Gatvė – tai ne scena

Svarbią sukaktį paminėti mokykla buvo numačiusi dar pavasarį. Jaunųjų šokėjų pasirodymą turėjo fotografuoti A.Barzdžius. Tačiau įvestas karantinas kaip reikiant sujaukė planus. Galiausiai A.Barzdžius įstaigos direktorei Linai Navardauskienei pasiūlė jubiliejų įamžinti originalia forma.

"Šią idėją nešiojausi jau kurį laiką, tad labai džiaugiuosi, kad mokyklos kolektyvas ją entuziastingai parėmė, – "Kauno dienai" sakė A.Barzdžius. – Manau, kad pedagogams ši fotosesija tapo savotišku iššūkiu. Nors visi jie plastiški ir įpratę prie dėmesio, gatvė ar autoservisas – tai ne scena. Labai vertinu, kad mokytojų man nereikėjo įkalbinėti, jie atvira širdimi sutiko dalyvauti. Kūrybinis procesas buvo išties įkvepiantis ir smagus. Kiekviena parodos fotografija yra dviejų žmonių – pozuojančio ir fotografuojančio, bendro darbo rezultatas. Visų laurų tikrai negaliu prisiimti tik sau."

Parodoje eksponuojama po tris kiekvieno mokytojo fotografijas. Visos jos užfiksuotos skirtingose erdvėse, dėvint vis kitokią aprangą. Fotosesija taip pat buvo filmuojama, tad sukurtas ir darbo užkulisius atskleidžiantis vaizdo įrašas. Pašnekovas pasakojo, kad kai kurias erdves fotosesijai buvo numatęs pats, o kitas pasiūlė pedagogai.

Modeliu virtusi šokio mokytoja Aistė Kavolienė nepabūgo pozuoti ir tepaluotame autoservise. Grakštų judesį atliekančiai moteriai fotografijoje ranką ištiesė serviso darbuotojas. "Ši mintis kilo visai atsitiktinai. Iš pradžių ryškiai raudona, lengvai krentančia suknele vilkinčią mokytoją nufotografavau vieną. Tačiau vaizdui kažko trūko. Tuomet išvydau raudonus darbo kombinezonus dėvinčius serviso darbuotojus. Vienas jų ir tapo fotografijos dalimi", – prisiminė A.Barzdžius.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Užfiksuoti akimirką

Fotosesiją surengti tarpukario perlu vadinamoje S.Kudoko viloje pasiūlė mokytoja Lina Puodžiukaitė. Fotografija, kurioje moteris šoka dideliame apvaliame lange, atrodo itin įspūdingai. Kūrybiniam procesui buvo pasirinkta ir pedagogų gyvenamoji aplinka. "Vasaros pabaigoje man paskambino A.Kavolienė ir pasakė, kad netoli jos namų stūkso šieno rutiniai, kuriuos greitai išveš. Supratau, kad ši erdvė puikiai tiks fotosesijai. Kitą rytą nuvažiavau pas mokytoją į namus ir užfiksavau įsimintinų kadrų", – šypsojosi prisimindamas pašnekovas.

Kauno choreografijos mokyklos pedagogų fotosesijoje stengėmės išlaikyti taisyklingą kojų ir pėdų padėtį, tiesią laikyseną.

Kartais idėjos apie galimą fotosesijos vietą šaudavo spontaniškai. "Pavyzdžiui, su šokio mokytoja Asta Brilingiene vaikščiodami miesto centre užklydome į vieną kiemą. Išvydome aukštą tvorą, o virš jos – įspūdingą betoninę sieną. Supratome, kad tokios sienos fone atliktas šuolis atrodytų išties efektingai. Tad 3 m tvora užlipome viršun. Pedagogės ryžtas mane maloniai nustebino – tokiame aukštyje atlikti šuolį lemta tikrai ne kiekvienam. Labai svarbi žmogaus koordinacija, pusiausvyra", – pasakojo fotomenininkas. Anot jo, būtent tokie bendri, greiti sprendimai ir lėmė parodos fotografijų įtaigumą.

Parodoje žavi ir dramos mokytojo Algirdo Juzviko portretai. Kadangi šis pedagogas nėra šokėjas, A.Barzdžius nusprendė jį įamžinti per draminę prizmę. A.Juzviko hobis – žvejyba, tad fotografas jį ir užfiksavo "žvejojantį" Čečėnijos aikštės fontane. "Mokytojai su džiaugsmu pasidavė mano kuriamiems scenarijams, ir patys siūlė savuosius. Manau, kad kūrybinis procesas mums visiems suteikė naujų patirčių ir geros nuotaikos", – šypsojosi fotografas.

Vis dėlto fotografuoti šokį nelengva. Juk reikia nujausti, kada modelis atliks tam tikrą judesį. Pasak A.Barzdžiaus, jam šį įgūdį padėjo išugdyti ilgi metai fotografuojant karatė sportininkus. Menininkas yra fotografavęs ne vieną Lietuvos, Europos ir pasaulio karatė čempionatą. "Karatė – mano mėgstamas sportas. Kai kovotojai kovoja ant tatamio, fotografas privalo nujausti kiekvieną smūgį. Šiam sportui būdingos aukštai pakeltos kojos, greiti, staigūs judesiai. Panašiai yra ir su šokiu – turi pajausti momentą, kada bus aukščiausias šuolis, ekspresyviausia akimirka, – atskleidė jis. – Kauno choreografijos mokyklos pedagogų fotosesijoje stengėmės išlaikyti taisyklingą kojų ir pėdų padėtį, tiesią laikyseną. Jeigu atliekamas šuolis, mokytojas ne šiaip pašokdavo į aukštį, bet atlikdavo tai gracingai, taisyklingai. Fotosesija man pačiam buvo labai naudinga, nes apie šokį sužinojau nemažai naujų, negirdėtų dalykų."

Sužavėjo praeivius

Kai kuriose parodos fotografijose užfiksuotos pedagogų pozos atrodo pavojingos. Pavyzdžiui, špagatas ant prekybos centro eskalatoriaus turėklų. Tačiau A.Barzdžius tikino, kad mokytojams atlikti įspūdingus triukus nebuvo sunku – juk jie profesionalai. Tad visos fotosesijos metu fotografą ir pedagogus lydėjo susižavėjusių praeivių šūksniai ir pagyros. "Net per kaukes matydavosi, kad žmonės šypsosi. Praeiviai klausinėjo, kur galės pamatyti fotografijas, domėjosi projektu", – pasakojo jis.

Kūrybinis procesas užtruko apie porą mėnesių. Būtų pavykę ir greičiau, bet koją kišo karantinas ir vienos mokytojos saviizoliacija.

Fotografijose yra susipynę net keli žanrai. Mokytojų portretai galėtų būti vadinami reportažine, gatvės, meno ir sporto fotografija.

A.Barzdžiui ir mokyklos kolektyvui taip pat teko pasukti galvą, kur eksponuoti savo parodą. Autobusų stotis buvo pasirinkta neatsitiktinai. "Nusprendėme, kad tai bus idealiausia vieta, juk parodų salės šiuo metu uždarytos. Žmonės dabar mažiau keliauja, tačiau laukdami autobuso galės pasigrožėti fotografijomis. Autobusų stotis nėra ta vieta, kurioje visi būriuotųsi, tačiau judėjimas čia nuolat vyksta", – kalbėjo fotografas. Pasak jo, vėliau parodą ketinama perkelti ir į kitas erdves.

A. Barzdžiaus nuotr.

Įsimintina patirtis

Šokių mokytoja Jūratė Koreivaitė pripažino prieš fotosesiją jautusi nemenką jaudulį. "Kai šokame scenoje, neturime labai artimo kontakto su žiūrovais. Matome daug šviesų, apšvietėjo būdelę – štai ir viskas. O fotosesijos metu pozavome atviroje erdvėje. Fotografas ir procesą filmavęs operatorius buvo labai arti. Praeiviai taip pat galėjo laisvai pasirinkti atstumą, kuriuo nori mus stebėti. Suvoki, kad tave fotografuoja, tad turi gerai atrodyti, išlaikyti taisyklingą laikyseną, – iššūkius atskleidė ji. – Kita vertus, prasidėjus fotosesijai, baimė išnyko. O ir rezultatas – išties įspūdingas."

J.Koreivaitė įamžinta trijose skirtingose vietose. Šokėja pozavo Vilniaus gatvėje, netoli "Žalgirio" arenos ir judrioje A.Juozapavičiaus prospekto perėjoje. Pasak pašnekovės, jai mieliausias kadras užfiksuotas Senamiestyje. "Visada svajojau šokėjiškai nusifotografuoti būtent Vilniaus gatvėje. Tad ši fotografija – tam tikras svajonės išsipildymas. Tačiau netoli "Žalgirio" arenos atliktas špagatas ore man pačiai buvo netikėtas. Nežinojau, kad taip sugebu, – pasakojo pedagogė. – Be galo įdomu fotografuotis buvo ir viduryje A.Juozapavičiaus prospekto, trumpam pristabdant eismą."

Pastaroji fotografija atrodo išties įspūdingai. Puantais avinti šokėja atlieka grakštų judesį, svajingai žvelgia į tolį, rodos, visai nepastebėdama šalia riedančių automobilių. Kūrybinė komanda fotosesijai stengėsi išsirinkti laiką, kai transporto srautai bus kiek mažesni. Tačiau dienos metu sulaukti akimirkos, kai automobiliai gatve išvis nevažiuoja, yra neįmanoma. "Be to, mes ir siekėme į savo kūrybinį procesą įtraukti kauniečius. Buvo smagu žiūrėti, kaip atsitiktiniai praeiviai ir vairuotojai nustemba išvydę, kad gatvėje kažkas šoka. Žinoma, saugojomės automobilių. Tačiau visi vairuotojai buvo labai geranoriški, mums mojavo, šypsojosi, draugiškai signalizavo", – tikino ji.

J.Koreivaitė neslėpė, kad mokyklos jubiliejaus nepaminėti tradiciniu koncertu yra gana neįprasta. Kita vertus, koncertai vyksta kasmet, o paroda yra precedento neturintis įvykis. "Manau, kad tokia naujovė yra puikus būdas pažymėti mokyklai svarbią progą. Visi mokytojai dar ilgai prisimins šią patirtį. Daug savęs atiduodame darbui su mokiniais, juos ugdome, mokome, skatiname siekti geriausio. Tačiau ilgainiui patys pradedame vengti pasirodyti kur nors kaip šokėjai. Tad ši fotosesija tapo puikiu priminimu pačiam sau, kad esi ne tik mokytojas, bet ir šokėjas", – šypsojosi pašnekovė.

Kas? Kauno choreografijos mokyklos 20-mečiui skirta paroda "IšŠok".

Kur? Kauno autobusų stotyje.

Kada? Iki gruodžio 9 d.

Pokalbis su L.Navardauskiene – apie mažuosius kauniečius, besimokančius šokio plastikos, ir apie didėjančią tėvų įtaką mažųjų šokėjų karjerai.

– Kaip prasidėjo jūsų karjera? Ar vaikystėje visada svajojote būti tuo, kuo dabar esate?

– Vaikystėje lankiau meninę gimnastiką, vėliau, nutraukus savo, kaip sportininkės, karjerą, buvau pakviesta į šokio teatrą "Aura". Iš pradžių man buvo labai keista, daugelis judesių buvo ne tokie, prie kokių aš buvau pratusi. Tačiau, norėdama pateisinti visus savo vadovės lūkesčius, susidorojau su užduotimis, na, ir laikui bėgant šokti šiame teatre ėmė vis labiau patikti. Studijavau vadybą ir tuo pačiu metu šokau šokio teatre "Aura". Susiklostė tokios aplinkybės, kad savo magistro darbo temoje rašiau apie tokio tipo įstaigos, kokia yra ši mokykla, įkūrimą. Pagauta jauntviško entuziazmo nusprendžiau, kad reikėtų ir praktiškai įgyvendinti tokią idėją, nes tuo metu Kaune nebuvo mokyklos, kur būtų dėstomas šiuolaikinis ir klasikinis šokis. Taip ir įsikūrė tokia mokykla. Na, o vaikystėje niekada negalvojau, kad būsiu mokytoja, su šokiais savo ateities taip pat nesiejau, tačiau nutiko taip, kad susijungė dvi kryptys – mano pomėgis šokti su mano studijomis.

– Kas jums sunkiausia šiame darbe, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, o kas džiugina?

– Džiugina vaikų pasiekimai, labai džiaugiuosi savo darbuotojų kolektyvu, mokytojais, kurie tikrai yra entuziastingi, visada turi naujų idėjų. Labai malonu, kai buvę mokiniai grįžta ir pasiūlo rengti bendrus projektus. Smagu, kad baigus mokyklą bendravimas nenutrūksta – buvę šokėjai apsilanko mokyklos koncertuose, atvyksta pasisvečiuoti į mokyklą. Dabartiniai mokiniai taip pat labai gabūs, motyvuoti, siekiantys rezultato. Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad visa tai labai džiugina.

Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad tai labai džiugina.

– Iš kur atėję jūsų mokyklos pedagogai, ar visi yra buvę šokėjai?

– Šiuolaikinį šokį dėsto "Auros" buvę šokėjai, klasikinį – esami ar buvę Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai. Tai žmonės, išbandę profesionaliąją sceną. Žinoma, mažesniems vaikams pamokas veda ir mokytojai, nes ten šokio specifika visai kitokia.

– Ar daug vaikų po pirmųjų repeticijų neišsigąsta krūvio ir tęsia šokio pamokas?

– Pasakyčiau taip: pas mus tarsi vyksta natūrali atranka. Klasėje pas mus paprastai yra 20 mokinių, būna, kad mokyklą iš tų  20 baigia trys, būna – kad devyni. Kai kurie vaikai tiesiog nespėja derinti mokslų su šokio pamokomis. Kiti tiesiog pasirenka kitokią kryptį ir apsisprendžia, kad labiau nori, pavyzdžiui, piešti ar lankyti krepšinį. Krūvis yra tikrai nemažas ir reikia daug noro bei pastangų, kad viską suspėtum. Tačiau didelė dalis vaikų yra tikrai gabūs, neapsiriboja viena veikla – šokiais.

– Kaip motyvuojami vaikai, kai jie paauglystėje maištaudami ima nebenorėti dirbti, nors pedagogai mato puikius duomenis?

– Kalbamės. Labai daug kalbamės su vaikais, su visa grupe, ką jie norėtų veikti. Kalbamės ir sų jų tėveliais. Žinoma, jeigu vaikas tikrai nebenori šokti, niekaip jo ir nepriversime. Jis pats turi to norėti. Būna, kad kartais vaikas turi galbūt ne tokius idealius duomenis, tačiau vis tiek savo užsispyrimu, pastangomis kartais pasiekia daugiau negu tas, kuris turi visus duomenis.

– Jūsų mokykloje šokio meno mokosi nemažai vaikų, taip pat ir suaugusiųjų. Vis dėlto šiandien su vaikais dirbti yra gana sudėtinga. Ar jūsų komanda tai pajaučia? O gal kaip tik lengviau su jais dirbti?

– Yra visokių vaikų. Kartais su vaikų tėveliais susitarti yra daug sunkiau nei su vaikais. Dabar žmonės labai gerai žino, ko nori, yra reiklūs. Taupo tiek savo laiką, tiek vaikų, ir jie aiškiai žino, kiek laiko gali skirti vienai ar kitai veiklai. Kita vertus, tai tikrai nėra blogai – tėvai rūpinasi savo vaikais. Metai bėga, viskas keičiasi, tiek patys vaikai, tiek jų tėveliai, tai yra natūralu. Labai smagu matyti, kad dabar vis daugiau tėvelių, o ne tik mamos, atveda savo dukras į mokyklą, laukia jų. Ankščiau beveik vien mamos atvesdavo vaikus, o dabar jau ir tėveliai pradėjo rūpintis vaikų lavinimu. Kalbant apie vaikus, šiais laikais jie tikrai yra drąsesni. Tokių vaikų mums ir reikia, juk šokėjas visų pirma turi būti asmenybė. Reikia mokėti save pristatyti, pateikti, būti edukuotam, neužtenka vien gerai šokti. Reikia charizmos.

Kartais su vaikų tėveliais susitarti yra daug sunkiau nei su vaikais.

– Kaip apibūdintumete charizmatišką šokėją?

– Na, čia jau ji arba yra, arba nėra. Tai tikrai nėra fiziniai duomenys. Tai bioenergetika, kažkoks vidinis švytėjimas. Būna kartais, kad šokėjų grupė šoka scenoje, visi šoka vienodai, techniškai tobulai, o vis tiek kažkodėl norisi žiūrėti tik į kažkurį vieną žmogų, nes jis prikausto dėmesį, paskleidžia kažkokią bioenergetiką.

– Jūsų vadovaujama mokykla gana glaudžiai bendradarbiauja su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru (KVMT) ir šiuolaikinio šokio teatru "Aura". Kaip sekasi dirbti kartu?

– Svarbu rasti tokias veiklos kryptis, kurios naudingos abiem pusėms. Dažniausiai tai būna kažkokie bendri projektai, kurie yra įdomūs ir mūsų mokiniams, ir jiems. Su KVMT mūsų bendradarbiavimas yra toks, kad mūsų mokyklos mokiniai jau daug metų šoka spektaklyje vaikams "Sniego karalienė", taip pat dar keliuose spektakliuose. Kasmet pavasarį KVMT organizuojame mokyklos baigiamąjį koncertą, skirtą miesto visuomenei. Visa bendruomenė yra kviečiama ateiti pažiūrėti, ką tais metais mes nuveikėme, ką sukūrėme. Su šokio teatru "Aura" dažniausiai būna įvairių projektų, bet nebūtinai kasmet. Bendradarbiaujame ir su Kauno valstybiniu lėlių teatru – mūsų auklėtiniai šoka spektakliuose. Labai džiaugiamės, kad turime galimybių vaikams parodyti profesionaliąją sceną, supažindinti su profesionaliais šokėjais. Be abejo, kuriame bendras programas ir su Nacionaline M.K.Čiurliono menų mokykla, baleto skyriumi. Turime bendrus projektus, repetuojame atskirai, vėliau – visi kartu. Tokia bendra veikla su kitomis mokyklomis yra labai naudinga mūsų mokiniams – jie pamato, kur dar turi tobulėti. Naudinga dar ir ta prasme, kad, susijungus su kitu kolektyvu, reikia mokėti greitai prisitaikyti – taip vaikai tarsi ruošiami gyvenimui. Juk bet kokioje veikloje ar darbe reikia mokėti greitai perimti žinias, daryti viską čia ir dabar. Tad vaikams tokios patirtys labai naudingos.

– Ar visada buvę mokiniai tampa profesionaliais šokėjais?

– Jie gali būti kuo tik nori. Vaikas gali užaugti tiesiog labai puikiu, geru žmogumi, o gali tapti ir šokėju. Tik nuo paties vaiko priklauso, kokia kryptimi jis keliaus ir ką pasirinks.

– Kaip vyksta mokinių atranka į choreografijos mokyklą?

– Yra tokios dvi kryptys – meninės saviraiškos programa ir formalųjį švietimą papildančios programos. Meninės saviraiškos programa yra tokia, kurią pasirenka vaikai, labiau norintys šokti dėl savęs, savo malonumui, nesiekiant meistriškumo, o formalųjį švietimą papildančios programos trunka septynerius metus. Ją sudaro klasikinio, šiuolaikinio ir pasaulio tautų istorinio šokio programos. Ją renkasi vaikai, kurie tarsi norėtų siekti profesionalios šokėjo karjeros. Atrinkdami vaikus į mėgėjų programas patikriname jų motyvaciją, kūno sudėjimą, o į profesionalią programą – žiūrime jų fizinius duomenis, lankstumą, šoklumą, čia atranka jau griežtesnė.

– Ne paslaptis, kad didelė dalis šokio mokyklų jaučia vaikinų deficitą savo kolektyve. Ar ir jūs tą patį galėtumėte pasakyti apie savo mokyklą, o gal pas jus vaikinų, besimokančių šokti, netrūksta?

– Berniukų yra labai mažai. Pirmokų berniukų dabar yra trys, vyresnėse klasėse visai neturime. Būna, pradeda lankyti, o vyresnėse klasėse meta. Mūsų visuomenėje šokis dar nėra tai, ką berniukas turėtų veikti gyvenime, čia veikia stereotipai. Jeigu tėvai palaiko savo sūnų, tai didesnė tikimybė, kad jis ir toliau šoks, bet jeigu mama pritaria, kad šoktų, o tėtis – ne, greičiausiai berniukas nebešoks.