Daugelis paprastų amerikiečių pradėjo svajoti apie grįžimą namo, o griuvėsių užverstoje duobėje pasislėpęs Kimas gailiai raudojo. Jis vis dar nevalingai šypsojosi, tačiau jo veidu sruvo ašaros, kurios lėtai ir jausmingai krito ant purvinos žemės. Netoliese surištas, užkimšta burna miegojo Kimo sūnus, būsimasis socialistinės monarchijos paveldėtojas Kim Jong-Ilas (1941–2011).

Po amerikiečių puolimo jaunąjį Kimą ištiko isterijos priepuolis. Jis pradėjo spardytis, šaukti ir kandžiotis, tad saugumo sumetimais raudonieji vado atžalą surišo. Degtinės švirkštu suleidusi rusė seselė tvirtino, kad dėl psichozės kaltos nesibaigiančios amerikietiškų filmų peržiūros.

Vyresnysis Kimas girdėjo, kaip iš padangėse skrendančių lėktuvų krintančios bombos lygino su žeme kaimus, miestelius ir miestus. Iki pat šios akimirkos jis negalėjo pamiršti, kaip pionieriai, norėdami padrąsinti savo giminaičius, ėmė traukti Kim Il-sungą šlovinančią dainą ir buvo praryti pragaištingų napalmo nasrų.

Raudodamas ir kūkčiodamas Kimas ėmė linguoti pirmyn atgal, it girtaujančios motinos sugyventinio prievartaujama paauglė. Laikui bėgant, jį užplūdo mazochistinio pobūdžio ekstazė, tačiau priešais save jis vis dar regėjo pajuodusius it sudegintas jautienos kepsnys pionierius ir arogantišką D.MacArthuro veidą.

Kimui atrodydavo, kad tolumoje stovintis asistentų apsuptas amerikietis stebi jį pro žiūronus. Kimo vizijoje D.MacArthuras patraukdavo įtaisą sau nuo veido, tačiau vis tiek žvelgdavo korėjiečio pusėn išdidžiu,  Vercingetorigą (82–46 m. pr. Kr.) triuškinančio Gajaus Julijaus Cezario (100–44 m. pr. Kr.) žvilgsniu.

Generolą filmuojančiam neblaiviam operatoriui atrodydavo, kad šalia stovinčios patrankos vamzdis tupi D.MacArthurui ant peties it papūga.

„Padėk man, Svirplininke Mao“, – mintyse kartojo Kimas daugybę kartų, linguodamas pirmyn ir atgal.

Teigiama, kad Mao (1893–1976) daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, tad nieko neturėtų stebinti faktas, kad, saugiai sėdėdamas už tūkstančio mylių, jis savo mintimis išgirdo negandų prislėgto Kim Il-sungo pagalbos šauksmą. Suvokęs, ko jo prašoma, Mao pradėjo spiegti savo šaižiu, kone moterišku balsu, kuris,  pasiekęs aukščiausią natą, pajėgdavo sutrupinti neįkainojamas senovines vazas.

Spiegimo metu iš Mao burnos ėmė šokinėti svirpliai. Išplitę po visą Kiniją, vabzdžiai gaujomis puldavo paprastus kinus ir įsiskverbdavo į žmogaus organizmą pro ausis, nosies šnerves, burną bei išangę. Svirplių užvaldytas kinas imdavo rėkti nesavu balsu ir, čiupęs pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą, išsiplėtusiais vyzdžiais bėgdavo Korėjos pusėn.

Teigiama, kad tų metų žiemą Korėjoje tvyrojo klaikus, kaulus stingdantis šaltis. Apie grįžimą namo svajojantys amerikiečiai buvo ką tik paminėję savąją Padėkos dieną, kai nakties gilumoje suskambo gongas. Vėliau savo garsus ėmė skleisti trimitas ir pasigirdo veriantis šimtų tūkstančių balsų klyksmas.

Svirplių užvaldyti kinai visada puldavo gaujomis, dažniausiai naktį. Banga po bangos jie plūsdavo į priešo teritoriją, siekdami sutraiškyti jį savo skaičiumi, o veriantis šimtų tūkstančių žmonių riksmas pasauliui pranešdavo apie tyriausią sielos pašaukimą – sunaikinti Pirmąją JAV jūrų pėstininkų diviziją.

Teigiama, kad kūnų grobikų spiečiams pavyko visiškai izoliuoti netoli dabartinio Hamhungo miesto (Pietų Hamgiongo provincija) buvusias amerikiečių pajėgas.

Jauni amerikiečių kariai nebekovojo už savo šalį ar idealus, jie kovėsi dėl savų gyvybių. Siaubingi žiemos šalčiai gadino techniką, o dėl sustingusios žemės nebebuvo galimybės smėliu pripildyti maišų. Tad siekdami sukurti priedangą nuo priešo kulkų, amerikiečiai pradėjo statyti sienas iš žuvusių korėjiečių ir kinų lavonų.

JTO pajėgoms pasisekė atsilaikyti, tačiau tai buvo jų atsitraukimo iš Šiaurės Korėjos žemės pradžia. Baigiantis 1950 m. gruodžiui, Kinijos pajėgos puolė Seulą ir kitų metų sausio mėnesį Pietų Korėjos sostinė trečią kartą pakeitė savo šeimininkus.

JTO pajėgų kovinė dvasia smuko, o D.MacArthuras buvo priverstas ieškoti išeities. Greitai jam kilo mintis dar labiau išplėsti karą.

„Reikia pradėti komunistinės Kinijos blokadą, įtraukti Taivane įsikūrusius Chiang Kai-sheko (1887–1975) žmones ir naudojant branduolines  bombas paversti Korėjos bei Kinijos pasienį žmogui neįžengiama dykyne“, – mąstė generolas.

Demokratas Harry S.Trumanas (1884–1972) jau buvo panaudojęs dvi branduolines bombas Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu, tačiau šį D.MacArthuro pasiūlymą įvertino skeptiškai.

Manoma, kad vėliau generolas nusiuntė skundus Respublikonų partijai, ir laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų stovykloje prasidėję vidaus politikos nesutarimai baigėsi D.MacArthuro atleidimu.

Atrodė, kad tai gėdinga puikios kariškio karjeros pabaiga, tačiau tėvynėje D.MacArthuras buvo pasitiktas it roko žvaigždė. Kažkas netgi prabilo apie jo kandidatavimą į JAV prezidento postą. 1951 m. balandžio 19 d. generolas pasakė atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese.

„Nuo to laiko, kai Vest Pointo aikštėje daviau priesaiką, pasaulis apsivertė daug kartų, viltys ir svajonės seniai išbluko, bet aš vis dar prisimenu populiarios to meto kareivinių baladės priedainį, išdidžiai skelbiantį: „Seni kareiviai niekada nemiršta, jie tiesiog išnyksta.“ Ir kaip tas senas baladės kareivis aš baigiu savo karo tarnybą ir tiesiog išnykstu, senas kareivis, stengęsis atlikti savo pareigą, kaip jam buvo Dievo leista tą pareigą suprasti. Sudie“, – ištarė D.MacArthuras, tarsi koks visą gyvenimą Alfredo Josepho Hitchcocko (1899–1980) terorą filmavimo aikštelėje kentęs Holivudo aktorius.

Komiteto posėdžių metu Kimas dažniausiai stovėdavo ant pakylos ir šypsodamasis mojuodavo susirinkusiems marksizmo sekėjams, o šie jam plodavo. Ovacijos kartais trukdavo ištisas valandas, ir net pats Kim Il-sungas neretai užmiršdavo, ko gi jis čia atėjo.

Nors kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi plojimais, komitetui kažkaip pavyko išleisti įstatymus, susijusius su lyčių lygybe, sveikatos apsauga, sunkiosios pramonės nacionalizacija bei žemės perskirstymu.

Tuo metu Kimų šeima jau buvo persikėlusi į naujus namus su baseinu, kuriuose kadaise gyveno Japonijai dirbęs pareigūnas.

Baseinas itin nudžiugino vaikus, tad Jura pravardžiuojamas Kim Jong-ilas (1941–2011) kartu su Šura vadinamu jaunesniuoju broliu Kim Man-ilu (1944–1947 ar 1948) itin dažnai leisdavo laiką vandenyje. Vaikams žaidžiant lauke, Kim Il-sungas dažniausiai sėdėdavo kabinete ir, žiūrėdamas į pirmosios savo statulos maketą, mąstydavo apie jį užgriuvusias bėdas.

Tuo metu Kimui kėlė nerimą Juros polinkiai. Berniukas itin dažnai žiūrėdavo kino filmus ir po kiekvieno seanso darydavosi vis nervingesnis bei agresyvesnis, tačiau keistas sūnaus elgesys tebuvo uodas karštą vasaros dieną nutūpęs ant kiaulės pasturgalio.

1948 m. vasario 8 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos liaudies armija. Nors šiaurinė pusiasalio dalis užtikrintai žengė šviesaus socialistinio rytojaus keliu, piečiau 38-osios lygiagretės Kimo bendraminčiai susidūrė su milžiniškomis kliūtimis. Amerikiečiai atsisakė pripažinti Kimo komitetą ir iškėlė savo žmogų – Syngmaną Rhee (1875–1965).

Skirtingai nei Kimas, S.Rhee buvo aukščiausio lygio politinė ir diplomatinė figūra. Krikščionių šeimoje gimęs Kimas seniai nebetikėjo opiumu liaudžiai, o S.Rhee Dievas pašaukė asmeniškai. Teigiama, kad S.Rhee daugelį metų klajojo po pasaulį, siekdamas propaguoti nepriklausomo Korėjos pusiasalio idėją.

1933 m. atvykęs į Ženevą, jis sutiko dvidešimt penkeriais metais jaunesnę vertėją, Austrijos žydę Francescą Marią Barbarą Donner (1900–1992). Grįžęs į Korėją su naująja baltaode žmona, S.Rhee paskelbė karą marksizmo sekėjams ir pradėjo juos negailestingai persekioti.

Už dalyvavimą komunistų sąmoksle S.Rhee režimo buvo įkalintas ir jaunas japonų išdresuotas karininkas Park Chung-hee (1917–1979). Vėliau Park Chung-hee įvykdė karinį perversmą ir, tapęs prezidentu, pats pradėjo tikrų bei tariamų komunistų medžioklę.

Tais laikais suformuotas antikomunistinis S.Rhee įvaizdis išsilaikė daugelį dešimtmečių ir ne vienam kairiajam intelektualui ar progresyviajam jaunuoliui pirmasis Pietų Korėjos prezidentas kėlė didesnį siaubą už Donaldą Johną Trumpą (1946) ar peliuką Mickey (1928). Šiuo metu ekspertai, išanalizavę S.Rhee ryšius ir korespondenciją, tvirtina, kad jis ideologinėje skalėje buvo gerokai artimesnis socialistams, nei kai kam to norėtųsi.

Pvz., tarp S.Rhee pažinotų asmenų buvo ir kairiųjų pažiūrų žurnalistas Laurence‘as Toddas (1882–1957). Pažinties su S.Rhee laikais L.Toddas buvo atviras socialistas. Vėliau jis mutavo į aršų komunistą ir daugelį metų dirbo sovietų naujienų agentūros TASS korespondentu.

1948 m. liepos 20 d. S.Rhee tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įsteigta Korėjos Respublika.

Visą vasaros popietę Kimas, klausydamasis vaikų krykštavimo, mąstė apie šiuos nemalonius faktus, tačiau netrukus jo melancholišką meditaciją nutraukė šaižus sugulovės ir vaikų motinos Kim Jong-suk (1917–1949) klyksmas. Nerimo kamuojamas, bet vis dar besišypsantis Kimas atsikėlė ir lėtai nulingavo baseino link.

Čia jis pamatė ašarojančią Kim Jong-suk ir mažąjį Jurą, kuris išpūtęs akis žiūrėjo į vandenį. Baseine plūduriavo pusnuogis, jokių gyvybės ženklų nerodantis Šura. Pažvelgęs į suglebusį vaiko kūnelį, Kimas pajuto instinktyvų jauniklių saugojimo impulsą. Jam kilo stiprus noras tvoti Jurai antausį, tačiau šaltakraujiškai užgniaužus pyktį, Kimo galvoje ėmė kristalizuotis pačios keisčiausios mintys.

"Oho. Ar jis tai padarė? Štai kaip žmogų veikia tie amerikietiški filmai. O gal tai ne jis? Gal tas Syngmanas pasiuntė žudikus ir jie vietoj manęs nudėjo vaiką? Ne. Tai – nesąmonė. Tai – Juros darbas. Oho. Šis berniukas toli eis ir daug pasieks. Galėčiau lažintis", – mintyse pasvarstė Kim Il-sungas ir, nieko garsiai netaręs, šypsodamasis nuėjo šalin.

1949 m. sausį Kimo ausis pagaliau pasiekė geros žinios. Sovietų remiami Kinijos komunistai, vadovaujami kino Mao (1893–1976), įveikė Chiang Kai-sheko (1887–1975) reakcionierius. Teigiama, kad Mao daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, o dėl itin šaižaus, kone moteriško balso, sekėjai jį praminė Svirplininku, mat vado kalbėsena jiems priminė svirplio skleidžiamus garsus.

1949 m. pavasarį Kim Il-sungas išvyko į Maskvą. Ilgai jis stovėjo šypsodamasis ir baugščiai žvelgdamas į savo dievaitį bei geradarį Josifą Visarionovičių (1878–1953), tačiau šaltas, ūsuotas sovietų caro veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Galiausiai Josifas lėtai pravėrė burną ir kone šnypšdamas tyliai pradėjo skleisti garsus.

"Gerai, drauge Kimai. Jūs gausite mano palaiminimą, ginklų, technikos, pinigų ir patarėjų. Tačiau pats procesas guls ant jūsų pečių. Taip pat jūs turėsite nuvykti į Kiniją ir paklausti Svirplininko: "Mao, ar tu sutinki?" – lėtai kalbėjo sovietų caras, gaudydamas orą po kiekvieno žodžio.

Tai taręs, Josifas paėmė raugintų agurkų stiklainį, priėjo prie Kimo ir išpylė indo turinį ant korėjiečio galvos.

"Vardan Karlo Marxo, Vladimiro Uljanovo ir Nadeždos Krupskajos. Vperiot", – ištarė Raudonosios imperijos valdovas.

Komiteto posėdžių metu Kimas dažniausiai stovėdavo ant pakylos ir šypsodamasis mojuodavo susirinkusiems marksizmo sekėjams, o šie jam plodavo. Ovacijos kartais trukdavo ištisas valandas, ir net pats Kim Il-sungas neretai užmiršdavo, ko gi jis čia atėjo.

Nors kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi plojimais, komitetui kažkaip pavyko išleisti įstatymus, susijusius su lyčių lygybe, sveikatos apsauga, sunkiosios pramonės nacionalizacija bei žemės perskirstymu.

Tuo metu Kimų šeima jau buvo persikėlusi į naujus namus su baseinu, kuriuose kadaise gyveno Japonijai dirbęs pareigūnas.

Baseinas itin nudžiugino vaikus, tad Jura pravardžiuojamas Kim Jong-ilas (1941–2011) kartu su Šura vadinamu jaunesniuoju broliu Kim Man-ilu (1944–1947 ar 1948) itin dažnai leisdavo laiką vandenyje. Vaikams žaidžiant lauke, Kim Il-sungas dažniausiai sėdėdavo kabinete ir, žiūrėdamas į pirmosios savo statulos maketą, mąstydavo apie jį užgriuvusias bėdas.

Tuo metu Kimui kėlė nerimą Juros polinkiai. Berniukas itin dažnai žiūrėdavo kino filmus ir po kiekvieno seanso darydavosi vis nervingesnis bei agresyvesnis, tačiau keistas sūnaus elgesys tebuvo uodas karštą vasaros dieną nutūpęs ant kiaulės pasturgalio.

1948 m. vasario 8 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos liaudies armija. Nors šiaurinė pusiasalio dalis užtikrintai žengė šviesaus socialistinio rytojaus keliu, piečiau 38-osios lygiagretės Kimo bendraminčiai susidūrė su milžiniškomis kliūtimis. Amerikiečiai atsisakė pripažinti Kimo komitetą ir iškėlė savo žmogų – Syngmaną Rhee (1875–1965).

Skirtingai nei Kimas, S.Rhee buvo aukščiausio lygio politinė ir diplomatinė figūra. Krikščionių šeimoje gimęs Kimas seniai nebetikėjo opiumu liaudžiai, o S.Rhee Dievas pašaukė asmeniškai. Teigiama, kad S.Rhee daugelį metų klajojo po pasaulį, siekdamas propaguoti nepriklausomo Korėjos pusiasalio idėją.

1933 m. atvykęs į Ženevą, jis sutiko dvidešimt penkeriais metais jaunesnę vertėją, Austrijos žydę Francescą Marią Barbarą Donner (1900–1992). Grįžęs į Korėją su naująja baltaode žmona, S.Rhee paskelbė karą marksizmo sekėjams ir pradėjo juos negailestingai persekioti.

Už dalyvavimą komunistų sąmoksle S.Rhee režimo buvo įkalintas ir jaunas japonų išdresuotas karininkas Park Chung-hee (1917–1979). Vėliau Park Chung-hee įvykdė karinį perversmą ir, tapęs prezidentu, pats pradėjo tikrų bei tariamų komunistų medžioklę.

Tais laikais suformuotas antikomunistinis S.Rhee įvaizdis išsilaikė daugelį dešimtmečių ir ne vienam kairiajam intelektualui ar progresyviajam jaunuoliui pirmasis Pietų Korėjos prezidentas kėlė didesnį siaubą už Donaldą Johną Trumpą (1946) ar peliuką Mickey (1928). Šiuo metu ekspertai, išanalizavę S.Rhee ryšius ir korespondenciją, tvirtina, kad jis ideologinėje skalėje buvo gerokai artimesnis socialistams, nei kai kam to norėtųsi.

Pvz., tarp S.Rhee pažinotų asmenų buvo ir kairiųjų pažiūrų žurnalistas Laurence‘as Toddas (1882–1957). Pažinties su S.Rhee laikais L.Toddas buvo atviras socialistas. Vėliau jis mutavo į aršų komunistą ir daugelį metų dirbo sovietų naujienų agentūros TASS korespondentu.

1948 m. liepos 20 d. S.Rhee tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įsteigta Korėjos Respublika.

Visą vasaros popietę Kimas, klausydamasis vaikų krykštavimo, mąstė apie šiuos nemalonius faktus, tačiau netrukus jo melancholišką meditaciją nutraukė šaižus sugulovės ir vaikų motinos Kim Jong-suk (1917–1949) klyksmas. Nerimo kamuojamas, bet vis dar besišypsantis Kimas atsikėlė ir lėtai nulingavo baseino link.

Čia jis pamatė ašarojančią Kim Jong-suk ir mažąjį Jurą, kuris išpūtęs akis žiūrėjo į vandenį. Baseine plūduriavo pusnuogis, jokių gyvybės ženklų nerodantis Šura. Pažvelgęs į suglebusį vaiko kūnelį, Kimas pajuto instinktyvų jauniklių saugojimo impulsą. Jam kilo stiprus noras tvoti Jurai antausį, tačiau šaltakraujiškai užgniaužus pyktį, Kimo galvoje ėmė kristalizuotis pačios keisčiausios mintys.

„Oho. Ar jis tai padarė? Štai kaip žmogų veikia tie amerikietiški filmai. O gal tai ne jis? Gal tas Syngmanas pasiuntė žudikus ir jie vietoj manęs nudėjo vaiką? Ne. Tai – nesąmonė. Tai – Juros darbas. Oho. Šis berniukas toli eis ir daug pasieks. Galėčiau lažintis“, – mintyse pasvarstė Kim Il-sungas ir, nieko garsiai netaręs, šypsodamasis nuėjo šalin.

1949 m. sausį Kimo ausis pagaliau pasiekė geros žinios. Sovietų remiami Kinijos komunistai, vadovaujami kino Mao (1893–1976), įveikė Chiang Kai-sheko (1887–1975) reakcionierius. Teigiama, kad Mao daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, o dėl itin šaižaus, kone moteriško balso, sekėjai jį praminė Svirplininku, mat vado kalbėsena jiems priminė svirplio skleidžiamus garsus.

1949 m. pavasarį Kim Il-sungas išvyko į Maskvą. Ilgai jis stovėjo šypsodamasis ir baugščiai žvelgdamas į savo dievaitį bei geradarį Josifą Visarionovičių (1878–1953), tačiau šaltas, ūsuotas sovietų caro veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Galiausiai Josifas lėtai pravėrė burną ir kone šnypšdamas tyliai pradėjo skleisti garsus.

„Gerai, drauge Kimai. Jūs gausite mano palaiminimą, ginklų, technikos, pinigų ir patarėjų. Tačiau pats procesas guls ant jūsų pečių. Taip pat jūs turėsite nuvykti į Kiniją ir paklausti Svirplininko: „Mao, ar tu sutinki?“ – lėtai kalbėjo sovietų caras, gaudydamas orą po kiekvieno žodžio.

Tai taręs, Josifas paėmė raugintų agurkų stiklainį, priėjo prie Kimo ir išpylė indo turinį ant korėjiečio galvos.

„Vardan Karlo Marxo, Vladimiro Uljanovo ir Nadeždos Krupskajos. Vperiot“, – ištarė Raudonosios imperijos valdovas.

Siekdamos suteikti lokio patelei dar daugiau patrauklumo, antgamtinės jėgos atliko gyvūnui daugybę fiziologinių pakeitimų. Tai buvo plastinės chirurgijos Korėjos pusiasalyje pradžia.

Po beveik penkių tūkstančių metų kartu su savo pasekėjų kariauna į Pektusano žemes atkako pats Kim Il-sungas (1912–1994).

Tuo metu vaidybos ir šokio ansamblis "Juche" jau buvo pasiekęs savojo kūrybingumo aukštumas. Daugybę didžių ir išskirtinių, socializmą šlovinančių vaidinimų jie buvo sukūrę ir parodę Mandžiūrijos bei Korėjos žemėse.

Negalėdamas pakęsti Kimo skleidžiamo taurumo, Japonijos valdovas generolas Hideki Tojo (1884–1948) nusiuntė į Korėją elitinį nindzių būrį likviduoti problemos šaltinio.

Vieną dieną didingasis Kim Il-sungas, vaikščiodamas po Peksuano žemėse įrengtą trupės stovyklą, pajuto, kad jį kažkas stebi. Aplinkui buvo daugybė žmonių ir visi jie žiūrėjo į Kim Il-sungą, norėdami pasigrožėti dangišką spindesį skleidžiančia jo šypsena, tačiau Kimo juntamas žvilgsnis nebuvo malonus.

Staiga Didysis vadas pamatė, kaip link jo bėga nepažįstama žmogysta, ginkluota keistu, mažą dalgį primenančiu padargu. Užpuolikas buvo visiškai arti ir Kimas nespėjęs išsitraukti pistoleto jau beveik jautė šaltą žmogžudžio plieną krūtinėje, kai netikėtai pasigirdo veriantis klyksmas.

"Ne!" – sušuko skalbėjų, virėjų ir siuvėjų vaidmenis "Juche" spektakliuose atlikinėjusi aktorė Kim Jong-suk (1917–1949).

Aktorė ne tik atkreipė kitų stovyklos gyventojų dėmesį, bet ir sviedė užpuolikui į galvą puodą su ryžiais. Vėliau, atbėgusi prie Kimo, ji uždengė vadą savo krūtine ir išsitraukusi pistoletą paleido į nindzę mažiausiai keturis šūvius.

Netrukus iš kažkur išlindo dar keturi ar penki nindzės, kuriuos savuoju revolveriu likvidavo pats Kim Il-sungas. Įtampai nuslūgus, Kimas pažvelgė į savo gelbėtoją, o ši išraudusi tik ištarė: "O, Vade."

Nuo tada Kim Jong-suk ėmė lankytis Kim Il-sungo palapinėje. Iš pradžių Didysis vadas tik stebėdavo, kaip aktorė nusirenginėja, ir nieko nedarydavo, tačiau vieną dieną Kim Jong-suk išgirdo keistą prašymą. Kim Il-sungas paprašė aktorės, kad ši jam pažnaibytų krūtinės spenelius.

Visą valandą Kim Jong-suk žnaibė Didžiojo vado kūną, kol šis šypsodamasis nieko nereginčiu žvilgsniu spoksojo į tuštumą. Netikėtai Kimas griebė savo sugulovės ranką ir moteriškė, paveikta savisaugos instinkto, spyrė jam į tarpukojį. Kim Jong-suk prisidengė delnais burną ir puolė atsiprašinėti, tačiau vadas jai nieko neatsakė.

Jis tik gulėjo ant žemės ir šypsodamasis žvelgė į palapinės lubas savo tuščiomis akimis. Greitai šis žnaibymo ir spyrio ritualas tapo kone kasdieniu, mat tik taip Kim Il-sungas galėjo numalšinti savąjį širdies skausmą.

Vieną dieną sargyboje vaikštantys "Juche" aktoriai išgirdo iš vado palapinės sklindančius keistus garsus.

"Skauda, vade. Labai skauda, bet aš viską ištversiu. Aš viską pakelsiu dėl tavęs, dėl Korėjos, dėl socializmo", – greitai kartojo moteriškas balsas, kuriam akivaizdžiai trūko oro.

"Vade, ar viskas gerai?" – pasiteiravo prie palapinės priartėję "Juche" aktoriai.

"Taip, taip, Kim Il-sungai. Aš noriu, kad tau patiktų. Taip", – atsakė iš palapinės tas pats moteriškas balsas.

Sutrikę sargybiniai pažvelgė vienas į kitą, tačiau netikėtai vienas jų pamatė, kad krūmai netoli Kim Il-sungo palapinės labai greitai ir ritmingai juda.

"Tai – šnipas!" – sušuko sargybinis ir pradėjo šaudyti į krūmus.

"Kapitalizmas puola!" – ėmė rėkti kažkas kitoje stovyklos pusėje ir taip pat pradėjo šaudyti.

Savų šaudymas į savus truko gerą pusvalandį ir liovėsi tik pasirodžius pusnuogiam Kim Il-sungui, kuris net ir susierzinęs sugebėjo šypsotis. Vėliau, apieškojus stovyklos teritoriją, prie vado palapinės krūmuose buvo rastas per susišaudymą žuvęs "Juche" aktorius. Žuvusysis buvo nusimovęs kelnes ir abiem rankomis laikė sugniaužęs savąją balistinę raketą.

Praėjus keliems mėnesiams po susišaudymo, "Juche" aktoriai pastebėjo, kad Kim Jong-suk pilvas tapo didesnis ir apvalesnis nei kitų stovykloje buvusių moterų. Ji beveik nebesilankė Didžiojo vado palapinėje ir vis dažniau atiduodavo skalbimo, virimo ir siuvimo darbus kitiems atlikėjams. Vieną dieną Kim Jong-suk rūbuose pajuto nemalonią drėgmę.

"Tuoj tas vaikigalis išlįs man pro pasturgalį!" – sušuko aktorė perverta skausmo. Vos tik ji nutilo, netoliese pasigirdo kurtinantis sprogimas, kurį palydėjo intensyvūs šūvių pliūpsniai.

"Japonai puola!" – kažkas sušuko.

Visi "Juche" aktoriai stvėrėsi ginklų, atbėgo ir pats Kim Il-sungas su dviem pistoletais bei pušies kankorėžių granatomis. Daug puikių ansamblio aktorių žuvo tą dieną kovoje su trimis japonų brigadomis, pasiųstomis į Korėjos kalnus medžioti Kimo. Dar daugiau aktorių buvo pagauti ir nukankinti, tačiau nė vienas jų neišdavė savo kovos draugų.

Išsigelbėti pavyko tik pačiam Kimui, gimdančiai Kim Jong-suk ir dar trylikai pačių narsiausių ir karingiausių "Juche" trupės narių. Visi jie sulipo į sunkvežimį, kuris daugelį valandų persekiojamas japonų karių ir nindzių dardėjo bekele.

Stebėdamas kovojančius savo bendražygius ir purvinoje sunkvežimio priekaboje gimdančią sugulovę, Kimas suprato, kad vienintelis jo išgelbėjimas – Sovietų Sąjunga. Tik ten jis galėjo tikėtis materialinės ir dvasinės paramos, būtinos karui su Japonija.

Sunkvežimiui dar nepasiekus Raudonosios imperijos sienos, vairuotojo kabinoje sėdintis Kim Il-sungas išvydo tolumoje nusidriekusias dvi vaivorykštes, pro kurias praskrido pulkas gervių.

Priekaboje pasigirdus naujagimio riksmui, Kimas pajuto, kad jo spenelių žnaibymo vakarai pagaliau davė apčiuopiamą vaisių.

Neseniai Kimo namuose japonų agentai vykdė kratą. Jie ne tik išsivedė šeimos galvą, antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėją Kim Hyong-jiką (1894–1926), bet ir bandė išprievartauti Kim Song-ju tetą. Dėl kratos metu patirto šautuvo buožės smūgio Kim Song-ju nebegalėjo sučiaupti lūpų, tad žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.

Sunku pasakyti, kodėl japonai leido Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai Kang Pan-sok (1892–1932) aplankyti savo vyrą kalėjime. Galbūt po jų santūriomis samurajų kaukėmis slėpėsi krikščioniškos empatijos pripildytos sielos? O gal Kimo mama buvo priversta padaryti tai, ką kino prodiuseriui Harvey Weinsteinui (1952) atlikdavo jo kuruojamos aktorės?

Dauguma Kimo regėtų japonų buvo rūstūs, niūrūs tipai, tačiau kalinį atvedęs pareigūnas tryško gera nuotaika ir to nė kiek neslėpė.

"Teisingai, mažyli. Šypsokis, šypsokis. Tuoj parodysime tau fokusą. Vienas, du, trys!" – ištarė japonas ir numovė nuo kalinio galvos milžinišką pintą krepšį, slėpusį nelaimingojo veidą.

Nuo šalčio, bado, drėgmės ir nuolatinio mušimo gydomųjų žolelių pardavėjo Kim Hyong-jiko veidas įgavo purpurinį atspalvį. Jo nosis buvo sulaužyta, o dešinysis akies vokas nebesugebėjo atsimerkti. Iš tolo Kimui atrodė, kad kažkas tėvui išlupo akį ir ten įstatė peraugusį agurką.

Pogrindinio judėjimo įkūrėjas nieko nesakė, tik drebėdamas priekaištingai žvelgė į žmoną sveikąja akimi.

"Kodėl čia atėjai, moterie? Kam atsivedei vaiką? Nori, kad jis mane tokį matytų? Nori, kad jie sužinotų, kad jis yra Tas? Vesk jį iš čia. Paslėpk jį", – priekaištavo Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai sutuoktinio akis.

Vėliau Kim Hyong-jiko žvilgsnis nukrypo į Kim Song-ju.

"Atsimink, Kimai. Tu esi Tas. Tau lemta išvyti japonus iš Korėjos ir įkurti pusiasalyje socializmą. Tu sunaikinsi kapitalizmą ir priversi engėjus vertinti paprastą žmogų. Vyk į platųjį pasaulį. Pažadink žmonių revoliucijos sąmonę. Ir atmink, Kimai, niekada nepasitikėk amerikiečiais", – bylojo kairioji tėvo akis.

Kimo tėvas buvo žeminamas ir kankinamas, tačiau stebėdamas jo orią laikyseną mažasis socializmo mesijas suprato visą patriarcho akies perduodamų žodžių esmę. Tą akimirką Kimų šeimos atžala pajuto, kaip kažkur jo viduje mirė mažas berniukas ir gimė visiškai naujas žmogus, tvirtai pasiryžęs nuveikti daugelį didžių žygių šviesesnės žmonijos ateities labui.

1920 m. Kimų šeimos atstovai sielvarto plėšomomis širdimis paliko Korėjos pusiasalį ir išvyko gyventi į Kinijai priklausantį Mandžiūrijos regioną. Emigracijos metu mažasis Kim Song-ju tvirtai apsisprendė negrįžti į Korėją iki tol, kol bus surinkta pakankamai resursų, būtinų socialistinei  revoliucijai įgyvendinti.

Ilgai bandė Kimas juos telkti. Iš pradžių jis lankė vieną įstaigą, vėliau kitą, tačiau visur resursų diegėjai vadovavosi feodaliniu mąstymu ir atmesdavo pažangias mokslinės fantastikos kūrėjo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) idėjas.

Galiausiai Kimas suprato, kad niekas nesugebės suteikti jam žinių ir įgūdžių, būtinų karinei konfrontacijai su Japonijos imperija ir marksizmo revoliucijai realizuoti. Tą padaryti galėjo tik jis pats vienas savo kruopščiu darbu ir pasitelkęs  gilius apmąstymus.

Daugelį naktų Kim Song-ju praleido skaitydamas svarbiausių socializmo korifėjų veikalus ir tyrinėdamas jų tarptautinių žodžių prifarširuotos išminties kerteles. Siekdamas į bendrą mišinį sutelkti savo protą, talentus ir įgūdžius, jis pradėjo klaidžioti po laukinę Mandžiūrijos gamtą.

Čia jis, sukoncentravęs pasąmonėje tūnančią protėvių išmintį, perprato grandininės reakcijos paslaptis ir savarankiškai, niekieno nepadedamas, iš pušies kankorėžių pasigamino veikiančią granatą.

Vėliau prasidėjo išvykos į miestelius ir kaimus, kuriuose Kimas siekė su marksizmu supažindinti vietinius gyventojus. Tuo metu jis jau nebekalbėjo, tačiau socialistinei revoliucijai Kimo tylėjimas nepadarė jokios žalos. Užtekdavo pro šalį einančiam valstiečiui, jaunuoliui ar darbininkui pažvelgti į akinamą taurumą skleidžiančią Kimo šypseną, ir praeivio prote iškart atbusdavo revoliucionieriaus savimonė.

Galbūt todėl žmonės jį ėmė vadinti nebe Kim Song-ju, o Kim Il-sungu, mat jo šypsena priminė jiems tekančios revoliucijos saulės šviesą.

Siekdamas dar labiau padidinti socialistinės revoliucijos sklaidą, jis įkūrė šokio ir vaidybos ansamblį "Juche", kurio aktoriai ir šokėjai steigiamojo susirinkimo metu Kimą išrinko Amžinuoju visų spektaklių režisieriumi, dainininku, scenaristu, choreografu ir pagrindinio vaidmens atlikėju.

Prasidėjus gastrolėms, Kimo įtaka bei žinomumas dar labiau išaugo, o garsas apie socializmo patrauklumą šokio judesiais perteikiančius spektaklius pasklido toli už Mandžiūrijos ribų. Kinas Mao (1893–1976), kubiečiai broliai Fidelis (1926–2016) ir Raulis (1931), argentinietis Ernesto (1928–1967), Sirijos alavitas Hafezas (1930–2000) ir Libijos ožkas prievartaujančių piemenų pulkininkas Muammaras (1942–2011) – visi jie atvyko į Mandžiūriją pamatyti "Juche" vaidinimų ir pasisemti Kimo šypsenos skleidžiamos išminties.

Tuo metu Kinija dar nebuvo atsivertusi į marksizmo tikėjimą, o jos žemes valdantys feodalai ir jiems tarnaujantys dešinieji politikai į komunistus žvelgė itin įtariai. 1929 m. Kinijos jėgos struktūros bandė nutraukti "Juche" vaidinimų turą.

Pilnametystės nesulaukusiam Kimui netgi teko keletą mėnesių pasėdėti kalėjime, tačiau Kinijos reakcionierių pastangos buvo bevaisės.

Kinijos nacionalistai nebuvo vieninteliai komunizmo priešai, siekę pakenkti Kimui. 1931 m. rugsėjį prasidėjo Japonijos invazija į Mandžiūriją. Vėliau regione buvo sukurta Mandžuko valstybė. Jos monarchu tapo paskutinysis Kinijos imperatorius Puyi (1906–1967).

Gimė Kimas 1912 m. balandžio 15 d., Korėjos pusiasalį valdant japonams. Jo tėvas Kim Hyong-jikas (1894–1926) buvo gydomųjų žolelių prekeivis ir antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis, o motina – Korėjos moterų emancipacijos aktyvistė. Abu tėvai išpažino protestantiškos krypties krikščionybę ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų mažasis Kimas jiems bei kitiems giminės atstovams leido suprasti, kad jo laukia didingas, visą žmoniją paliesiantis gyvenimas.

Jis itin anksti pradėjo vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Dienų dienas jis praleisdavo vartydamas "Kapitalą" (1867–1883), "Komunistų partijos manifestą" (1848) ir kitus didžio humoristo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) sukurtus grožinės literatūros šedevrus bei gilindamasis į Kinijos kalbų paslaptis.

Naujoji Kimų šeimos atžala niekada neatsisakydavo padėti tėvams, giminaičiams ar kaimynams, o susidūręs su gyvenimo sunkumais visada nusišypsodavo. Užtekdavo jam tik praverti burną, ir it kalnų sniegas akinanti jo dantų baltuma užliedavo visą erdvę dangišku taurumu.

Atrodydavo, kad pats krikščionių Dievas nusileidęs iš aukštybių suteikė laimę pajusti žmonijai savo meilės šilumą. Žvelgdamas į vaiką, Kim Hyong-jikas jautė nepalaužiamą pasididžiavimą, tvirtą lyg grynakraujo žirgo erekciją, tačiau tuo pat metu jo galvoje sukosi šioks toks nusivylimas.

"Ką gi aš galiu duoti tokiai asmenybei, kuri pati neskatinama ir neverčiama spindi dangiškąjį tobulumą? Koks gi aš tėvas?" – mąstė gydomųjų žolelių prekeivis.

Po ilgų dvejonių jis nusprendė nusivesti mažąjį Kimą į bendruomenės bažnyčią ir parodyti jam vargonus.

"Apie šią dainą man papasakojo "Sputnik" kompanijoje dirbantis rusės ir korėjiečio vaikas Viktoras. Prieš beveik dvidešimt metų kitame pasaulio krašte vyko karas. Amerikiečiais vadinami žmonės užpuolė ispanų gyvenvietes Kubos saloje. Jie tikino suteikę salos žmonėms laisvę ir mainais pasiliko mažą salos ruožą – Gvantanamą. Šita daina apie Kubos žmonių troškimą susigrąžinti šią įlanką. Niekada nepasitikėk amerikiečiais, Kimai. Jie dar klastingesni už japonus", – pasakė Kim Hyong-jikas savo sūnui ir pradėjo dainuoti.

"Guantanamera, guajira guantaramera", – giedojo gydomųjų žolelių prekeivis bažnyčioje kartu su savo sūnumi, atjausdamas kubiečius.

Tomis dienomis Kimo gyvenimas buvo pilnas pozityvumo, o ateitis atrodė šviesi, tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Kartą, eidami gatve, Kimai pamatė būrį žmonių, kurie susispietę žiūrėjo į kažkokį spaudos leidinį.

"Koks žavus, inteligentiškas vyriškis", – it višta karksėjo viena korėjietė, žvelgdama į JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) nuotrauką.

"Ir toks rimtas", – pritarė jai kita.

"Čia skelbiama, kad būtina vienodai užtikrinti mažų ir didelių valstybių politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tai reiškia, kad Korėja gali reikalauti savo autonomijos", – iš zoologijos sodo paleisto gyvio balsu suriko kažkoks jaunuolis.

"Kas jums visiems pasidarė? Juk tai – amerikiečių prezidentas, kapitalistinės valstybės valdovas. Galėčiau lažintis, kad jis turi ryšių su Jėzų nužudžiusiais žydais ir stambiosiomis korporacijomis. Geriau semkitės išminties iš Rusijos. Ten ką tik įvyko proletariato revoliucija, po kurios sukurta socialistinė santvarka. Tai naujas žingsnis žmonijos istorijoje", – įsiutęs miniai išrėkė gydomųjų žolelių prekeivis Kim Hyong-jikas, tačiau jo niekas nesiklausė.

Spaudoje pasirodžius žinioms apie T.W.Wilsono keturiolikos punktų programą, visą Korėjos pusiasalį apėmė beprotiškas entuziazmas, kurį dar labiau pakurstė žinia, kad 1919 m. sausio 21 d. mirė paskutinysis feodalinės Korėjos valdovas imperatorius Gojongas (1852–1919).

Sklido kalbos, kad monarchas – tvirtas nepriklausomybės šalininkas. Daugeliui jo mirtis atrodė netikėta, tad netrukus imta kalbėti apie nuodus, kuriuos imperatoriui pakišo japonų agentai.

Tų pačių metų kovo 1 d. grupė intelektualų, vadovaujamų Choe Nam-seono (1890–1957), paskelbė Korėjos pusiasalio nepriklausomybės deklaraciją.

Miestuose ir kitose gyvenvietėse ėmė rinktis minios, kaltinančios japonus išnaudojimu ir diskriminacija. Vienos minios gretose buvo ir Kim Hyong-jikas su Kim Il-sungu, kurių buržuaziniai intelektualai nesiteikė pakviesti į Nepriklausomybės paskelbimo vakarėlį.

Minia buvo milžiniška, tačiau aplinkui tvyrojo taikos, ramybės ir pozityvumo aura, kurią žmonėms spinduliavo mažasis Kim Il-sungas. Visi buvo puikiai nusiteikę ir daugeliui atrodė, kad būtent šiandien jie iškovos savąją laisvę.

Staiga minia pajudėjo. Ji slinko lėtai ir užtikrintai, nedarydama jokios žalos, tačiau netrukus ją sustabdė rūstūs japonų kariai ir policininkai. Minia žvelgė į jėgos struktūrų darbuotojus, o šie – į ją.

Netikėtai maža mergaitė korėjiečių kalba sušuko: "Marš, marš, darbo klase, Iljičius jums kelia dvasią!"

Demonstrantai ėmė kuždėtis, juoktis, tačiau tarp policininkų stovėjusi rūstaus veido japonė ėmė rėkti mažylei: "Ką tu pasakei? Kokia kalba kalbėjai? Tu – japonė! Kalbėk japoniškai!"

Staiga policija ėmė brautis į minią, kad paimtų vaiką. Vienas policininkas pastūmė kažkurį demonstrantą, tada kitas maištininkas pastūmė policininką, ir užvirė tikras pragaras. Kažkas pradėjo švilpti ir sproginėti. Aplinkui aidėjo šūviai ir riksmai.

Korėjiečių revoliucionieriai ėmė lakstyti pirmyn ir atgal tarsi paklaikę, o japonai juos daužė lazdomis.

Dar tą patį vakarą japonų agentai įsiveržė į Kimų šeimos namus ir išsivedė Kim Hyong-jiką.

Kol vyko krata, vienas japonas bandė išžaginti Kim Il-sungo tetą. Mažasis sūnėnas ją užstojo ir už tai jam buvo vožta per veidą šautuvo buože.

Nuo tada Kim Il-sungas nebegalėjo sučiaupti lūpų ir žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.

Antrasis Šiaurės Korėjos monarchas Kim Jong-ilas (gimė 1941 ar 1942 metais) buvo ne tik vienas didingiausių kovotojų su vadinamuoju kapitalizmu (laisvąja rinkos ekonomika), bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų imperializmu.

Jis buvo ir iškilus prancūziškų vynų, gero maisto mėgėjas bei išskirtinis Holivudo filmų žinovas. Teigiama, kad Kim Jong-ilas sąmoningai versdavo savo apsaugininkus žiūrėti "Asmens sargybinį" ("The Bodyguard", 1992) arba "Ugnies linijoje" ("In the Line of Fire", 1993).

"Saugokite mane taip, kaip savuosius klientus saugo Kevinas Michaelas Costneris (1955) arba Clintonas Eastwoodas Jaunesnysis (1930)", – sakydavo savo kariams didysis Šiaurės Korėjos vadas.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad Kim Jong-ilas didybe ir nuopelnais neaplenkia pirmojo Šiaurės Korėjos faraono, savo tėvo Kim Il-sungo (1912–1994), prieš kurio taurumą nublanksta net saulės šviesa.

Gimė Kim Il-sungas netoli Pchenjano senoje patriotų, revoliucionierių ir kovotojų su imperialistinėmis bei kapitalistinėmis jėgomis šeimoje. Tėvai, seneliai, dėdės ir tetos – visi jie nenuilsdami kovėsi su užsienio agresoriais.

Kiekvieną vakarą giminės atstovai, narsiai rėkdami proletariato laisvės šūkius, puldavo į ataką, nuo kurios keliamo triukšmo imdavo drebėti visi giminės namo pamatai.

"Taip! Taip!", "Stumk smarkiau!", "Pirmyn! Į priekį!", "Dar kartą!" "Tuoj bus užbaigta industrializacija!" – garsiai šaukdavo rajone nuaidinčius šūkius vidurnakčio kovotojai.

Nors visų giminės atšakų egzistencija laviravo prie skurdo ir bado ribos, Kimo protėviai niekada neišsižadėjo visuomeninės veiklos bei sunkaus sąžiningo darbo. Svarbiausia jų vertybe buvo humanizmas ir jie niekada neatsisakydavo ištiesti pagalbos rankos kaimynams ar atsitiktiniams pašaliečiams.

"Galima gyventi be pinigų ir be maisto, tačiau be humanizmo neišgyvensi", – garsiai samprotaudavo giminės atstovai karta iš kartos.

Teigiama, kad ne kas kitas, būtent Kim Il-sungo prosenelis Kim Ung U (gimimo ir mirties datos nežinomos) anksčiau nei vakariečiai perprato grandininės reakcijos paslaptis. Būtent jis anksčiau nei Avramas Noamas Chomsky‘s (1928) suvokė, kad amerikiečiai yra imperialistinė jėga, siekianti savuoju kapitalizmu pavergti visą pasaulį.

Ką gi padarė Kim Ung U, pamatęs, kad į Korėjos vidaus vandenis įplaukia amerikiečių laivas "USS General Sherman" (1864)?

Jis iš pušies kankorėžių sukonstravo granatą ir sviedė ją į imperialistų laivą. Negirdėtą garsą ir nematytas bangas sukėlęs sprogimas itin išgąsdino laivo įgulą, tad ilgą laiką amerikiečiai Korėjos pusiasalio žemėse nesirodė.

Nors amerikiečių agresijos buvo išvengta, į Korėjos kraštus skverbėsi ir kitos jėgos. Kinai ir rusai korėjiečiams, žinoma, nenorėjo nieko blogo. Jie tik troško pasisemti iš pusiasalio gyventojų dvasinio taurumo, tačiau japonais vadinami žmonės buvo kas kita. Pikti ir klastingi japonai savo godumu ir kapitalistiniais polinkiais niekuo nenusileido amerikiečiams.

Iš pradžių japonai užpuolė Kiniją (1894–1895), vėliau Rusiją (1904–1905), ir vieniši Korėjos pusiasalio žmonės liko vienintelė jėga, galinti stoti į kovą su japonais. 1909 m. spalio 26 d. korėjiečių narsuolis, įkvėptas pasakojimų apie Kimo šeimos didybę, ryžosi drąsiai avantiūrai – Japonijos ministro pirmininko Hayashi Risuke (1841–1909) nužudymui.

1910 m. japonai oficialiai aneksavo Korėjos pusiasalį. Korėjiečiams imta diegti japonų kalbą ir kultūrą. Tūkstančiai vyrų buvo pašaukti į armiją arba uždaryti į priverstinio darbo stovyklas, o moterys paverstos sekso vergėmis.

"Reikia kažką daryti", – vieną vakarą savo žmonai tarė Kim Il-sungo tėvas ir prieš japonus nukreipto pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis, krikščionis protestantas Kim Hyong-jikas (1894–1926).

"Ką reikėtų daryti, tavo manymu?" – savo vyro paklausė Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėja ir lyderė Kang Pan-sok (1892–1932).

Kimas išsitraukė maišelį ir išėmė iš jo keistą daiktą, panašų į džiovintą mėsą.

"Žiūrėk, moterie, ką gavau iš "Sputnik" kompanijos prekeivių. Tai – paties Karlo Heinricho Markso (1818–1883) varpos galvutė. Sakoma, kad ją kadaise nukando žymus Airijos nepriklausomybės kovotojas Oscaras Wilde‘as (1854–1900), kai viešpats Marksas slėpėsi Soho kvartale Londone. O.Wilde‘as tai padarė tam, kad patobulėjus žmonijos technologijoms, būtų galima atgaivinti Karlą. Aš ją užsidėsiu, kai šį vakarą vykdysime penkmečio planą ir, įvykus apvaisinimui, tavo įsčiose kartu su mano sėkla pasklis viešpaties Markso dvasia, kuri atgims su mūsų vaiku."

Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėja pakraipė galvą: "Nejaugi manai, kad tai geras sumanymas? Sakoma, jog tam Oscarui patiko vyrai. Garantuoju, kad ant viešpaties Markso varpos liko jo seilių, kuriose vis dar gyvena Oscaro polinkius platinančios bakterijos. Juk jos gali persiduoti naujagimiui ir gal net tau."

"Galvok, ką kalbi, moterie. Tas Oscaras buvo didis žmogus. Jis padėjo galvą, kovodamas už Airijos nepriklausomybę. Jis padarė viską, kad jo šalis liktų nepriklausoma nuo amerikiečių ir jų pakalikų britų žabangų", – klaikiai supykęs ant savo žmonos užriko pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis.

Į pasaulį Kim Il-sungas atėjo 1912 m. balandžio 15 d. Vos pramerkęs akis, mažylis nusišypsojo savo bedante šypsena, kuri vėliau bus įamžinta visuose Šiaurės Korėjos plakatuose.

"Tu būsi didis Korėjos ir gal net viso pasaulio žmonių vadas. Tu išvalysi pasaulį nuo kapitalizmo ir amerikiečių bei priversi juos vertinti paprastą žmogų. Pavadinsiu tave Kim Song-ju, tam, kad tu taptum Korėjos ir žmonijos atrama", – taip pasakė pogrindinio judėjimo lyderis savo naujagimiui.