Šio projekto tikslas – skatinti dalytis emociniais bei fiziniais randais ir apie juos kalbėti, nes juk visos mus slegiančios istorijos yra asmenybės dalis. Laimės dienos proga pasikalbėjome su viena iš projekto kūrėjų – Aurėja Karvelyte apie tai, kaip projekto vystymas padeda žmonėms atrasti pilnatvę ir susitaikyti su skaudžiais išgyvenimais.

– Jau praėjo metai nuo pirmojo karantino paskelbimo pradžios. Kaip tik prieš metus socialiniuose tinkluose kilo daug įvairių iniciatyvų: nuo "Padėkite medikams" iki diskotekų, vykusių nuotolinių būdu, ir kulinarijos mėgėjų grupių. Kaip jums sekėsi per pirmąjį sugriežtinto karantino laikotarpį vystyti projektą?

– Prasidėjus pandemijai turėjome tik "Randų" kūdikėlio versiją, tad karantino laikotarpiu buvo daugiau galimybių labiau išplėtoti projektą. Pirmiausia kūrėme jo įvaizdį socialiniuose tinkluose. Įsibėgėjus vasarai sumąstėme parašyti fotografei Agnei Papievytei. Iš pradžių galvojome kartu įamžinti bent keletą istorijų. Vis dėlto išėjo taip, kad keletas istorijų išsivystė į visą seriją darbų, eksponuotų parodoje "Atsimerkę". Besirengiant šiam renginiui fotografė įamžino trylika žmonių, turinčių skirtingas randų istorijas. Manau, kad visus projekto dalyvius dalijimasis asmeniniais išgyvenimais paveikė skirtingai.

Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, kad žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta.

– Galima sakyti, kad karantinas – irgi tarsi randas. Kai kas per šį laikotarpį neteko artimųjų, kai kas – draugų, darbo ar pajamų. Kaip manai, ar kiekvienas individas šiuos praradimus išgyvena lengvai? Galbūt tie praradimai jau yra tapę norma?

– Visi praradimai yra skausmingi. Mano nuomone, pandemijos pradžioje žmonėms buvo sunku suvokti laikinumą ir neapibrėžtumą. Sunku mokytis gyventi kitaip. Vis dėlto šis laikotarpis suteikia galimybę sustoti, labiau vertinti tai, ką turime, permąstyti savo gyvenimą ir  paaugti.

– Kalbėjimas apie asmeninius sunkumus išlaisvina. Minime tarptautinę "Kaunas 2022" organizuojamą Laimės dieną, kurios tema – jausmai ir emocijos. Kalbant apie jūsų projektą, ar teko pastebėti, kad žmonės, pasidaliję skaudžiomis istorijomis, ne tik supažindino jūsų auditoriją su vieno ar kito rando įtaka gyvenimui, bet ir padėjo sau?

– Kiekviena istorija yra labai individuali. Labai priklauso, kiek žmogus kitiems jau anksčiau yra pasakojęs savo istoriją. Parodoje buvo žmonių, patyrusių itin skaudžių išgyvenimų. Buvo ir tokių, kuriems lengviau sekėsi atskleisti savo istoriją. Žinoma, kai kuriuos labai išlaisvino anonimiškumas. Pastebėjau, kad dažniausiai mūsų parodos "Atsimerkę" dalyviai kaip tik nesureikšmino to, kad jų kūnas yra kitoks. Jiems buvo reikšmingesnis suvokimas, kad jų gyvenimuose nusišypsojo laimė ir viskas susiklostė daug lengviau, nei galėjo. Manau, kad toks projekto formatas, kai žmonės, neatskleidę savo tikrosios tapatybės, gali papasakoti mums apie savo randus, žavi daugelį. Anonimiškas suteikia drąsos papasakoti net apie jautriausias savo istorijas.

– Šiemet Laimės dienos iniciatyvos yra skirtos kiekvienam pabandyti suprasti patį save. Ar jau galime teigti, kad gyvename tokiu laiku, kai žmogaus emocinė būklė yra svarbesnė už jo išvaizdą?

– Mano nuomone, emocinė būklė yra tiesiogiai susijusi su fizine. Todėl negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad dabar yra svarbiau "tvarkytis kambarį, kuris yra galvoje". Galbūt retkarčiais susidaro toks įspūdis, kad visuomenė jau yra labiau subrendusi rūpintis ne tik išore. Jei kalbėtume konkrečiai apie randus, manau, kad kiekvienam, jų turinčiam, reikia atrasti pusiausvyrą tarp to, kaip tu pats esi susigyvenęs su randu ir kaip į jį reaguoja aplinka. Dažniausiai juk kiti žmonės neleidžia pamiršti praeities ir, pamatę vieną kitą žymę ant kūno, lyg netiesiogiai pila ant žaizdos druską ir klausia: "O tai dėl ko čia? Kaip tas randas atsirado? Tai kiek tau buvo metų?"

– Šiuolaikinė visuomenė laisvėja ir vis daug žmonių stengiasi kalbėti viešai tiek apie fizinius, tiek apie emocinius randus. Kaip manai, ar galėtume teigti, kad būtent kalba arba dialogas kiekvienam individui gali būti raktas į gyvenimo laimę?

– Neabejoju, kad taip. Kai aš išsikalbu kitam, emocijos visada nurimsta. Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, jog žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta. Dialogas – mainai tarp kalbančiojo ir klausančiųjų. Juk kartais taip norisi būti išgirstam ir suprasti, kad nesi vienas.

– Kiekvienas žmogus turi savo laimės sąvokos apibrėžimą. Tad kas tau yra laimė ir kaip tau ji susijusi su pačiais įvairiausiais randais?

– Man laimė – kiekvienas asmeninis ūgtelėjimas ir šilti bei darnūs santykiais su žmonėmis. Manau, kad randai mums lieka tam, kad primintų, kiek daug galime įveikti, suteiktų stiprybės ir dėkingumo.

Netradicinė idėja

Rinkti įsimintiniausią iniciatyvą kvietė Kauno menininkų namai. Konkursas vyko trimis etapais. Buvo paskelbtas atviras kvietimas teikti savo pasiūlymus konkursui, iš kurių buvo atrinktas nominantų sąrašas ir paskelbtas viešas balsavimas. Galutiniame balsavimo etape atsidūrė trys nominantai, iš kurių buvo išrinktas nugalėtojas.

Šių metų konkurse buvo laukiama 2019 m. pasižymėjusių kultūros iniciatyvų, veikusių Kaune ir Kauno rajone, atsižvelgiant į iniciatyvos poveikį įvairioms gyventojų grupėms ir bendruomenėms. Drauge su "įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos" rinkimais vyko ir 22-ąjį kartą organizuojami "Įsimintiniausio Kauno miesto menininko" rinkimai, kurio nugalėtoju tapo Kauno miesto kamerinio teatro nominuotas režisierius Gildas Aleksa.

Šešių moksleivių įgyvendintas projektas-nugalėtojas "PUOTA: audio kultūra" perkėlė poeziją į netradicines erdves. Visą spalį keliais Kauno miesto ir rajono maršrutais kursuojančiuose autobusuose buvo galima klausytis miestiečių kurtos poezijos įrašų, o traukinyje į Vilnių buvo galima klausytis tinklalaidės tipo įrašų su miestiečių prisiminimais apie Kauną. Vyko poezijos skaitymai tokiose netikėtose vietose kaip apleista Šv. Sakramento bažnyčia ar Šilainių mikrorajono daugiabučio laiptinė.

Prisijaukindami netradicines erdves, projekto organizatoriai siekė suburti miesto bendruomenę ir netradiciniais būdais paskatinti kūrybinį procesą, suaktyvinti kultūrinį gyvenimą Kauno mieste. 2019 m. iš viso buvo surengta dešimt Kauną ir Kauno rajoną jungiančių renginių, ir, anot organizatorių, įtraukta 40 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos.

Iš stalčiaus – į viešumą

Projekto idėja gimė "Kaunas 2022" programos "Kauno iššūkis" metu. "Kartu su komanda pastebėjome, kad daug miestiečių aktyviai kuria, tačiau jiems sunku rasti vietą, kurioje poezija galėtų dalytis", – teigia projekto "PUOTA: audio kultūra" koordinatorė Austėja Pociūtė.

Šį projektą įvardyčiau kaip nematomą ryšį tarp visų kauniečių. Kadangi vieni kuria, o kiti turi galimybę išgirsti.

Už garso įrašus atsakingas Domas Butkus yra įsitikinęs, kad projektas sudarė puikias sąlygas miestiečių saviraiškai: "Kaune gyvena daugybe kūrybingų žmonių, norėjome sukurti platformą jiems pasireikšti, paskatinti nelaikyti savo talento stalčiuje bei leisti miestiečiams pasidžiaugti poezijos švente kasdieniame jų gyvenime. Tad nušovėme du zuikius vienu šūviu."

Poezijos temą pasirinkti padėjo ir tai, kad pačioje komandoje būta mėgstančių rašyti ir skaityti moksleivių. "Kaunas 2022" programos "Kauno iššūkis" koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė džiaugiasi šio projekto idėja skatinti kūrybą ir perkelti ją į netradicines erdves: "Visada maniau, kad poezija nėra populiari tarp jaunimo ir imtis tokio projekto yra gana rizikinga, todėl labai nustebino, kad, prasidėjus projektui, skelbiant atvirus kvietimus žmonėms siųsti savo kūrybą, organizuojant viešus skaitymus, mes pamatėme, kiek daug jaunų žmonių kaip saviraiškos formą renkasi poezijos kūrimą."

Kultūra prieinama visiems

Poezija viešajame transporte sprendė kultūros prieinamumo klausimą. Miesto transportu naudojasi labai įvairūs žmonės iš skirtingų socialinių kontekstų. Tokiu būdu, anot A.Pociūtės, kūryba pasiekė ir tuos žmones, kurie paprastai nelinkę aktyviai dalyvauti kultūrinėse veiklose dėl finansinių išteklių, laiko ar poreikio stokos, buvo įtraukti ne tik miesto, bet ir rajono gyventojai.

"Šį projektą įvardyčiau kaip nematomą ryšį tarp visų kauniečių. Kadangi vieni kuria, o kiti turi galimybę išgirsti, atsiranda bendrumas, kuris netiesiogiai keliauja per šio miesto žmones. Vien dėl to, kad vaizdo menas yra instaliuotas į miestiečių rutiną, įmanomas visiškai natūralus prieinamumas prie kultūros ir nesvarbu, ar žmones ja domisi, ar ne, ji jau yra čia, tad viskas, ko reikia iš jų pusės, tai paprasčiausio susikaupimo klausant. Padarėme, ką galėjome, kad kultūra pasiektų žmogų, kuris apie ją net negalvoja", – mintimis apie projektą dalijasi D.Butkus.

Projektu taip pat siekta sulėtinti gyvenimo tempą, išeiti iš rutinos, pažadinti naujas netikėtas mintis ir pakviesti atsigręžti į kultūrą: "Kadangi esame užsiėmę ar turime kitų priežasčių nenueiti į spektaklį ar meno galeriją, ieškojome alternatyvos palengvinti šią "greito pasaulio" sukurtą blogybę. Žmonių rutina autobuse buvo pakeista į poetiškas keliones, o traukiniuose jos neprailgo su įdomiomis istorijomis apie tam tikras Kauno legendas iš skirtingų miestiečių lūpų."

Turtinga patirtis

Vienas svarbiausių "Kaunas 2022" programos "Kauno iššūkis" tikslų, projekto autorių žodžiais, – "auginti galvas, kuriose auga Kaunas". Ši programa suteikia jaunimui platformą ir galimybes įgyvendinti savo idėjas, kurios prisidėtų prie "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos kūrimo.

"Mums labai svarbu, kad jaunuoliai galėtų išsibandyti, ką reiškia prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti projektą, megztų naudingus ryšius, domėtųsi kultūra ir būtų aktyvi jos dalis – turinio kūrėjai", – teigia programos koordinatorė A.Prašmuntaitė.

Projekto "PUOTA: audio kultūra" organizatoriai įvardijo, kad ši patirtis buvo labai naudinga ir suteikė naujų organizacinių bei komandinių darbo gebėjimų. "Dirbdama PUOTOJE išmokau nežmoniškai daug: nuo komandinio darbo ir komunikacijos, iki to, kaip naudotis fotošopu", – įspūdžiais dalijasi projekto dizainerė Gustė Vaivilavičiūtė.

"PUOTA – pirmas tokio masto projektas, prie kurio prisidėjau. Iš pradžių buvo nelengva kontaktuoti su organizacijomis ir ieškoti partnerių, tačiau pavyko persilaužti ir laisviau komunikuoti, nepasimesti, esant kritinėms situacijoms, ir spręsti iškilusius iššūkius", – teigia A.Pociūtė.

D.Butkus kaip svarbiausias projekto metu išmoktas pamokas įvardija atsakomybės prisiėmimą ir iniciatyvumą: "Viso šio gyvenimo esmė esame mes, o ne kažkas kitas. Tad manau, reikia imti ir daryti, klysti ir vėl siekti geresnio, nes jei tik sėdėsime ir skųsimės, niekur į priekį nepajudėsime, nei asmeniniame gyvenime, nei kuriant bendruomenę ar miestą, šiuo atveju – Kauną."

Kaune yra daug aktyvaus jaunimo, tad mūsų misija yra padėti atskleisti tai, ką jaunuoliai sugeba, ir kartu su jais formuoti miestą.

Projekto metu būta daug džiugesio akimirkų, neišvengta ir iššūkių. D.Butkui labiausiai įsiminė ryšio kūrimas su žmonėmis: "Buvome Kauno Panemunės senelių namuose, vedžiau "Poezijos popietę", kurioje dalyvavo seneliai. Buvo nuostabu matyti jų šypsenas, ir nesvarbu, kad jie kartais užsnūsdavo, teko girdėti jų pačių kūrybą, kuri tik dar sykį įrodo, kad mes visi esame pajėgūs kurti ir tuo dalytis. O tai ir turėtų būti svarbiausia mūsų gyvenimuose, tiesiog prisiminti tuos, kurie yra pamiršti ir kartais duoti jiems tai, ką turime, mainais už kelias džiaugsmo sekundes jų veiduose."

A.Pociūtei didžiausią įspūdį paliko iššūkiai, su kuriais susidūrė didžiausio projekto renginio metu Šv.Sakramento bažnyčioje: "Vos susirinko dalyviai, dingo elektra. Salėje užgeso visos šviesos, išsijungė technika. Minia žiūrovų atsidūrė aklinoje tamsoje. Daugelis pamanė, kad tai renginio dalis, tačiau taip nebuvo. Sutrikome, tačiau dar neprasidėjus šurmuliui situaciją pavyko išspręsti", – prisimena projekto koordinatorė.

Abipusė nauda

Projektas buvo naudingas tiek patirties įgijusiems moksleiviams, tiek miesto gyventojams. "Kauno iššūkio" koordinatorė A.Prašmuntaitė mano, kad projektai, įtraukiantys visus kauniečius į bendruomenės ir kultūros kūrimą, yra labai sveikintini. Jie suteikia galimybę išreikšti save ir stiprina pojūtį, kad kiekvienas yra miesto kultūros ir bendruomenės dalis, jos kūrėjas.

"Ypač aktualu parodyti, kad jauni žmonės gali būti kokybiško projekto autoriai, jei tik jais pasitikima. Kaune yra daug aktyvaus jaunimo, tad mūsų misija yra padėti atskleisti tai, ką jaunuoliai sugeba, ir kartu su jais formuoti miestą. O naujai gimstanti poezijos bendruomenė irgi yra didelis pasiekimas – žmonės labiau domisi kūryba, aktyviau pradeda lankytis ir partnerių organizuojamose veiklose, tampa tiesiog atviresni pasiūlymams", – sako A.Prašmuntaitė.

Projekto organizatoriai džiaugiasi sulaukę daug pozityvaus atgalinio ryšio iš miestiečių, dalyvavusių poezijos PUOTOJE. Tai parodė, kad tokie projektai yra reikalingi ir suteikė daug motyvacijos tęsti veiklą. "Mūsų mieste prasidėjo kultūrinis renesansas. Miestas susideda iš žmonių, todėl manau, kad darome teisingai, pradėdami būtent nuo jų. Kiekvieno ryšio užmezgimas tarp pačių kūrėjų buvo nuostabus dalykas, to gal ir nesitikėjome iš pradžių. Žinant, kad mūsų projektas buvo kuriamas pačių miestiečių, smagu matyti, kaip atsiranda nematomas bendrumo tinklas, kuris vienaip ar kitaip palieka nuostabius potyrius tiek kūrėjams, tiek jų peozijos klausytojams", – mano moksleivis D. Butkus.

Projekto organizatoriai ketina projektą tęsti. Viena iš idėjų – perkelti PUOTĄ į skaitmeninę erdvę. Kitas jų tikslas yra skleisti tiek poeziją, tiek kitokio žanro kūrybą, bendradarbiaujant su Liuksemburgo miestu Ešu, kuris 2022 m., kaip ir Kaunas, bus Europos kultūros sostinė.

"Kultūroje" kasdien galima išgirsti ne tik garsius draugų ar kolegų pokalbius, bet ir atgarsius nuo gatvės. Joje įprastai važinėja daugybė transporto priemonių, tačiau kai kurie autobusai yra ypatingi. Vieni iš jų – 6-ojo ir 23-iojo maršruto autobusai, nes juose kiekvieną 2019-ųjų spalio šeštadienį buvo galima išgirsti poezijos: vyko "Kauno iššūkio" komandos projektas PUOTA.

Ši iniciatyva buvo unikali ir neeilinė miestui, tad viena iš projekto iniciatorių Austėja Balutytė sutiko atskleisti, kaip gimė iniciatyvos idėja, iš kur atsirado bendraminčių veikti ir kuo ji yra susijusi su "Kauno iššūkiu" bei visa "Kaunas 2022" komanda.

– Kaip žinome, kartais užtenka tik vienintelės idėjos geriausiam projektui. Tad kaip jums gimė projekto PUOTA mintis?

– Mūsų komandoje, kuri buvo sudaryta iš aštuonių "Kauno iššūkio" dalyvių, kūrybiškumo tikrai netrūko. Keli iš mūsų jau buvome pradėję kūrybinį poezijos rašymą. Dėl šios priežasties vienai narei gimė idėja – "O kodėl mūsų ar kitų žmonių kurta poezija negalėtų skambėti autobusuose ar traukiniuose?" Ši atsitiktinė, tačiau geniali mintis virto realiu projektu – PUOTA. Be to, šiai idėjai įtakos turėjo ne tik originali mintis, bet ir renginys, kurį mūsų komanda rengė pirmame "Kauno iššūkio" veiklos etape. Jis vyko Šilainių daugiabučio laiptinėje, kurio metu įvairaus amžiaus kauniečiai turėjo proga pasidalyti savo kūryba ar tiesiog pasidalyti kieno mintimis.

– Kai pradėjote dirbti komandoje, ar darbas nuo idėjos iki rezultato buvo misija įmanoma ar greičiau neįmanoma?

– Deja, bet iš pačių pradžių dirbti drauge sekėsi itin sunkiai. Mūsų skirtingi charakteriai neleido tinkamai atsiskleisti visai grupei. Dėl šios priežasties mes patys tikėjome, kad komandinis darbas mums nėra skirtas. Vis dėlto pesimistiškas mintis pakeitė nerimas dėl artėjančio pirmojo renginio. Likus iki jo mažiau dviems savaitėms mes pradėjome generuoti idėjas ir tik tuomet visi darbai įgavo pagreitį. Be kita ko, tikslingas darbas mus labiau suvienijo, todėl po truputį tvirtėjome kaip komanda. Galiausiai mums didžiausią įtaką padarė idėjos ruošimas Kaunui, kuria tapo mūsų kūrybinė iniciatyva PUOTA.

– Nors PUOTA tikriausiai daugeliui asocijuojasi su iškilmingu vakaru ar pokyliu, kaip šiuo pavadinimu perteikėte savo projekto pagrindinę mintį?

– Tiesa, šis pavadinimas daugeliui pirmą kartą išgirdusių asocijuojasi su pokyliu. Mes jį sugalvojome visai netikėtai. Buvome išsirašę daugybę žodžių, kuriais galėtume pavadinti projektą ir juos braukėme. Iš daugybės išbraukimų liko tik vienintelis neišbrauktas žodis – puota. Tuo metu mums jis atrodė tinkamiausias, tačiau prasmę jam suteikėme vėliau. Puota mums reiškė kultūrą, todėl supratome, kad ji mieste gali slypėti visur. Šią mintį atskleidėme leisdami poezijos įrašus kai kuriuose Kauno autobusuose ir traukiniuose.

Viešuoju transportu kiekvieną dieną važiuoja daugybė įvairaus amžiaus žmonių. Vieni iš jų kiekvieną savaitgalį eini į teatrą, o kiti šiai kultūrinei priemonei neturi laiko ar pinigų. Todėl šiuo pavadinimu siekėme perteikti, kad miesto kultūros dalimi gali tapti visi nemokamai – gyvenantys ar kuriantys ją ar išvis nuo jos atitolę. Tereikia keliauti viešuoju transportu. Juk kiekviena kelionė, kaip ir puota, yra neįprasta ir unikali.

– Kadangi žinome, kad dirbti pradėjote būdami "Kauno iššūkio" dalyviais, kurie turėjo kurti naują savitą pridėtinę vertę miestui, kaip PUOTA padėjo skleisti bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir originalumą mieste?

– Šia iniciatyva siekėme atrasti kuo daugiau kauniečių, poezijos kūrėjų, kad jų kūryba būtų išgirsta. Taip pat šis projektas buvo itin originalus dėl netradicinių erdvių renginiams, kurias mes pasirinkome, pavyzdžiui, Kauno geležinkelio stoties peronas, Šv.Sakramento bažnyčia ir pats viešasis transportas, kuriame galima buvo išgirsti eiles. Kadangi PUOTA stengėsi orientuotis į visus kauniečius, jų bendruomeniškumą skatinome renginiais, kurių pobūdis buvo labai įvairus: nuo rašymo dirbtuvių iki kūrybinio rašymo sesijų ir nuo galimybės pasidalyti savo kuriama poezija iki gyvos muzikos koncertų.

– Koks projekto indėlis yra į visą Kauno miesto vystymasi nuo laikinosios iki šiuolaikinės Europos kultūros sostinės?

– Kadangi "Kaunas 2022" siekia, kad iki 2022 m. miestas būtų šiuolaikiškas, PUOTA padidino "Kaunas 2022" projekto žinomumą plakatais, lipdukais ir kitomis komunikacijos priemonėmis. Taip pat padėjo kurti šiuolaikišką bendruomeniškumą renginiais, kurie buvo orientuoti į visų amžiaus grupių kauniečius.

– Ko palinkėtumėte "Kauno iššūkio" ateities kartoms?

– Manome, kad svarbiausia yra turėti aiškų tikslą arba tikslus turimai idėjai. Projektas gali būti patrauklus, tačiau neturėti jokio konkretumo ir vizijos, todėl svarbu suprasti, kodėl išvis reikia kažką kurti. Taip pat nebijoti mąstyti kitaip, nes juk patys įdomiausi projektai gimsta tuomet, kai į įprastus dalykus yra pažvelgiama kitomis akimis. Projektas PUOTA tiktai įrodo, kad unikalumas slypi paprastuose dalykuose, kurie yra visai šalia mūsų.

* Kauno iššūkis – kompetencijų kėlimo ir jaunimo iniciatyvų skatinimo programa, skirta jaunuoliams prisidėti prie "Kaunas 2022" programos kūrimo, savo idėjomis ir iniciatyvomis kuriant šiuolaikinę sostinę.

Turiu ir aš tokį sau mielą stalčiuką, nors šiuolaikiniam žmogui labiau įprasta saugoti viską savo telefone. Galimybių spektro gausume jaunas žmogus dažnai pasimeta – naudojantis technologijomis tarsi tampame greitesni, tačiau vis tiek nepasivejame savo pačių susikurto greitėjančio tempo, pamirštame sustoti, prisiminti kas iš tikro mus, žmones, skiria nuo mašinų.

Žvarbiems orams atėjus į mūsų miestą, lankiau "Sielų upę" – kasmetinę kauniečių iniciatyvą, skirtą išėjusiesiems atminti. Žvakėmis nutiestu senamiesčio grindiniu žingsniuodama supratau, jog viena gražiausių žmogaus duotybių – sugebėjimas menu įprasminti būtį. Rašyti, dalintis atsiminimais ar patirtimi, vaizdinius, gimusius galvoje perkelti ant popieriaus lapo ar drobės. Žinoma, suvokiu, kad šis idėjų realizavimas yra savotiškas donkichotiškumas kovoje su laiko tėkme, tačiau nesinori šią kovą pralaimėti taip lengvai, nuleidus rankas. Man taip besvarstant, šviesos žiburėlių takas nuvedė link Katedros, Kauno rotušės. Iškilo iš atminties, jog ir Maironio muziejuje saugomi tokie patys prisiminimų stalčiukai kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, pilni į praeitį nukeliančių pasakojimų. Tik šitie stalčiukai ypatingi tuo, jog juose yra lietuvių rašytojų rankraščiai, nuotraukos, leidiniai. Kitą dieną apsilankiau minėtame muziejuje, kurio fondų gausa ir vertingumas mane nustebino, priminė žmogaus pašaukimą palikti po savęs kažką prasmingo. Dalintis savąja kūryba, atradimais ar nusivylimais, net paklydimais. Reikia išrašyti išgyvenimus, širdyje kirbančius klausimus, į kuriuos atsakymo kartais gal ir nesugebame surasti. Neatsakyti klausimai ir iš jų kylanti kūryba – štai kas mūsų gyvenimą daro spalvingu ir prasmingu.

Šiuo rimties laiku prisimename ir tuos, kurių tarp mūsų nebėra, bet juk galime džiaugtis jų paliktais užrašais, kūryba, išmintimi. Nuo pat mažumės pildomi prisiminimų stalčiukai augant neturėtų tuštėti – puoselėkime ir įprasminkime savo ir kitų būtį.

* Kauno iššūkis – kompetencijų kėlimo ir jaunimo iniciatyvų skatinimo programa, skirta jaunuoliams prisidėti prie "Kaunas 2022" programos kūrimo, savo idėjomis ir iniciatyvomis kuriant šiuolaikinę sostinę.

Programos kūrėjų teigimu, mokiniams jau antrus metus siūloma įveikti „Kauno iššūkį“. Jaunuoliai kviečiami įsitraukti į kultūros sostinės programos kūrimą. Jiems suteikiamos galimybės tobulėti, jie skatinami įgyvendinti savo kultūrines, socialines, pilietines, verslo bei kitas iniciatyvas.

Pirmąkart antroji „Kauno iššūkio“ laida susitiko projekto „Kaunas 2022“ biure Laisvės alėjoje. Čia moksleiviai buvo supažindinti su kultūros sostinės programomis, idėjomis ir vertybėmis.

„Artimiausi mūsų planai - intensyvūs, jau netrukus leisimės į artimesnei tarpusavio pažinčiai skirtą žygį Kauno rajone. Vėliau dabartiniai „Kauno iššūkio“ jaunuoliai susipažins su programos alumnais, kurie pasidalys įžvalgomis, kaip geriau organizuoti darbą, papasakos apie kitas galimybes. Siekiame užsiauginti aktyvius komandos narius, juos ne tik motyvuoti, bet ir suteikti praktinių įgūdžių, kad 2022-aisiais jie galėtų įgyvendinti vieną mūsų programos dalių, gal net būti visiškai už ją atsakingi“, - neslepia „Kauno iššūkio“ koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė.

Prie organizacinės „Kauno iššūkio“ komandos jau spėjo prisijungti viena pirmųjų programos absolvenčių - šiuo metu Kauno technologijos universitete komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas studijuojanti Sandra Karnilavičiūtė, susižavėjusi „Kaunas 2022“ idėjomis ir komanda. Jos akimis, pirmasis susitikimas praėjo itin pozityviai. „Visi atrinkti dalyviai - energingi ir kūrybingi žmonės, kiekvienas atsinešė savo lūkesčių ir vizijų, jiems sieksiu perduoti įkvėpimą veikti ir toliau generuoti idėjas“, - sakė mergina.

Įveikę susipažinimo etapą, „Kauno iššūkio“ dalyviai kibs į pirmąsias užduotis - tyrinės miestą, ieškos sprendimų pačių identifikuotoms problemoms spręsti. Užduotis jauniesiems Kauno gyventojams parengė „Kaunas 2022“ programų „Fluxus Labas!“, „Modernizmas ateičiai“, „Dizainas visiems“ ir „Atminties biuras“ atstovai, taigi kartu būsimieji Kauno kūrėjai geriau pažins kultūros sostinės projekto idėją bei patys prisidės prie jos raidos.

Kokiomis nuotaikomis gyvena naujoji „Kauno iššūkio“ laida, jau netrukus galės įvertinti kiekvienas tuo besidomintis miestietis. Lapkričio 16 dieną Kaune, M. Daukšos gatvėje, atveriama „Tempo erdvė“. Joje bus nuolat pristatomos įvairioms Kauno bendruomenėms skirtos veiklos.

- Šarūnai, kas tave sieja su Kaunu?

- Esu čia gimęs, 12 metų gyvenau Vilijampolėje, vėliau išsikrausčiau į Klaipėdą, studijavau Anglijoje, dabar gyvenu Vilniuje, dirbu „Sėkmės mokykloje“. Taigi „Kaunas 2022“ atsiradau neatsitiktinai.

- Gal gali daugiau papasakoti apie „Sėkmės mokyklą“?

- Ją įkvėpė tradicija mokyklose perduoti ir akcentuoti visų pirma akademines žinias. „Sėkmės mokykla“, veikianti jau beveik 10 metų, teigia, kad ne tai yra svarbiausia ir ne tai padaro žmogų laimingu. Jei visuomet mokysiesi dešimtukais, tai dar nereiškia, kad dirbsi mėgstamą darbą ir būsi sėkmingas. Bendrosios kompetencijos, minkštieji įgūdžiai yra tai, kas padeda panaudoti akademines žinias ir suprasti, kuo nori būti, valdyti emocijas, mokėti dirbti su komanda, kalbėti viešai. Taip mąstydami ir kuriame 9–12 klasių moksleiviams skirtas programas, padedančias apsispręsti, suprasti save ir kitus. Organizuojame ir praktikas, siunčiame moksleivius į įmones, kad jie įsitikintų, ar tikrai nori vienoje ar kitoje srityje dirbti, ar tai tėra įteigta aplinkos.

- Kas tave asmeniškai paskatino prisijungti prie „Sėkmės mokyklos“? Kaip įžvelgei tame prasmę?

- Aš Anglijoje studijavau geografiją, tad, matyt, nedaug buvo tikimybės, jog čia atsidursiu. Grįžęs Lietuvon kurį laiką savęs ieškojau, mąsčiau, ko noriu, ir supratau, kad noriu jungtis prie iniciatyvų, kurios gerina aplinką Lietuvoje, veda visuomenę į priekį. Švietimas pasirodė ta vieta, kurioje galima kažką pakeisti. Taip atradau „Sėkmės mokyklą“, sudalyvavau jos paskelbtame konkurse. Neturėjau nei daugiau patirties, nei proto už kitus, dalyvavusius konkurse, bet, matyt, labiau norėjau. Čia dirbu jau penkerius metus.

- Išvykti studijuoti į užsienį – normalu. Grįžti į Lietuvą – ne taip įprasta. Kodėl išvykai ir kodėl grįžai?

- Bandžiau studijuoti ir Lietuvoje, pakako mėnesio suprasti, kad ši švietimo sistema man nepriimtina. Man pasirodė, kad, greičiausiai nesąmoningai, tokiomis programomis siekiama ne ruošti specialistus, o žlugdyti kūrybiškumą. Iškeliavau į Angliją – tai buvo iššūkis sau. Ten universitetu buvau labai patenkintas. Studijuodamas geografiją studijavau... geografiją. Tikslingai ėjau specialybės link, nepaisant to, kad dabar pagal ją nedirbu. Grįžau, nes tikslo pasilikti ir neturėjau.

- Ar būna vaikų, su kuriais nepavyksta rasti bendros kalbos? Galbūt visi į tokius užsiėmimus susirenka jau labai motyvuoti?

- Tokiose programose, kaip „Sėkmės mokykla“ ar „Kauno iššūkis“, dirbame su moksleiviais, esančiais savotiškame burbule. Jie jau žino, ko nori, bando, siekia. Yra dalis paauglių, kuriuos atsiunčia tėvai, bet tokių nedaug. Žinoma, niekada nepatiksi visiems, su kai kuriais kalbėti sudėtingiau, bet man kaip tik ir įdomu prieiti prie tų, kurie specialiai atmetinėja mano informaciją. Tai nėra lengva, bet jaučiu savotišką pareigą jiems padėti.

- Juk normalu, kad ne visi suaugę taps lyderiais ar vadovais?

- Tikrai taip. Tai neturi būti siekiamybė. Vienoje Anglijos laisvųjų mokyklų girdėjau puikią mintį – vienas mokytojas sakė, kad geriau išugdys laimingą „McDonalds“ darbuotoją, nei nelaimingą ministrą. Šią mintį turėtų išgirsti ir tėvai ar globėjai.

- Papasakok, kaip pradėjai aktyviau dirbti su „Kaunas 2022“ komanda. Kaip lipdote „Kauno iššūkį“?

- Šios platformos iniciatorė Vaida Venckutė dar iki man ateinant į „Sėkmės mokyklą“ turėjo su ja patirčių, tad buvo su idėja pažįstama. Vis daugiau kalbėdami ir dažniau susitikdami po truputį ir išgryninome šią į Kauno paauglius orientuotą platformą, suteikiančią galimybę prisidėti prie Europos kultūros sostinės sėkmės. Man tai nuoširdžiai įdomu, nes Kaunas – mano gimtasis miestas, noriu bent taip į jį sugrįžti ir jam duoti tai, kuo pats tikiu, ką išmanau. Savo programas nuolat tobuliname, siekiame būti tais, kurie nuolat pristato naujienas, kurias kiti vėliau kopijuoja. Manau, „Kauno iššūkis“ – neeilinė programa. Tai ne tiesiog renginių ciklas, ne tiesiog paskaitos, kurių reikėtų klausyti. Siekiame padėti išaugti laisviems, savimi pasitikintiems žmonėms, kurie su mūsų pagalba patys kurs Kaunui. Jau dabar su dalyviais gilinamės į realias miesto problemas.

- Yra galimybė, kad „Kauno iššūkio“ dalyviai, baigę mokyklą, išvažiuos. Iš Kauno, gal net iš Lietuvos. Ką apie tai manai?

Jei studijuoji svetur, nereiškia, kad nesi kaunietis ir savo miestui ateityje nieko nesukursi.

- Neturime tikslo jų sulaikyti. Netgi sveikintina, kad jie išvažiuos, svarbiausia – įdiegti jiems atsakomybės, meilės miestui jausmą, kuris vėliau privers sugrįžti. Jei studijuoji svetur, nereiškia, kad nesi kaunietis ir savo miestui ateityje nieko nesukursi. Juk net nuotoliniu būdu gali prisidėti prie savo miesto įvaizdžio kūrimo. Galbūt esu optimistas, bet aš pats grįžau, dalis bičiulių irgi grįžo ar ketina grįžti.

Kita šio klausimo dalis – apie Kauno universitetus. Jie pastaruoju metu daug dirba gerindami savo įvaizdį, stengdamiesi pritraukti naujų studentų iš Kauno ir kitų miestų. Ar „Kaunas 2022“ rėmuose bendradarbiaujate su aukštosiomis mokyklomis, kad gerėtų ne tik jų įvaizdis, bet ir reali studijų kokybė?

Žinoma, bendradarbiaujame – ir su universitetais, ir su verslu, ir su valstybinėmis įstaigomis. Mokytojų festivalis yra kuo puikiausias tokios draugystės pavyzdys. Dirbame ir su kitais universitetais tiek kūrybiniais, tiek žemiškesniais klausimais. Pavyzdžiui, jie mums suteikia patalpas. Nauda čia įvairialypė – moksleiviai pamato universitetą iš vidaus.

Mokytojų festivalis, kaip iniciatyva, man artima jau vien dėl pavadinimo. Temos, kurios bus gvildenamos, turėtų iš peties „pakrutinti“ užsistovėjusius dalykus. Tai jautri tema, bet susidomėjimas didelis ir pozityvus, tai džiugina. Džiugina ir asmenybės, kurios noriai prisideda prie šio festivalio – tai Andrius Tapinas, Rytis Zemkauskas. Tai įrodo, kad tema svarbi ir įdomi daugeliui.

- Festivalyje pranešimą skaitysi ir tu. Apie ką jis bus?

- Pačiam labai įdomu, kaip man seksis – iškėliau sau dar vieną iššūkį, bandysiu su mokytojais kalbėti kitaip, nei visi yra pratę. Pasakosiu apie tai, kad norint būti autoritetu paaugliui reikia būti savimi. Tikiu, kad vienintelis dalykas, kuris privalomas dirbant su jaunimu ir su bet kuria kita amžiaus grupe, yra abipusė pagarba. Jei bendrauji kaip žmogus su žmogumi, ne kaip mokytojas su moksleiviu ar tėvas su vaiku, pašnekovas išlaikys dėmesį ir tave gerbs bei supras.

- Kaip moksleiviams prisijungti prie „Kauno iššūkio“?

- Kaip tik dabar vyksta atranka – visa reikalinga informacija yra www.kaunas2022.eu. Jau pati atranka yra savotiškas iššūkis, nes mes ieškome žmonių, kurie jau yra motyvuoti. Tikrai nebūtina turėti ilgo CV, bet svarbu suprasti, kad atrinktas moksleivis galės ir norės skirti laiko šiai platformai.

- Kaip mokaisi pats?

- Mokausi įvairiai. Skaitau, klausiu – savęs ir kitų. Neseniai, tarkime, ruošdamasis mentoriaus darbui dalyvavau koučingo sesijoje – pasirinkau geriausią šios srities specialistą Lietuvoje Tomą Misiukonį. Autoritetai svarbu – ieškau geriausių savo srityje ir kreipiuosi į juos asmeniškai. Apskritai man reikia čiupinėti, daryti, o padarius – reflektuoti. Padarius išvadas daryti toliau. Netgi vesdamas mokymus specialiai prašau išsakyti negatyvius atsiliepimus, kad galėčiau tobulėti.

- Ko pats esi išmokęs iš paauglių, su kuriais dirbi?

Keista, bet dirbdamas su jais daug sužinau apie save. Išmokau dar labiau atsipalaiduoti. Malonu, kai moksleivis pasako, jog su manim gera leisti laiką, nes bendrauju su juo, kaip su bičiuliu. Vadinasi, moku užmegzti ryšį su žmonėmis, jie jaučia, kad man rūpi.

Šarūnas Dignaitis „Mokytojas autoritetas: kodėl moksleiviai mūsų nebeklauso?“ VDU Didžioji salė (S. Daukanto g. 28), 12:30 - 12:50 val. „Mažiau kalbų, daugiau darbų“.„Kaunas 2022“programos „Kauno iššūkis“ renginys 9-12 kl. moksleiviams. Renginio svečias – motyvatorius, elgsenos treneris Žanas Gongapševas