„Būsimų jaunų specialistų Aivaro ir Ugnės, o šiandien dar tik praktikantų, patirtys ir išgyvenimai abejingų nepalieka...“, – rašoma Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties feisbuko paskyroje. 

A. Macijauskas pasakoja, kad daugiausiai įspūdžių paliko iškvietimas į Raudondvario miestelį, kai netikėtai žmogų mašinoje galimai ištiko infarktas. „Lėkėme dvi brigados –mes į pagalbą. Važiuojant slaugytoja Audronė davė man nurodymus, ką turiu paruošti ir paduoti dar bevažiuojant pas pacientą. Pirma mintis pamačius, kur važiuojame ir paciento amžių, buvo, kad tai gali būti mano tėtis, nes visai šalia dirbo, todėl gana bijojau pamatyti pirmąjį vaizdą. Tačiau privažiavę iššokome iš mašinos ir „kritome“ ant kelių prie paciento ir tai, ačiū Dievui, nebuvo mano artimas žmogus. Taigi, prasidėjo gaivinimas. Visiška tyla, girdisi tik tam tikri nurodymai, Audronės žodžiai „aš dirbu prie vaistų“. Gydytojas Sergejus vadovauja gaivinimui, stebi monitorių, ten matome skilvelių virpėjimą. Kol kitos brigados vairuotojas-paramedikas daro krūtinės ląstos paspaudimus, mūsų brigados vairuotojas-paramedikas atneša „Luką“ – krūtinės ląstos automatinį paspaudėją, kad atsilaisvintų rankos. Tuo metu gydytojas Sergejus ruošia defibriliatorių ir nuskamba žodžiai „atsitraukt“. Visi atsitraukia, „iškrova!“. Toliau „Lukas“ dirba savo darbą, leidžiamas adrenalinas, laikau lašelinę ir galvoju, kad tik pasisektų. Po paskutinio slaugytojos Audronės kozirio kordarono ir eilinės, gal penktos ar šeštos elektros iškrovos, atsirado sinusinis ritmas, paciento širdis pradėjo ritmingai plakti. Staiga visi renkamės daiktus, veiksmas lyg iš veiksmo filmo, per nepilną minutę pacientas jau ant neštuvų ir keliamas į mašiną. Net nepajaučiau kaip atsidūriau ne savo brigados automobilyje ir jau lekiame link Kardiologijos reanimacijos skyriaus. Laikomės už kur galime, darome viską, kas įmanoma, kad vyras išgyventų. Viskas baigėsi gerai, perdavėme vyrą kardiologams, susirinkome aparatus, o po kurio laiko sužinojau, kad jis sveiksta. O aš turiu labai gerų įspūdžių, kaip be jokių nervų, rėkimo ir susijaudinimo galima taip profesionaliai atlikti savo darbą. Labai noriu padėkoti slaugytojai Audronei, paramedikui Kęstui, gydytojui Kiprui už patarimus ir leidimą praktiškai išbandyti kai kuriuos dalykus, gydytojui Sergejui ir visiems kitiems paramedikams bei gydytojams/slaugytojams už tai, ką galiu išsinešti iš tų kelių parų dirbant kartu. Ačiū!“, – sako vaikinas.

Pirma mintis pamačius, kur važiuojame ir paciento amžių, buvo, kad tai gali būti mano tėtis.

U. Norvaišaitė taip pat pasidalijo įspūdžiais iš įsimintiniausio budėjimo. „Neabejotinai įsimintiniausias buvo trečias budėjimas su gydytoju Sergejumi. Visa para buvo įspūdinga, nes turėjome nemažai labai skirtingų iškvietimų, o gydytojo profesionalumas išties kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Būtent per šį budėjimą dalyvavau pirmame savo gyvenime gaivinime. Atsimenu, kad gavus kvietimą ir sužinojus kur vykstame, mintyse pagalvojau „va, dabar tai bus…“. Vykstant į bet kurį kvietimą kirba šioks toks jaudulys, tačiau kvietimo gaivinti negalėčiau sulyginti su jokiu kitu anksčiau jaustu jauduliu. Išlipus iš mašinos viskas atrodė kaip kokiam veiksmo filme, policija, civilis, darantis širdies masažą, žmogus be jokių gyvybės ženklų. Keista buvo tai, kad nejaučiau jokios baimės ar sumišimo, iškart buvau patupdyta prie ligonio ventiliuoti. Prijungus monitoringą paaiškėjo, jog virpa skilveliai, sekė defibriliacijos, vėliau asistolija, viskas vyko valandą, tačiau atrodė kaip  penkios minutės. Gerai suprantu, kad esu tikras laimės kūdikis, nes po tokios kovos lifepack’o ekrane vėl pamatyti sinusinį ritmą yra tikras stebuklas. Regis, per akimirką atsidūrėme Kauno klinikų Kardiologijos reanimacijoje. Išėjus iš ligoninės galvoje sproginėjo fejerverkai, dar niekad nebuvau jautus tokio jausmo. Sunkiai protu suvokiama, kaip teisingai atliktas darbas gali iš naujo įpūsti gyvybę žmogui, kurio jau lyg ir nebebuvo. Apie tokius dalykus gali skaityti, matyti filmuose, klausytis pasakojimų, tačiau, kol pats nesudalyvauji, jau net nekalbu apie suteiktą galimybę būti pilnaverčiu komandos dalyviu ir prisidėti, negali suprasti koks iš tikrųjų svarbus yra mediko darbas“ – sako mergina.

Svarbiausia – žmogiškumas

Per mėnesį trukusią praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMPS) su paramediko specialybės subtilybėmis susipažinę keturi praktikantai sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybės užkulisius.

"Dirbu Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus registratūroje, todėl matydavau, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai atneša užpildytus lapus, ir nė nenumaniau, kas vyksta kitoje pusėje, – iki tol, kol prireikus pacientas atvežamas į gydymo įstaigą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko atlikti paramediko praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje. Čia visi darbuotojai labai geranoriški – viską parodo ir į savo gretas greitai priima net naujokus. Be viso to, jie yra ir labai žmogiški – net, kai atvykus į iškvietimus, sužinoma, kad paciento būklė nėra itin rimta, nes jam, pavyzdžiui, tik šiek tiek suskaudo širdį, o dabar jis ir vėl jaučiasi gerai, medicinos darbuotojai vis tiek gražiai pasikalba su žmogumi, jį nuramina. To reikia, nes kiekvienam, kuris kviečia greitosios medicinos pagalbą, jau savaime tai didelis įvykis", – pasakojo paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikusi Gertrūda Lazaravičiūtė.

G. Lazaravičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašyta prisiminti labiausiai per paramediko praktiką į atmintį įsirėžusį atvejį, mergina tarstelėjo, kad budint Kauno rajono GMPS itin kritinių situacijų, kurias būtų tekę pamatyti iš arti, nepasitaikė, tačiau vienas iškvietimas vis dėlto įstrigo.

"Vykome padėti moteriai, turinčiai fizinę negalią – paralyžių. Jos galvoje buvo didžiulė žaizda, aplinkui mačiau labai daug kraujo. Apibintavome jai galvą. Su ja kalbėtis buvo sudėtinga, bet reikėjo išsiaiškinti, kas įvyko, ir įtikinti, kad į ligoninę važiuoti – būtina. Tąkart labai pasimečiau. Tai iššūkis, kurį prisiminsiu ilgai", – atviravo G.Lazaravičiūtė.

Ypatingas pasiruošimas

Šiuo metu, kai šalyje fiksuojama vis daugiau naujų koronaviruso atvejų, iki pasiekdami paciento namus greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojai ir paramedikai praktikantai privalo imtis visų apsisaugojimo priemonių. Nepaisant to, kad studentai ir nedalyvauja važiuojant į iškvietimus, kur pacientui yra patvirtintas ar tik įtariamas COVID-19.

Būdavo karštų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį.

"Vykstant į iškvietimą lauke, tekdavo dėtis respiratorius ir ant viršutinių drabužių vilktis medžiaginius chalatus bei lietpaltį primenančius apdangalus. Jei vykdavome į patalpą, be viso to reikėdavo užsidėti akinius arba apsauginį skydelį. Būdavo karštų dienų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį. Tačiau susikaupdavau, nes žinodavau, kad privalau padaryti viską, ko reikalauja situacija", – sakė mergina.

Pasiteiravus, ar pamatyti paramediko praktikos užkulisiai nenuslopins jos noro baigus studijas dirbti greitojoje medicinos pagalboje, pašnekovė užsiminė, kad vis dar svarsto, kur norėtų save realizuoti labiau – dirbdama Skubios pagalbos skyriuje ar greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Kasdien tarsi loterija

"Paramediko praktika yra tarsi loterija – niekad nežinai, kas tavęs laukia per budėjimą. Kai kalbėjausi su kitais praktikantais, jie pilni įspūdžių – dalyvavo ir gaivinant, ir vaduojant prispaustus žmones įvykus didelėms avarijoms. Visiems praktika buvo labai skirtinga. Jos laikas man praėjo gana ramiai, tragiškuose įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau čia būdama iš arti pamačiau medikų kasdienybę. Šiame darbe labai svarbu gebėti bendrauti su pacientais. Supratau, kad itin dažnai vyresnio amžiaus žmonės greitąją medicinos pagalbą kviečia visai ne dėl sveikatos problemų, o dėl to, kad turėtų kam išsakyti savo rūpesčius", – pasakojo Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikusi Justė Ramonaitė.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jai per dešimt budėjimo parų teko ne tik guosti pacientus, bet ir imtis tokių darbų, apie kuriuos ji anksčiau tebuvo skaičiusi knygose. Todėl pirmosios 24 valandos, prisipažino ji, buvo kupinos stebėjimo, ką patekę į skirtingas situacijas daro paramedikai. Vėliau J.Ramonaitė išdrįso nuvyti bet kokias baimes šalin ir išmoko pati įvesti kateterį, suleisti vaistus, rašyti kardiogramos duomenis, daryti lašelines, padedant patirtį jau turintiems kolegoms.

Bijo pasakyti

Pašnekovė taip pat užsiminė, kad paramediko praktika šiuo laikotarpiu, kai šalyje visomis priemonėmis kovojama su COVID-19, buvo nelengva ne tik dėl to, kad vykstant į iškvietimus teko dėvėti apsaugos priemones – kaukes, respiratorius, akinius, skydelius, kombinezonus, pirštines, bet ir todėl, kad pastaruoju metu sukarščiavę pacientai, kviesdami greitosios medicinos pagalbos medikus, bijo apie tai net prasitarti.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dažnai nusakydavo visai kitokius nusiskundimus ir tik atvykus bei paklausus, ar jūs turite temperatūros, sužinodavome, kad žmogus karščiuoja", – atviravo Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ketvirtame kurse mediciną studijuojanti ir papildomai paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre besimokanti J.Ramonaitė.

Svarbu įveikti jaudulį

"Vykstant į iškvietimą situacija apibūdinama tik akcentuojant esminius dalykus. Vienas tokių vizitų pas pacientą man įsiminė ilgam. Iš pradžių žinojome tik tiek, kad nukentėjusysis – mažas vaikas, kuris krito ant galvos ir patyrė sutrenkimą. Dar važiuojant greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kai įsijungė švyturėliai ir ausyse girdėjau jų garsą, atrodė, kad viskas aplinkui sustojo. Jaudinausi, bijojau, kas bus. O kai užėjome į namus, pamatėme sėdintį ir ramiai žaidžiantį vaiką. Labiausiai buvo išsigandusi jo mama, kuri pamanė, kad mažylis patyrė traumą, nors jam ant galvos nuo stalo timptelėjus staltiesę iš nedidelio aukščio užkrito tik puodo dangtis – trauma buvo išties menka", – prisiminimais dalijosi paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikęs Karolis Kulikauskas.

K. Kulikausko asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis įvykis jį išmokė iš anksto nereaguoti per jautriai, kol nematomas visas esamos situacijos vaizdas, nes perdėtas jaudulys paramediko darbe gali pakišti koją sprendžiant išties rimtas problemas, kai žmogui būtina neatidėliotina pagalba.

Vyrui iš arti teko matyti ne tik paramedikų, bet ir medikų kasdienybę – jis beveik metus dirba ir Kauno klinikų Neuroreanimacijos skyriuje. Čia pastaruoju metu tenka pasitikti pacientus, kuriems įtariama COVID-19. O įtariama visiems karščiuojantiems, kuriems dar neatliktas testas.

K. Kulikauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokiais atvejais tenka vilktis specialius baltus kombinezonus, kuriuos netgi apsirengiant reikia žinoti taisykles, kaip tai padaryti teisingai. K.Kulikauskas prisipažino, kad iš pradžių tai jam buvo nemenkas iššūkis, tačiau dabar jau nebegąsdina. Nesibaimina jis ir dirbti šiuo nelengvu šaliai metu bei pabrėžia, kad svarbiausia – tinkamai apsisaugoti ir joks virusas nebus baisus.

"Man patinka stovėti priešakinėse linijose, lemiamu momentu išsiskiriantis stresas ir adrenalinas yra mano varomoji jėga", – sakė pašnekovas.

Dalyvavo gaivinant

"Labiausiai atmintyje įstrigęs iškvietimas buvo tada, kai sužinojome, kad pagalbos reikia iš kapinių su šeima važiavusiam žmogui, kuris staiga pasijuto blogai. Jis suspėjo sustabdyti automobilį ir susmuko", – prisiminė Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikęs Aivaras Macijauskas.

Sugrįždamas mintimis į tą akimirką, jis neslėpė – tąkart kartu su kitais kolegomis vykdamas į nelaimės vietą nerimavo, kad tai nebūtų nutikę jo paties artimajam, kuris netoliese dirbo.

A. Macijausko asmeninio archyvo nuotr.

"Bevažiuojant mūsų brigados vadovė davė nurodymus, ką pasiruošti – lašelinių sistemas, kateterius ir pasakė, kad vos sustojus automobiliui skubėtume prie žmogaus. Įvykio vietoje jau buvo ir kita brigada. Žmogus gulėjo ištrauktas iš mašinos, gaivinamas defibriliatoriumi. Pacientui gydytojas atliko maždaug penkias defibriliacijas – širdies ritmas tai atsirasdavo, tai vėl skilveliai pradėdavo virpėti. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Nors šiame įvykyje buvau labiau stebėtojas – laikiau lašelinę ir slaugytojai padaviau tai, ko reikėjo, tačiau jį prisiminsiu ilgai. Nė nepajutau, kai viskam pasibaigus mes kėlėme žmogų ant neštuvų ir nešėme greitosios medicinos pagalbos automobilio link", – pasakojo pašnekovas.

Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų.

Padėti žmonėms – laimė

Pastaroji paramediko specialybės praktika A.Macijauskui nebuvo pirmoji – jis jau anksčiau kaip savanoris dirbo Kauno miesto GMPS ."Buvau užsibrėžęs, kad per savaitę bent vieną parą nueičiau į budėjimą. Savo akimis mačiau ir sunkiausius iškvietimus – gaivinimus, mirtis, ir šiek tiek paprastesnes traumas", – sakė jis.

Kalbėdamas apie patirtį Kauno rajono GMPS, vyras atviras – su juo dirbę kolegos – labai geranoriški ir suprantantys, kad paramediko darbe itin svarbu pačiam pabandyti, atrodytų, ir paprastus dalykus – pamatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje.

"Dažnai važiuojant atgal į pastotę kyla klausimų, kodėl, pavyzdžiui, gydytojas pacientui suleido būtent tuos vaistus, arba kaip vieną ar kitą dalyką padaryti geriau – viskas ramiai paaiškinama. Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų, – čia svarbu tiesiog imti ir daryti", – kalbėjo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre paramediko specialybės besimokantis A.Macijauskas.

A. Macijauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunas vyras tvirtai įsitikinęs – baigęs studijas norėtų dirbti paramediku. Kaip jis pats sako, pasimatavo specialybę ir suprato, kad ji jam tinka.

"Aš apie tai visą laiką svajojau, nors ilgai savęs ieškodamas klausiau, ką norėčiau veikti gyvenime. Iš pradžių studijavau informatiką – gal dėl prestižo, nežinau. Bet nuo pat vaikystės man buvo įdomi medicina, todėl nusprendžiau nutraukti informatikos studijas, nes laimė – ne pasipuikavime ir piniguose, o tai, ką darydamas jautiesi laimingas", – užsidegimu tryško jis.

Vaikinui padėti žmonėms teko ne tik atvykus greitosios medicinos pagalbos automobiliu, bet ir asmeniniu. Čia visada yra ne tik apsauginė kaukė, pirštinės, bet ir vaistinėlė, kad bet kada pamačius nelaimės ištiktą žmogų būtų galima suteikti jam pagalbą.

„Dar kartą įsitikinome, kad mūsų darbe reikalingos ne tik medicinos žinios, bet ir geras fizinis pasirengimas“, – teigė šioje gelbėjimo operacijoje dalyvavusi medikė Danguolė Visockienė.

Ji pasakojo, kad praėjusį šeštadienį su kolega Arvydu gavo kvietimą, kad ant Seredžiaus piliakalnio užlipęs vyras apalpo, kad jis yra be sąmonės ir nekvėpuoja.

„Skubiai atvykę pamatėme, kad pacientas yra beveik pačiame piliakalnio viršuje, nes nuo ten mojo žmonės, kviesdami paskubėti. Karštą dieną „apsiginklavus“ gaivinimo aparatūra, bėgti į statų piliakalnį buvo tikras išbandymas“, – dėstė medikė.

Gydytojai nesvarstę leidosi laipteliais paciento link. Pasiekę jį nustatė, kad vyrą ištikusi klinikinė mirtis, skilvelių virpėjimas. „Pacientas tris kartus defibriliuotas ir stabilizuota jo būklė“, – pasakojo D. Visockienė, su kolega dirbusi ekstremaliomis sąlygomis.

Vyrą pavyko atgaivinti, į Kauno klinikas jis tolesnei medikų priežiūrai pristatytas kvėpuojantis, tačiau vyro būklė buvo sudėtinga.

Medikai dėkojo jiems geranoriškai pagelbėjusiai atsitiktinai ten buvusiai jaunuolių grupelei, kurie padėjo pacientą atnešti iki greitosios automobilio.

GMPS pasidalijo ir šio vyro artimųjų gauta padėka: „Nuoširdus AČIŪ Kauno rajono greitosios pagalbos brigadai 1603, kuri 2019.08.31 apie 17 val. padėjo išgelbėti mano vyro gyvybę tokiomis sudėtingomis sąlygomis, vyrą ištiko klinikinė mirtis ant Seredžiaus kalno. AČIŪ JUMS GELBĖJANT ŽMONIŲ GYVYBES, žmona Violeta ir sūnus Martynas 2019-09-02“.

Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė portalui kauno.diena.lt teigė, kad medikai dažnai susiduria su neeilinėmis situacijomis, tačiau tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kolegoms darbuotis dar nebuvo tekę. Nepaisant to, pagalba buvo suteikta labai kvalifikuotai.

„Tai buvo unikalus dalykas. Gaivinimas yra vos ne mūsų kasdienybė, bet kai reikėjo su aparatūra įkopti į piliakalnį...“ – sakė N. Gudžiūnaitė-Bybartienė, pridūrusi, kad nemažai jėgų pareikalauja vien greitas kopimas į piliakalnį be aparatūros.

Šįkart tai nebuvo gyvybės ar mirties klausimas, tačiau įtampos netrūko, nes teko ieškoti netradicinių sprendimų.

Antrą valandą nakties jis su kolege, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste Jūrate buvo iškviesti padėti pacientei, susižalojusiai pėdą. Paramedikas apibūdino, kad nepaisant traumos – jos nykštys kiaurai perdurtas keturių milimetrų storio vinimi, pacientė stengėsi net šypsotis ir apgailestavo, kad tokiu paros metu trukdo gydytojus.

„Pagal algoritmą „Svetimkūnis galūnėje“ viskas turi likti vietoje ir sutvirtinus svetimkūnį turi būti keliaujama į skubios pagalbos skyrių. Iš karto buvo aišku, kad su tokio dydžio pagaliu nekeliausime, nes toliau žalosime. Reikia atskirti, nukirpti ar nupjauti vinį padarant kuo mažiau žalos ir skausmo pacientei“, – dėstė Giedrius.

Svarstydamas, kaip tą padaryti, sukurpė planą. „Mano senelis buvo stalius, o tėtis vis dar mechanikas, kitokio pasiūlymo nesutvėriau: jei namie yra kampinis šlifuoklis – galiu pjaut, nes kitu atveju kviečiam gelbėtojus, kad kirptų. Tačiau teks laukti ir bandyti išlaikyti galimai trapią pacientės gerą nuotaiką. Su kolege nusprendžiame, kad geriau darom čia ir dabar. Pacientės tėtis neša kampinį šlifuoklį su diskeliu metalui pjauti, pasibandome jo veikimą į kitą rastą vinį ir jei niekas nepakeitė nuomonės pjausim vinį. Pacientė stebėtinai rami ir visai pageidautų užbaigti antrąjį šios istorijos etapą namuose. Jos tėčio būseną sunku nusakyti, nes sukąsti dantys net braška, o kolegė fiksuoja balkį ir pacientės koją su žinia: „Išlikim nuoseklūs ir ramūs“, – prisiminė paramedikas.

Prieš imantis darbų pacientės sužalota koja fotografuojama, žaizdos vaizdai siunčiami traumatologams, kad jie iš anksto galėtų planuoti, ko imtis. „Uždengiam pacientės koją ir kūną, kad nei kibirkštys, nei kas kita nepažeistų ir pjaunam. Viens, du ir vinis nupjauta. Tik kas tą daręs buityje žino, kad pjaunant metalas kaista ir kai jis per tavo koją pralindęs, jausmas gali būti nemalonus. Išmokta pamoka – aušinam įkaitusią vinį vandenilio peroksidu ir plauname nešvarumus. Ir vis dar džiaugdamiesi gera pacientės nuotaika, įtveriame vinuką, tvarstome ir skubame į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių“, – pasakojo Giedrius.

Pacientė buvo saugiai perduota tolesniam gydymui.

Ne vienas internautas teiravosi, kodėl reikėjo tiek vargti, kodėl vinis netraukta vietoje? Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties atstovai aiškino, kad to medikai negalėjo daryti, nes turi elgtis pagal algoritmą. „Į kūną įstrigę svetimkūniai šalinami gydymo įstaigoje paruošus operacinį lauką. Kadangi lenta buvo ilga, paramedikas Giedrius priėmė sprendimą: atsargiai nupjauti vinį (pjaunant būtina metalą šaldyti), tinkamai likusią vinies dalį ir galūnę imobilizuoti bei pacientę saugiai pristatyti į Skubiosios pagalbos skyrių. Puikus darbas!“ – komentavo stoties atstovai.