Atstovaudamos dramos teatro ribas peržengiantiems žanrams – nuo šiuolaikinio šokio iki pojūčiais grįsto teatro – kūrėjos "Tautos namų" pastogėje savo darbus atskleidė "Foreign Friendly Performance Platform" metu.

Per gyvenimo ritmą, vadinamą skubėjimu, spėjome trumpai aptarti, kas dabar verda jaunų kūrėjų galvose, kiek spėjama, nespėjama, ko ieškoma, prarandama, atrandama ir, žinoma, kaip susiburiama į tokias idėjines festivalių iniciatyvas.

Pastebėtina, kad merginų darbus taip pat noromis, o greičiausiai vis dėlto nenoromis kontekstualiai jungia individualios kūrybinės paieškos, aprėpiant tokias universalias temas kaip gimimas (iš kur atsiradau?) asmeninis užkodavimas (kas aš esu?) ir svajonių kūrimas (kur link einu?). Kitaip tariant, intuityviai šie kūriniai dėliojasi per gyvenimo ir pasirinkimo tarpsnius – nuo gimimo iki savirealizacijos. Nuo privalomos būties, niveliavus pasirinkimo laisvę ir išvystant šviesą, nes taip buvo nuspręsta, iki asmens kodo priskyrimo, kuris irgi, beje, buvo priskirtas be mūsų pasirinkimo – iki svajonių Amerikos. Nuo vakar iki dabar. Atsakymus geriausiai sužinoti iš pačių menininkių.

– Kaip šie kūriniai atsirado po vienu stogu?

Karolina Žernytė (K.Ž.): Viskas prasidėjo nuo pažinties su "Teatrono" komanda, su kuria, beje, turime nemažai bendro. Drįsčiau sakyti, kad dabar kaip tik vyksta Pojūčių teatro ir Kauno publikos dialogo kūrimas. Du nauji projektai skirti konkrečiai šiam miestui: ritualas moterims "Atvira oda" Kauno kameriniame teatre ir edukacija "Pojūčių paveikslai" Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Norisi naujai publikai parodyti ir daugiau kūrinių, išvysti ir patirti kauniečių reakcijas. Mūsų spektakliuose tekstas nėra pagrindinė priemonė, o pojūčių kalba – tarptautinė. Todėl labai apsidžiaugėme idėja pakviesti į teatrą žmones, kuriems lietuviški kultūros renginiai gali būti neprieinami.

Agnietė Lisičkinaitė (A.L.): Dievinu festivalius. Jų atmosferą, pažintis, kultūros intensyvumą. Po kiekvieno festivalio jaučiuosi kaip po gero seminaro. O galimybė pasirodyti tik leidžia pasijusti komunos dalimi.

Greta Grinevičiūtė (G.G.): Manau, kad kiekvienas festivalis – tai galimybė suartėti su kitais savo srities menininkais, kūrėjais, specialistais. Kadangi festivaliuose būna intensyvi kūrybos koncentracija – tai puiki platforma tobulėjimui.

– Kas būtent kūrėjas skatina rinktis tokias temas? Kaip idėjinis impulsas pasiekia sceną? Kiekviena labai skirtinga, bet visos tuo pat metu svarsto egzistencinės būties klausimus, nors ir ne vienodais rakursais.

Oksana Griaznova (O.G.): Manau, kad asmens kodas yra iš dalies dirbtina duotybė, suteikta valstybės kaip registravimo ir identifikavimo priemonė. Nepasakyčiau, kad asmens kodas gali apibrėžti žmogiškumą, jis nurodo tik gimimo datą ir lytį. Juk kiekvienas žmogus yra labai savitas ir išskirtinis, asmuo nėra tik gimimo data. Būtent dėl to nemanau, kad asmens kodas gali apibrėžti asmenybę kaip tokią, arba žmogiškumą, nors tikiu, kad numerologijos atstovai gali su tuo ir nesutikti.

Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu.

Tad mano asmeninis santykis su asmens kodu yra dvejopas. Iš dalies, mano asmens kodas yra tik mano, ir niekieno kito. Jaučiu saviatą prisirišimą prie jo. Vis dėlto, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai tik skaičių seka – abstraktus kodas. Pati turiu tris asmens kodus arba identifikavimo numerius, tačiau prisirišusi esu tik prie lietuviškojo. Tačiau tokio aspekto negvildenau būtent šiame spektaklyje, bet manau, kad hipotetiškai tai galėtų tapti kūrybiniu eksperimentu ateityje.

K.Ž.: Kūrybinį stimulą suteikia noras tyrinėti save ir žmones, pačią giliausią mūsų prigimtį. Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu. Kaip ir kiekviename darbe, būna geresnių dienų, būna, kad susiduri su sunkumais spręsdamas vieną ar kitą klausimą. Įkvėpti gali ir kasdienybė, kaip kad ir žmonių, žiūrovų stebėjimas kartais gali pasiūlyti idėjas. Pojūčių teatre centrinę vietą užima žiūrovas. Žiūrovo jautrumo, atvirumo auginimas yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų.

A.L. ir G.G.: B&B gimė iš dialogo paieškų. Siekėme surasti jungtį tarp vaizdo ir šokio, kasdienės dokumentacijos ir sceninio pastatymo. Esminis žodis mūsų pradžioje buvo "Between", o tada jau savaime atsirado perukai, blondinės ir visa jų istorija.

Na, o "Amerikietiška svajonė" gimė Amerikoje. Šią vasarą atlikome dviejų savaičių rezidentūrą šokio laboratorijoje "Vermont Performance Lab". Atvykusios stengėmės kuo daugiau pasisemti iš aplinkos, ją tyrėme. Taip gimė mūsų svajonė ir jos paieškos. Agnietei ir Gretai gal ir nėra taip lengva svajoti, tačiau B&B svajojimas yra jų kasdienybė! Jos yra laisvos nuo statuso normų ir leidžia savo svajas į platųjį pasaulį, nekvestionuodamos, kas dera ar nepridera. Visas B&B projektas iš esmės kelia klausimus laisvės ir jos riboženklių tema. Šiame darbe svajonės narstomos taip pat per laisvės prizmę. Galų gale, kiek šiuolaikinis individas gali leisti sau svajoti? Kai Greta ir Agnietė užsideda perukus ir tampa B&B, viskas tampa kūrybišku žaidimu ir tada jau mūsų kaip kūrėjų, A ir G, sprendimas, ką mes naudosime savo kūryboje. Kadangi "B&B American Dream" darbas kol kas – tik eskizas, pasirodymo metu atskleidėme dokumentuotus įspūdžius iš svajonių šalies Amerikos.

****

Vis dėlto kavos puodeliai senka, akys merkiasi, o darbai veja toliau. Taip ir "Foreign Friendly Performance Platform" pradėjo įgyvendinti savo užgimstančias svajones ir jau spėjo užverti savo pirmąsias duris. Tuo metu per skubėjimo prizmę ir besiskleidžiančias asmeninės būties paieškas po trumpo pokalbio man galvoje tesisuko ištrauka iš Senekos laiško: "Visi rūpinasi, ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai – niekas. Lik sveikas." Seneka. Laiškai Lucilijui.

Kartais atrodo, kad nuo pat gimimo iki pažadėtos amerikietiškosios svajonės esame vedami būtinųjų gyvenimo atributų. Vienaip ar kitaip save apsibrėžti arba bent jau mėginti identifikuoti per tam tikrus kodus, kuriuos susikuriame, o laisvę pajusti tik persikūnijus į personažus ir nusimetus savojo "aš" kaukę. Tačiau gerai juk gyventi gali kiekvienas – ilgai, deja, niekas. Tad, artėjant eglučių įžiebimų fanfaroms, uždarius festivalio duris, o merginoms bei jų kūrybai ir toliau atrandant kelią į kauniečių širdis – gyvenkime gerai. Ne leopoldiškai draugiškai, o tiesiog gerai.

Likime sveikos.

Ritualu spektaklis vadinamas neatsitiktinai – jis skirtas ne žiūrėti, bet patirti. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su "Atviros odos" dalyvėmis tyrinės savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus.

"Tai savotiška jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų. Tekėti kaip upei su begale nematomų tamsių srovių, niūniuoti ir kikenti, užuosti savo odos poras", – sako režisierė K.Žernytė.

Ji kalba apie mūsų tikrąją, vidinę odą, kurią "užsiauginome storą arba randuotą, bet kuri vis dar yra be galo jautri, gebanti klausyti, atjausti, džiuginti". Režisierė kviečia nusivalyti kasdienį grimą ir leisti sau pabūti jautrioms, stiprioms, smalsioms – tiesiog pabūti moterimis.

Pojūčių teatras jau keletą metų kuria naujos formos spektaklius, kuriuose, be įprastų žiūrovų, dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame spektaklyje jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas, pajuntama atmosfera ir žmogiškas bendravimas.

Pojūčių teatre "vaidinimas" įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas ne vien tik žiūrovo akiai, bet ir visiems jo pojūčiams. Scena čia reiškia ne vien tik konkrečią fizinę vietą – iš konkrečios vietos ji persikelia į kiekvieno dalyvio sąmonę.

"Atviroje odoje" moterys visos kartu ieško šiuolaikinės moteriškos mitologijos: aiškinasi savo laumiškumą, gilinasi į savo galias, tikrinasi savo vietą kitų būtybių atžvilgiu.

Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria dabarties momento patirtimi. Aktorius čia tampa atsidavusiu pojūčių gidu, todėl spektaklio erdvė tampa empatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.

Boriso Dauguviečio auskaru už naujų teatrinių formų paieškas apdovanota Pojūčių teatro sumanytoja ir įkūrėja K.Žernytė dažnai kaip atspirties tašką renkasi lietuvių mitologiją. Savo kūryba ji nagrinėja žmogaus prigimtį, o mitologiją laiko ta sritimi, kuri labai ryškiai tą prigimtį atskleidžia. "Žmonės ją kūrė intuityviai, bandydami suprasti save ir supantį pasaulį", – teigia režisierė.

"Atviroje odoje" moterys visos kartu ieško šiuolaikinės moteriškos mitologijos: aiškinasi savo laumiškumą, gilinasi į savo galias, tikrinasi savo vietą kitų būtybių atžvilgiu.

Teatrinis ritualas "Atvira oda" gimė Pojūčių teatrui bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru. Jis sukurtas specialiai šio teatro skliautinio rūsio erdvei, kurioje telpa vos 20 žmonių, ir nuo šiol nuolatos bus šio teatro repertuare.

Kas: Pojūčių teatro spektaklis "Atvira oda".

Kada? Gegužės 10 d. 20 val., gegužės 11 d. 18 ir 20 val.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Pojūčių teatras ir jo sumanytoja bei įkūrėja režisierė Karolina Žernytė, teatrą kurianti ne scenoje, o žiūrovo sąmonėje, kviečia moteris leisti sau nors trumpam pabūti savimi. Kvapais, garsais, judesiu, skoniu nusivalyti kasdienį grimą rituale „Atvira oda“.

Ritualu spektaklis vadinamas neatsitiktinai – jis neskirtas žiūrėjimui, o skirtas patyrimui. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su „Atviros odos“ dalyvėmis tyrinės savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus. Anot režisierės K. Žernytės, „tai – savotiška jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų. Tekėti kaip upei su begale nematomų tamsių srovių, niūniuoti ir kikenti, užuosti savo odos poras“. Karolina kalba apie mūsų tikrąją, vidinę odą, kurią „užsiauginome storą arba randuotą, bet kuri vis dar yra be galo jautri, gebanti klausyti, atjausti, džiuginti“. Režisierė kviečia nusivalyti kasdienį grimą ir leisti sau pabūti jautriomis, stipriomis, smalsiomis - tiesiog pabūti moterimis.

Pojūčių teatras jau keletą metų kuria naujos formos spektaklius, kuriuose be įprastų žiūrovų dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame spektaklyje jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas, pajuntama atmosfera ir tarpžmogiškas bendravimas. Pojūčių teatre vaidinimas įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas ne vien tik žiūrovo akiai, bet visiems jo pojūčiams. Taip pat scena čia reiškia ne vien tik konkrečią fizinę vietą – scena persikelia iš konkrečios vietos į kiekvieno dalyvio sąmonę. Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria dabarties momento patirtimi. Aktorius čia tampa atsidavusiu pojūčių gidu, todėl spektaklio erdvė tampa empatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.

2014 m. Boriso Dauguviečio auskaru už naujų teatrinių formų paieškas apdovanota Pojūčių teatro sumanytoja ir įkūrėja Karolina dažnai kaip atspirties tašką renkasi lietuvių mitologiją. Savo kūryba ji nagrinėja žmogaus prigimtį, o mitologiją laiko ta sritimi, kuri labai ryškiai tą prigimtį atskleidžia.

„Žmonės ją kūrė intuityviai, bandydami suprasti save ir supantį pasaulį“, - teigia Karolina. „Atviroje odoje“ moterys visos kartu ieško šiuolaikinės moteriškos mitologijos: aiškinasi savo laumiškumą, gilinasi į savo galias, tikrinasi savo vietą kitų būtybių atžvilgiu.

Teatrinis ritualas „Atvira oda“ gimė Pojūčių teatrui bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru. Jis sukurtas specialiai šio teatro skliautinio rūsio erdvei, kurioje telpa vos dvidešimt žmonių, ir nuo šiol nuolatos bus šio teatro repertuare.

PREMJERA!

Gegužės 10 d. 20 val.

Gegužės 11 d. 18 ir 20 val.

Kauno miesto kameriniame teatre, Kęstučio g. 74a

„Atvira oda“

Pojūčių spektaklis moterims

Režisierė – Karolina Žernytė

Dailininkė – Šarūnė Pečiukonytė

Konsultantės: Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė („Hortus Apertus” – kvapai), Laura Lukenskienė („Kadujo” – sutartinės), Elona Ilgiuvienė (jungistinė psichoanalizė), Daiva Vaitkevičienė (lietuvių mitologija), Jadvyga Balvočiūtė ( „Jadvygos žolės” –  vaistažolės), Rumšiškių liaudies buities muziejaus Dvaro pirties moterys.

Vaidina: Karolina Žernytė, Aistė Jančiūtė, Raminta Šniaukštaitė, Edita Niciūtė

Uoslės renesansas

"Kvapas gali palengvinti bendravimą, todėl man džiugu, kai žmogus, iš pradžių užuodęs tik močiutės rūsį, vėliau kvapo veikiamas vaizduotėje piešia tamsų mišką, žybsinčias lapės akis, konkrečius augalus, pelkę", – šyptelėjo psichologė, kartu su kvapų meno grupe "Hortus apertus" uostomojo meno projektus kurianti Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė.

Prieš prasidedant "spektaklio" repeticijai, Jurga ant stalo išdėliojo dešimtis aliejinių kvapų ir įvairių medžiagų indelių. Šįkart repeticija atvira, Pojūčių teatro aktoriai kartu su žiūrovais panirs į kvapų pasaulį.

"Plano neturime. Ateinu su daiktais, dalijuosi kūrybine patirtimi ir patenku į laviną klausimų. Tobulėjant technologijoms uoslės pojūtis išgyvena renesansą, – šypsojosi Jurga ir ištiesė ranką su gabalėliu dervos. – Norite paragauti? Duosime ir žiūrovams. Sakote, rūgštelė, kartumas? Ji praktiškai beskonė, vis dėlto jos aromatą galima pajusti kylant į nosį per burną."

Mūsų tikslas – bendrauti su žiūrovais per pojūčius, kuriuos primirštame.

"Mūsų tikslas – bendrauti su žiūrovais per pojūčius, kuriuos primirštame, – idėja įkurti Pojūčių teatrą K.Žernytei kilo, kai studijuodama lėlių teatro meną ji sumanė lėlių vaidinimą parodyti neregiui. – Taip viskas prasidėjo. Su neregiais dirbame ilgai, tyrinėjame žmogaus prigimtį per įvairius pojūčius. Rega, lytėjimas, šokis, judesys, uoslė. Kvapas, kaip ir garsas, yra vieni stipriausių atmosferos kūrėjų."

Senjorai užrištomis akimis

Augant vartojimui, keičiantis maisto produktų sudėčiai, įsivyraujant sintetiniams kvapams žmonės praranda santykį su kai kuriais pojūčiais.

"Nesu filosofė, bet mūsų pojūčiai išties bunka. Pirminių pojūčių susigrąžinimas – tarsi grįžimas prie savo ištakų, į vaikystę. Pažvelkime į vaikus, – ragino K.Žernytė, – jie nesivaržo, naudojasi visais pojūčiais, naują daiktą iš pradžių ragauja, tik po to apžiūri formą. Pojūčių teatre negali atsiriboti, nes tu ne tik žiūrovas, bet dalyvis. Tokių dalykų nesurepetuosi."

Ką netikėto atrado režisierė? Jai smagiausi susitikimai tarp neregių ir matančiųjų.

"Aklasis užrištomis akimis jaučiasi geriau nei regintysis. Ir jie pradeda bendrauti be ribų, nebijo prieiti vienas prie kito ir suvokia, kad vienas nuo kito nesiskiria, – pastebėjo Karolina. – Verki, juokiesi, kalbi, o užriša akis, ir viskas pasikeičia."

Gyvenime laisvai besijaučiantis žmogus staiga tampa susikaustęs, o kai jam atriša raištį jis prisipažįsta, jog jautėsi atsipalaidavęs. Arba santūrus žmogus – priešingai, užrištomis akimis staiga atsipalaiduoja.

"Vokietijoje mūsų teatre lankėsi daug solidžių žmonių, kai kurie senjorai, užrišus akis, taip atsipalaidavo, kad lipo ant kitų žiūrovų. Neatidavė mūsų daiktų, sprogdino balionus, o atrišus raiščius nuo akių vėl tapo rimti senjorai su lazdelėmis", – nusijuokė K.Žernytė.

Prakalbus apie niuansus tarp vyrų ir moterų, Karolina pastebėjo skirtumą, kad vyrai dažniausiai bando vertinti protu. Beje, viename spektaklyje moterys nesunkiai įkūnijo vyrus, o šiems buvo nelengva virsti moterimis.

"Ar taip daryti, ar ne?" – vyrus dažnai kamavo toks klausimas ir vyko nuolatinė proto kova.

Kūdikiui šlapimas nedvokia

Šiuo metu kuriamas pojūčių spektaklis-ritualas – vienas naujausių. Kol kas – atskirai moterims ir vyrams. Regis, moterų uoslė geresnė nei vyrų.

"Neseni tyrimai įrodė, kad jos efektyviau mokosi aptikti kvapą, yra tyrimų, įrodančių ryšį tarp uoslės ir lytinės sistemos iki brandos ir po menopauzės, – aiškino J.Katakinaitė-Jakubauskienė. – Juokaujama, kad jei šuns uoslė septynis kartus geresnė už moters, tai moters tiek pat kartų geresnė už vyro."

Regis, vaikams kritiškumą "čia smirda, o čia kvepia", įdiegiame mes patys. "Jie to neatsineša gimdami. Kai kada tai darome saugodami nuo pavojų. Tarkim, kai kvapas perspėja anksčiau nei skonis apie rūgtelėjusį produktą, kai kada tiesiog iš savo pačių subjektyvaus "skanu-neskanu" pojūčio", – aiškino Jurga.

Kvapų dailė ir melodija

Ar galima kvapus sieti su žmogaus savybėmis?

"Kalbant apie savybes, svarbiau asmeninės patirtys nei statistika. Literatūra mini medikų aprašytą atvejį, kai jaunuoliui po narkotikų vartojimo savaitę sustiprėjo uoslė ir žmones jis, tarsi šuo, įsiminė iš kvapo, – pastebėjo Jurga. – Ir mūsų kūrybiniuose projektuose sulaukiame atsiliepimų, kai uoslės lavinimo žaidime dalyvavęs žmogus sako, štai, gyvenau ramiai, nieko neužuodžiau, o dabar nebegaliu, viską jaučiu."

Sintetika, maisto saldikliai, tabakas, alkoholis ir kiti nesveiki dalykai iškraipo ir paveikia smegenų centrus.

Sintetika, maisto saldikliai, tabakas, alkoholis ir kiti nesveiki dalykai iškraipo ir paveikia smegenų centrus. Atbunka ne tik uoslė, bet ir kiti pojūčiai, todėl natūralumo, dvasingumo keliu einančių žmonių pojūčiai, juslumas padidėja, spalvos pasidaro ryškesnės.

Kvapai pažadina prisiminimus, kurie siejasi ir su emocijomis. Kuo daugiau sąmoningai uostysime, tuo geriau pažinsime kvapus.

Jurgą labiausiai džiugina žmonių atradimai beuostant įvairius jiems nepažįstamus aromatus.

"Pavyzdžiui, iš pradžių kvapas jam primena močiutės spintelę ar rūsį, bet palaipsniui žmogaus žodynas keičiasi, pamažu kvapo vedamas pradeda vaizduotėje piešti tamsų mišką, žybsinčias lapės akis, konkrečius augalus, pelkę, – pasakojo Jurga. – Turtėja emocinis pasaulis. Bet uoslė – ne tik emocija, atmintis, tačiau ir estetinis patyrimas. Tai sunku suprasti protu, bet kvapioje erdvėje atpalaiduota vaizduotė, atmintis kuria paveikslus, jei jūsų dominuojanti juslė, rega arba imate kvapą girdėti tarsi muziką. Taigi patiriate kvapų dailę arba aromato melodiją."

Biochemikai pajuto jodą

Ar pagal kvapą galima atspėti žmogaus būseną?

"Kvapas gali padėti atsiverti sau ar kitam, – neslėpė Jurga. – Nemėgstamas kvapas – taip pat žinutė. Galima žmogų paskatinti papasakoti, kodėl tas kvapas nepatinka. Kartais pokalbiai išsivysto į asmeninius atradimus ar spręstinas problemas. Pavyzdžiui, draugė, gavusi dovanų kvapų rinkinį, vieną iš jų pasiimdavo eidama miegoti – tas kvapas tarsi atkūrė ryšį su mirusia vaikystėje seserimi."

Psichiatrijoje į kvapų naudojimą žvelgiama atsargiai, esą jie pernelyg stimuliuoja.

Lengviausia atspėti tą kvapą, kurį pameni iš patirties. Citrusinius kvapus pažįsta daugelis, nors nežinant atskirti mandarinų žievelės kvapą nuo citrinų pavyks toli gražu ne kiekvienam.

"Lengvai atspėja gerai žinomų levandų, mėtų, kai kurių prieskonių kvapą, – pastebėjo Jurga ir prisiminė atvejį, kai orientaciniame uoslės žaidime dalyvavę biochemikai užuodė jodą ir kitų variantų tiesiog nebegalėjo priimti. – Taip pasitaiko – užuodi labai gerai pažįstamą citriną ir daugiau negali nieko užuosti iš to aromato. Tačiau reikia įsiuostyti, leisti plaukti mintims ir tada atrasi, kad citrina kvepia dar ir garažu."

Asociacijos – skirtingos

Jei nori mokytis lavinti uoslę, Jurga pataria išsirinkti kvapiąją substanciją. Tai gali būti eterinis aliejus, jų mišinys ar kitais būdais išgautas aromatas. Reikia užlašinti ant popierėlio ir uostyti, leisti plaukti mintims ar kalbėtis, pasidalyti bet kuria pirma į galvą šaunančia asociacija. Po kelių užsiėmimų pajusi kvapo pokyčius, asmeninius atradimus.

"Ir tada žmonės atveria savyje kosmosą – susipažįsta su savo pačių uosle, – šyptelėjo J.Katakinaitė-Jakubauskienė. – Mane kvapai išmokė būti laimingą. Būti čia ir dabar, įnešė sąmoningumo."

Ar nematant žmogaus apie jį kažką galima papasakoti iš kvapo?

Yra įvairių performansų su kvapais. Ir ne tik maloniais. Pavyzdžiui, su prakaito kvapu.

"Eksperimentuojant, meniniais tikslais ar dėl žaismės gali kažką bandyti, džiaugtis asmeniniais atradimais, bet pretenduoti į objektyvias išvadas būtų per drąsu, – pripažino Jurga. – Mano ir kolegių pastebėjimais, išties skiriasi vegetarų ir visavalgių kūno kvapas. Aš pati užuodžiu, kad mano vyras tądien viešai kalbėjo. Adrenalinas, stresas turi savo kvapą, jį nesunku išmokti atpažinti."

Pojūčių teatro režisierė prisiminė, kai jiems reikėjo sukurti nemalonų, bet ne pernelyg baisų vaikišką personažą – Audros Senį. "Juo tapo du maišiukai krakmolo, kurie skleidė garsą, tarsi jis šlepsėtų per sniegą, ir mėšlo kvapas, – pasakojo K.Žernytė. – Visi reaguodavo beveik vienodai – atsitraukdavo."

Bet, pastebėjo Jurga, kaime augusius žmones mėšlo kvapas gali veikti priešingai – nukelti į vaikystę, net sužadinti šypseną, žaismingus prisiminimus. Miesto vaikai maloniau uos ozono bei elektros iškrovos kvapą.

Ar skubėdami nežinia kur, kintant gyvenimo būdui, natūralumą keičiant dirbtinumu, žmonės nepraras pojūčių?

"Urbanistiniam, civilizuotam žmogui taip tik atrodo, kad toks – visas pasaulis. Nereikėtų susireikšminti, – šyptelėjo Jurga. – Aš tikiu pusiausvyros dėsniu."

Baigusi vaidybos studijas LMTA, dirbusi aktore lėlininke, šiuo metu Karolina yra įkūrusi teatrą, skirtą ir akliesiems.

– Prieš trejus metus įkūrėte „Pojūčių teatrą“, supažindindama Lietuvos teatro sceną su netradicine performanso koncepcija, kuriame dalyvauja ir nematantys žiūrovai. Kasmet pastatote naujų spektaklių, esate įvertinta ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu. Kuo jums įdomus jūsų darbas?

– Kadangi nesu baigusi režisūros studijų, mano spektakliai – eksperimentiniai. Kad būčiau pripažinta, turiu nuolatos dirbti.

Dar studijuodama supratau, jog norėčiau kurti spektaklį, kuriame būtų naudojami ir kiti pojūčiai – ne tik rega, – paaiškinantys siužetą.

Mano darbas pilnas kūrybinių iššūkių. Ruošiant spektaklius „Pojūčių teatrui“, perteikdami kūrinį naudojame skirtingus pojūčius. Dažnai tai labai meditatyvūs kūriniai, skirti tik užsimerkusiems žiūrovams, tačiau kartais tai yra dideli, masiniai, judrūs spektakliai.

Visais atvejais kartu su kūrybine komanda tyrinėjame temą, kuri mums įdomi. Pavyzdžiui, prisiminimai – kaip juos galime prikelti per pojūčius, kai žiūrovų akys būna užrištos. Su dar kitokiais iššūkiais susiduriu kurdama Nacionaliniame dramos teatre: ieškome būdų, kaip išlaikyti žiūrovo dėmesį ir kurti bendrą ritualą su reginčiu ir nereginčiu žmogumi.

– Manoma, jog empatiją socialiai atskirtoms grupėms jaučiantys žmonės neretai patys yra susidūrę su panašiomis patirtimis. Kodėl jūs pasirinkote būtent tokį teatro žanrą, įtraukiantį ir akluosius?

– Į regos negalią turinčių žmonių bendruomenę dėmesį atkreipiau ieškodama naujų teatro formų. Tai neatsitiko dėl gailesčio, o kilo iš smalsumo. Žinoma, tu negali nejausti empatijos, kuomet susipažįsti su tais žmonėmis, su jų gyvenimu. Supranti, koks skirtingas, bet kartu ir panašus, yra jų pasaulis. Aklajam sunku suprasti spektaklį, kai jis nemato vykstančio veiksmo, scenografijos, apšvietimo.

Dar studijuodama supratau, jog norėčiau kurti spektaklį, kuriame būtų naudojami ir kiti pojūčiai – ne tik rega, – paaiškinantys siužetą. Tokia spektaklio koncepcija yra didelė dovana aktoriui ir režisieriui: tu iškart matai žmogaus reakcijas, gali su jomis žaisti, provokuoti, raminti. Tokiu būdu lengva pažinti žmones.

Galimybių yra daug, tik reikia būti plačiai atmerktomis akimis, nuolatos domėtis ir nebijoti bandyti savęs įvairiose srityse. Svarbu, kad darbas, kurį dirbi, iš tiesų rūpėtų.

– Ar jaunas menininkas Lietuvoje turi galimybių save realizuoti?

– Galimybių yra daug, tik reikia būti plačiai atmerktomis akimis, nuolatos domėtis ir nebijoti bandyti savęs įvairiose srityse. Svarbu, kad darbas, kurį dirbi, iš tiesų rūpėtų – menininkui nereikėtų vengti visuomeninės ar švietimo veiklos, vertėtų ieškoti bendradarbiavimo būdų ir su kitais kūrėjais, kitų meno sričių atstovais.

– Tiesiogiai dirbate su socialinės atskirties grupėmis, – kaip manote, kodėl Lietuvoje jų tiek daug?

– Visos socialiai pažeidžiamos grupės yra arba atskirtos, arba pačios atsiskyrusios nuo visuomenės. Atskirtis egzistuoja dėl žmonių prisitaikymo, jų įpročių. Visgi tų bendruomenių vidinis klimatas yra geras: žmonės tarpusavyje bendrauja, yra panašių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą.

Manau, labiausiai atsiskyrusi yra pati visuomenė. Mes nukenčiame dėl to, jog nesidomime tomis grupėmis. Neturėtume jų ignoruoti, priešingu atveju tai gali mums patiems turėti skaudžių pasekmių.

– Šiuo metu ruošiatės spektaklių premjeroms. Ar netrūksta ramybės ir susikaupimo šiuo, prieššventiniu, laikotarpiu? Kaip įprastai derinate sveikos gyvensenos ir įtempto darbo režimą?

– Šiuo metu man labiausiai trūksta gamtos, nes viskas, ką tenka matyti, yra teatro scenos. Tačiau toks gyvenimas. Kartais nėra darbo kelis mėnesius – tai irgi nėra labai sveika, kartais to darbo būna labai daug, tenka statyti kelis spektaklius vienu metu. Žinau, jog organizmui tokie pokyčiai kelia stresą, tačiau jau pusmetį dirbu tik Vilniuje, jaučiu savotišką rutiną.

Stengiuosi skirti laiko sveikatai, sportui. Itin mėgstu kontaktinę improvizaciją, tai ypač kūrybiška šokio kryptis. Manau, jog be sveiko kūno sunku sveikai mąstyti, tačiau artėjant premjeroms sunku tai suderinti.

Dabar intensyviai ruošiuosi spektaklių premjeroms: kitą savaitę bus rodomas spektaklis-ritualas „Pirmapradis“. Gruodžio pabaigoje bus kita premjera. Tai visiškai skirtingi darbai, bet manau, jog abu yra pasiruošę susitikti su žiūrovu.

Režisierės Dalios Tamulevičiūtės premija šiais metais skirta spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“ kūrybinei grupei.

Trečiadienį Varėnoje prasidėsiančiame D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje kultūros ministras Šarūnas Birutis spektaklio kūrybinei grupei įteiks 20 tūkst. 275 eurų premiją ir dailininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtą atminimo ženklą, pranešė ministerija.

Premija skirta režisierei Karolinai Žernytei, dailininkei Eglei Lekevičiūtei, dramaturgijos konsultantui Kristupui Saboliui, aktoriams Neringai Krunglevičiūtei, Ievai Paukštytei, Agnei Muralytei, Ramintai Šniaukštaitei, Donatui Stakėnui, Justinai Burakaitei, Vaidotui Bačianskui, Karolinai Kontenytei, Kristinai Švenčionytei, Artūrui Lepiochinui.

Konkursui į D.Tamulevičiūtės premiją iš viso teikta vienuolika spektaklių: „Nebylys“ (rež. J.Vaitkus), „Devynbėdžiai“ (rež. M.Meilūnas), „Ištikimieji“ (rež. G.Kazlauskaitė), „Teritorija“ (rež. A.Pukelytė), „Akmuo vanduo geluonis“ (rež. K.Žernytė), „Kražių skerdynės“ (rež. A. Armonas), „Ida iš šešėlių sodo“ (rež. K.Gudonytė), „Persikūnijimai“ (rež. Vytautas V. Landsbergis), „Man netinka tavo kostiumas“ (rež. V.Masalskis), „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ (rež. A.Giniotis), monospektaklis „Ledo vaikai“ (rež. B.Marcinkevičiūtė).

Spektaklius vertino ir laimėtoją išrinko premijos ekspertų komisijos nariai: Andrius Jevsejevas, Sigita Ivaškaitė, Jonas Ramutis Rimeikis ir Regina Svirskienė.

„Akmuo vanduo geluonis“ – šeštasis spektaklis, apdovanotas D.Tamulevičiūtės premija.

Apdovanojimu siekiama įvertinti ir skatinti teatro meno kūrėjų iniciatyvas bei meninę saviraišką, scenos meno kūrinių pagal lietuvių literatūrą sukūrimą, ugdyti lietuvių literatūros kūrėjų ir teatro tarpusavio ryšius.

Vakar paminėta Tarptautinė teatro diena šalies menininkus sukvietė bendram pabuvimui. Labiausiai nusipelniusiems kūrėjams Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo įteikti Auksiniai scenos kryžiai, o uostamiesčio Kultūros fabrike – "Padėkos kaukės". Režisieriaus Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) šiemet buvo nominuotas abiem apdovanojimams. Bendras KJT ir režisierės Karolinos Žernytės spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" – Auksiniam scenos kryžiui nominuotas neatsitiktinai. Mat Karolinos pojūčių teatras neregiams – unikalus. Vasarį, tik grįžusi iš Sibiro, mergina pojūčių spektaklį pristatė ir Klaipėdai. Pirmąjį Lietuvoje teatrą akliesiems sukūrusi jaunoji režisierė žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ten statyti spektaklių kviečiama kūrėja pripažino, kad pastarojoje šalyje socialiai jautrus teatras vertinamas labiau nei Lietuvoje.

Nuo Irkutsko iki Maskvos

– Vos prieš savaitę grįžote iš Sibiro. Kodėl vykstate kurti spektaklių taip toli?

– Negaliu nuneigti, kad jiems naudinga mane kviesti, nes darbas su neįgaliaisiais, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami, šiuo metu mielai remiamas. Jaučiu nuoširdų palaikymą. Irkutske stačiau spektaklį vaikams. Kadangi šis miestas yra šiaurėje ir jo gyventojai gyvena atšiauriomis klimato sąlygomis, tai spektaklis – "priešingas jų klimatui", sukurtas pagal rytų pasakos motyvus ir yra labai egzotiškas. Pasirinkau W.Hauffo pasaką "Kalifas gandras" apie dabartinę paauglių kartą, negebančią sukoncentruoti dėmesio į vieną dalyką, kartą, kenčiančią nuo patyčių, besislepiančių uždaroje kompiuterių erdvėje. Jame vaidino vietiniai Rusijos aktoriai.

– Kokius įžvelgiate Rusijos ir Lietuvos publikų skirtumus? Jie dideli?

– Tikrai taip. Rusija – didelė, žmonės ten labai skirtingi. Bet jie daug nuoširdesni nei Vakarų europiečiai. Ten gaji tradicija vaikščioti į teatrus, o "pribaltikos" kūrėjus jie itin mėgsta. Įprastai mažesniuose miestuose esu priimama labai šiltai. Gal dėl to, kad jie kur kas mažiau dėmesio nei mes skiria neregiams ir apskritai žmonėms, turintiems negalią. Rusijos žmonės be galo džiaugiasi pasirodžius panašioms iniciatyvoms. Maskvoje mano spektakliai – vis dar naujiena.

Sužavėjo Klaipėdos aktoriai

– Dažnai atvykstate į pajūrį. Ar dėl to, kad turite bendrų darbų su Klaipėdos teatralais?

– Man labai norėjosi padirbėti su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Esu įsitikinusi, kad būtent jie geriausiai galėjo realizuoti mano kūrybinius užmojus. Visų pirma mane žavi jų vadovas režisierius V.Masalskis, kuris visuomet buvo ir yra mano herojus. Jo mąstymas ir požiūris į teatrą, kūrybos suvokimas man vienas artimiausių iš visų šio meto Lietuvos režisierių. Pernai pavasarį vykusiame festivalyje "Jauno teatro dienos" parodėme spektaklį vaikams "Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams". Tai spektaklis nematantiems vaikams. Idėja pasitvirtino, todėl nusprendžiau dirbti su KJT ir kituose projektuose. Jie – smalsūs, organizuoti ir stiprūs kaip grupė, bet taip pat kiekvienas jų – individualybė, turinti savų skirtybių. Bet labiausiai mane žavi jų paprastumas.

– Kaip gimė idėja kurti neregiams?

– Iš didelio noro suteikti aktoriui galimybę pasiaukoti žiūrovui, be arogancijos ir aktoriaus išaukštinimo. Norėjau, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, būtų jo veiksmo centre ar net taptų svarbesnis už patį vaidinantįjį. Manau, kad dabartiniam teatrui trūksta saikingos ir taiklios provokacijos. Užslėptas moralas, pamokymas šiandienos žiūrovo nepaveiks. Man patinka salėje jausti nejaukumą, nepatogumą. Svarbiausia – nepalikti žiūrovo abejingo. O tai yra įprasta klasikiniame teatre, kai publika slepiasi tamsoje.

Ryškūs mitologijos motyvai

– Statote spektaklius akliesiems – atliekate socialiai atsakingą misiją.

– Pati taip negalvoju. Manau, kad įgyvendindama šias idėjas suteikiu sau dar daugiau gėrio nei kitiems. Bendravimas su aktoriais, aklųjų ir silpnaregių bendruomene yra labai didelė gyvenimo pamoka. Su šia bendruomene susipažinau tik pradėjusi eksperimentą, o dabar nuolat su jais bendrauju. Daugelis aktyvių šios bendruomenės narių – nepaprastai šviesūs, optimistiški, savarankiški žmonės. Iš jų išmokstu pozityvumo – kartais būdami drauge tiesiog daug juokiamės, pokštaujame. Jie džiaugiasi mano spektakliais, bet nuolat pabrėžia, kad turėčiau juos rodyti matantiesiems, nes bauginanti tamsa jiems – jokia naujovė. Todėl apie tai, "kaip mes jaučiamės, tegul sužino kiti".

– Bendras jūsų ir Klaipėdos jaunimo spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" skiriasi nuo ankstesniųjų darbų.

– Šis spektaklis man – didelis šuolis į priekį. Jame daugiau vietos dalyvio vaizduotei, aštresnių pojūčių. Spektaklis paremtas lietuvių liaudies mitologijos elementais, o jo forma atitinka lietuvių fatalizmo bruožą – žmogų gyvenimo ratu veda laumių verpiamas siūlas. Mes klausiame, kiek turime paklusti iš anksto nulemtam keliui. Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, dailininke Egle Lekevičiūte ir dramaturgu Kristupu Saboliumi ieškojome, kaip subtiliai perteikti jautriausius lietuvių mitologijos aspektus. Pasitikėjimas likimu, glaudus ryšys su gamta, pagarba ir atjauta aplinkiniams – mumyse užkoduoti, bet kiek primiršti bruožai.

– Kiekvienas jūsų spektaklis – vis kitoks. Ar nuolat eksperimentuojate?

– Tikrai taip. Sunku pasakyti, koks spektaklis bus vieną ar kitą kartą. Visuomet jaučiu didelį jaudulį, nes nėra aišku, kokie žmonės ateis, kokia bus jų reakcija. Juk čia svarbiausi yra būtent jie. Spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" – pats interaktyviausias iš visų mano darbų. Įdomu, kai suaugę žmonės užrištomis akimis elgiasi kaip vaikai, o kartais ir susivaržo – tuomet juos išprovokuoti būna labai sunku.

Būti nepriklausomai – prabanga

– Esate nepriklausoma menininkė. Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Nežinomybė. Gyvenu nuo projekto iki projekto. Niekada negaliu leisti sau atsipalaiduoti, nes priešingu atveju kelis mėnesius negalėsiu nieko parodyti. Iš esmės priklausau tik nuo savęs. Tai sudėtinga, ypač neturint nuolatinės komandos. Tačiau šiuo metu jos intensyviai ieškau, nors ir suprantu, kokia tai didelė atsakomybė. Juk tiems žmonėms tektų mokėti atlyginimą. Lietuvoje tai – didelė prabanga. Galiausiai visus sunkumus kompensuoja meilė mėgstamai veiklai.

– Kur semiatės idėjų spektakliams?

– Labai daug medžiagos randu aplinkoje: stebiu žmones, stengiuosi kuo daugiau bendrauti. Kiekvieną kūrybinę intenciją perleidžiu per savo patirtį. Ir, be abejonės, kuriu tai, kas man įdomu. Šiuo metu gilinuosi į lietuvių liaudies mitologiją.

– Kuo ji įdomi? Jaunimas paprastai apie tai kalba tik per literatūros pamokas.

– Tam papasakoti reikėtų atskiro interviu. Visų pirma, joje nėra nieko žinomo ir suvokiamo iki galo. Jį mįslinga, susipynusi su kitų tautų patyrimu, religija. Tie patys personažai gali turėti daugelį vardų. Lietuvių liaudies mitologijoje nėra išankstinio nusistatymo, viskam randamas savas pateisinimas. Dar akademijoje mokėmės, kad joks personažas nėra iš esmės blogas, tiesiog reikia suprasti jo elgesio motyvus.

– Kokie jūsų ateities siekiai?

– Ko gero, vienas didžiausių – asmeninė trupė. Noriu nuveikti ką nors naudingo ne tik sau, bet ir kitiems. Man labai įdomu tai daryti per teatrą. Sykiu norisi ir keliauti, ir turėti ką nors pastovaus, bet viskas savu laiku. Svarbiausia, kad turiu idėjų, kurioms įgyvendinti reikia tinkamos progos ir aktorių. Žinoma, kartais pasvarstau, kam man reikalinga kūryba? Juk galėčiau ramiai be didelio vargo dirbti nuolatinį darbą ir gauti atlyginimą. Bet juk tai, apie ką svajojau prieš pusmetį, išsipildė su kaupu – gana greitai pasiekiau sau išsikeltus tikslus. Todėl būtų neprotinga sustoti būtent dabar.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. spalio 23 d. Vilniuje.

2010 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė aktoriaus lėlininko studijas.

2012 m. LMTA baigė aktoriaus lėlininko magistrantūros studijas.

2010–2012 m. dirbo režisiere Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Nuo 2012 m. nepriklausoma, pačios sukurto unikalaus pojūčių teatro režisierė. Stato spektaklius Lietuvoje ir užsienyje.

2013 m. pastatė pirmąjį spektaklį Rusijoje ("Gegužės naktis", Maskva). Spektaklis buvo nominuotas svarbiausioje Maskvos teatro premijos apdovanojimų ceremonijoje "Auksinė kaukė", o Sankt Peterburgo festivalyje "Arlekin" gavo keturis žiuri ir publikos apdovanojimus.

2014 m. bendras KJT ir režisierės spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" Lėlių ir objektų teatro kategorijoje buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.

Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) kartu su režisiere Karolina Žernyte uostamiestyje rodė spektaklį neregiams. Tiesa, premjeroje dalyvavo ne tik aklieji, bet ir matantys. 

Uostamiestyje po truputį atgyja kultūrinis gyvenimas. Vis daugiau jaunųjų kūrėjų čia atvyksta pasidalinti savo idėjomis ar net kuria bendrus projektus. Štai teatrą akliesiems sukūrusi režisierė Karolina kartu su KJT pirmadienio vakarą miestiečiams pristatė bendrą premjerą.

Bendras Jaunimo teatro ir nepriklausomos režisierės darbas Kultūros fabrike pavadinimu "Akmuo vanduo geluonis" nepaliko abejingų. Anot kūrėjos, žmonės į jos spektaklius reaguoja labai įvairiai: "Vieni susivaržo, šiek tiek prisibijo. Kiti priešingai — elgiasi kaip vaikai", — šypsojosi K.Žernytė.

Dar visai neseniai išgarsėjusi jaunoji menininkė šiandien gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teatro mėgėjams — neseniai mergina grįžo iš Sibiro, kur statė vaikišką spektaklį "Kalifas gandras" Rusijos publikai.

K.Žernytė pripažįsta, jog socialiai jautrus teatras labiau vertinamas Rusijoje, nei Lietuvoje. "Rusijos gyventojai labai džiaugiasi panašiomis iniciatyvomis, kviečiasi statyti spektaklių pas save. Ten esu sutinkama labai šiltai", — pasakojo kūrėja.

Pojūčių teatro spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" — skirtas akliesiems ir ne tik. Lietuvių mitologijos motyvais sukurtas darbas — neįprasta galimybė patirti tai, ką nuolat išgyvena nematantis žmogus.

Spektaklio režisierė pasakojo, kad toks teatras – unikalus ir pritaikomas daugiau kamerinėje aplinkoje. Esą, intymus ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo čia nepaprastai svarbus akcentas: "Kiekvienas darbas — lyg eksperimentas. Niekada nežinai, koks jis bus šįkart, nes tai priklauso nuo žmonių, jų nusiteikimo ir imlumo. Ir tik labai nedidele dalimi nuo aktorių", — aiškino režisierė Karolina Žernytė.

Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedra kviečia į seminarą „Pojūčių lavinimas interaktyviomis pojūčių teatro priemonėmis”.

„Pojūčių teatro“ seminarai – tai dirbtuvės socialiniams darbuotojams bei studentams, skatinantys praplėsti kūrybinių galių suvokimą, naudotis visais pojūčiais ir ieškoti terapinių meno
savybių. Praktiškai tyrinėjant šią teatro formą norima padrąsinti tolerantiškai žvelgti į žmones, turinčius regėjimo negalią ir vertinti juos kaip pilnaverčius meno suvokėjus.

Seminaras, vedamas idėjos autorės Karolinos Žernytės, susideda iš dviejų dalių – pasaulio suvokimo per visus pojūčius, išskyrus regą, ir teatrinės kūrybos, naudojant visus pojūčius. Didžiąją seminaro dalį dalyviai veiks užrištomis akimis arba rūpinsis „nereginčiais“ partneriais, taip mokydamiesi atsakomybės ir pasitikėjimo, ieškodami susikalbėjimo per pojūčius, medžiagų ir aplinkos suvokimą.

Pajutę, kaip aplinką suvokia neregintis žmogus, jie mėgins pasakoti istoriją per pojūčius, tyrinėdami vaizduotės gebėjimus, terapinių priemonių (garsų, kvapų, judėjimo) panaudojimo galimybes kūryboje. Seminaro dalyviai praplės teatro meno suvokimo ribas, ims kūrybiškiau žvelgti į įvairesnes priemones scenos mene, socialiniame darbe, terapijoje. Tokio pobūdžio kūrybines dirbtuves lektorė jau vedė Maskvoje (Maskvos lėlių teatre 2013 m. kovo mėn.), Londone (London Royal Speech and Drama School, „Accidental Festival“ metu 2013 m.
gegužės mėn.), Irkutske (festivalio „Kovcheg“ programoje, 2013 m. rugsėjo mėn.).

Karolinos Žernytės spektakliai regintiesiems ir neregintiesiems: „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ (Vilnius, premjera 2010 m.), „Gegužės naktis“ (Maskvos lėlių teatras, premjera 2013
m.).
Seminaras nemokamas. Jis vyks lapkričio 4 d. (pirmadienį) 10-17 val. Reabilitacijos katedros 104 auditorijoje