Neužsisklendžia motinystėje
Nors su mažamečiais vaikais veiksmo namuose užtenka, Airinė nesijaustų laiminga be kitų savo veiklų. Ji turi grožio studiją, elektroninę parduotuvę, o neseniai ėmė organizuoti renginius moterims įvairiomis temomis: nuo dvasinių dalykų iki verslumo skatinimo.
Airinė dažnai sulaukia klausimo, kaip ji – trijų vaikų mama ir verslininkė – viską suspėja. „Vienintelė paslaptis – norėti. Jei kažko nori, ieškai ir randi galimybių, kaip tas savo svajones įgyvendinti. Labai svarbus komandinis darbas su vyru. Tik jo dėka galiu suderinti visas mėgstamas veiklas su motinyste“, – dalijasi jauna mama.
Ramiras lanko pirmą klasę, mažieji tris kartus per savaitę – ugdymo centrą, kuriame praleidžia visą dieną. Dienas be vaikų Airinė susiplanuoja minučių tikslumu, kad spėtų kuo daugiau padaryti. Kol vaikai buvo namuose, atsakomybę už juos Airinė dalydavosi perpus su vyru. Poros tėveliai, giminės likę Klaipėdoje, tad Vilniuje gyvenantiems Maslobojevams tenka tvarkytis patiems.
Ar garsus kikboksininkas neprašo žmonos sėdėti namuose ir auginti jų atžalas? „Sergejus puikiai žino, kad jei aš sėdėsiu namuose ir niekaip daugiau savęs nerealizuosiu, bus blogai visiems. Tuomet būsiu nepatenkinta, o mano nuotaika persiduos visai šeimai“, – atvirauja Airinė.
Darbas grožio srityje Airinę palaiko ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai. „Tas moteriškas paplepėjimas su klientėmis ar kolegėmis, man, auginančiai tris vaikus, yra kaip tyro oro gurkšnis. Dažnai važiuodama namo šypsausi ir dėkoju gyvenimui už tai, kad suteikė man mėgstamą darbą ir nuostabią bendravimo dovaną“, – pasakoja ji.
Paklausta, kokios Sergejaus charakterio savybės ją labiausiai žavi, Airinė minutėlę susimąsto. „Nors atrodo kietas, grubus, bet iš tiesų jis yra minkštos ir šiltos širdies žmogus, nuostabus tėtis. Gražiausias prisiminimas – tai džiaugsmo ašaros mano vyro akyse, kurios pasirodydavo gimus mūsų vaikams, per mūsų sužadėtuves, vestuves“, – atvirauja Airinė, besižavinti ir kita savo vyro puse – vyriškumu, tvirtumu, atkaklumu.
Džiaugsmas: dukrytės Rajos gimimas du sūnus auginusiems Maslobojevams buvo naujas tėvystės etapas. / Maslobojevų šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Varžybų iššūkiai – ir šeimai
A.Maslobojeva atvira – yra dalykų, prie kurių šeimoje jai tenka derintis, ir kurių ji, nors ir labai norėtų, negalėtų pakeisti.
„Nesame standartinė šeima. Nedirbame standartinėmis darbo valandomis. Po antrojo vaikelio gimimo mano vyras savaitei išskrido į varžybas, paskui – į dar vienas, tad man su kūdikiu ant rankų teko tvarkytis vienai“, – be kartėlio kalba garsaus kikboksininko žmona, kompromisus priimanti kaip neišvengiamą šeiminio gyvenimo dalį. „Patikėkite, gyvenimas su didelių tikslų siekiančiu sportininku – tikrai ne rožėmis klotas“, – juokiasi ji ir pripažįsta, kad ypač sunkus periodas šeimai tada, kai vyras pradeda ruoštis varžyboms.
Po du, tris kartus per dieną sportuojantis Sergejus žmonai yra tikras geležinės valios pavyzdys. Todėl niekada nedrįstų jo prašyti, kad savo tikslus, svajones mestų dėl šeimos. „Kai vyras ruošiasi varžyboms, o tai užtrunka maždaug mėnesį, daugybė buitinės logistikos – vaikų nuvežimas ir paėmimas iš mokyklos, darželių ir kt. – gula ant mano vienos pečių. Verslai lieka antroje vietoje“, – pasakoja A.Maslobojeva ir žavisi, kad net ruošdamasis varžyboms Sergejus įsigudrina jai pagelbėti. Kartais nueina pamiegoti su vaikais pietų miego, duodamas Airinei laisvą atokvėpio valandą, arba, kol jie miega, tvarko savo įrašus jutube.
Airinė gamina valgį tik sau ir vaikams. Specialų sportininko krepšelį, kuriame yra maistas, subalansuotas visai dienai, Sergejui kasdien atveža rėmėjai. „Jei dar reikėtų gaminti kažką dideliais kiekiais tvirtam vyrui, būtų labai sunku“, – kalba Airinė, nuolat laukianti tos dienos, kada varžybos pagaliau baigsis ir jos vyras grįš į namus. „Visomis prasmėmis!“ – juokiasi ji.
Paklausta, ar šeima jaučia, jei tėčiui nepasiseka varžybose, Airinė purto galvą. Kadangi Sergejus labai daug investuoja į savo karjerą, kol kas jam sekasi kuo puikiausiai. Kita vertus, žmona mini, kad kovotojas yra didelis perfekcionistas, žvelgiantis į save pernelyg savikritiškai. Jam nuolat atrodo, kad kažką galėjo padaryti geriau, tad Airinei kartais tenka pabūti ne tik žmona, bet ir jo guodėja. „Tuomet bandau nukreipti vyro mintis į būsimas kovas“, – sako ištikima bendražygė.
Trijulė: Raonas, Raja ir Ramiras dosniai apdalyti tėvų meile ir dėmesiu. / Maslobojevų šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Disciplinos pamokos
Airinė su sportu irgi nesusipykusi. Prieš gimstant vaikams lankė grupines kardiotreniruotes, bet du nėštumai iš eilės jos sporto grafiką gerokai pakoregavo. „Kadangi besilaukdama visų trijų dirbau savo grožio studijoje iki pat aštunto nėštumo mėnesio, tai savotiškai irgi sportavau – visą dieną prabūdavau ant kojų!“ – juokiasi ji ir sako, kad rimčiau sportuoti pradėjo neseniai, kai suprato, kad turi stiprinti nugaros raumenis.
Kadangi Sergejus gyvena griežtu sportininko režimu, sportiškai auklėti nori ir savo vaikus. Airinė pastebi, kad kol jų vaikai maži, kopijuoti tėčio kikbokso judesius yra labai smagu.
„Bet vos tik vyresnėlį Ramirą pradėjome vesti į treniruotes ir ugdyti discipliną – sūnui tai nelabai patiko. Nors iš pradžių tapatinosi su tėčiu ir net vadino save Ramiru Kuvalda Maslobojevu (Kuvalda – Sergejaus pravardė, prilipusi vyrui dar nuo jaunystės laikų – aut. past.)“, – aiškina žmona, kovos menus visada vertinusi pirmiausia dėl savigynos tikslų.
Kai Sergejus bandė kovoti su sūnaus nenoru lankyti treniruotes vyriškais ir kategoriškais metodais, viskas baigėsi ašaromis. Tuomet atėjo Airinės eilė, kuri moteriškai lanksčiai, per pokalbius pasiekė kur kas daugiau.
„Būdama pasaulio kikbokso čempiono žmona, aš labai norėjau, kad ir mano vaikas turėtų bent elementarius šio sporto pagrindus. Tai galimybė ne tik apsiginti pačiam, bet ir apginti silpnesnį už save“, – aiškina išmintinga moteris, sutarusi su sūnumi, kad kovos menų paslapčių jis mokysis kartą ar du per savaitę, o likusiomis dienomis lankys išsvajoto futbolo, šachmatų ir keramikos užsiėmimus.
Vienintelė paslaptis – norėti. Jei kažko nori, ieškai ir randi galimybių, kaip tas savo svajones įgyvendinti.
„Nejausdamas priespaudos, sūnus atsipalaidavo ir mielai lanko kovos menų treniruotes. Kadangi visi esame skirtingi, todėl ir sportas, būreliai negali būti visiems taikomi vienodi. Turime savo vaikams suteikti galimybę išbandyti jų kuo daugiau“, – įsitikinusi Airinė.
Dukrytė – mažoji princesė
Į klausimą, ar labai skiriasi sūnų ir dukrytės auginimas, Airinė taip pat atsako klausimu: „Jūs klausiate, o aš šypsausi. Turbūt jau nujaučiate atsakymą?“
Išsipildžius svajonei turėti ir dukrytę, baiminosi, kaip reikės ją auginti, kuo užimti? Juk iki tol buvo įpratusi prie berniukiškų žaidimų: spardyti kamuolį, kovoti su kardais, važinėti su mašinytėmis, žaisti su robotais transformeriais ir pan.
Airinė prisipažįsta, kad pagimdžiusi dukrą motinystę patyrė tarsi iš naujo. Mat nuo pačių pirmų Rajos gyvenimo akimirkų suprato, kokia gamtos duotybė būti moterimi. „Atrodo, lovelėje guli kūdikis, kuris dar nieko nedaro – tik miega ir valgo. Bet mergaitės rankučių judesiai, valgymas, miegelis – po dviejų berniukų auginimo viskas taip akivaizdžiai skiriasi!“ – kalba susijaudinusi mama.
Dukrelė Raja nuo pat gimimo kitokia nei broliukai. Ji aikštinga, prašanti dėmesio ir mokanti gudriai saviškiais manipuliuoti. „Reikėtų pamatyti, kaip mūsų Raja vynioja tėtį aplink pirštą; kaip ji, koketiškai patempusi lūpytę, išsireikalauja visko, ko jai reikia. Nors dar tik pusantrų metukų! Su manimi jai šitaip nepavyksta: aš puikiai viską perprantu ir nepasiduodu jos kerams. Kas kita tėtis, kuris nuo jos apkabinimų ir bučinukų tiesiog lydosi…“ – juokiasi Airinė, dažnai paerzinanti savo vyrą, kad pagaliau jo gyvenime atsirado tokia moteris, kurią pamatęs jis krinta ant kelių.
Paklausta, ar lieka laiko su Sergejumi pabūti tik dviese, Airinė sako, kad nedažnai. Šią žiemą galėjo mėgautis netikėtomis atostogomis Dubajuje. Tai buvo antras kartas, kai jiems pavyko ištrūkti atostogų be vaikų.
A.Maslobojeva į ateitį žvelgia optmistiškai ir tiki, kad, metams bėgant ir vaikams augant, seneliams juos palikti darysis vis paprasčiau. Į motinystę ji reaguoja kaip į tęstinį išgyvenimų ciklą, kuriame – daug skirtingų, bet su laiku praeinančių etapų.
„Yra sunkus etapas, kai vaikams dygsta dantys – bet jis praeina. Panašiai aš reaguoju ir į atostogų nebuvimą. Dabar yra toks laikas, kai mudu su Sergejumi turime pakentėti, bet vaikai paaugs ir galėsime skristi kur užsimanę“, – užsisvajoja ir priduria, kad kartais su vyru ištrūksta ilgesnio savaitgalio, kai lydi jį į varžybas.
Grąža vaikams
Airinė džiaugiasi, kad, turint tėtį sportininką, vaikams tenka gyventi sportiniu režimu ir eiti miegoti nustatytą valandą. Iš pradžių migdosi mažoji, paskui – vidurinysis, o vėliausiai, apie 22 val., vyriausias Ramiras.
Prieš miegą Airinė stengiasi su kiekvienu vaiku praleisti bent po gerą pusvalandį ir daryti tai, kas jam patinka: paskaityti knygą, pažaisti dinozaurais ar tiesiog paglostyti nugarytę. „Tai tarsi grąža vaikams – padaryti tai, ko nespėjai per dieną“, – sako ji.
Visi trys Maslobojevų vaikai užmiega patys – tėvams belieka visus išbučiuoti ir išmyluoti prieš miegą. Kartais, tingiais savaitgalių rytais, kai Airinė su Sergejumi dar miega, septynmetis Ramiras pasiima mažuosius ir vedasi juos į pirmą aukštą žiūrėti filmukų – leidžia tėvams ilgiau pamiegoti.
Jei turi galimybę leisti savaitgalį kartu – penketukui visai nesvarbu, ką veikti ir kur važiuoti. Smagiausia dalis – pasidžiaugti šeiminiu šurmuliu visiems drauge. Kadangi gyvena netoli miško, Airinė su vaikais dažnai mėgsta vaikščioti. Mažiesiems sveika bent keletą valandų per dieną praleisti be televizoriaus, žaislų ir telefonų.
Auksinė Maslobojevų santuokos taisyklė? „Hmm… Niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi. Galbūt suprasti ir palaikyti vienas kitą. Negalvoti vien tik apie save, bet pasirūpinti ir kitu. Sunkius momentus pergyventi ir nepasiduoti laikiniems išbandymams. Mums abiem labai svarbi laisvė. Kalbu apie tą vidinę žmogaus laisvę – neapriboti kito žmogaus gyvenimo dėl savo egoistiškų tikslų“, – užsidegusi kalba garsaus kikboksininko žmona.
S. Maslobojevas: prieš penktą raundą treneriui pasakiau, kad nebesuprantu, kur esu 13
