"Iliuzijos" ir "Saturn"

Patys pirmieji kino teatrai kartais buvo vadinami "iliuzijonai" – "iliuzijos vieta". Ir vienas pirmųjų kino teatrų Kaune (jei kalbėsime apie dabartinio Kauno teritoriją) buvo pavadintas "Iliuzijonu". Kino teatras (savininkas P.Švačkinas) buvo atidarytas Šančių priemiestyje 1908 m. Tad prieš daugiau kaip 100 metų šančių gyventojai jau turėjo galimybę pasinerti į iliuzijos pasaulį, stebėdami "judančius paveikslus" ekrane, ir ši pramoga jiems labai patiko.

Šio kino teatro (ar veikiau pastato, kuriame buvo įrengta "iliuzijų" salė) vieta sunkiai identifikuojama. Šiek tiek duomenų yra tik apie kitą kino teatrą, pradėjusį veikti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 m. tame pačiame pastate ir beveik tuo pačiu vardu – "Iliuzija".

Vieta buvo metalo fabriko teritorijoje. 1879-aisiais brolių Šmidtų įkurta "Vesfalija", 1922 m. įsigijus broliams Vailokaičiams tapo AB "Metalas". Salę naujai įrengė statybos technikas Jonas Salėnėkas. Pastarasis buvo Laisvės alėjos "Glorijos" (dabar – kauno valstybinis lėlių teatras) bet "Kapitolio" (šiandien žinomo kaip "Kanklės") autorius, tapęs tikru "kino teatrų statytoju", o Šančių "Iliuzija" buvo ar ne pirmasis jo įrengtas kino teatras. Nurodytas ir tikslus to meto adresas: Adolfo Bitcherio name A.Juozapavičiaus pr. 13. "Iliuzijos" savininkai buvo Juozas Ratkevičius ir Antanas Varčikas.

"Iliuzija" veikė tik dviejus metus, iki 1925 m. O dar po dviejų,  1927-aisiais, ją pakeitė "Saturn".

"Kosminio" pavadinimo kino teatras atsidarė kitame pastate, šalia buvusio. Ir šį pastatą kino teatrui pritaikė J.Salėnėkas. Įėjimas į kino teatrą buvo tiesiog "Metalo" fabriko sienoje. Tuo metu A.Juozapavičiaus prospekto namai jau buvo skaičiuojami nuo Panemunės tilto, ir adresas nurodomas toks pat, kaip ir "Metalo" fabriko – A.Juozapavičiaus pr. 78 (dabar Nr. 82).

Kino teatrui skirtoje sienos dalyje buvo dvi pusiau apskritos arkos, įremintos piliastrais – kolonų imitacijomis, vienoje jų kabėjo reklaminis stendas su kino žvaigždžių nuotraukomis, kitoje buvo įėjimas su stogeliu, akcentuotas aukštu banguotu neobarokiniu frontonu.

Kartu su šalimais, ties Siūlų gatve, 1929-aisiais pastatytos Turgaus halės fasadu susidaryta vientisa kompozicija buvo nutinkuota žydra spalva su baltai išryškintais piliastrais bei arkomis. Šiandien įėjimo į kino teatro vieta būtų maždaug ties visuomeninio transporto stotele.

Vienas senųjų savininkų liko – Juozas Ratkevičius, jis buvo ir kino teatro vedėjas; prie jo prisijungė Kazys Bandzevičius. 1930 m. J.Ratkevičius buvo išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku. 1933 m. jis nurodomas kaip vienas savininkas (K.Bandzevičius tuo metu tapo kino teatrų Laisvės alėjoje ("Metropolitaino", "Forum") bendrasavininku), o 1940 m. prie jo prisijungė Julius Žostauskas. "Saturnas" buvo "tikras" miesto kino teatras – su divertismentais prieš seansus, gana didele (352 vietų) sale. Jis veikė ir nacių okupacijos metais; tada vedėju nurodomas S.Gulevičius. Traukdamiesi, 1944 m. vokiečiai sudegino halę ir didesnę "Metalo" fabriko dalį, o kartu su ja – ir "Saturną".

"Spindulys"

"Iliuzija" nebuvo pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje Šančiuose atidarytas kino teatras. Dar anksčiau, 1919-aisiais, už kelių namų nuo jo (šiandien tai būtų maždaug prieš Šančių polikliniką) veikė "Spindulys", kurio adresas buvo A.Juozapavičiaus pr. 17.

Jau 1919 m. spauda apie jį rašė kaip apie labai netvarkingą. 1922 m. jis užsidarė, patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto Veterinarijos skyriaus laboratorijai.

1924 m. pastate įsikūrė Kauno įgulos kareivių klubas, pasivadinęs senojo kino teatro vardu – "Spindulys"; jame vėl buvo įrengta kino salė. Klubas buvo uždarytas 1927 m., o vietoje jo įsikūrė pionierių bataljono štabas. Namas buvo dviejų aukštų. Antrame aukšte buvo įkurta Karo technikos dalių karininkų Ramovė. 1928 m. šios Ramovės salėje vėl įrengė kino salę, pavadintą bataljono vardu – "Pionierius". Čia irgi būdavo divertismentai, prieš seansus ir po jų grodavo bataljono orkestras. Vienu žodžiu, tai buvo "kariškas" kino teatras. Tolesnis jo likimas nežinomas.

"Lyra" ir "Taika"

Priešais, toje pačioje sankryžoje, ten, kur Sodų gatvė susikerta su Mažeikių gatve ir išeina į A.Juozapavičiaus prospektą, tuo pačiu metu ir to paties J.Salėnėko perstatyta veikė "Lyra". Bet 1923 m. čia įsikūręs kino teatras vadinosi kitaip. Jo vardas buvo "Apollo". Pastatas buvo prie nedidelės turgavietės. Vėliau turgavietė buvo iškelta, bet vieta liko Šančiams "centrinė". Tarpukariu šioje vietoje vasaromis įsikurdavo cirkas-šapito, žiemą buvo statoma Kalėdų (sovietmečiu vadinta "naujametinė") eglė.

Medinis vieno aukšto su mansarda namas buvo apleistas ir priklausė tūlam Davidavičiui, iš kurio jį su visu sklypu 1923 m. nusipirko trys moterys (bent jau pagal dokumentus, nes tikrieji pirkėjai buvo jų vyrai): Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė. Pirmuoju kino teatro direktoriumi nurodytas Jurgis Prochorovas.

Namas turėjo neobarokinį frontoną, jo fasadas papuoštas piliastrais. Prie pagrindinio pastato buvo pristatyta mūrinis salės priestatas. Kino teatro salėje buvo 317 vietų, gale buvo įrengtos ložės, dekoruotos fanerinėmis palmėmis. To meto spauda praneša, kad naujo kino teatro salė "išpiešta įvairiais reginiais. Yra keletas Kauno apylinkių reginių: Nemuno, geležinkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti" ("Lietuva" 1923 08 12). Žodžiu, pasipuošė kaip tikras "Apolonas".

1927-aisiais kino teatras pakeitė savo pavadinimą į "Lyrą" (iškaboje parašyta su "i" trumpąja). Tais metais valdos savininkės nurodytos tik S.Sližienė ir M.Jagučiauskienė. Iš šių moteriškių "Lyrą" išsinuomojo Jonas Žarskis, Jonas Garunkštis ir Jonas Pluščiauskas. 1933–1935 m. "Lyros" savininku nurodytas J.Kijauskas, o vėliau – tik Antanas Zaremba, likęs vedėjo pareigose ir nacių okupacijos metais. Tačiau yra nemažai liudijimų, kad A.Zaremba buvo "Lyros" direktorius nuo pat pradžių. Jis čia pat, už fojė ir kasos, ir gyveno.

Giedrius Kuprevičius gerai prisimena Antaną ir Jadvygą Zarembas. Vaikų jie neturėjo, buvo artimi jo motinos, Lechavičių šeimos draugai. Anot jo, A.Zaremba važinėjo "tais laikais labai prabangiu automobiliu". 1934 m. A.Zaremba buvo parašęs porą scenarijų filmams, dėl kurių tarėsi sus prancūzais, bet kurie taip ir nebuvo pastatyti. 1935–1940 m. valdos savininkė liko tik viena S.Sližienė. Prieš seansus ir čia buvo divertismentai, o seanso metu pardavinėjo dešreles su garstyčiomis.

Pokariu "Lyroje" rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. "Lyra" sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta "Taika".

Pokariu "Lyroje" rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. "Lyra" sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta "Taika".

Kai "Lyra" sudegė" ir kol dar nebuvo "Taikos", kino filmus rodydavo nacionalizuotoje Metodistų bažnyčioje.

Naujas kino teatras "Taika" buvo pastatytas 1953 m. pagal tipinį projektą: neoklasikinis su jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Pirmo aukšto fojė vykdavo parodos, įvairūs renginiai; antrame aukšte buvo bufetas. Lygiai toks pat kino teatras buvo pastatytas Vilniuje, Kalvarijos gatvėje, jis vadinosi "Tėvynė" (dabar klubas "New York").

"Taika" nugriauta 1998 m. Tuščiame "Lyros"/"Taikos" sklype jau 2001 m. buvo norėta statyti degalinę – ne pats geriausias sprendimas Šančių "centrui". Apleistas žemės plotas su pamatų griuvėsiais ir šiandien masina "investuotojus".

"Saulė"

Dar vienas kino teatras Šančiuose taip ir nebuvo pastatytas. Jis turėjo atsirasti priešais paštą, dabartinės parduotuvės "Šilas" vietoje, ir vadintis "Saulė". Valda priklausė Moisiejui Cinui.

Naujo kino teatro projektas buvo paruoštas 1939 m. statybos techniko Juozo Segalausko. Tas pats J.Segalauskas tuo pat metu suprojektavo ir pastatė "art deco" stiliaus "Pasaką" Savanorių prospekte. Kino teatras "Saulė" turėjo būti dviejų aukštų. Šalia buvo valstybinė "Paramos" degtinės parduotuvė. Projektas numatė parduotuvę sujungti su nauju pastatu į vieną. Tačiau liko tik ilgi susirašinėjimai su Miesto statybos komisija: M.Cinas taip ir negavo leidimo statyti kino teatro.

Pirmasis Žaliakalnio kino teatras atsidarė 1928 m. nuo Savanorių prospekto atsišakojančioje Aukštaičių gatvėje. Jis vadintas įmantriai – "Palladium", tačiau jau po metų savininkas Leiba Epšteinas pakeitė jo pavadinimą į lietuvišką "Bangą".

"Banga" (Aukštaičių g. 9)

Kuklų vieno aukšto pastatėlį 1927 m. ėmėsi statyti Mendelis Abramsonas, žmonos Rochos vardu įsigijęs dalį sklypo iš Etilės Fridienės. Pirmaisiais kino teatro gyvavimo metais jo savininkai keitėsi kaip kaleidoskope: dokumentuose mirga Kriaučiūnų, Abramsonų, Baškių, Epšteinų ir Levinų pavardės. 1931 m. "Bangos" vedėju tapo buvęs kino salės "Palas" vedėjas, lietuviškame kino versle įtakingas Leonas Žurauskas. 1932–1933 m. Kauno miesto adresų knygoje kino teatro valdytojais nurodyti jau Gordonas ir Davidsonas, o 1935 m. valdos savininku įvardytas Tevelis Joffe, o kino teatro bedrasavininku ir vedėju – Leiba Epšteinas.

Pastate buvo 218 vietų salė (1939 m. – jau tik 198) be jokių patogumų. 1935 m. kaimyninio sklypo savininkė Julė Marcinkevičienė skundėsi dėl nemalonių kvapų, sklindančių iš kino teatro lankytojų naudojamos "būdelės" – lauko tualeto.

1929 m. seanso metu šiame kino teatre kilo riaušės: apie 30 vyrų įsiveržė vidun, nusiaubė salę, užėmė kasą, aparatinę, sulaužė projektorių padegė filmo juostą, ir sukėlė gaisrą. Ir viskas dėl to, kad rodomas filmas buvo lenkiškas. Panašus incidentas prieš metus buvo įvykęs Šančiuose, kino teatre "Saturn". Į tokius tautinės nesantaikos pasireiškimus tuometė valdžia sureagavo paprastai: Vidaus reikalų ministerijos įsakymu uždraudė Lietuvoje rodyti lenkiškus filmus.

Kino teatras veikė iki pirmosios sovietų okupacijos, kai 1940 m. buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metu, 1943 m. pastate buvo įrengtos stalių dirbtuvės, paskui – amatų mokykla. Įvairios firmos čia veikia ir mūsų dienomis.

"Hollywood" (Savanorių pr. 137)

Kitoje prospekto pusėje kadaise buvo kino teatras "Hollywood". Jį, kartu su savo dviejų aukštų gyvenamuoju namu, 1930 m. pradėjo statyti valdos savininkas Jonas Baškis. 1931 m. pabaigoje, atsiradus naujam kino teatrui, Žaliakalnyje sveikino leidinys "Kino naujienos", pranašavęs, kaip "nudžiugs valdininkija, kurią ligšiolinis ir nekaip vedamas kino "Banga" ne visai patenkino".

1932 m. atidarytoje salėje buvo 219 vietų. Vėliau vietų skaičius didėjo: 1934 m. jų buvo jau 234, o paskutiniais kino teatro gyvavimo metais, prieš pat 1940 m. nacionalizaciją – 251, iš kurių 30 buvo ložėse. Įėjimas į salę buvo iš kiemo.

Pastatai iki 1938 m. priklausė J.Baškiui, o tuomet nuomos teisėmis atiteko Adolfui Aleksiejui. Bet kino teatro savininkas 1933 m. buvo Dominykas Polovinskas, 1936 m. – kartu su Česlovu Kalinausku. D.Polovinskui tapus naujo kino teatro "Daina" bendrasavininku, "Hollywoodo" savininku liko Č.Kalinauskas, prie kurio prisijungė Jokūbas Jacovskis. Kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Vienas tokių buvo garsių Polovinskų giminės atstovas D.Polovinskas. Jo brolis Romanas, pelningai veikiančios statybos bendrovės "Mūras" bendrasavininkas, antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos valdybos pirmininkas, paliko Kaune bent du ryškius savo veiklos priminimus. Vydūno alėjos pradžioje 1927 m. jis pasistatė itališko stiliaus vilą, skirtą Italijos pasiuntinybei, o 1932 m. K.Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – architekto Arno Funko sukurtą vieną gražiausių Kaune moderno namų. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių, tad Romanas Kulautuvoje susuko lyg ir Polovinskų šeimos gūžtą – pasistatė prašmatnią vilą "Vitą" ir šalia jos viešbutį, kurį administravo sesuo Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė. Kurortinis verslas buvo pelningas ir, kaip mėgdavo pabrėžti savininkas, grynai "lietuviškas". Dar įžymesnė, tik kitoje sferoje, buvo kita Polovinskų sesuo – garsioji operos solistė Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. O štai brolis Jonas Polovinskas, šeimoje vadinamas Pulkininku, buvo net Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas.

Polovinsko laikus atspindi 1933 m. platus reklaminis tekstas, kuriame svetimtaučiai (reikia suprasti, žydai) kaltinami tuo, kad "rūpinasi tik savo nauda, pelnu", o jiems priešpastatomi "lietuviai verslovininkai" giriami už rūpestį savo klientais, šiuo atveju – "miesto pakraščių", viena kurių anuomet buvo laikomas šiandienis Žaliakalnio centras, gyventojais.

"Kaune, Žaliakalny lietuviai įsteigė kino teatrą "Hollywood", kuris visais atžvilgiais nėra atsilikę nuo miesto centro kinematografų. Taigi, Žaliakalnio kino lankytojams netenka daryti tolimo kelio į miesto centrą. Jie čia pat vietoje turi modernų kino teatrą su erdvia sale ir tobūlu teknišku įrengimu, kuris įgalina tinkamai demonstruoti kiekvieną filmą. Be to, kino teatre "Hollywood" demonstruojamos geriausios filmos, kurios lygiai patenkina ir didelius meno žiūrovus, ir paprastus kino mėgėjus. Neaukštos bilietų kainos šį kino teatrą daro prieinamą kiekvienam. Todėl nenuostabu, kad publika čia gausiai lankosi ir savo palankumu įrodo, kad šio kino teatro steigėjų lietuvių įdėtos lėšos ir pastangos tinkamai vertinamos", – rašoma Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos kalendoriuje (kalba netaisyta).

Šiandien daug kartų keitusios savo paskirtį kino salės vieta Savanorių prospekto kieme sunkiai atpažįstama.

Nuo medinuko iki rūmų

1921 m. šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namelyje tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kuriame pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus.

Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E.Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. Apie 1931 m. namelis buvo nugriautas, o jo vietoje prasidėjo neeilinės – "Pažangos" bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 m. kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kunigo Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių pakrikštyta "Tautos pažangos partija", tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui "tautinis stilius" buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo "tautinis" architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius F.Vizbaras (1880–1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila ("Vizbaro pilaitė"), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar – progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir V.Putvinskio gatvių sankryžoje, "Pieno lašo" draugijos namas (dabar – Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila "Eglutė", Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis.

Tuo pat laiku, 1933 m., F.Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės ministro pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 m. F.Vizbarui, kaip "rūmų architektui", buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

Kritikos balsas

"Pažangos" rūmai – architekto kūrybos viršūnė. Čia jau susiformavęs modernistinis F.Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus.

Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su "tautiniais" geometrinių figūrų ornamentais; "tautinio" dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visada kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 m. "Naujoje Romuvoje" pareiškė: "Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri "Kinderkrankheit" ("vaikiška liga" – aut. past.) – 1920–1940 m. stilius."

Šiandien tvirtai galime pasakyti, kad M.Dobužinskio pranašystė neišsipildė. Žinome, kad visos XX a. pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos "tautiškos" architektūros "liga" persirgo, tačiau to rezultatai – "1920–1940 m. stilius" – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

Politika, rankinės ir pramogos

1934 m. baigtuose rūmuose kiemo korpuso pirmajame aukšte įsikūrė Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrajame – "Pažangos" bendrovė; trečiajame – oficiozo "Lietuvos aidas" redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiajame aukšte buvo "Lietuvos aido" redaktoriaus kabinetas; ketvirtajame – Tautininkų klubas, prie kurio penktajame aukšte 1935 m. pradėjo veikti restoranas.

Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtajame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" centro valdybos būstinė; penktajame aukšte buvo "Lietuvos aido" ir "Jaunosios kartos" redakcijų kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

Pirmame aukšte veikė "Paramos" bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, "Dirvos" bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 m. čia persikėlė Valstybės centrinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S.Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei vila Žaliakalnyje dar nebuvo baigti, būtent čia, virš "Lietuvos aido" redakcijos, o ne šalia stovinčiuose "Pienocentro" rūmuose, apsigyveno ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Pats Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui ir Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 m. į butą "Pažangos" rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės "Pažanga" steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane "Aštuoni lapai" prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, "Pažangos" rūmuose buvo "galima pasivažinėti liftu". Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuomečiame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip bokštas, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

Mokslas, sandėlis ir tuštuma

Jau per pirmąją sovietų okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. 1950 m. naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti.

Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą sovietinį laikotarpį glaudėsi įvairios mokslo įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmajame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę "Prekės vaikams". Pastato viduje išliko tulpelių ir eglučių karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 m. pastatas buvo atiduotas Vytauto Didžiojo universitetui. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį Katalikų teologijos pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su F.Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą.

Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 m. universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 m. užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos "broliai", "Pienocentro" ir "Pažangos" rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.