O kas Kaune? Žemaičių gatvės viršuj vietoj plytinčio stilistiškai tobulo purvyno stovi du vokiečiai. Klausia, kas čia. Gatvė, sakom, bet gal nesileiskit. Tos pačios gatvės apačioj jau stovi šeši vokiečiai. Klausia, kas čia. Gatvė, sakom, bet geriau nelipkit. Tačiau nieko, čia tik komiški paveikslėliai, susitvarkys.

Šalia – ir Kauko laiptai. Labai bijojau, kad jie bus sugadinti, bet viskas padaryta labai korektiškai ir tvarkingai, mielai nueisiu pabūti, „Kauno dienos“ paskaityti. Viskas, išskyrus skulptūrą, kuri dabar sėdi kaip Alionuška ant lieptelio ir nesupranta, kur pateko. Baseinėlio panaikinimas, tiesą sakant, yra ir autorių teisių pažeidimas. Juk, atveriant erdvę šuniui pavedžiot, buvo galima palikti nors pusę baseinėlio. O visa kita gerai.

Skirtingiems žmonėms patinka skirtingi dalykai. Užtenka jau sovietinio uniformizmo. Vieniems nepatinka rūdintu metalu apkraštuotos klombos šalia savivaldybės. Man patinka. Ir tuo, kad pakeitė ligi šiol čia buvusį „Petrutės tulpyną“, kokie kadais riogsodavo prieš kiekvieną sovietmečio ispolkomą, ir tuo, kad gražiai architektūriškai dera su kitapus gatvės esančiu Romo Kalantos memorialu. Žinoma, dalykai nelygintini.

Renovuojama rotušė, pritaikant daugiau erdvių publikai ir Kauno miesto muziejui. Labai gerai. Ar žinot, kokį turtingą ir unikalų muziejų miestas turi? Viena detalė. Į Kauną atvyko šarvuota mašina, kad paimtų eksponatą. Kitą dieną Vokietijoje jau dirbo viena geriausių mūsų muziejaus specialisčių, teturinti vien prižiūrėti, ar teisingai eksponuojamas objektas. Viską apmokėjo vokiečiai.

Ir koks tai turtas? Ogi molinis alaus bokalas, kurį XVI a. nutrenkė į kampą įkaušę Hanzos pirkliai. Magdeburgo istorijos ir kultūros muziejus jį palaikė išskirtiniu ir demonstruoja didžiulėje parodoje, skirtoje Viduramžių Vidurio ir Rytų Europos miestelėnų kasdieniam gyvenimui. O kas yra Magdeburgo teisė ir kad jos arealui priklausė Kaunas – visi žinome. Ar ir toliau vokiečiai turės mums pasakyti, kokių turtų turime?