Dalyvauti pensijų kaupime siūloma gyventojams, kurie niekada kaupime nedalyvavo ir nebuvo įtraukti į kaupimą pernai. Jie turės priimti sprendimą iki birželio 30 d.

Pernai į kaupimą įtraukti ir atsisakę dalyvauti arba kaupimą sustabdę gyventojai šiais metais įtraukiami nebus.

Gyventojai, kurie kaupime jau dalyvauja, šiemet atsisakyti dalyvauti kaupime negalės.

„Į pensijų kaupimą įtraukiami gyventojai, iš kurių daugelis pernai pradėjo savo karjerą – įsidarbino ar ėmėsi savarankiškos veiklos ir anksčiau nedalyvavo ar nebuvo įtraukiami į pensijų kaupimą. Darome viską, kad asmeninėse paskyrose informacija jiems būtų pateikta paprastai ir aiškiai. Gyventojams pasirengę padėti ir mūsų konsultantai“, – sako „Sodros“ Klientų aptarnavimo valdymo skyriaus vedėjas Evaldas Mikutis.

Jeigu gyventojai neišreikš valios nedalyvauti kaupime, nuo šių metų liepos 1 dienos taps pensijų kaupimo dalyviais. Vėliau jie galės keisti kaupimo bendrovę, tačiau atsisakyti dalyvauti kaupime nebegalės. Įmokos bus pradedamos mokėti tik nuo liepos mėnesio. Tai reiškia, kad į kaupimą įtraukti gyventojai iki liepos jokių pensijų kaupimo įmokų nemokės. Atsisakyti dalyvauti pensijų kaupime galima prisijungus prie asmeninės „Sodros“ paskyros arba bet kuriame „Sodros“ klientų aptarnavimo skyriuje.

Į pensijų kaupimą įtraukiami tie gyventojai, kurie sausio 2 dieną buvo jaunesni nei 40 metų amžiaus, ir tą dieną turėjo samdomą darbą ar vykdė savarankišką veiklą Lietuvoje – turėjo tą dieną galiojantį verslo liudijimą, individualios veiklos pažymą, buvo individualios įmonės savininkai ar mažosios bendrijos nariai.

Taip pat svarbu, kad į kaupimą įtraukiami tik tiek gyventojai, kurie niekada nebuvo sudarę pensijų kaupimo sutarties ir nebuvo įtraukti į kaupimą pernai.

Jeigu gyventojai į kaupimą buvo įtraukti pernai ir atsisakė dalyvauti, taip pat jeigu pernai sustabdė pensijų kaupimą, šiemet jie į kaupimą įtraukiami nebus.

Nuo šių metų pradžios keičiasi ir pereinamasis pensijų kaupimo tarifas bei valstybės paskatų kaupiantiesiems dydis.

Gyventojai, kurie iki šiol kaupė pereinamuoju 1,8 proc. tarifu, šiemet mokės jau 2,1 proc. įmokas nuo savo darbo užmokesčio ir valstybės paskata padidės nuo 0,3 iki 0,6 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Toks pat tarifas bus taikomas ir automatiškai į pensijų kaupimą šiemet įtrauktiems gyventojams, tačiau jie galės pasirinkti ir didesnį – 3 proc. tarifą.

Gyventojams, kurie iki šiol kaupė standartiniu tarifu 3 + 1,5 (3 proc. nuo darbo užmokesčio ir 1,5 proc. valstybės paskata nuo vidutinio darbo užmokesčio), niekas nesikeičia, tik valstybė į jų sąskaitas pensijų kaupimo fonduose perves 10 proc. daugiau lėšų nei pernai - 216 eurų per metus.

Pasak jų, numatoma reforma iš esmės sugriaus II pensijų pakopą ir pažeis teisėtus jos dalyvių lūkesčius. Be to, ekspertų teigimu, įstatymų leidėjai netinkamai interpretuoja solidarumą tarp kartų ir jį pažeidžia, pamiršdami trečiąjį subjektą - ateities dirbančiuosius.

Konferencijoje ketina dalyvauti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatė dr. Vida Petrylaitė, advokatų kontoros „Sorainen“ Lietuvos biuro vadovaujantis partneris dr. Tomas Kontautas, „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Dalia Augaitė, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos valdybos nariai Tadas Gudautis ir Dalia Kolmatsui.

ELTA primena, kad Seimas po pateikimo pritarė pensijų reformos įstatymų projektų paketui. Dabar jie svarstomi Seimo komitetuose.

Reformos įsigalios tik tuomet, jeigu joms pritars Seimas. Vyriausybė tikisi to sulaukti iki liepos, nors neatmetama, kad diskusijos gali nusikelti į rudenį.

Pensijų kaupimo pertvarką privatūs pensijų fondai kritikuoja nuo jos pristatymo pradžios. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo, kad anuitetų mokėjimas būtų centralizuotas. Kitaip tariant, privačiai pensiją kaupę asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, išmokas privalomai gautų iš „Sodros“. Šį pasiūlymą kritikuoja privatūs fondai, teigiantys, kad tada nelieka prasmės kaupti pensijos privačiai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio teigimu, taip būtų sumažinta rizika. Be to, „Sodra“ nesiektų pelno, todėl didesnę grąžą teiktų gyventojams.

„Siūloma centralizuoti anuitetų teikimą, nes ir dabar anuitetų rinka yra maža, kai ji maža, visa rizika tenka dalyviams. (...) Tai būtų valstybinis tiekėjas, užtikrintų kaip įmanoma didesnę grąžą gyventojams“, - Seimo posėdyje teigė ministras.

Pertvarkant antros pakopos pensijų sistemą, siūloma, kad gyventojo įmoka būtų 4 proc. nuo darbo užmokesčio (po mokesčių pertvarkos - 3 proc.), o valstybė prisidėtų 2 proc. įmoka nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio (po mokesčių pertvarkos - 1,5 proc.). Kaupiantiesiems nemažėtų „sodrinė“ pensija.

Be to, siūloma pensijų fondų įkainius sumažinti perpus - iki 0,5 vidutinės metinės lėšų vertės.

Asociacijos vertinimu, neigiamų demografinių pokyčių įtaką garsiai įvardijanti valdžia negina dirbančiųjų interesų ir jų situaciją gali apčiuopiamai pabloginti.

Be to, asociacija pasigenda vertinimo, ar planuojami pokyčiai neprieštaraus Konstitucinio Teismo sprendimams, pagal kuriuos reikia atstatyti ankstesnių valdžios sprendimų lemtus II pensijų pakopos dalyvių praradimus.

LIPFA skaičiavimais, jei bus ignoruojami nuo pat pradžių II pakopoje dalyvaujančių žmonių teisėti lūkesčiai bei pakeista kaupimo formulė, prie kaupimo savo lėšomis prisidedantis kiekvienas vidutinio dydžio užmokestį gaunantis dalyvis, dalyvaujantis kaupimo sistemoje nuo jos pradžios, praras apie 5 tūkst. eurų sumą.

Pensijų reformos nuostatose ši nedžiuginanti darbingo amžiaus žmonių situacija niekaip neatsispindi, o jų interesai nėra apginti.

Jei į darbo rinką šiais metais atėjęs jaunas žmogus, taip pat gaunantis vidutinio dydžio atlyginimą ir pensijai pradėjęs kaupti dabar galiojančiomis sąlygomis, kurias planuojama nuo kitų metų pakeisti, sukauptos santaupos senatvei bus apie 8-9 tūkst. eurų mažesnės, nei jis gali tikėtis sistemos nekeičiant.

Bendros asmeninės būsimųjų pensininkų santaupos gali sumažėti apie 2 mlrd. eurų ir tai ateityje gali tapti nemaža problema tiek jiems patiems, tiek valstybės biudžetui.

„Siūlomos pensijų reformos nuostatas vertinome remiantis prielaida, kad šiuo metu žmogus kaupia pagal formulę 2+2+2 bei, kad jam nuo 2020 metų pervedimai kaupimui iš mokamo „Sodros“ mokesčio padidės iki 3,5 proc., o formulė pasikeis į 3,5+2+2. Deja, tikėtinas rezultatas yra akivaizdus: pakeitus kaupimo sąlygas, dirbantis žmogus sukaups apčiuopiamai mažiau ir bus labiau priklausomas nuo ribotų valstybės biudžeto bei „Sodros“ galimybių. Tai nėra socialinis kontraktas, kaip bandoma pristatyti visuomenei, tai – dūmų uždanga“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Europos Komisija (EK), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Lietuvos bankas ir kiti ekspertai prognozuoja, kad visuomenei senėjant mažės dirbančiųjų skaičius, o jų išlaikomų pensininkų skaičius – didės.

LIPFA vertinimais, tikėtina, kad per 10 metų dirbančiųjų skaičius Lietuvoje sumažės nuo 1,35 mln. iki 1,06 mln., o pensinio amžiaus senjorų padaugės nuo 0,55 mln. iki 0,62 mln. Atitinkamai per 20 metų dirbančiųjų gali likti 0,88 mln., o pensininkų bus 0,67 mln. Jei visos kitos sąlygos liktų tos pačios, vien dėl demografijos po 10 metų pensijos dabartiniais pinigais mažės 30 proc., po 20 – per pusę.

Jei būtų norima išlaikyti dabartinį algų ir pensijų santykį, kuris ir taip mažas, tuomet „Sodros“ pajamas per dešimtmetį reikėtų padidinti 43 proc., o per 20 metų – beveik dvigubai.

Skaičiuojant dabartiniais pinigais, kai „Sodros” pajamos dabar 3,7 mlrd. eurų, jei deficitas būtų dengiamas skolintomis lėšomis, po 10 metų reikėtų skolintis po 1,6 mlrd. eurų kasmet, po 20 – po 3,2 mlrd. eurų kasmet.

„II pensijų pakopa yra skirta tam, kad žmonės savo pensijai susitaupytų kuo daugiau, o „Sodrai“ tenkanti našta su laiku mažėtų. Panašu, kad siūloma pensijų reforma šios sistemos pamatus ketinama ne sustiprinti, o išjudinti nepaisant realios grėsmės, jog jau po dešimties metų „Sodros“ deficitui dengti reikės daugiau kaip 1,5 mlrd. eurų. Pensijų reformos nuostatos neapima ir neatliepia būsimų valstybės finansinių galimybių. Be to, vienpusiškas dirbančiųjų teisėtų lūkesčių ignoravimas ne tik mažina pasitikėjimą teisine valstybe, tačiau kiekvienam kaupiančiajam lemia konkrečius finansinius praradimus“, – teigia Š. Ruzgys.

LIPFA atkreipia dėmesį į naujausius Eurostato paskelbtus duomenis, kad Lietuvos namų ūkiai patenka tarp mažiausiai sutaupančiųjų kartu su Kipru ir Latvija. Tuo tarpu daugiausiai sutaupoma Liuksemburge, Švedijoje ir Vokietijoje.

„Finansinis raštingumas šalyje auga ir suvokimas, kad taupyti ir atsidėti reikia – auga. Tačiau įvertinant tai, kad namų ūkių pajamos nėra didelės ir yra išnaudojamos einamiesiems poreikiams, aišku, kad tą daryti yra sunku. Pensijų reformos nuostatose ši nedžiuginanti darbingo amžiaus žmonių situacija niekaip neatsispindi, o jų interesai nėra apginti. Tai verčia abejoti reformos visapusiškumu“, – sako LIPFA prezidentas.

Aiškinama, kad tokias išmokas lemia santykinai trumpas fondų gyvavimo laikas.

Apklausa rodo, kad pensinio amžiaus sulaukęs ir pensijų anuitetą už minimalią reikalaujamą sumą šiuo metu perkantis vyras didžiausią mėnesinę išmoką šiuo metu užsitikrintų bendrovėje „SEB gyvybės draudimas“ (60,55 euro). Anuitetą nusipirkus įmonėje „Bonum Publicum“ mėnesinė išmoka sudarytų 60,15 euro, o įmonėje „Ergo Life insurance SE“ - 49,86 euro.

Savo ruožtu pensinio amžiaus sulaukusi moteris didžiausią išmoką užsitikrintų anuitetą pirkdama įmonėje „Bonum Publicum“ (60,16 euro). Anuitetą įsigijus įmonėje „SEB gyvybės draudimas" išmoka sudarytų 59,89 euro, o bendrovėje „Ergo Life insurance SE“ - 47,91 euro.

Pensijų fondų valdytojų duomenimis, per pastaruosius šešerius metus paveldėtojams buvo išmokėta 20,4 mln. eurų II pakopos pensijų fonduose sukauptų lėšų, o vidutinė išmoka viršijo tris minimaliąsias mėnesio algas, arba 1215 eurų vienam asmeniui.

„Šiuo metu privačiuose pensijų fonduose savo pensijas kaupia per 1,3 mln. Lietuvos  gyventojų, arba daugiau nei 80 proc. visų dirbančiųjų. Skaičiuojama, kad išmokas iš II pakopos pensijų fondų gauna daugiau kaip 33 tūkst. dabartinių pensininkų, dar beveik 17 tūkst. fondų klientų kauptos pensijos tapo finansine paspirtimi jų artimiesiems“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Įsibėgėjantis privatus pensijų kaupimas po truputį keičia žmonių supratimą apie tai, kad šie pinigai yra asmeninė nuosavybė, kaip ir bet koks kitas mirusiojo turėtas turtas.

Pasak advokatų profesinės bendrijos TVINS partnerio Tomo Talučio, sukauptos II pakopos pensijos yra paveldimos tokia pat tvarka, kaip ir kitas sukauptas turtas: pagal įstatymą arba pagal iš anksto sudarytą testamentą.

„Mirus pensijos kaupėjui, o jo artimiesiems tiksliai nežinant pensijos kaupimo subtilybių, visiškai nereiškia, kad jie praras sukauptas lėšas. Per tris mėnesius privalu kreiptis į notarą, kuris ne tik tvarko paveldėjimo reikalus, bet, esant reikalui, gali papildomai kreiptis į finansines institucijas ir išsiaiškinti ar yra papildomo turto“,  – pensijos paveldėjimo mechanizmą aiškina T. Talutis.

II pakopos pensijų fonde sukaupti pinigai, mirus jų savininkui, yra įrašomi į bendro paveldimo turto sąrašą, notaras išduoda teisės liudijimą, su kuriuo paveldėtojas gali kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę ir prašyti išmokėti pinigus.

Jei asmuo nebuvo parašęs testamento, jo turtas kartu su II pakopos pensijų fonduose sukauptais pinigais padalijamas paveldėtojams įstatymuose numatyta tvarka.

Mirus II pakopos pensiją kaupusiam asmeniui jo paveldėtojas pensijų kaupimo bendrovei privalo pateikti dokumentus, įrodančius jo teisę į sukauptas lėšas. Teisininkai primena, kad privalu turėti paveldėjimo teisės liudijimą, tapatybės dokumentus ir prašymą pervesti sukauptas lėšas į paveldėtojo banko sąskaitą. II pakopos pensijų fondų vienetai konvertuojami į pinigus dokumentų gavimo dieną.

Svarbus momentas yra pats paveldėjimo būdas, nes dažnai pamirštama, kad paveldimas ne tik turtas, bet ir skolos.

„Palikimą priėmęs įpėdinis turi atsakyti už testamento sudarytojo paliktas skolas. Baiminantis, kad testamento sudarytojo skolos gali būti didesnės nei palikimas, reikia kreiptis į teismą su prašymu, kad antstolis sudarytų paveldimo turto apyrašą. Priėmus palikimą pagal apyrašą, testamento sudarytojo skolos padengiamos tik iš palikimo, įpėdiniui nereikės rizikuoti asmeniniu turtu“, – praktikoje svarbius niuansus vardija advokatas.

Praradę artimą žmogų, patiriame netektį, o kartais ir netikėtų finansinių išlaidų. II pakopos pensijų fonde sukauptas lėšas galima palyginti su santaupomis banke arba kitu vertingu turtu, kuris, įvykus nelaimei, užsitikrins tam tikrą finansinį stabilumą.

2016 m. papildomai pensijų fonduose kaupė beveik kas antras šalies gyventojas. Pasak Lietuvos banko, daugiausiai darbuotojų renkasi antros pakopos fondus, kai prie kaupimo prisideda ir valstybė. Šių fondų turtas pernai išaugo beveik penktadaliu. 

„Sodros“ duomenimis, didžioji dalis tokių asmenų pensijas kaupia minimaliai. Kiekvieną mėnesį už tokį darbuotoją į fondą pervedama pinigų suma lygi 2 proc. nuo uždarbio prieš mokesčius. Todėl, pavyzdžiui, nuo vidutinio atlyginimo į fondą pervedama 15 eurų.

Tuo metu trečios pakopos fonduose, kuriuose žmonės taupo savarankiškai, turtas išaugo beveik trečdaliu. Tokį kaupimo būdą praėjusiais metais pasirinko beveik kas dešimtas šalies gyventojas.

Taip galvoja 63 proc. lietuvių. Tarp papildomas savarankiškas įmokas pensijos kaupimui skiriančių gyventojų ši dalis siekia net 91 proc. Tokius rezultatus atskleidė rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atliktas tyrimas.

Gerokai daugiau dabartinį modelį remiančių (41 proc.) negu jo nepalaikančių (24 proc.) yra ir tarp papildomai pensijai nekaupiančių gyventojų.

Be to, didžioji dalis (65 proc.) lietuvių mano, kad valstybė ir toliau turėtų ne tik mokėti pensijas dabartiniams pensininkams, bet ir padėti kaupti būsimiems. Tokios nuomonės laikosi ne tik skatinamąsias valstybės įmokas gaunantys (76 proc.), bet ir kaupiantys be papildomų įmokų (63 proc.) ar nekaupiantys visai (63 proc.).

Lietuvos visuomenė palaiko prieš trejus metus pradėjusį veikti pensijų kaupimo modelį – tai rodo tyrimo rezultatai ir gyventojų pasirinkimas. Jau maždaug 1,2 mln. lietuvių šiandien kaupia pensijai, o 560 tūkst. prie kaupimo prideda ir savanorišką įmoką.

„Lietuvos visuomenė palaiko prieš trejus metus pradėjusį veikti pensijų kaupimo modelį – tai rodo tyrimo rezultatai ir gyventojų pasirinkimas. Jau maždaug 1,2 mln. lietuvių šiandien kaupia pensijai, o 560 tūkst. prie kaupimo prideda ir savanorišką įmoką. Prie pastarojo skaičiaus ženkliai prisidėjo ir valstybės pažadas gyventojų kaupimui skirti skatinamąsias įmokas. Gyventojai išreiškė pasitikėjimą valstybe ir patys pademonstravo atsakomybę pensijai skirdami dalį nuosavų lėšų – to reikėtų nepamiršti priiminėjant politinius sprendimus“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Š. Ruzgys pažymi, kad dabartinį modelį palaiko iš esmės visų visuomenės sluoksnių atstovai, todėl naujai išrinktų valdančiųjų pareiškimai apie skatinamųjų valstybės įmokų naikinimą prieštarauja didžiosios dalies gyventojų nuomonei ir lūkesčiams.

Tyrimo duomenimis, labiausiai esamą pensijų sistemą palaiko 26-35 metų amžiaus Lietuvos gyventojai. 72 proc. jų mano, kad yra reikalinga ne tik „Sodros“, bet ir papildoma pensija. Visose kitose amžiaus grupėse iki 54 metų dabartinei sistemai pritariančiųjų dalis taip pat yra didesnė nei 60 proc.

Kelių pakopų pensijų sistemą reikalinga laiko tiek miestų (65 proc.), tiek kaimo vietovių (60 proc.) gyventojai. Daugiausiai esamai pensijų sistemai palaikančių yra tarp vidutines pajams gaunančių šalies gyventojų (70 proc.).

Tyrimas taip pat parodė, kad labiausiai lietuvius apie finansinį stabilumą ir kaupimą ateičiai paskatintų galvoti stabili ir nekaitaliojama pensijų kaupimo sistema. Daugiau nei trečdalis tyrimo dalyvių teigė, kad didžiausia paskata tai daryti yra valstybės prisidėjimas prie savarankiškai kaupiamos pensijos.

Visuomenės nuomonės tyrimą Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos užsakymu atlikusi bendrovė „Spinter tyrimai“, šių metų lapkričio mėnesį apklausė daugiau nei tūkstantį šalies gyventojų nuo 18 iki 75 metų amžiaus. Apklausti gyventojai reprezentuoja visus šalies regionus. Tyrimu siekta išsiaiškinti Lietuvos gyventojų nuomonę apie pensijų kaupimo sistemą.

Nuo Naujųjų įsigaliojo tvarka, pagal kurią apie pusė milijono gyventojų pensijai kaups daugiau. Didžiąja dalimi tai – žmonės, kurie 2013 metais pasirinko kaupimui prisidėti papildomai iš savo kišenės, ir prisijungė prie 2+ sistemos. Šių žmonių kaupimui „Sodra“, kaip ir anksčiau perves 2 procentų dydžio „Sodros“ įmokų dalį, pats žmogus turės skirti 2 procentus savo darbo užmokesčio, o valstybė jo kaupimui perves 2 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą. Šių žmonių taupymas senatvei, galima sakyti, sugrįžo į prieškrizinį lygį. Tiesa, ne tokiomis palankiomis sąlygomis, kaip iki 2009 metų.

Kaupimas pensijų fonduose per vienuolika savo gyvavimo metų spėjo praeiti ugnį ir vandenį. Kaupimui skirta „Sodros“ įmokų dalis buvo palaipsniui didinama nuo 2,5 proc. 2004 metais iki 5,5 proc. 2007-aisiais. Prasidėjus krizei, 2009 metais, įmokos į pensijų fondus buvo sumažintos iki 3 proc., po to – iki 2 proc., o 2012 metais – iki 1,5 proc. Kai ekonomikos rodikliai tapo panašūs į prieškrizinį lygį 2013 metais, įmokos į pensijų fondus, deja buvo pakeltos tik iki 2,5 proc.

Žmonėms tada liepta pasirinkti, ar šie nori visai nustoti kaupę ir gali grįžti į „Sodrą“, ar jie renkasi likti su nediduke 2,5 proc. įmoka, ar imasi kaupti papildomai iš savo kišenės su sąlyga, kad dar prisidės ir valstybė. Taigi, iš milijono šimto tūkstančių buvusių pensijų fondų dalyvių, į „Sodrą“ grįžo apie 24 tūkstančiai, didžioji dalis – apie 700 tūkstančių liko kaupti po 2,5 proc., o apie 350 tūkstančių pasirinko kaupti papildomai. Jų gretas papildė naujieji darbo rinkos dalyviai, kurie dabar turi du pasirinkimus: arba kaupti prisidedant iš savo kišenės, arba pasikliauti tik „Sodra“.

Talžytiems, daužytiems pensijų fondams konkuruoti su nuolat gelbėjama „Sodra“ – sunku. Labai lėtai gausėja informacijos apie kaupimo rezultatus. Lietuvoje jau veikia nebe viena, o dvi pensijų anuitetus mokančios draudimo bendrovės – pagaliau atsirado bent šiokia tokia konkurencija. Pensinio amžiaus sulaukusių žmonių, kuriems atsiranda prievolė įsigyti anuitetą, nėra daug – apie 300. Taip yra todėl, kad kaupimas dar jaunas, o dalis asmenų iš pensijų fondų atsiima vienkartinę išmoką. Lietuvos bankas skelbia nuo kokios sukauptos sumos yra privalomas anuitetas. Ši suma priklauso nuo į pensiją išeinančio asmens amžiaus. Kuo jaunesnis asmuo eina į pensiją, tuo didesnė suma, nuo kurios jis privalo įsigyti anuitetą. Pavyzdžiui, 62 metų asmeniui, ši suma yra 12,158 eurai.

Anuitetus jau įsigiję asmenys gali pasidžiaugti priedu prie „Sodros“ pensijos, kuris vidutiniškai siekia daugiau nei 60 eurų, nors yra asmenų, kas mėnesį gaunančių 100 ar net 200 eurų papildomos pensijos. Svarbu tai, kad pensijų fonduose sukauptos lėšos, skirtingai nuo „Sodros“, yra paveldimos. Galima rinktis ir paveldimą anuitetą. Kitaip tariant, tai – žmogus turtas, jo santaupos.

Pensijų kaupimui skirtas įmokos dydis iš „Sodros“ nuo 2020 m. turi būti padidintas iki 3,5 proc. Reikia tikėtis, kad politikams, o ir žmonėms užteks išminties suprasti, kad būtent kaupimas ir investavimas, o ne pinigų perskirstymas per „Sodrą“ yra tikrasis žmonių gelbėtojas senatvėje. Taip, dar silpnas, taip, dažnai ujamas, bet „Trijų karalių“ 2+2+2 stiprinamas jis tikrai turi ateitį.

Europa sensta. O sparčiausiai senėjanti Europos Sąjungos valstybė yra Lietuva. Šiandien Lietuvoje maždaug dviem dirbantiesiems tenka vienas pensijos gavėjas. „Eurostat“ projekcijos rodo, kad po 25 metų šis santykis pasikeis radikaliai – dirbančiųjų ir pensininkų skaičius bus vienodas. Taigi, jei karjeros pabaigą ir užtarnautą poilsį planuojate po maždaug ketvirčio amžiaus ar vėliau, didelių lūkesčių ir planų geriau neturėti. Arba jau dabar reikėtų imtis veiksmų, leisiančių įveikti nepalankių demografinių pokyčių gravitaciją ir mėgautis senatve.

Ilgėjanti gyvenimo trukmė yra džiugi tendencija, o besikeičianti visuomenės struktūra savaime nėra problema. Tačiau dėl tokio pokyčio su rimtomis problemomis susidurs valstybės, kurių socialinės apsaugos sistemos yra paremtos einamaisiais mokėjimais – dirbančiųjų socialinio draudimo įmokos yra skiriamos pensijoms finansuoti. Net ir be didelių skaičiavimų aišku, kad mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir augant pensininkų gretoms, tokios sistemos vis sunkiau „sudurs galus“.

Deja, pastangos reformuoti Lietuvos pensijų sistemą ir užtikrinti ateities pensininkų pajamas kol kas yra nepakankamos. Tiesa, didžioji dalis dabartinių dirbančiųjų senatvėje gaus pajamų ne tik iš Sodros, bet ir iš sukauptų lėšų pensijų fonduose. Tačiau tik maža dalelė jų socialinio draudimo įmokų yra atidedama ateities poreikiams, o likusi dalis yra skiriama dabartiniams poreikiams tenkinti.

Negana to, nuolat atsiranda politikų, siūlančių pamiršti ateities pensininkais, ir visas lėšas skirti dabartiniams poreikiams. Kartų supriešinimo ir „po manęs nors ir tvanas“ strategijos yra ne tik neefektyvios, bet ir pavojingos. Tikėtina, kad ateities pensininkai bus skurdesni nei šiandienos pensininkai. Tačiau yra nemažai priemonių ir veiksmų, kuriais galima pasiruošti metui, kai Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko prieš 125 metus sukurta valstybinė pensijų sistema daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių jau, gali būti, nebeveiks. Štai – penkių žingsnių „strategija“.

Pirma, tikėtis, kad Lietuvoje valdžia iš esmės pagerins vaikų auginimo sąlygas – bus padidintos mokestinės lengvatos auginantiems vaikus, miestuose atsiras vaikų auginimą palengvinanti infrastruktūra, ir netrukus pamatysime gimstamumo šuolį. Po dvidešimtmečio ši, kol kas hipotetinė, „kūdikių bumo“ karta įsilies į darbo rinką, mokės socialinio draudimo įmokas ir išlaikys ateities pensininkų kartas. Lietuva klestės.

Antra, tikėtis, kad Lietuvoje pasikeis imigracijos politika ir čia norės gyventi darbingi ir talentingi užsienio šalių piliečiai. Dar geriau, galima tikėtis, kad auganti savirealizacijos galimybių laisvė, didėjantis darbo užmokestis ir mažėjanti korupcija paskatins bent dalį iš 620 tūkst. Lietuvių, emigravusių į užsienį, grįžti į Lietuvą bei papildyti dirbančiųjų ir mokesčių mokėtojų gretas.

Trečia, dalį dabartinių pajamų savarankiškai kaupti senatvei, tikintis, kad jūsų pensijų fondo valdytojai arba jūs pats lėšas investuosite bent vidutiniškai ir senatvėje galėsite naudoti ne tik sukauptas lėšas, bet ir kapitalo prieaugį. Net jei investicijų grąža bus nuvilianti, ilguoju laikotarpiu ji greičiausiai bus didesnė nei infliacija, todėl jūsų santaupų perkamoji galia bus išsaugota.

Ketvirta, viltį bei lūkesčius dėl politikų pastangų ir gebėjimo išspręsti problemas atidėti į šoną ir užauginti bent tris vaikus, daug dėmesio skiriant jų išsilavinimui. Net jei (kai) einamaisiais mokėjimais grįstos pensijų sistemos pradės trupėti kaip pasenę sausainėliai, jūsų senatvė nebus skurdi – nei finansiškai, nei dvasiškai.

Penkta,  pasirinkti profesiją ir darbą, kuris bent šiek tiek įdomus, malonus ar prasmingas, bei susitaikyti su mintimi, kad po poros dešimtmečių pensijinis amžius priartės prie 75 metų. Tuo pačiu metu gerbti savo kūną, nepiktnaudžiauti žalingomis medžiagomis ir reguliariai sportuoti. Tai leis jums net ir labai garbiame amžiuje išėjus į pensiją dar bent dvidešimt metų kokybiškai pailsėti.

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad pasiūlymuose dažnai kartojasi žodis „tikėtis“. Tačiau, kaip sakė buvęs Niujorko meras Rudy Giulliani, viltis nėra strategija. Gera naujiena yra tai, kad šie penki žingsniai nėra tarpusavyje nesuderinami – juos visus galima „žengti“ vienu metu. Senėjimas, senatvė ir pensija neprivalo būti neigiamas nuosprendis.