Inspiruota tradicijų
K.Kazlauskaitė – viena iš nedaugelio šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos kūrėjų, nuosekliai dirbančių su organika. Simbiotinis santykis su gamta, kurį vis dažniau atranda menininkai, jos kūryboje egzistuoja jau nebe pirmą dešimtmetį. To priežastis – pagarbus ir drauge smalsus santykis su kaimiškąja realybe, neatsiejama nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio.
Jau devintojoje personalinėje juvelyrės parodoje „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“ stebinantys kūriniai iš neįprastų medžiagų prabyla apie žmogaus ir gyvūnijos ryšius ir bendrą būvį.
Dar ne taip seniai gyvuliai neretai buvo laikomi toje pačioje patalpoje, kur gyveno ir žmonės, vėliau tapdavo žmonių maistu. Toks gyvenimo būdas atrodė įprastas ir natūralus – gyvuliai už šilumą ir rūpestį atiduodavo gyvybę, mėsą, odą, šerius ir pūsles, virsdami žmonių išgyvenimo garantu.
K.Kazlauskaitė savo kūryboje mąsto apie tai, koks mūsų santykis su gamta ir gyvūnija yra šiandien, ir savo mintis verčia į autorinės juvelyrikos kalbą. Pasitelkdama nepopuliarias, lietuvių šiuolaikinėje juvelyrikoje nenaudojamas medžiagas ir objektus – kiaulių žarnas, pūsles, pergamentus iš gyvulio odos, ji kalba apie gamtos ir kultūros sąsajas ir daugialypes prieštaras.
„Man įdomu, kad organika, kadaise buvusi gyvenimo dalimi, šiandien gali kelti nemalonias reakcijas, – sako menininkė. – Tačiau tai, kas anksčiau atrodė natūralu ir harmoninga, dabar kelia daugybę klausimų – ne tik estetinių, bet ir etinių.“
Nuo barškučių iki segių
Viename interviu menininkė pasakojo kiaulės pūslę pirmą kartą atradusi gyvendama Norvegijoje, kai panirusi į savirefleksiją atsigręžė į ankstesnes kartas formavusias aplinkybes, atrado ankstyvuosius žaislus, padirbtus iš kiaulės pūslių ir žirnių.
Smalsumo skatinama nusprendė patyrinėti šią organinę medžiagą. Iš pradžių iš pūslių, sėklų, žirnių, stiklo drožlių pasigaminusi barškučius, vėliau pabandė vieną supjaustyti lakštais.
Tai, kas anksčiau atrodė natūralu ir harmoninga, dabar kelia daugybę klausimų – ne tik estetinių, bet ir etinių.
„Šie tyrinėjimai peraugo į kūrybinius bandymus – pieštuko, parkerio piešiniai, auksavimas, sidabravimas, lankstymas. Pati medžiaga išdžiūvusi primena popierių. Sūdyta ji balta, o jei džiovinama nesūdyta, tampa savotiškai skaidri, pasimato kraujagyslių struktūra", – portalui „Vilniaus galerija“ yra pasakojusi K.Kazlauskaitė.
„Netrukus radosi ir pirmosios pergamento segės iš kiaulės pūslės. Vėliau sekė domėjimasis daugiau žaislų kultūra, socialine vaikystės istorija, skaičiau ir kitokio tipo literatūrą, pasakojančią apie žmonių papročius šiandien ir seniau.“
Išlaisvinta kūryba
Anot menininkės, metalo ir juvelyrikos mene kaip ir visuotinai pripažintose meno srityse nėra rėmų, nebent tu pats juos sau susikuri. Ji sako norinti juvelyrikos meną pakylėti virš funkcionalumo.
„Meno paskirtis yra būtent apmąstyti gyvenimą, o per juvelyriką tai daryti yra dar įdomiau, nes juvelyrika – tai menas, esantis arčiausiai žmogaus kūno, ir dėl to tai yra stipru. Ir kaip tik todėl man atrodo – jeigu jau imiesi mąstyti apie esminius gyvenimo klausimus, tai reikia daryti rimtai, iš pagrindų. Juvelyrikos menas gali būti ir kitoks, nei mes įpratę matyti. Jis tavęs neturi įrėminti. Tu turi būti laisvas", – sako K.Kazlauskaitė.
Tad pūslė iš gyvūno organo tapo medžiaga menininkės kūrybai, kiaulės kūno dalis – konceptualia žmogaus kūno puošmena. K.Kazlauskaitės rankose žarnos virsta estetišku juvelyrikos objektu, apgaubiančiu gintaro gabalėlius ir organiškai sujungiančiu juos į vieną visumą. Pačios menininkės išdirbtos odos pasidengia lakštiniu auksu ir virsta organinėmis segėmis ir objektais – pergamentas panašus į popierių, iš jo galima išlankstyti seges ir armonikėles ar lėktuvėlius, potencialiai galinčius nutūpti ant kūno.
Parodos koncepcija
„Organiniai žaidimai“ kalba apie bendrą būvį. Apie tai, kad mes esame gamtos dalis, kuri kartais ima maištauti – ir gali būti nubaudžiama. Apie tai, kad žmogus žaidžia su gamta tol, kol ši praranda kantrybę ir parodo, kad tesame tik apgailėtini žaisliukai stichijos rankose. Apie tai, kad esame vieni kitų žaislai. Mes visi esame vienis, ir kartais mūsų kūnai, užuot sudūlėję, randa pratęsimą kitais pavidalais.
Tai, kas buvo neestetiška, gyvuliška, kūniška, virsta šiuolaikinės juvelyrikos komponentais, tarsi inkliuzai paslėptais tarp durpių briketų ir apgaubtais organinio stiklo gaubtais. Ir neatsitiktinai.
Žarnos ir pergamentas, pūslės ir gintaras, kuris taip pat yra organinės kilmės mineralas, – visa tai K.Kazlauskaitės interpretacijoje pasakoja apie organiškai suvokiamą gyvenimą.
