Pasak Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės, šio unikalaus dokumentinio spektaklio idėja ir koncepcija gimė 2016 metais. Jos autoriai – teatro „Porte Parole“ kūrybinė komanda: dramaturgai Annabel Soutar, Brett Watson, Alex Ivanovici. Skirtingos šio spektaklio versijos jau buvo pastatytos Monrealyje (Kanada), Miunchene (Vokietija), Merilande (JAV) ir San Paule (Brazilija). Lietuva – penktoji šalis. Spektakliu siekiama, kad teatras taptų naujovišku demokratinio dialogo centru.

„Kiekviename mieste spektaklio kūrybinė komanda organizuoja vakarienę, į kurią pakviečia keturis vienas kito nepažįstančius skirtingų ideologinių pažiūrų žmones. Vakarieniaudami jie kalbasi ir diskutuoja skirtingomis temomis, pavyzdžiui, dalijasi patirtimi, ar kada nors buvo nesuprasti dėl savo pažiūrų, įsitikinimų ir panašiai. Pokalbis įrašomas, ir iš jo gimsta spektaklio scenarijus. Pakviesti aktoriai vaidina vakarienės dalyvius bei atkuria jų vakarienę teatro scenoje. Scenoje vyksta realių žmonių susitikimas, vartojant autentišką jų kalbą“, – paaiškino teatro atstovė.

Spektaklio kūrimo procesas Kaune truko ne vieną mėnesį. Pirmiausia kūrybinė grupė – aktoriai Aistė Zabotkaitė, Henrikas Savickis ir dramaturgai Brett Watson bei Alex Ivanovici pernai rugsėjį aiškinosi Lietuvos ir Kauno bendruomenei aktualiausias bei labiausiai visuomenę priešinančias temas. Jie kalbino žmones gatvėse, ieškojo pašnekovų socialiniuose tinkluose. Beje, kūrėjai vaidino abiejose Kanados asamblėjų versijose.

Teatro pranešime primenama, kad šio proceso metu Kaunas kaip tik ruošėsi daug ažiotažo sulaukusioms „Kaunas Pride“ eitynėms, dar nebuvo išblėsusios aistros dėl Stambulo konvencijos, vėliau aštrių diskusijų objektu tapo nelegalių imigrantų klausimas.

Kanados menininkų pastebėjimu, Lietuvą skaldo kitokios temos nei jų šalį: „Liberali politika mūsų šalyje vyrauja kur kas ilgesnį laiką. Tad, pavyzdžiui, moterų lygybės klausimai visuomenėje nebekelia daug ginčų. Šiuo metu Kanadoje svarbesnė tema yra translyčių žmonių teisės. Seniesiems Kanados gyventojams kyla didesnė nedarbo, įvairių ligų ir netgi savižudybės rizika. Tai mums primena, kad ne visais istorijos tarpsniais elgėmės pagarbiai“, – teigė režisierius Chrisas Abrahamas – vieno iš pagrindinių Kanados „Crow‘s Theaatre“ teatro meno vadovas ir generalinis direktorius.

„Lietuvoje dokumentinis teatras yra pakankamai jaunas, neturime daug jo pavyzdžių. Tokių scenos kūrinių pagrindas yra ne dramaturgija, literatūra, fikcija, bet dokumentinė ar archyvinė medžiaga. Pavyzdžiui, interviu, laikraščio straipsnis, fotografijos, garso ir vaizdo įrašai, autobiografijos, moksliniai pranešimai bei kita“, – sako teatrologas ir NKDT meno vadovas Edgaras Klivis, pridurdamas, kad „dokumentinis teatras, siekiąs scenoje atgaivinti, pažinti realius įvykius ir asmenybes, dažnai dokumente, kuris perteikiamas scenoje, vengia pakeisti net žodį, kad išliktų kuo arčiau autentiškos tikrovės. Tai gali būti daroma dėl įvairių priežasčių: atkurti istorinį teisingumą, išgirsti tuos, kurių balsai buvo nutildyti, atlikti meninį tyrimą ar parodyti tikrovės sudėtingumą“.

Šis spektaklis ir kūrybinė partnerystė su „Porte Parole“, asamblėjas Kanadoje pradėjusiais nuo Donaldo Trumpo klausimo – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Apie savo patirtis ir pamokas šiame procese – ne tik dialogų mokymąsi mintinai, bet ir nuomonių, virtusių pjese, paieškas, pačios pjesės rašymą, sutiko papasakoti du NKDT aktoriai – Henrikas Savickis ir Aistė Zabotkaitė.

– Kaip judu, būdami aktoriai, tapote ir spektaklio koprodiuseriais, jei galima taip pavadinti?

Henrikas: Teatras tiesiog paskyrė mums šią užduotį, lygiai kaip skirsto vaidmenis. Bet, žinoma, buvo atsižvelgta ne tik į aktorines mūsų savybes, bet ir į tai, kad ir aš, ir Aistė laisvai kalbame angliškai.

– Ar dokumentinio spektaklio kūrimas jums buvo nauja patirtis – patiems ieškoti herojų, atlikti tyrimą?

Henrikas: Sakyčiau, tai nauja patirtis Lietuvos teatre apskritai. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kaip teatro partneris, suteikė galimybę ieškoti naujų sferų, mums neįprastų ar nebūdingų veiklų ir meno formų. Tai, ką „Porte Parole“ atvežė, yra dokumentinis teatras, kurio pas mus negaliu sakyti, kad visai neturėjome, nes panašus bandymas prieš porą metų buvo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet buvo tikrai labai nedaug. Taigi nauja ne tik mums, bet ir Lietuvai.

– Minėjote, kad diskusijos dalyvių, kurių išsakytos mintys virto pjese, ieškojote net Laisvės alėjoje. Ar žmonės lengvai pasiduoda tokioms avantiūroms? Visgi turi sutikti, kad tai, ką pasakei, ką manai, kuo tiki, bus, na, ne panaudota prieš tave, bet išstatyta viešai, scenoje. Ir ją interpretuoti žmonės bus laisvi kaip tik nori.

D. Stankevičiaus nuotr.

Henrikas: Laisvės alėjoje pavaikščiojome gal valandą. Jums, kaip žurnalistei, turbūt yra tekę tai daryti – ne visi nori bendrauti, leistis į diskusijas. Beje, kas labai įdomu – tuo metu kaip tik artėjo „Kaunas Pride“ eitynės. Tad vienas mūsų užduodamų klausimų buvo: kaip į šį įvykį žiūrite? Ir mes neradome itin priešiškai nusiteikusių žmonių. Net tie, kurie sakė nepalaikantys, pridurdavo: „Ai, tegul eina“. Tai man pasirodė keista – to, ką matai socialinėje medijoje ar spaudoje, gatvėje nerandi.

Neseniai vyko Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo – kažkas švilpė, kažkas negirdėjo teksto, tad Vasario 16-ajai žmonės jau ruošiasi kitaip.

– Turbūt tai daugiau pasako apie socialinę mediją, nei apie žmones?

Henrikas: Mes labai lengvai nuteisiame žmogų, kai nematome jo priešais save. Kai matome tik jo nuomonę vienu klausimu, net jo nepažįstame, nesame sutikę. Vien dėl tos nuomonės jis tampa mūsų priešu. Manau, kanadiečių kuriama asamblėja apie tai ir yra – mums reikia išmokti kalbėtis. Nereikia pulti neigti neišklausius visų kitos pusės argumentų. Galime likti prie savo nuomonių, bet galime kalbėtis.

– Vakarienėje, virsiančioje spektakliu, aptartos temos – Stambulo konvencija, migrantų krizė, LGBTQ+ teisės, kartų konfliktas. Ar jums, kaip kauniečiams, būtent šios temos ir atrodo aktualiausios? Gal sąrašą papildytumėte, o gal patrumpintumėte?

Aistė: Visas temas palikčiau – Kauno visuomenę poliarizuoja lygiai tos pačios temos, kurios poliarizuoja visą Lietuvą. Vos žmonės pradeda kalbėtis, jos išlenda, tai labai aišku. Nereikėjo ilgai jų ieškoti. Temas siūlėme mes patys, tad tai yra tai, su kuo susiduriame gyvendami Kaune, Lietuvoje, siūlė jas ir žmonės, kurių klausinėjome. Pačioje vakarienėje dalyvavo gal tik 15 proc. iš tų, su kuriais bendravome.

Henrikas: Žinoma, būtų ką pridėti, tik ne visos temos tiek erzina. Tai priklauso nuo situacijos šalyje konkrečiu metu. Neseniai vyko Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo – kažkas švilpė, kažkas negirdėjo teksto, tad Vasario 16-ajai žmonės jau ruošiasi kitaip. Mes visą laiką turime kokią nors poliarizuojančią situaciją. Tai medžius kerta, tai žemę užsieniečiams parduos – net jei nieko nevyksta, ką nors susigalvojame. Taigi tuo metu, kai kartu su Aiste temas ruošėme, būtent šios temos buvo aktualiausios visuomenėje, socialinėje žiniasklaidoje, tokius klausimus ir uždavinėjome.

Aistė: Beje, abortų temos mes net nebuvome aptarę ruošdamiesi vakarienei. Ji iškilo vakarienės metu.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Spektaklyje judu vaidinsite save, tiesa?

Henrikas: Save... „Porte Parole“ yra sakę, kad tai gali būti problema – kai aktorius, kaip asmenybė, per daug asmeniškai įsitraukia į veiksmą. Ir tikrai, su Aiste tampame lyg ir asmeniškai suinteresuoti išspręsti visas tas problemas, sutaikyti ar supykdyti kitus pašnekovus. Neturi už ko pasislėpti.

Aistė: Vakarienės metu ir aš, ir Henrikas buvome savimi. Visiškai. Bet pjesėje mes išrašyti kitokie. Ne visai kitokie, bet... Pjesė parašyta taip, kad spektaklis būtų geras, įdomus, įtraukiantis. Keistas procesas – sėdi su komanda ir analizuoji, kodėl pasakei tą ar aną. Jie visi sako, kad aš taip pasakiau todėl, kad pykau ant Henriko, o aš sakau – ne, taip nebuvo! Kadangi spektaklis neišvengiamai yra hiperbolė, tai ir mes su Henriku tapome ryškesni, ne visai tokie, kokie esame kasdienybėje.

– Turbūt visi aktoriai turi svajonių vaidmenų, bet ar iš tiesų galima norėti vaidinti save? Skamba kaip pats sudėtingiausias vaidmuo!

Aistė: Ne, man jis neatrodo sudėtingas. Juk tekstas yra mano sakytas, tad jis įsimena greičiau. Kalbu savo žodžiais, taip, kaip tai daryčiau natūraliai. Sunku tas analizavimas. Pradžioje nenorėjau priimti to, maniau, kad esu išrašyta tokia, kokia nesu. Tai gana intymu. Henrikas sakė per vieną repeticiją: „Aš jau užtektinai atsivėriau ir užtektinai nuo savęs pasakiau, viskas, nieko nebesakysiu.“ Nes mes tikrai labai atvirai žiūrėjome į šį reikalą nuo pat pradžių, bet spektaklis reikalauja dar daugiau atsivėrimo, ir norisi kai ką pasilikti sau. Tokiais momentais atrodo, kad geriau būtų vaidinti ką nors kitą.

Henrikas: Taip, yra ta privatumo stokos bėda. Turi aiškintis, kodėl pasakei viena ar kita, koks tavo paties asmeninis požiūris. Be to, dėliojant dramaturgiją, dar vienoje pirmųjų repeticijų skaitėme ir mąsčiau, kodėl Aistė mane nuolat nutraukinėja. Kitą dieną supratau, kad ji ne nutraukinėjo, o taip sudėliojo pjesę. Mes kalbėjome vienas kitam padėdami sukurti konfliktą. Taigi čia dalis realaus gyvenimo, dalis teatro.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Spektaklis vyks ne kur nors aikštėje, turguje, bet tradicinėje teatro salėje su savo aura ir auditorija. Ar jis, jo žinutė pasieks visų nuomonių turėtojus?

Aistė: Kalbant apie žinutę ir žiūrovo pasiekimą nėra didelio skirtumo, ar spektaklis dokumentinis, ar ne. Manau, „Kauno asamblėjos“ buvimas dokumentiniu spektakliu turi daug pliusų. Nereikia analizuoti Antikos autorių užrašytų reikšmių, klausytis senovinės kalbos. Žmonės tiesiog ateis pasižiūrėti, kaip keturi kauniečiai prie vakarienės stalo kalbėjosi. Kalbėjosi apie paprastus ir visiems suprantamus dalykus. Personažai realūs, aktualijos šiandieninės. Spektaklis ryškus, jis koncentruotas – juk iš penkių valandų vakarienės liko tik valanda su trupučiu. Vargu ar kas stebėtų veiksmą visas penkias valandas. Sutrumpinome, pabrėžėme konfliktus, paryškinome personažus, kad išlaikytume žiūrovo dėmesį. Ar žmonės spektaklį priims vienodai? Žiūrint, kas ateis. Galbūt po premjeros nuskambės gandas ir į teatrą prikvies dar jame nebuvusius? Tuos, kurie nemėgsta teatro, bet mėgsta dokumentiką? Galbūt tradicinio teatro žiūrovai neateis, nes jiems dokumentika neįdomi?

Temas siūlėme mes patys, tad tai yra tai, su kuo susiduriame gyvendami Kaune, Lietuvoje.

Henrikas: Tarp vakarienės dalyvių nevaikščiotojų į teatrą nebuvo, jei kalbame apie publiką. Jie visi šviesūs, kultūringi, įdomūs žmonės, tik su skirtingais įsitikinimais. Vieni liberalesni, kiti konservatyvesni.

– Ar ši jau pusmetį trunkanti „Kauno asamblėjos“ patirtis pakeitė kurį nors jūsų įsitikinimą? Gal ėmėte žiūrėti plačiau?

Henrikas: Aš – ne. Dalykus, apie kuriuos diskutavome, kiekviena asmenybė savo laiku susidėlioja. Vargu ar juos įmanoma perdėlioti brandžiame amžiuje. Nors Aistė už mane jaunesnė, bet aš manau, kad ji tokia pat brandi asmenybė.

Aistė: Gal tik pagalvojau, kad nesu tokia radikali liberalė, kaip mane išrašė pjesėje. Nusprendžiau šiame savo gyvenimo etape likti kiek įmanoma labiau apolitiška. Supratau, kad norint diskutuoti daugiau, nei išdiskutuota prie vakarienės stalo, kai, manau, niekas nepakeitė savo nuomonės, reikia žinių. Reikia domėtis tuo ir suvokti, kokioms idėjoms ir vertybėms iš tiesų tu pritari. Dažnai žiūrime į dalykus paviršutiniškai. Todėl net bijau itin greito Europos liberalėjimo. Apie tai galvoju jau kuris laikas. Ir kituose spektakliuose kalbame apie šias temas, ir būtent dėl to noriu likti apolitiška, nes atsakymo nėra. Nenorėčiau gyventi nei kaip radikali kairioji, nei kaip radikali dešinioji. Visos šios kryptys turi to, kam nepritariu, ir nežinau, kame yra raktas į teisybę. Galbūt dėl to ir nesu politikė ir nepriimu sprendimų.

D. Stankevičiaus nuotr.

– O ką valgėte vakarienės metu? Sutarėte dėl to?

Henrikas: Turėjome vieną vegetarą, jis valgė daržovių užkepėlę.

Aistė: O mes visi valgėme vištieną. Labai skanūs kepsniai buvo, su daržovėmis ir ryžiais.

Henrikas: Spektaklio metu valgysime tą patį, užuosite.