Škotijos karališkosios konservatorijos magistrantei teko atšaukti net vienuolika ilgai planuotų koncertų, tarp kurių – ir keletas Lietuvoje, bet ji dėl to nenusimena. Iš Kauno kilusi pianistė sako dabar turinti laiko pagalvoti ne vien apie muziką, bet ir praktiškesnius, bet ne mažiau svarbesnius, menininko gyvenimo momentus.
Apie viešai itin retai analizuojamą menininko gyvenimo pusę, apie epidemijos netektis ir atradimus, karantino iššūkį drąsiai priėmusį šiųmetį festivalį "Kaunas Piano Fest" – pokalbis su M.Mašanauskaite.
– Šiemet rengiamas jau trečiasis "Kaunas Piano Fest". Liepos 9–18 d. vyksiantis festivalis keliasi į skaitmeninę erdvę. Kuo naujasis formatas skirsis nuo tradicinio?
– Kadangi visi renginiai vyks nuotoliniu būdu, palikome tik registracijos mokestį – dalyvavimas festivalio renginiuose bus nemokamas, nes finansinė muzikantų situacija dabar tikrai nėra gera. Beje, atšaukus dalyvio mokestį, iš karto gavome padėkų – daug kas rašė, kad anksčiau negalėjo dalyvauti dėl finansų stokos, tad smagu, jog toks sprendimas kažkam atvers daugiau galimybių dalyvauti, o mums, organizatoriams, tai bus veikli ir intensyvi savaitė, kas dabartiniame kontekste yra labai svarbu.
– Kaip į tokį sprendimą reagavo dėstytojai, vedantys meistriškumo kursus? Juk mokyti groti fortepijonu būnant šalia ir per atstumą – visai skirtingi dalykai.
– Aaronas Shorras iš Karališkosios Škotijos konservatorijos yra ne tik nuostabus pianistas, bet ir puikus IT specialistas, tad jam persikėlimas į skaitmeninę erdvę nebuvo labai didelis smūgis. Kita dėstytoja iš Paryžiaus konservatorijos atsisakė motyvuodama tuo, kad dirbdama nuotoliniu būdu negali užmegzti tinkamo ryšio. Emocinis kontaktas jai labai svarbus, ypač – jei žmogus nepažįstamas: ji sakė turinti būti šalia, savo mokinį pajausti, žinoti, ką jis galvoja, kaip jaučiasi – jos edukaciniame procese tai yra privaloma. Sutarėme, kad dėstytoja atvažiuos kitais metais. Atsirado proga pakviesti kitą aukščiausio lygio pianistę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę Aleksandrą Žvirblytę.
– Šiame festivalyje – naujovė: konkursas, pristatantis litvakų kompozitorius. Koks buvo tokios iniciatyvos impulsas?
Reikia nustoti svaigti, kad kažkas tave atras ir staiga tapsi muzikinio pasaulio žvaigžde. Galimybių reikia ieškoti pačiam.
– Šie metai yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Norėjome šį įvykį paminėti, o kartu į viešumą iškelti ir litvakų muzikinį paveldą, tad į festivalio programą įtraukėme konkursą: norintys jame dalyvauti pianistai, turės įtraukti litvakų kompozitorių kūrinius į savo rečitalių programas ir galės laimėti prizus. Tokia iniciatyva mums atrodo ne tik įdomi, bet ir labai naudinga, nes mažai kas žino, kad Georgo Gershwino, Philipo Glasso, Leopoldo Godowskio, Aarono Coplando šaknys yra iš Lietuvos. Konkursas atliks edukacinę funkciją, be to, dalyviams bus puiki proga gauti ir pinigines premijas, kurios šiuo metu muzikams yra labai svarbios.
– Eiliniam kauniečiui tikriausiai labiausiai rūpi "Kaunas Piano Fest" koncertai. Ar jie irgi vyks, taip pat skaitmeninėje erdvėje?
– Jeigu viskas bus pagal planą, tikimės, kad galėsime pasinaudoti J.Naujalio muzikos gimnazijos patalpomis ir didžiojoje salėje įrengti kokybišką vaizdo ir garso aparatūrą. Ten vyks ne tik koncertai, bet ir pamokos, tad tikimės, kad dalyviai iš Lietuvos ten galės atvykti pagroti, o kiti sekti tiesioginę geros kokybės transliaciją. Nežinia, kaip bus su dalyviais iš užsienio – tikimės, kad didžioji dalis aukštųjų muzikos mokyklų jau bus atsidariusios studentų saviruošai, kur pianistai turės galimybę prieiti prie geresnių instrumentų nei namuose.
– Karantinas ir visa susiklosčiusi situacija labai keičia viešą muzikantų gyvenimą – buvo atšaukta daug koncertų, konkursų, meistriškumo kursų. O kaip jis paveikė muzikantų kasdienybę?
– Tiesą sakant, mano gyvenimas pasikeitė ne taip ir smarkiai – mes, muzikantai, tam tikrame karantine gyvename visada. Žinoma, praradome labai daug koncertų, tad įvyko tokia trumpalaikė muzikanto profesijos mirtis, nes negali burtis ne tik klausytojai, bet ir patys muzikantai – į orkestrus, kamerinius ansamblius ir panašiai. Iš kitos pusės, esant tokiai situacijai muzikanto profesija yra tam tikras išsigelbėjimas, nes atsikėlęs kiekvieną rytą žinai, ką reikia daryti: turi veiklą, kurią darei visą gyvenimą, tad nėra jausmo, kad staiga iš tavęs atėmė viską, ką turėjai. Pirmą karantino savaitę net jaučiau šiokį tokį atsipalaidavimą – buvo smagu, kad galiu tiesiog atsisėsti prie instrumento ir groti tuos kūrinius, kuriuos pagroti svajojau seniai, bet niekada jiems nerasdavau laiko. Kartu su palengvėjimu aplankė ir egzistenciniai klausimai – pradėjau galvoti, kokia yra muzikavimo prasmė, kaip aš matau savo ateitį, ką iš tiesų noriu sukurti ir veikti gyvenime. Atėjo gražus metas, leidžiantis pasinerti į apmąstymus. Bet buvo ir negatyvesnių minčių – vis atrodė, kad dabar turiu tiek daug laisvo laiko, tad turiu išmokti neišmoktą repertuarą, pasivyti, atsigriebti už tai, ko nepadariau. Toks mąstymas labai slegia, todėl stengiuosi savęs nebausti, jeigu motyvacija dirbti yra dingusi. Kartais reikia suteikti sau teisę nedaryti nieko, nes juk šiandien pasaulis nėra normalus.
– Tad jūsų karantinas – tai aktyvios muzikavimo prasmės paieškos. Kokias išvadas jau spėjote susidėlioti mintyse?
– Iš tiesų, mąstyti apie tai, ką muzika noriu išreikšti, pradėjau gerokai anksčiau, o nuo sausio mėnesio dalyvauju muzikos vadybos kursuose, kurie man ir davė dar didesnį impulsą pamąstymams apie muzikos prasmę ir kokią žinutę noriu perteikti žmonėms. Atrodo, kad dauguma pianistų – ir aš nesu išimtis – dažnai koncentruojasi į asmeninius poreikius: kaip išgarsėti, kaip turėti kuo daugiau ir kuo svarbesnių koncertų žymiose salėse, kas šiuo metu yra išvis neįmanoma. Kai pagalvoju, kad motyvacija groti remiasi visuotiniu pripažinimu, ji staiga dingsta, nes juk niekada visiems neįtiksiu. Motyvacija grįžta, kai sau primenu, kad groti pasirinkau visai dėl kitų priežasčių. Prasmę stengiuosi rasti pačiame mene, kuriuo galiu komunikuoti su žmonėmis. Manau, tikroji muzikos prasmė atsiskleidžia tuomet, kai atlikėjas ir klausytojai apsikeičia emocijomis, mintimis, o visų svarbiausia, pasidalija brangiausia savo vertybe – laiku.
– Dauguma muzikantų sako, kad atsigręžimas į pačią muzikos esmę, ne į techniką, – tai brandos požymis, kurį dažniausiai inspiruoja kokie nors rimtesnių gyvenimo nesklandumų sukelti apmąstymai. Galbūt netikėtai stabtelėjusi muzikinė karjera jums padėjo tam tikra prasme subręsti kaip muzikantei?
– Tikriausiai taip. Man tikrai užtruko suprasti, kad muzika nėra mano vienintelis pašaukimas. Pasaulyje yra labai daug įdomių dalykų, bet viduje visuomet jaučiu vidinę kovą: fortepijonu groju beveik visą savo gyvenimą, jis yra tarsi koks implantas mano kūne, bet taip pat vidinis balsas sako: eik, ieškok, daryk kažką naujo.
– Viename interviu, kuriame kalbinote savo kolegę violončelininkę, užsiminėte, kad muzika gali būti dovana, bet kartu ir prakeiksmas, nes, koncentruodamiesi vien į muziką, muzikantai galbūt taip niekada ir neatranda kitų savo talentų arba veiklų, kurios jiems galėtų būti įdomios. Ką apie tokį teiginį manote pati?
– Tikriausiai kitų klausiu to, ką noriu sužinoti apie save. Iš tiesų, jeigu tik galėčiau atsikratyti kaltės, kad nenoriu eiti standartiniu klasikinės pianistės keliu ir savęs neriboti, mano gyvenimas gerokai palengvėtų. Bet galbūt ją sukelia mūsų muzikinio pasaulio fonas, nes čia nuolat tarp eilučių lyg ir vyrauja požiūris, kad jeigu nustoji groti ir nueini studijuoti literatūros ar kažkur kitur, esi nenusisekęs muzikantas. Galbūt tai tik mano asmeninis patyrimas.
Šia tema teko diskutuoti su psichologe Lee Holland iš Škotijos – ji sako, kad žmonės, kurie nuo mažens susikoncentruoja į vieną veiklą ir anksti pradeda gyventi disciplinuotą suaugusio žmogaus gyvenimą, tarsi iškerpa ir neišgyvena paauglystės laiko, kai ieškome savęs, protestuojame ir būname šiek tiek išprotėję. Pamenu save paauglystėje: nebuvau nepaklusnus vaikas, atvirkščiai – daug grodavau, laikiausi disciplinos ir per daug nemaištavau. Tad galbūt tas vidinis aš liko šiek tiek neišsivystęs, o užsilikęs poreikis ieškoti savęs ima kišti pagalius į ratus dabar.
– O kaip su šiuolaikine akademine muzika? Ji taip pat lyg ir lieka tradicinio muzikinio išsilavinimo nuošalyje. Ar egzistuoja atskirtis tarp klasikinės ir šiuolaikinės muzikos?
– Manau, kad atskirtis tikrai yra, ir gana didelė. Šiuolaikine muzika domėjausi itin mažai ir jos neatradau, nes visas mano muzikinis išsilavinimas buvo orientuotas į tradicinį klasikinį repertuarą. Dažnai savęs klausiu, kodėl groju vien kūrinius, sukurtus prieš šimtus metų. Taip pat suprantu, kad įsigilinti ir kaip atlikėjai įvaldyti abu žanrus vienu metu tiesiog nepakanka laiko. Todėl tenka pasirinkti.
Kai suvoki, kad muzika yra priemonė pasakyti kažką svarbaus, o ne būdas gauti daug apdovanojimų, nurimsti, nes tiesiog nebėra su kuo konkuruoti.
– Ar kada nors galvojote, ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte pianistė?
– Jeigu nebūčiau muzikantė, meniška siela manyje vis tiek niekur nedingtų. Aš mėgstu kalbėti, man scenoje tai daryti yra daug lengviau, nei groti, tad galbūt būčiau žurnalistė. Man labai patinka dalytis su žmonėmis tuo, ką sužinau ir ką išmokstu. Bet iš tiesų sunku galvoti, ką daryčiau, jeigu negročiau.
– Bet juk lyginant su kitais pianistais, jūsų veiklos barai – tikrai platūs: organizuojate festivalį, rašote, dalyvaujate ne tik muzikiniuose projektuose.
– Taip, bet tie, kurie mato tik muziką, tam tikra prasme yra labai laimingi. Yra muzikantų, kurie taip myli savo profesiją, kad gali prie instrumento sėdėti po dvylika valandų per parą, kapstyti po vieną natelę, mokytis repertuarą ir daugiau jiems nieko nereikia. Stebiuosi tokių žmonių atsidavimu.
– Pastaruoju metu savo rašiniuose vis dažniau akcentuojate įvairias muzikantams aktualias problemas, susijusias ne su muzika – atkreipiate dėmesį į psichologiją, praktines problemas. Kodėl?
– Rašau, nes nebegaliu gyventi šiame mele, kuris mane supa. Galbūt skambu pernelyg dramatiškai, bet tokį jausmą išgyvenu ne aš viena – daug mano draugų ir kolegų, iš kurių imu interviu straipsniams ir kurių šeimose yra profesionalių muzikų, man jau įrodė, kad visus mus kankina panašios problemos. Mūsų požiūriai sutampa: reikia nustoti svaigti, kad kažkas tave atras ir staiga tapsi muzikinio pasaulio žvaigžde. Galimybių reikia ieškoti pačiam. Galbūt toks manymas sudaužo daugelio jaunų muzikantų svajonę, bet tik taip mes galime tapti daug kūrybingesni: supratę realybę ir pradėję joje kurti kažką mums brangaus, o ne vaikytis neegzistuojančių dalykų.
– Neseniai rašėte apie konkurencijos fenomeną, kuris muzikantams aktualus toli gražu ne tik dalyvaujant konkursuose. Ar įmanomas muzikanto gyvenimas be konkurencijos?
– Tikriausiai pasaulis be konkurencijos egzistuoti negali. Bet man atrodo, kad konkurencija tarp muzikantų išnyksta, kai supranti, kad groji ne todėl, kad tai darytum geriau už kitą. Kai suvoki, kad muzika yra priemonė pasakyti kažką svarbaus, o ne būdas gauti daug apdovanojimų, nurimsti, nes tiesiog nebėra su kuo konkuruoti. Mūsų konservatorijoje yra vienas profesorius, kuris savo klasėje ant sienos pasikabino sąrašą konkursų, kuriuose jis nepateko į kokį nors konkurso etapą ar net į patį konkursą. Bet jis groja tiesiog fantastiškai! Tai ar mes jį galime vertinti pagal jo laimėjimus? Ar jis dėl to tampa blogu muzikantu?
Susiformavęs visuotinis prizų ir šlovės poreikis lyg ir suponuoja, kad jeigu neturi apdovanojimų, esi eilinis žmogus. Ir visi mes taip bijome būti tuo eiliniu žmogumi. Neseniai skaičiau straipsnį apie "Aidų" leidyklos vadovą, kuris pradėjo dirbti suvirintoju. Man ši istorija labai patiko ir įsirėžė atmintin, nes jis pasakė, kad pirmaujantiems universitetams atsiskaityti su žmonėmis būdinga prestižu, o ne pinigais. Analogiją matau ir savo aplinkoje. Yra žmonių, kurie sunkiai suduria galą su galu, bet yra laimėję daugybę konkursų, tarsi iš tų laimėjimų galėtų sau nusipirkti maisto. Prestižas yra matuojamas laimėjimais bei repertuaro sudėtingumu ir apimtimis, bet tikrai ne praktiniais dalykais. Dažnai juk girdi, koks tu šaunuolis, bet kas iš to, jeigu finansuose visiška krizė.
– Dažnai minite konkursus, ir tikrai ne geruoju. Bet rudenį pati dalyvavote Tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse. Kodėl?
– Konkursai yra toli gražu ne visiems malonūs, bet jie yra mūsų profesijos dalis, kurios ignoruoti neišeina. Profesionaliam muzikantui dalyvavimas konkursuose turi ir teigiamą pusę, nes, visų pirma, labai mobilizuoja, tad tikrai paaugi kaip muzikantas. Dalyvaudama Tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse sustiprėjau ir mentaliai, savyje atradau daugiau drąsos. Tas laikotarpis man buvo savotiškas atradimų metas, kuris šiek tiek subrandino mano asmenybę. Taip pat geriau susipažinau ir su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika.
– Kuo tuomet skiriasi muzikantas nuo sportininko? Toks palyginimas gana dažnas. Muzikantai sako, kad jų gyvenimas sunkesnis, nes šalia disciplinos jiems reikalinga dar ir klausa bei stiprūs emociniai impulsai.
– Manau, kad sutampa mūsų darbo suvokimas. Tiek sportininkams, tiek muzikantams sunku psichologiškai, nes profesionalaus muzikanto ar atleto gyvenimą pradedame gyventi labai anksti, tad paauglystė ir savęs kaip asmenybės ieškojimo ir auginimo laikotarpis tiesiog dingsta. Sporte yra svarbus rezultatas, tad koks skirtumas, kad turi tėvus, kurie abu greitai bėga, jeigu pats bėgi lėtai. Deja, muzikantų karjeros sėkmė nėra taip objektyviai pamatuojama. Dėl to truputį liūdna.
– Koks turėtų būti laimingo muzikanto gyvenimas?
Jeigu būtume nuo mažens paruošti tam, kad dirbti ir kitus darbus yra visiškai normalu, būtume daug laimingesni.
– Laimingas muzikantas yra tas, kuris gali groti tai, kas jam patinka, ir tiek koncertų, kiek nori, su žmonėmis, kurie jam patinka, ir kuris turi galimybę įgyvendinti jį visapusiškai praturtinančius projektus. "Kaunas Piano Fest" metu aš jaučiu pilnatvę, nes dalyvaujantis jaunimas būna laimingas, gerai nusiteikęs. Ir nors mes irgi turime savotišką konkursą: turime išrinkti, kas gros su orkestru – konkurencijos kažkaip išvengiame, nes visi vieni kitus labai palaiko ir džiaugiasi kolegų pasiekimais. Dauguma mūsų prizų nėra anonsuojami: atvažiuojantys pianistai nežino, kad bus dalijami prizai ir dėl to jie tampa maloniu siurprizu, o ne siekiamybe.
– Ar netenka muzikantui rinktis: asmeninė laimė ar karjera? Tikriausiai dažnas pasakytų, kad galima suderinti abu, bet vien jau faktas, kad apie tai diskutuojama, suponuoja, kad tai nėra taip paprasta.
– Tikriausiai priklauso nuo to, kaip nori matyti savo muzikinį gyvenimą. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau ima figūruoti temos, kuriose išryškėja meno ir darbo sąvokų skirtumai. Man atrodo, kad kiekvienam muzikantui yra svarbu atrasti vidinę ramybę ir daryti tai, ką jis gali daryti ir kiek nori daryti, nejaučiant kaltės ir atsikratant jausmo, kad neužsidirbdamas pinigų vien iš grojimo esi blogas muzikantas. Kad galėtum kurti, reikia pajamų, iš kurių galėtum išgyventi. Bemaž vieno pianisto iš milijono karjera vieną dieną staiga šauna į viršų, o kitiems tenka gyventi labai sunkiai, nes vien iš koncertų išgyventi yra nepaprastai sunku. Paprastai honorarai beveik niekada neatitinka įdėtų pastangų ir laiko į solinio koncerto paruošimą.
Didelė problema yra ta, kad pedagogai, auginantys muzikantus, aiškiai nepasako, kaip atrodys jų gyvenimas iš tikrųjų: ką turėsi daryti, kad išgyventum, ir kaip kurti savo karjerą. Jeigu būtume nuo mažens paruošti tam, kad dirbti ir kitus darbus yra visiškai normalu – tarkime, užsiimti organizacine veikla, mokyti vaikus ar dirbti ką nors kita, kas nėra tiesiogiai susiję su menu, būtume daug laimingesni. Deja, šie dalykai į išsilavinimą nėra įtraukiami, atvirkščiai – skatinama kuo daugiau groti, nes juk vieną dieną tave kažkas suras ir staiga prasidės nuostabi pianisto karjera! Kartais net jeigu tai ir įvyksta, supranti, kad niekada nesuvokei, kokias titaniškas pastangas turi investuoti, jog tokioje pozicijoje išsilaikytum.
– Ką pasakytumėte muzikantams, kuriems tokiose situacijose kaip karantinas, atrodo, kad gyvenimas baigtas: nėra koncertų, tad nėra pinigų, o kartu nebėra motyvacijos, tad nebėra ir prasmės?
– Iš tų žmonių, kurie gyvena vien tik menu, tikrai nenoriu atimti svajonės, bet toks mąstymas šiek tiek primena amišų gyvenimo būdą. Mums visiems tikrai nėra labai lengva keltis į skaitmeninę erdvę ir iš naujo permąstyti meno vietą šiuolaikinėje "instant gratification" – greitojo rezultato – visuomenėje. Neprisitaikydami prie dabartinio pasaulio tampame atsiskyrėliais, o tai tik gali apsunkinti kūrybinį procesą ir mums svarbaus meno sklaidą. Kad ir kokia yra nuostabi klasikinė muzika, turime suvokti: pasaulis nuo jos yra gerokai atitolęs. Kadaise klasikinės muzikos koncertai buvo viena iš pagrindinių žmonių pramogų, o dabar yra begalė kitų. Žinoma, jokiais būdais nereikia nustoti daryti to, ką darei iki šiol, bet reikia suvokti kontekstą, kuriame gyvename, ir bandyti prisitaikyti. Tad aš kviečiu visus bedraminčius išeiti už savo standartų ribų ir nemanyti, kad vien Johanno Sebastiano Bacho siuitų grojimas išgelbės pasaulį.
