Trečiadienio pavakarę ši kraupi sukaktis paminėta susirenkant Vilijampolėje, Linkuvos g., ties buvusiais Kauno gero vartais.
„1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo, <...> geto gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus. <...> Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo. Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius“, – pasidalyta ištrauka iš Elenos Holcmanienės atsiminimų knygos „Šitas vaikas turi gyventi“.
Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad ši diena – labai sunki. „Be gali jautri buvo šio minėjimo pradžia – berniukas su smuiku. Smuiko muzika žydus lydi visą gyvenimą“, – kalbėjo pirmininkė. Ji minėjo, kad nėra išlikę Kauno geto gyventojų surašymo dokumentai, tad nežinoma dalis žmonių vardų, pavardžių, kurie čia buvo suvaryti ir apgyvendinti, o po to nužudyti. Daliai pavyko išsigelbėti. Kaip po to pasakojo Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas, iš geto vaikai buvo vaduojami ir bulvių maišuose. Į juos sukišti užmigdyti ir perplukdyti valtimi per Nerį į kitą krantą.
Gercas Žakas/Regimanto Zakšensko nuotr.
Minėjime dalyvavo ir kiti garbūs svečiai, tarp kurių – nepaprastoji ir įgaliotoji Izraelio valstybės ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein. „Praėjo 80 metų, bet skausmas ir graudulys dėl tų, kurie čia neteko gyvybės vis dar gajus“, – teigė ambasadorė, paminėjusi ir čia pat vykstančius baisumus Izraelyje, kuriuos sukėlė „Hamas“ teroristai.
Kauno žydų bendruomenė vėliau VDU Didžiojoje auloje surengė nemokamą koncertą, kuriame atliekamos melodijos buvo skirtos „tiems, iš kurių buvo atimta galimybė užaugti, ir tiems, kuriems nebuvo leista ramiai pasitikti savo gyvenimo saulėlydžio“.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Žydų ir lietuvių liaudies ir kompozitorių kūrinius bei klasikinės muzikos šedevrus atliko Maksim Kobec, smuikas (Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla, mokytoja Ilona Klusaitė), Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniai, Tarptautinio Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkurso laureatai Marija Širvinskaitė ir Rojus Bukauskas (mokytoja Rima Daugėlienė, koncertmeisterė Roberta Daugėlaitė), VDU Muzikos akademijos prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės studentės, tarptautinių vokalistų konkursų laureatės Deimantė Bačiulytė, Emilija Bagdonaitė, Liepa Dabriškaitė, Ugnė Stražnickaitė ir Ieva Vaivadaitė, Joris Rubinovas, bosas, Holokaustą išgyvenusio operos dainininko, režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo Stanislovo Rubinovo anūkas.
Renginį vedė teatro aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas.
