu tolerantiškas, nes piešdavome jį daug, jis gi buvo ir prezidentas, ir premjeras", – vardijo J.Varnas.

Pajuokė: rašytojas ir eseistas, mokslų daktaras Jonas Grinius po susikirtimo su meno žinovais dėl vieno paveikslo netikėtai tapo šmaikščios karikatūros personažu. (Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.)

Vyras dar kartą pasidžiaugė, kad karikatūros šiais laikais necenzūruojamos, o temų joms – nors vežimu vežk, tačiau esą problema yra ta, kad nebėra žurnalo, kur anksčiau publikuodavosi karikatūristai.

"Laikinai žurnalas "Šluota" nebegyvas, nors galėtume leisti. Mūsų draugas Jonas Lenkutis yra paveldėjęs teises leisti "Šluotą", tik reikėtų rėmėjo, kuris surizikuotų finansuoti, ir galima būtų pradėti leisti. Bet, gaila, tokių neatsiranda. Juolab dabar popierinė spauda pamažu atsigauna, nes internetinė žiniasklaida pasidarė melagė, gi ten niekas už nieką neatsako, kas ką nori, tas tą rašo", – teigė J.Varnas.

Nori kurti muziejų

Nepaisant to, kad legendinio žurnalo nebėra, J.Lenkutis kasmet išleidžia "Šluotos" kalendorių ir turi idėją kurti Karikatūrų muziejų Vilniuje, kur norėtų eksponuoti archyvuose dūlančius karikatūristų darbus.

"Tokių Karikatūrų muziejų pasaulyje yra. Pats esu buvęs Karikatūrų muziejuje Gabrove, Bulgarijoje, dar sovietiniais laikais tas muziejus klestėjo. Gabroviečiai tokie kaip mūsų suvalkiečiai. Yra nuostata, kad jie šykštoki, bet moka patys iš to pasijuokti. Tas muziejus Gabrove buvo įsikūręs sename, nebeveikiančiame fabrike, bet šiuo metu apie jį beveik nieko nesigirdi, o anksčiau ten organizuodavo dideles parodas", – kalbėjo J.Varnas.

Dailininkas, šią vasarą paminėjęs savo kūrybos 60-metį, yra sukaupęs tūkstančius karikatūrų ir visas jas perdavė į Literatūros ir meno archyvą. Namie laiko tik spaudoje publikuotas karikatūras, tačiau esą ir jų užtektų bent pradžiai naujai kuriamam Karikatūrų muziejui.

Žanro dar nelaidoja

Kol muziejaus nėra, karikatūristams eksponuoti savo darbus belieka tik kasmetės parodos.

Vieną tokią iki lapkričio 30-osios dar galima aplankyti Palangos viešojoje bibliotekoje.

Parodoje, kurios tema "Žmogus", 33 autoriai pristato 81 satyrinės grafikos darbą. Juos jungia sveikas, šmaikštus, daug darbo ir išmonės reikalaujantis satyrinės grafikos žanras, o vaizduojamose situacijose atsispindi mūsų kasdienybė, įpročiai, siekiai.

Pagrindinis personažas – žmogus – vaizduojamas įvairiausiais aspektais: šaržuotai, linksmai, kartais net kvailai juokingai, užgriebia ir šių dienų Lietuvos bei pasaulio aktualijas.

"Žmogus yra plati tema, visose gyvenimo situacijose dominuoja žmogus – ir teigiamas, ir neigiamas, visoks. Džiugu, kad bibliotekos lankytojai domisi šia paroda, jie ateina į skaityklą, užsuką ir į salę pasidairyti į karikatūras", – kalbėjo vienas parodos dalyvių ir jos kuratorius V.Eidukaitis.

Kiekvieno autoriaus braižas unikalus, tad ir temą visi perteikia subtiliai. Žmogus – vartotojas, kūrėjas, griovėjas, naikintojas.

"Ar išnyks karikatūros žanras? Šia tema neretai pasišnekame su kolegomis, nes jaučiame, jog trūksta jaunimo, kuris papildytų mūsų gretas. Gaila, kad nebėra humoristinio žurnalo, o ir kituose spaudiniuose karikatūrų mažai publikuojama, nors anksčiau ir "Nemunas", ir "Jaunimo gretos", ir "Gamta", "Literatūra ir menas" spausdino. Ir mūsų parodoms buvo skiriamas daug didesnis dėmesys, žmonės į sales parodos atidarymo dieną netilpdavo", – kalbėjo V.Eidukaitis.

Po kruvino išpuolio prancūzų satyrinio leidinio redakcijoje Lietuvos karikatūristai liūdnai juokauja, kad visuomenė juos staiga vėl prisiminė. Humoro jausmo nestokojantys plunksnos meistrai vienareikšmiškai smerkia agresiją prieš laisvą spaudą ir tvirtina, jog ir toliau naudos karikatūrą kaip ginklą kovoje su beprotybe.

Humoras – grėsmė gyvybei

Šios savaitės tragiški įvykiai "Charlie Hebdo" redakcijoje Paryžiuje atskleidė kultūrinių ir religinių skirtumų absurdą – dėl piešinuko nužudyti žmonės. Pasirodo, karikatūra – nekaltas satyrinis grafikos žanras – šiandien tapo grėsmingas gyvybei, o karikatūristo profesija – viena pavojingiausių.

Paradoksalu, bet net didžiausi XX a. despotai, savo šalyse pažaboję žodžio laisvę, sukandę dantis kentė priešiškose valstybėse platinamas juos pašiepiančias karikatūras, ir nėra žinoma, kad būtų surengę panašų demaršą kaip islamistai prieš tokių "įžūlių" leidinių redakcijas ar atskirus kūrėjus.

Šiandien pasaulis pasikeitė – hiperbolizuotą, alegorišką, groteskišką kalbą, netikėtus sugretinimus ar šaržo elementus supranta ne visi.

Kaip bebūtų liūdna, humoras šiandien kelia grėsmę jo kūrėjams.

Dėl šaržų – grasinimai

Vienas garsiausių Lietuvoje politinės karikatūros meistrų Jonas Varnas neslėpė, kad humorą visais laikais suprasdavo ne kiekvienas. Gyvenime dėl savo piešinių karikatūristui yra tekę susidurti su realių herojų nepasitenkinimu.

"Tai buvo dar Atgimimo laikais. Piešdavau Sąjūdžio vadų karikatūras, tai jie pradžioje tuo būdavo labai nepatenkinti. Tada, pamenu, man dėl to dažnai skambindavo "beretės" ir rėkaudavo į ragelį. Pradžioje žmonėms buvo neįprasta, kad iš vadų taip galima šaipytis. Nors nieko užgaulaus tuose šaržuose ir nebūdavo", – pasakojo J.Varnas.

Užsienyje politinės karikatūros buvo įprastos, o sovietmečiu karikatūristai nepiešė tuomečių politinių veikėjų, nes tai buvo tabu.

Tada politinėse karikatūrose galėjo būti vaizduojami tik kapitalistai amerikiečiai su bombomis. Tačiau JAV prezidentų Sovietų Sąjungoje taip pat niekas nedrįso šaržuoti.

"Dabar jau visi politikai supranta ir net nori, kad juos pieštume. Jau nebepyksta ir ranką spaudžia. Nes tą, kurį nupieši, jis – gyvas visuomenėje, o kuris nepastebimas – lieka tik politinis lavonas. Tas lūžis jų sąmonėje įvyko iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Tada jau ėmėme piešti politinius šaržus", – prisiminė karikatūristas.

Išmintingo politiko etalonas

Šalies karikatūristai šiuo metu iš aktyvios veiklos jau pasitraukusį politiką ir žurnalistą Česlovą Juršėną laiko politinių šaržų patronu. Ir ne veltui. Jis bemaž vienintelis iš pat pradžių susitaikė su faktu, kad yra šaržuojamas, ant kūrėjų už tai nepyko ir net surinko gausią savo paties politinių šaržų kolekciją.

Sunku pasakyti, ar už šiuos ar kitus nuopelnus 2006 m. Ukrainos valdžia Č.Juršėnui įteikė Jaroslavo Išmintingojo trečiojo laipsnio ordiną.

Bet kuriuo atveju tai – išties išmintingas politikas.

"Yra žmonių, kurie per daug jautriai reaguoja į karikatūras. Turiu pripažinti, kad buvo tokių mano šaržų, kurie mane užgavo, nes jie buvo neteisingi savo esme, turiniu arba buvo ne pašiepiantys, o šmeižiantys ir besityčiojantys, bet, nepaisant to, aš juos kabinau į savo demokratijos lentą", – pasakojo Č.Juršėnas.

Šiurpino "Demokratijos siena"

Buvęs Seimo pirmininkas pripažino, kad į savo pačių karikatūras ne visi politikai žvelgė taip demokratiškai, kaip jis.

"Ne visi žmonės yra vienodai pakantūs ir ne visi su malonumu kabina ant sienos kabinete ką nors negero apie save. Bet man tai buvo toks savotiškas ginklas. Būdamas Seimo pirmininku, žmones priiminėdavau savo kabinete ir aš juos tyčia sodindavau veidu į demokratijos sieną su mano šaržais", – prisiminė Č.Juršėnas.

Tai esą buvo tam tikra auklėjimo priemonė ir pokalbis su interesantais, anot Č.Juršėno, tapdavo ramesnis ir dalykiškesnis.

"Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką, kai atvykdavo delegacijos iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, ypač Vidurinės ar Centrinės Azijos, švelniai tariant, nelabai demokratiškų šalių vadovai, pamatę mano šaržus, būdavo priblokšti. Jų veidai iš nuostabos nutįsdavo, o aš skubiai pabaigdavau ekskursiją", – juokėsi Č.Juršėnas.

Pasak Č.Juršėno, savo politinių šaržų turėjo ir Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, taip pat buvęs premjeras Adolfas Šleževičius.

Politikai tapo velniais

Politinės karikatūros tradicijos nepriklausomoje Lietuvoje kūrėsi tuščioje vietoje, nes tarybiniais laikais jos tiesiog neegzistavo. Sovietmečiu, be politinių temų, buvo tokių, kurias liesti satyrikams buvo uždrausta, tarp jų – ir religinio pobūdžio. Jokiu būdu negalėjo būti šaržuojami ar pašiepiami tarybiniai politiniai partiniai veikėjai.

Vieno garsiausio žurnalo "Šluota" redakcijoje netinkamus piešinius iš karto atsijodavo. Tada satyrinės grafikos meistrai griebdavosi gudrybių.

Klaipėdietis karikatūristas Evaldas Vėgėlė teigė, kad karikatūra, kaip tada, taip ir dabar, turi ne vieną prasmę, kai piešinyje vienas simbolis užklojamas kitu.

"Kartą yra tekę konfliktuoti dėl šaržo. Todėl vėliau nusprendžiau karikatūrose tiesiogiai tam tikrų herojų daugiau nešaržuoti, kad nebūtų fizinio panašumo. Teko pasitelkti kitokius simbolius", – pasakojo E.Vėgėlė.

Dar vienas legendinis Lietuvos karikatūristas Andrius Deltuva dienraščiui pasakojo, jog sovietmečiu pašiepdamas tarybinę valdžią savo darbuose viską maskavo alegorijomis.

"Pamenu, po tokio renginio vienas kolega juokėsi, kad cenzūra praleido jo politinę karikatūrą, kurioje komunistų partiją jis nupiešė kaip raganą. O aš piešdavau velnius, jie man buvo tolygūs tuometei valdžiai. Dar kai kuriuos veikėjus karikatūrose vaizduodavau žvėreliais, nes tiesiogiai politinė karikatūra tais laikais nebūtų praleista", – tvirtino A.Deltuva.

Bauginimų nebijo

Kalbėdamas apie prancūzų kolegų tragediją, karikatūristas J.Varnas pabrėžė, kad piešti ką nori, šaipytis ir kritikuoti turi teisę kiekvienas.

"Mums Lietuvoje islamo problemos kol kas dar neaktualios. Sėdžiu štai su draugais jau valandą, žiūriu pro langą, nemačiau praeinančios nė vienos moters su čadra ar kokio nors tautiškai pasidabinusio musulmono. Mano manymu, tie islamistai savo agresyvumu patys sau kasa duobę", – dėstė J.Varnas.

Karikatūristas įsitikinęs, kad nežabotas smurtas sukels priešišką reakciją ir, jei musulmonai nepakeis savo požiūrio į pasaulį, juos ims varyti iš Vakarų valstybių.

"Tačiau jei susiklostys tokia situacija ir reikės, mes piešime aštrias karikatūras ir tuo klausimu. Pasidėsime kirvį po pagalve ir dirbsime savo darbą", – laikydamasis solidarumo su žuvusiais kolegomis iš Prancūzijos teigė J.Varnas.

"Gaila, kad mūsų demokratija pasiekė tokią būseną, kai mes visus stengiamės toleruoti, o visi likusieji mūsų netoleruoja. Turime pasiruošti tam, kad kuo bus didesnė demokratija, tuo didesnį pavojų jai kels grubi, įžūli fizinė jėga", – įsitikinęs E.Vėgėlė, pabrėžęs, jog šio konflikto šaknys yra gilesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.